Rojaus kelias, romantiškiausias kelias, vienas seniausių kelių Lietuvoje, Panemunės kelias, pilių ir piliakalnių kelias ir dar daug įvairių pavadinimų bei gražiausių epitetų priskiriama šiam Kauną ir Jurbarką jungiančiam keliui. Iš tiesų, jis vertas kiekvieno pagyrimo ir dar daugiau gražių žodžių.
Jau anksčiau esame rašę ir nesykį rekomendavę šį kelią išbandyti ir kaip alternatyvą pasiekti pajūrį ar pabandyti turiningai ir įdomiai grįžti iš jo. Bent porą kartų metuose patys "patikriname" šį mašrutą ir kas kartą jį įsimylime naujai.
Nors kelias jungia atrodo jau matytus, pažintus piliakalnius ir tas pačias šimtmečius skaičiuojančias pilis, kiekvieną kartą jis kitoks. Stebūklingu ir kiekvieną kartą vis kitokiu šį maršrutą daro pati Panemunės gamta. Gamta jau "velkasi" margaspalvį rudenišką rūbą, tad galbūt pats laikas pratęsti keliones po Lietuvą ir (vėl) pasigrožėti spalvingomis Nemuno pakrantėmis?
Šiam kelionės pasakojimui pasirinkome kiek kitokį, mums patiems neįprastą ir pirmą kartą išbandyti maršrutą - kelionę abiem Nemuno krantais. Dažnai riedėdami garsiuoju keliu smalsiai dairydavomės į kitoje upės pusėje matomus pastatus, kalvas, aukštus slėnio šlaitus ir vis bandydavome įsivaizduoti ar vaizdas iš "to kranto" toks pat įspūdingas.
Tai ir paskatino leistis į dviejų dienų, atradimų ir patyrimų kupiną nuotykį tarp Kauno ir Jurbarko abiem Nemuno krantais.
Trumpai apie maršrutą:
- Žiedinis maršrutas (maršrutą pradėti galite nuo Jums patogios vietos);
- Maršrutas automobiliu
- Kelionės trukmė: 2 dienos;
- Nuvažiuotas atstumas: ~200 km.
KAUNAS
Pradedant maršrutą nuo Kauno, būtų labai simboliška ir prasminga jį pradėti nuo Kauno pilies. Tai seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, pastatyta dar XIV a. kryžiuočių antpuoliams atremti. Būtent ji davė pradžią Kauno miestui. Turintys laiko ir noro, tikrai neapsiriks skyrę bent porą valandų pavaikštinėti po Kauno senamiestį ar bent užmesti akį į Kauną garsinančios tarpukario architektūros pastatus.
Prieš išvykstant iš Kauno užsukite į atnaujintą Aleksoto apžvalgos aikštelę, nuo kurios galėsite pasidžiaugti senamiesčio panorama. Jei automobilį paliksite apžvalgos aikštelės papėdėje, galėsite išbandyti niekur kitur Lietuvoje, tik Kaune esančią transporto priemonę - funikulierių. Kaune jų yra du - Žaliakalnio ir Aleksoto funikulierius.
KAČERGINĖ
Vos už 12 km nuo Kauno, kurortiniame Kačerginės miestelyje, galima susiruošti į žygį pėsčiomis natūraliai išmintais takeliais. Pasirinkę 2,6 km, 3,3 km, 4 km, 4,5 km arba 5,5 km trasą žingsniuosite šilais, Nemuno pakrantėmis ir bent trijose vietose galėsite atsigerti puikaus šaltinio vandens. Šį vandenį dėl jo gydomųjų savybių naudoja Kačerginėje veikianti sanatorija "Žibutė". Kačerginės pušynai dėl savo kalvotumo, smėlėtų šlaitų ir subtilios augmenijos nuo seno mėgstami poilsiautojų. Takeliai kalvomis vingiuoja pro gražiausias regyklas, natūralias laukymes, o aukščių skirtumas siekia net 56 m.
Toliausiame žiedinio maršruto taške - Pyplių piliakalnis, saugomas valstybės. Pasak legendų ir XX a. Lietuvos istorikų Zenono Ivinskio bei Kazimiero Paunksnio, galbūt čia stovėjo Pilėnų pilis, sunaikinta 1336 m. Nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams, jos gynėjai lietuviai visus pilies turtus sudegino, o patys nusižudė, kad nepatektų nelaisvėn.
ZAPYŠKIS
Miestelio pavadinimas minimas nuo 1575 m. Gyvenvietė iš pradžių vadinta Panemune, vėliau buvo Sapiegų miesteliu, Sapiegiškėmis ir Sapiegiškiu (pagal Sapiegas, valdžiusius miestelį), o dar vėliau imta vadinti Zapyškiu. Kaip sako Zapyškio gyventojai, miestelis turi savų legendų, savų karžygių, savų liūdesių.
Nedidukė bažnytėlė ant Nemuno kranto, atrodo tarsi perkelta į mūsų laikus iš gilios senovės. Tai – viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinama bažnyčių motina. Pasak legendų, ji pastatyta buvusios Romuvos vietoje XIV a., tačiau istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1562 m.
Per savo kelių šimtų metų senumo istoriją bažnyčia daugybę kartų nukentėjusi nuo karų, gaisrų, potvynių, buvusi apleista ir suremontuota, visgi ji išliko vienu unikaliausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Nuo XX a. pradžios joje nevyksta pamaldos. Pritrūkus vietos tikintiesiems, pastatyta nauja bažnyčia miestelyje, o mažoji bažnytėlė 1936 m. paversta bažnytinių reikmenų sandėliu. Nuo 1996 m. čia organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir kiti kultūriniai renginiai.
Manoma, kad bažnyčios statytojas yra Naugarduko ir Palenkės vaivada Povilas Sapiega, XVI a. viduryje įsikūręs Zapyškio dvare (vietovė anuomet vadinta Sapiegiškėmis). Bažnyčios statybos būdas, puošimo elementai būdingi šiam laikotarpiui.
Norintiems geriau pažinti Zapyškį, jo istoriją ir atrasti visas išskirtines šio miestelio vietas, rekomenduojame pasinaudoti Zapyškio bendruomenės, kartu su portalu www.pamatykLietuvoje.lt sukurtu maršrutu "Pažink Zapyškį".
LEKĖČIAI
Kita mūsų suplanuoto maršruto stotelė - Lekėčiai. Navigacijoje buvome pasižymėje Lekėčių Didijį šaltinį, bet važiuojant per patį miestelį dėmesį patraukė didžiulis inkilų medis. Potencialiai įdomi "paukščių daugiabučio" nuotrauka paskatino stabtelti. Džiugu, kad tai padėjo, nors ir neplanuotai, truputį daugiau sužinoti apie šį miestelį. Čia įrengtoje istorinių nuotraukų ekspozicijoje ne tik įdomūs vaizdai, bet ir ne ką mažiau įdomios su miesteliu susijusios istorijos.
Viena jų - apie Lekėčiuose nukritusį Lietuvos karo aviacijos lėktuvą. Pasirodo 1928 metais į Lietuvos Nepriklausomybės paminklo Lakėčiuose atidengimo iškilmes iš Kauno atskridęs lėktuvas, darydamas mirties kilpą, kliudė pušies viršūnę ir nukrito.
Lekėčiai pateikė ir dar vieną siurprizą - Paliekio dvarą. Kažkodėl pamatykLietuvoje.lt žemėlapyje neužfiksuotas dvaras su parku neliko nepastebėtas tik dėka kalio ženklo - nuorodos. Kiek nedrąsu buvo žengti į labai privačiai atrodantį, tarp sovietinių daugiabučių esantį dvaro kiemą, bet išdrįsome. Už, gal ne paties išvaizdžiausio, dvaro pastato išvydome gražų, išpuoselėtą sodą. Tai buvo vienas tų momentų, kai iš netikėtumo norisi ištarti nuoširdų "vau".
Didžiojo šaltinio versmių vanduo, kurio, sakoma, visiems naudinga atsigerti ar veidą nusiprausti – vanduo skaistina ne tik veidą, nuo akių nuima rūką, bet valo ir sielą. Tai ilgiausias ir vandeningiausias Rūdšilio šaltinis – 1,5 km ilgio kairysis Liekės intakas, anksčiau buvęs gerokai vandeningesnis, garuojantis net per speigus. Teko įsitikinti, kad šis šaltinis vietinių tikrai labai pamėgtas, o šaltinio vanduo jų labai vertinamas. Eilėje prie galimybės įsipilti vandens teko kurį laiką lukterti.
Kitas labai, labai trumpas sustojimas - Mikytai. Tai kaimas, kurį su kitoje Nemuno pusėje esančia Vilkija jungia keltas. Tad pasižvalgę į Vilkiją iš kitos Nemuno pusės leidomės maršrutu toliau, Žemosios panemunės piliakalnio link.
Žemosios panemunės piliakalnis yra ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio. Iš šiaurės supa Nemuno slėnis, kuriuo greta piliakalnio vingiuoja Zapyškio–Kriūkų kelias. Į piliakalnio viršūnę nuo prie kelio esančios porą, trejetą automobilių talpinančios aikštelės veda mediniai laiptai. Piliakalnio viršūnėje, aikštelėje įrengta nedidelė poilsiavietė, iš jos atsiveria puikus vaizdas į Nemuno slėnį.
Dar vienas specialiai į maršrutą iš anksto neįtrauktas, bet kelionės metu dėmesį atkreipęs pastatas - Kriūkų "Špykėrė" (vadinamasis magazinas) - kaip sakė mažasis mūsų kelionės dalyvis - namas su patrankomis.
Dviejų aukštų grūdų sandėlis akmeniniais pamatais, yra XIX a. architektūros statinys. Jis priklausė pirkliams ir buvo skirtas supirktiems javams laikyti. Iš čia grūdus Nemunu plukdydavo į Vokietiją. Tokių sandėlių statybą rėmė ir tuometinė Rusijos caro valdžia, nes, užėjus badmečiams, nebūdavo iš kur gyventojus aprūpinti duona. Prie "špykėrės" kasmet gegužę vyksta Žiobrinių šventė, kurios metu senoviniu būdu kepami žiobriai, verdama žuvienė.
ILGUVA
Apie Ilguvos dvarą pastaruoju metu teko girdėti gana nemažai, tad nusprendėme į maršrutą įsitraukti ir jį. Tiesa, tos kalbos buvusios ne tiek apie dvaro grožį ar kokį dabartinį išskirtinumą, o labiau apie tai, kaip kol kas jis nyksta ir nėra išnaudojamas. Tikėkimės, kad jau greitu metu situacija pasikeis.
Anksčiau, ant Nemuno kranto stovinčiame dvare nuolat virė kultūrinis ir meninis gyvenimas, buvo sukaupta turtinga tūkstančio tomų muzikinės, grožinės, istorinės bei žemės ūkio literatūros biblioteka, ant rūmų sienų kabėjo Grincevičių giminės ir peizažiniai paveikslai, čia savo vasaras pas tetą leisdavo žymioji dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.
1940 m. Lietuvą okupavus bolševikinei Rusijai, dvaro žemė ir pastatai buvo nacionalizuoti. Kultūros vertybės (baldai, paveikslai, indai) buvo išvežti į Kauno muziejų, o pastatai perduoti senelių prieglaudai.
PLOKŠČIAI
Šalia Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Tai - unikali vieta: vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Čia galima smagiai pabraidžioti ar pasivažinėti dviračiu. Automobilių eismas uždraustas, siekiant sumažinti taršą.
Palei upelį-gatvę įrengta ir Vaiguvos lauko galerija.
Visas įdomiausias šio miestelio vietas į įdomų maršrutą apjungia Plokščių pažintinis takas. Takas vingiuoja pro šventaduobę, Plokščių piliakalnį, Vaiguvos upę - gatvę, Plokščių bažnyčią, karių kapines, Kriaučiūno sodybą, Kudirkos akmenį ir kitas lankytinas vietas.
GELGAUDIŠKIS
Gelgaudiškio dvaras – XIX a. architektūros ansamblis, esantis Šakių rajone, Gelgaudiškyje ant Nemuno kranto. Tai vienas originaliausių ir didžiausių Lietuvos dvarų ansamblių, įaugęs į apylinkės gamtą. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas.
Per Nemuną kitame krante raudoniu plieskia Panemunės pilies stogai. Kalbama, kad kažkur turi būti slaptas požeminis praėjimas, nutiestas po Nemunu iš vienos pilies į kitą. Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų. Parke įrengtas pažintinis takas (2,5 km), kuriame galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja pušimi, veimutine pušimi, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu.
Restauruotame buvusio vandentiekio bokšto pastate įrengtas kariljonas dar labiau garsina Gelgaudiškio dvarą ir kviečia užsukti keliaujančius po Suvalkiją į dvare nuolat vykstančius įvairius renginius, šventes ir koncertus.
SUDARGO PILIAKALNIAI
Dar turintiems jėgų ir laiko intensyvios kelionės dienos pabaigoje rekomenduojame užsukti į šioje Nemuno pusėje stūksantį, vieną įspūdingiausių Lietuvoje Sudargo piliakalnių kompleksą.
Viduramžiais čia būta vienos svarbiausių gynybinių pilių kovose su kryžiuočiais, o šiandien lankytojų akis džiugina nuo 5 piliakalnių viršūnių atsiverianti Nemuno juostos mėlynė. Balnakalnio, Žydkapių, Bevardžio, Pilaitės ir Vorpilio piliakalnių kompleksas istorine, archeologine ir kultūrine prasme laikomas svarbiausiu po Kernavės.
Matyt, kad geriausia vieta dairytis nakvynės vietai po pirmosios kelionės dienos - Jurbarkas ir jo apylinkės. Jurbarką, o kartu ir kitą Nemuno krantą pasiekiame ilgiausiu Lietuvoje automobilių tiltu.
Idėjų ir informacijos apie nakvynės, matinimo vietas Jurbarke ir aplink galite rasti ir pamatykLietuvoje.lt turizmo žemėlapyje.
JURBARKAS
Ką pamatyti Jurbarko mieste informaciją taip pat rasite pamatyLietuvoje.lt žemėlapyje, o dar daugiau sužinoti ar paprašyti pagalbos planuojantis apsilankymą Jurbarke galite Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centre.
SMALININKAI
Mes poilsiui po pirmos kelionės dienos pasirinkome jau žinomus, išbandytus ir labai patikusius Smalininkus. Apie juos jau rašėme ir kituose kelionių pasakojimuose (pvz.: "Atradimai Mažojoje Lietuvoje II dalis"), tad neišsiplėsime.
Ką įdomaus pamatyti, aplankyti ir patirti Smalininkuose, žinoma, rasite pamatykLietuvoje.lt žemėlapyje.
Antrają kelionės jau kita Nemuno pakrante dieną pradedame Šilinėje.
ŠILINĖ
Šilinės karčiama, smuklė veikė jau XVIII a. pabaigoje. Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius.Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, smuklė pirmykštės savo paskirties neteko. Tapo gyvenamuoju namu. Pirmojo pasaulinio karo metais pastate buvo vokiečių štabas ir ligoninė, vėliau – telefono-telegrafo stotis. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas atiteko Nemuno prižiūrėtojams, paskui – kaimo parduotuvei, dar vėliau – Jurbarko urėdijai, kuri čia įkūrė sielių plukdymo kontorą.
Šiuo metu Šilinės smuklėje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija, taip pat įkurta ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla. Ekspozicija paremta senų panemunių gyventojų teiginiu, jog Nemunas maitina, šildo ir rengia.
Nors ir patiems neteko apsilankyti, bet pastaruoju metu daug gero teko girdėti apie Šilinėje įsikūrusią bistro "Keltininkas". Važiuojant Panemunės keliu neabejotinai jūsų dėmesį patrauks šios vietos retro stiliaus skėčiai. Tad turėdami laiko bei noro užsukite ir išbandyti kuo galima pasimėgauti sėdint po jais ir žvelgiant į Nemuno slėnį.
PANEMUNĖS PILIS IR PARKAS
Viena įspūdingiausių pilių Lietuvoje. Rekonstruota ir pritaikyta lankymui pilis, pilies parkas su penkiais kaskadiniais tvenkiniais bei kalvotas reljefas tikrai paliks neišdildomą įspūdį kiekvienam čia užsukusiam. Ieškantys poilsio gamtoje ir išskirtinės atmosferos, nepamirštamų potyrių gali apsistoti nakvynei čia įrengtame keturių žvaigždučių viešbutyje arba papuotauti čia veikiančiame restorane.
Už kiek daugiau nei kilometro nuo Panemunės pilies, šalia kelio Jurbarkas – Kaunas, stūkso aukštas Kartupėnų piliakalnis. Dalis istorikų šį piliakalnį sieja su Bisenės pilimi. Bisenės pilis žinoma kaip pirmoji lietuvių pilis, patyrusi Kryžiuočių ordino agresiją. 1283 m., baigę nukariauti Prūsiją ir pradėję nuolatinį karą su Lietuva, kryžiuočiai pirmuoju savo taikiniu pasirinko Bisenės pilį. Prūsijos žemės magistras Konradas iš Tirbergo "su didele kariuomene perėję žiemos metu užšalusį Nemuną ir, įsiveržę į Lietuvos žemę.
Piliakalnis įdomus ne tik savo istorija, bet ir tuo, kad nuo gana aukštos jo aikštelės atsiveria graži Nemuno panorama. Tiesa, norint ją pasiekti reikės įveikti nemažai laiptelių.
RAUDONĖ
XVI – XVII a. Nemunui tapus svarbia prekybine arterija pilys įgavo naują formą - turtuoliai, pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas, kuriose tik dekoro elementais tapusios šaudymo angos priminė ankstesnių pilių pagrindines funkcijas. XVI a. pab. ir iškilo stačiakampė Raudonės pilis.
Restauruotas 33,5 m aukščio pilies bokštas kviečia turistus pasigrožėti nuostabiomis apylinkėmis ir Nemuno vingiais. Pilį supa senas parkas, kuriame auga ištisos alėjos retų medžių. Pilį, pilies parką ir patį Raudonės miestelį geriau pažinti padės čia įrengtas pažintinis takas.
VELIUONA
Miestelis sužavėjęs savo ramybe ir istoriniu palikimu. Vienas įspūdingiausių objektų Veliuonoje - istorinis paminklas, archeologinių piliakalnių kompleksas. Jį sudaro du piliakalniai: vakarinis piliakalnis vadinamas Ramybės kalnu, antrasis piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu. Ant piliakalnio stovi 1925 m. pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Legenda tikina, kad Gediminas esąs palaidotas Veliuonoje. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu.
Minint Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metines, Vytautui Didžiajam atminti Veliuonos centre 1930 metais pastatytas paminklas. Sovietų okupacijos metais paminklą norėta nugriauti, bet veliuoniečiams pasipriešinus, paminklas išliko iki šių dienų.
Bažnyčia Veliuonoje buvo pastatyta Vytauto Didžiojo įsakymu 1421 m. Perstatyta 1644 m. Tai yra viena iš seniausių bažnyčių Lietuvoje. Šventoriuje ilsisi iš Kazanės pargabenti žymaus kunigo tautosakininko Antano Juškos ir jo brolio, lietuvių kalbai daug nusipelniusio, Jono Juškos palaikai.
SEREDŽIUS
Kita maršruto stotelė - Seredžius, o jame dar vienas piliakalnis. Ir vėl didingas, ir vėl aukštas, ir vėl su daugybe medinių laiptelių, kuriuos reikės įveikti norint pasidžiaugti užburiančias Nemuno slėnio vaizdais.
Šalia Nemuno ir Dubysos santakos įsikūrusio Seredžiaus miestelio didingai iškilęs piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu. Legenda pasakoja, kad tai legendinio Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos kunigaikščio Palemono kapas.Palemono kalnas padavimuose laikomas šventa senovės apeigų vieta, perkūnviete.
VILKIJA
Kitas sustojimas - šios kelionės metu iš kito Nemuno kranto jau matyta Vilkija. Unikalus miestelis išsiskiriantis savo kalvotumu, o taip pat tuo, kad jame veikia keltas per Nemuną. Keltas "Vilkynė" trumpiausiu keliu, per Nemuną, jungia Vilkiją ir Mikytų kaimą.
Kita Vilkijos pažiba ir rekomenduojama aplankyti vieta - Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra virš 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis.
Na, o kelionę į Raudondvarį - paskutinę mūsų maršruto stotelę - galima paįvairinti sustojimu Naujienoje. Jei esate nusižiūrėję kelionių po Lietuvą iššūkį aplankyti įdomių pavadinimų miestelius, tai šis jums tikrai tiks.
Apie kitus įdomius miestų ir miestelių pavadinimus Lietuvoje ir nuotykius juos lankant galite paskaityti pasakojime "Kai(man) keliaut smagu!".
RAUDONDVARIS
Raudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos.
Dabar tai gyvas, gausiai lankomas, kauniečių ir svečių iš visos Lietuvos bei užsienio pamėgtas kultūrinis traukos centras. Čia vyksta įvairūs renginiai, organizuojami edukaciniai užsiėmimai, vyksta parodos.
