Kauno pilisKauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, pastatyta dar XIV a. kryžiuočių antpuoliams atremti. Aplink šį gotikinį gynybinį statinį kūrėsi gyvenvietė, išaugusi į dabartinį miestą. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose pilis paminėta 1361 m., kuomet ji buvo sugriauta kryžiuočių. Kelis kartus atstatyta, savo reikšmę pilis prarado 1408 m. Kaunui suteikus Magdeburgo teises ir visam miesto gyvenimui persikėlus į tuometę Turgaus aikštę. XVI a. pilyje veikė kalėjimas, kuriame kalėjusiųjų sielos iki šiol neradusios ramybės naktimis vaidenasi Kauno pilyje. Šiuo metu čia veikia Kauno miesto muziejaus padalinys, o prieigose kasmet vyksta kultūriniai miesto renginiai.pamatykLietuvoje.ltKauno pilistext/html2dAleksoto apžvalgos aikštelėpamatykLietuvoje.ltAleksoto apžvalgos aikštelėtext/html2dAleksoto funikulieriusStatytojus konsultavo inžinierius prof. Jurgis Čiurlys, o vagonus su automatiniais stabdžiais pagamino bendrovė „Amlit“ Kaune. Pirmieji jo keleiviai buvo vidaus reikalų ministras gen. ltn. Julius Čaplikas, Kauno burmistras Antanas Merkys, viceburmistras pulk. Steponas Rusteika ir kiti garbūs asmenys. Tai vienkelis keltuvas su dviem vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Išlikusi autentiška, jau 70 metų veikianti traukos įranga, autentiški mediniai prieškario vagonėliai, galintys vežti iki 25 keleivių (vienas), mediniai suoleliai ir stotelių pastatai. Bėgiai plieniniai, kelio ilgis 132,9 m, pasvirimo kampas 18°. Keltuvo vagonėliuose įrengti specialūs automatiniai stabdžiai, kurie trūkus lynui neleidžia vagonams nuriedėti žemyn. Statinys įrengtas ties Aleksoto tiltu, jungia Aleksoto kalno papėdę su Linksmadvariu. Šiuo metu Aleksoto funikulierių valdo UAB „Kauno autobusai“.pamatykLietuvoje.ltAleksoto funikulieriustext/html2dPyplių piliakalnisPiliakalnis yra kairiajame Nemuno krante prie rytinio Kačerginės miško pakraščio, priešais Nevėžio žiotis. Teritorija užima pusę hektaro. Šlaitai (nuo Nemuno vandens lygio) siekia apie 30 m. Į piliakalnio viršūnę veda laipteliai. Nuo jo galima pasigėrėti Nemuno vaizdais, Raudondvario bažnyčios bokštais. Daug padavimų yra išlikę apie Pyplius. Pasakojama, kad daugelis matęs prie piliakalnio klaidžiojančias negeras ugneles. Kiti padavimai aiškina, kad piliakalnį supylę švedų ar prancūzų kariai nešdami žemę kepurėmis. Netoli piliakalnio, kasant duobę, rasta prancūziškų ginklų ir būgnų liekanų. Piliakalnyje kažkas užkasęs puodą su pinigais, tačiau rastieji lobiai neatneša laimės radėjui: už juos nupirktą pirkią sunaikinusi ugnis, o pats radėjas veikiai miręs nuo nežinomos ligos, nes pinigai buvę užkeikti. Daugeliui jaunuolių rūpėję sužinoti, kas yra piliakalnio viduje. Kas mėgindavo kasti kalną, naktį sapnuodavęs įvairias baidykles, kurios liepdavo mesti kasimą. Žmonės piliakalnio ir jo viršaus nearia, tačiau vienas ūkininkas užkliudęs jį savo žagre. Tuo metu piliakalnio viduje pasigirdo skambėjimas, o žagrę traukęs arklys krito negyvas. Nusigandęs artojas pabėgęs namo. Pyplių kaimo vardas minimas Kauno pavieto 1694 m. ir vėlesniuose raštuose. Du garsūs Lietuvos istorikai Z. Ivinskis ir K. Pauksnis savo veikaluose teigia, kad Pypliai ir buvo legendiniai Pilėnai. Z. Ivinskis veikale "Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties" rašo: "Iki šiol nėra pasisekę galutinai lokalizuoti Pilėnų. Jie negali būti Punios pilis, o greičiausiai juos reikia identifikuoti su Pyplių piliakalniu Nemuno kairėje, priešais Nevėžio žiotis". Pilėnų gynimas vyko 1336 m. vasario 24 d. Pilies gynėjams vadovavo kunigaikštis Margiris. Piliakalnį 1942 m. žvalgė archeologas P. Tarasenka, o 1960, 1971, 1981 m. – LMA Istorijos Institutas. Rasta žiestų molinių puodų šulių, datuojamų XIV – XV a. Radiniai saugomi Kauno karo muziejuje.pamatykLietuvoje.ltPyplių piliakalnistext/html2dSenoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiaNedidukė bažnytėlė vidury plyno lauko, ant Nemuno kranto, atrodo tarsi perkelta į mūsų laikus iš gilios senovės. Tai – viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinama bažnyčių motina. Pasak legendų, ji pastatyta buvusios Romuvos vietoje XIV a., tačiau istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1562 m. Per savo kelių šimtų metų senumo istoriją bažnyčia daugybę kartų nukentėjusi nuo karų, gaisrų, potvynių, buvusi apleista ir suremontuota, visgi ji išliko vienu unikaliausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Nuo XX a. pradžios joje nebevyksta pamaldos. Pritrūkus vietos tikintiesiems, pastatyta nauja bažnyčia miestelyje, o mažoji bažnytėlė 1936 m. paversta bažnytinių reikmenų sandėliu. Nuo 1996 m. čia organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Manoma, kad bažnyčios statytojas yra Naugarduko ir Palenkės vaivada Povilas Sapiega, XVI a. viduryje įsikūręs Zapyškio dvare (vietovė anuomet vadinta Sapiegiškėmis). Bažnyčios statybos būdas, puošimo elementai būdingi šiam laikotarpiui. Tikėtina, kad storas, vietomis 1 m storio šventovės sienas mūrijo vietos darbininkai, vadovaujami gotikos principus išmanančio meistro. Visas bažnyčios projektas liudija apie jo sumanytojų ambicingumą. Pirmiausia, XVI a. mūriniai pastatai puošė tik miestus. Be to, bažnyčios fasado nišose, pasak tyrinėtojų, užkoduotas Mėnulio užtemimų ciklas. Antra, nors bažnyčios altoriai buvo gana kuklūs, ji ištapyta freskomis, tikėtina, su Kauno vaizdais, sumontuoti šedevru laikomi vargonai su judančia nuo garso Dovydo skulptūra. Pasak padavimo, elnias ant ragų atplukdė Nemunu Šv. Marijos paveikslą, kurį galite pamatyti ir šiandien, tad šalia vargonų buvo pakabinta ir elnio galva su ragais. Deja, iki mūsų dienų neišliko vargonai (juos vokiečių kareiviai dalimis išsigabeno Pirmojo pasaulinio karo metais) ir kitos puošmenos. Apžiūrėti bažnyčią patogiausia atvykti automobiliu, kurį palikus pakelėje, iki bažnyčios teks eiti per pievą.pamatykLietuvoje.ltSenoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiatext/html2dLekėčių Didysis šaltinisAtsigaivinkite tyru, vietinių gyventojų pamėgtu, Didžiojo šaltinio versmių vandeniu, kurio, sakoma, visiems naudinga atsigerti ar veidą nusiprausti – vanduo skaistina ne tik veidą, nuo akių nuima rūką, bet valo ir sielą. Tai ilgiausias ir vandeningiausias Rūdšilio šaltinis – 1,5 km ilgio kairysis Liekės intakas, anksčiau buvęs gerokai vandeningesnis, garuojantis net per speigus. Dar ir po Pirmojo pasaulinio karo suvažiuodavo aplinkinių kaimų žmonės žlugto velėti. Pamažu skalbyklos sunyko, o per Antrąjį pasaulinį karą eglynėliuose žmonės slėpė gyvulius. Prieškaryje, kol buvo žaliavos, Didžiojo šaltinio kairiajame šlaite buvo įsikūręs "smalinis" – primityvus kelmų perdirbimo fabrikėlis.pamatykLietuvoje.ltLekėčių Didysis šaltinistext/html2dŽemosios Panemunės piliakalnisPiliakalnis yra ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio. Iš šiaurės supa Nemuno slėnis, kuriuo greta piliakalnio vingiuoja Zapyškio–Kriūkų kelias, o iš vakarų ir pietų plyti gili dauba. Į pietryčius nuo piliakalnio 7 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1997 m.), kurioje rasta graikiška Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus moneta, pasaginių segių ir jų dalių, apyrankės ir antkaklės fragmentų, susilydžiusio žalvario fragmentų, grublėtos ir lygios keramikos. Į piliakalnio viršūnę nuo Zapyškio–Kriūkų kelio veda mediniai laiptai. Aikštelėje įrengta nedidelė poilsiavietė, iš jos atsiveria puikus vaizdas į Nemuno slėnį. 2015 m. atlikti piliakalnio tvarkymo darbai: įrengti nauji tvirti ąžuoliniai laiptai su turėklais, smulkia skaldele išgrįsti takai, pastatyti ąžuoliniai suolai, įrengti ąžuoliniai terasiniai laiptai, vedantys į piliakalnio gynybinį griovį ir pylimą.pamatykLietuvoje.ltŽemosios Panemunės piliakalnistext/html2dKriūkų "Špykerė""Špykėrė" (vadinamasis magazinas), dviejų aukštų grūdų sandėlis akmeniniais pamatais, yra XIX a. architektūros statinys. Jis priklausė pirkliams ir buvo skirtas supirktiems javams laikyti. Iš čia grūdus Nemunu plukdydavo į Vokietiją. Tokių sandėlių statybą rėmė ir tuometinė Rusijos caro valdžia, nes, užėjus badmečiams, nebūdavo iš kur gyventojus aprūpinti duona. Prie "špykėrės" kasmet gegužę vyksta Žiobrinių šventė, kurios metu senoviniu būdu kepami žiobriai, verdama žuvienė.pamatykLietuvoje.ltKriūkų "Špykerė"text/html2dIlguvos dvarasAnt Nemuno kranto stovinčiame dvare nuolat virė kultūrinis ir meninis gyvenimas, buvo sukaupta turtinga tūkstančio tomų muzikinės, grožinės, istorinės bei žemės ūkio literatūros biblioteka, ant rūmų sienų kabėjo Grincevičių giminės ir peizažiniai paveikslai, čia savo vasaras pas tetą leisdavo žymioji dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Nykos krašte įsteigtas pirmasis dvaras buvo pavadintas Panykių vardu. Šis dvaras primą kartą paminėtas 1583 m. Žemaičių teismų knygose. Tuomet dvarelį valdė žemininkas Andrius Kosovas. Yra išlikęs 1597 m Panykių dvaro inventoriaus aprašas. Vėliau dvarininkai ne kartą keitėsi. XVIII a. pr. dvarą valdė broliai Skirmantai. 1758 m. iš jų palikuonio Antano Prialgausko už skolas Panykius įsigijo Veliuonos klebonas, prelatas Viktoras Grincevičius-Ilgauskas. Jis įsirengė Panykiuose vasaros rezidenciją. Nuo tada šią vietovę ir imta vadinti Ilguvos vardu. Iki 1940 m. dvaras priklausė Grincevičių giminei. XIX a. pab. dvarą valdė Ona Grincevičiūtė su savo vyru, žymiu smuiko vunderkindu ir kompozitoriumi Emiliu Mlynarskiu. Tuo metu Ilguvoje buvo sukaupta turtinga tūkstančio tomų muzikinės, grožinės, istorinės bei žemės ūkio literatūros biblioteka. Rūmuose ant sienų kabojo nemažai paveikslų, peizažų, Grincevičių giminės portretų, legendinio žynio Ilgio paveikslas (1908 m. padovanotas Lietuvių mokslo draugijai). Ant vieno rūmų kambario durų kabojo ir Grincevičių šeimos herbas. Apie 1918-1921 m. dvare pas tetą Oną Grincevičiūtę keletą vaikystės metų praleido žymi akloji lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Dėdė Emilis, pastebėjęs mergaitės neeilinius muzikinius gabumus, rėmė jos tolesnes studijas Varšuvoje. Dainininkės prisiminimuose Ilguvos dvaras buvo ypatinga vieta: "Namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartai pagąsdindavo, kad senelė kartais mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė". Ilguvos dvare dažnai lankydavosi Peterburgo dvasinės akademijos profesorius kunigas Justinas Pranaitis, dailininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolli, garsus to meto smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius Karolis Szymanowskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos ministru pirmininku Ignacy Paderewskis. Tarpukariu į Ilguvą pasisvečiuoti atvažiuodavo pasaulinio garso pianistas Arturas Rubinšteinas, rašytojas profesorius Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimelionis, dažnas svečias buvo ir kurį laiką šiose vietovėse gyvenęs rašytojas ir kunigas Antanas Tatarė, istorikas profesorius Jonas Totoraitis, kompozitorius Stasys Šimkus. 1940 m. Lietuvą okupavus bolševikinei Rusijai, dvaro žemė ir pastatai buvo nacionalizuoti. Kultūros vertybės (baldai, paveikslai, indai) buvo išvežti į Kauno muziejų, o pastatai perduoti senelių prieglaudai. Ši įstaiga, tik kitu - Ilguvos pensionato - pavadinimu veikia iki šių dienų. Buvęs dvaro rūmų medinis pastatas (statytas 1790 m. iš maumedžio medienos), valstybės lėšomis restauruotas, bet iki šiol nenaudojamas. Jis stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio, atgręžtas į Nemuną. Vienas kitas pastatas, kuriuo nesinaudojo pensionatas (buvęs mūrinis kumetynas, klojimas, vienas gyvenamas namas), sugrąžinti buvusių savininkų palikuonei Liucijai Grincevičiūtei.pamatykLietuvoje.ltIlguvos dvarastext/html2dVaiguvos upelis-gatvėŠalia Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Tai - unikali vieta: vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Čia galima smagiai pabraidžioti ar pasivažinėti dviračiu. Automobilių eismas neseniai buvo uždraustas, siekiant sumažinti taršą. Iki pirmojo pasaulinio karo Plokščiuose, Vaiguvos upelyje gulėjo didžiulis riedulys, ant kurio pasivaikščiojimų metu ilsėjosi ir rašė Vincas Kudirka. Pasakojama, kad ties didžiuoju akmeniu dažnai susikirsdavo Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio keliai, kai ji vienu metu viešėjo Plokščiuose. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, jog šiuos du artimos sielos žmones jungė romantiški ryšiai ir jausmai. Pirmojo pasaulinio karo metais akmuo buvo susprogdintas. Iš jo Stulgių kaimo ūkininkas pasigamino girnas, kuriomis buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. Vėliau aliejinė buvo uždaryta, o girnos surastos ir į miestelį parvežtos tik po kelių dešimtmečių. Plokščių centre jos pastatytos 1970 metais, kai miestelis šventė 300 metų jubiliejų. Iki šiol jis vadinamas V. Kudirkos akmeniu.pamatykLietuvoje.ltVaiguvos upelis-gatvėtext/html2dPlokščių ŠventaduobėDauboje prie Didžiupio kadaise buvo įrengta koplytėlė. vietą jai nurodęs taip pat iš kažkur atklydęs paveikslas, vis atsirasdavęs prie šaltinėlio, kuris esąs stebuklingas. Dabar Šventaduobėje įkurtas lurdas, vanduo šaltinio šulinyje gaivus, teikiantis jėgų. Į legendinę Šventaduobę veda tautodailininko Zigmo Sederevičiaus medžio skulptūromis puoštas takas. Sakoma, kad trykštančio šaltinio vanduo turi ypatingų galių. Vasarą Šventaduobėje vyksta religiniai ir kultūriniai renginiai. Pirmasis altorėlis ir koplytėlė buvo mediniai, pastatyti XIX amžiuje. Jie greitai supuvo, todėl tarpukaryje vietos ūkininko rūpesčiu Šventaduobė buvo atnaujinta - iš lauko riedulių išmūrytas altorėlis ir siena. Vietos bažnyčios bokšte kelis kartus per dieną gaudžia vienas seniausių Lietuvoje varpų (nulietas 1573 metais).pamatykLietuvoje.ltPlokščių Šventaduobėtext/html2dPlokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiaŠi bažnyčia pastatyta 1868 m. kunigo Tomo Jankausko rūpesčiu, padedant grafui Benediktui Tiškevičiui ir parapijiečiams. 1883 m. ją konsekravo pavyskupis Juozapas Olekas. 1909 m. įsteigta biblioteka-skaitykla. Kunigo J. Radžiūno iniciatyva 1930 m. pastatyta medinė klebonija, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo paversta ligonine. Klebonas Juozapas Frainas (1911– 1987) suremontavo sunykusį pastatą ir pertvarkė į kleboniją. Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su žemesne trisiene apside ir bokšteliu. Šventoriaus tvora medinių statinių. Bažnyčioje esančios kultūros vertybės: žalvarinis varpas, išlietas 1573 m., nežinomo dvasininko portretas, altorėlis su paveikslu "Šv. Steponas", altorėlis su paveikslu "Apreiškimas", paveikslas "Nukryžiuotasis", skulptūra "Nukryžiuotasis". Medinės bažnyčios bokšte vis dar skamba vienas seniausių Lietuvoje esančių varpų - žalvarinis varpas, išlietas 1573 m.pamatykLietuvoje.ltPlokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiatext/html2dGelgaudiškio dvaro sodybaEkskursijas būtina užsisakyti iš anksto telefonu +37067682722 (darbo dienomis 10 – 17 val.) arba el. paštu gelgaudiskiokc@gmail.comApie 1842-1846 m. Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė mūrinius vienaukščius dvaro rūmus, kurie čia stovi iki šiol. Dvaras turėjo savo vandentiekį, ledainę ir kitus pastatus. Koideliai 1892 m. dvarą pardavė Komarams, tačiau per žemės reformą 1922 m. dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda. Būtent čia, prie Gelgaudiškio dvaro 1972 m. buvo filmuojamos kai kurios scenos Lietuvos televizijos filmui "Tadas Blinda". Šiandien dvaro teritorijoje įsikūrusi Gelgaudiškio specialioji mokykla. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Per Nemuną kitame krante raudoniu plieskia Panemunės pilies stogai. Kalbama, kad kažkur turi būti slaptas požeminis praėjimas, nutiestas po Nemunu iš vienos pilies į kitą. Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų. Parke įrengtas pažintinis takas (2,5 km), kuriame galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja pušimi, veimutine pušimi, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Didelių ąžuolų yra per keturis šimtus, kai kurie yra 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens. Ketureilėje sidabrinių klevų alėjoje drevėse peri didysis dančiasnapis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Dar neseniai parke augo storiausia ir aukščiausia Suvalkijos eglė (aukštis – 41,5 m, skersmuo – 133 cm). 2010 m. pavasarį miškininkai, dalyvaujant būriui smalsuolių, nudžiūvusią eglę nupjovė ir paliko tik kelmą. Suskaičiavus rieves paaiškėjo, kad eglė buvo apie 155 metų amžiaus. Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Baronkapinės (baronų Koidelių kapai), Pakaruoklių kalnas, tyro vandens šaltinėlis. Apie 26 km nuo Zyplių dvaro sodybos (važiuojant iš Šakių Jurbarko link) ─ įspūdinga Gelgaudiškio dvaro sodyba su puošniais restauruotais rūmais, juose esančiu labai vertingu interjeru, gražuolėmis krosnimis. Sodyba turi vieną didžiausių Lietuvoje miško tipo parką su jame augančiais retais želdynais. Nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas Gelgaudiškio dvaro sodyba yra paskelbta kultūros paminklu.pamatykLietuvoje.ltGelgaudiškio dvaro sodybatext/html2dGelgaudiškio dvaro vandentiekio bokšto kariljonasIstorikės Raimondos Rickevičienės atliktuose istoriniuose tyrimuose nurodyta, kad Gelgaudiškio dvaro vandentiekio bokštas buvo suprojektuotas tuometinio dvaro valdytojo barono Gustavo Koidelio apie 1839 m., šiuose tyrimuose taip pat pažymima, kad be racionalaus ūkininkavimo dvarininkai Koideliai patys mėgo planuoti įvairius pastatus. Galbūt šis statinys iš pradžių buvo pastatytas kiek kitaip, tačiau pagrindinius bruožus - keturkampį planą ir keturšlaitį stogą išlaikė iki mūsų dienų. Dabartinis išlikęs bokšto pastatas su keturkampio plano priestatu, kuris pristatytas pagal 1938 m. parengtą bokšto išplėtimo projektą. Bokštas stovi pietvakarinėje dvaro sodybos dalyje, į vakarus nuo pagrindinio įvažiavimo. Pastatas ilgą laiką buvo nenaudojamas, nešildomas, tačiau pavyko išsaugoti jo sudėtį ir apimtį bei jame esančią technologinę įrangą - 2 metalinius vandens rezervuarus ant metalinių sijų ir fragmentiškai išlikusį vandens pakėlimo mechanizmą. Dabartinis pastato valdytojas - Šakių rajono savivaldybės administracija. Itin išradingai naujai paskirčiai pritaikytame restauruotame buvusiame dvaro sodybos vandentiekio bokšto pastate, išsaugant jame išlikusią autentišką technologinę įrangą, 2015 m. sėkmingai įrengtas naujas turistų traukos objektas - 36 skirtingų tonų varpų kariljonas, kuris pirmą kartą suskambo šių metų Žolinių šventės metu. Varpų gausmą pirmasis visuomenei pristatė į restauruoto bokšto pristatymo visuomenei šventę atvykęs kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius. Pastaraisiais metais itin sparčiai ir kompleksiškai tvarkomas Gelgaudiškio dvaras (jau restauruoti dvaro rūmu fasadai bei didžioji dalis vidaus patalpų su jose išlikusiu gausiu vertingu ir unikaliu Lietuvoje dekoru, istorizmo ir secesijos stilistikos krosnimis, tvartas, oficina, virtuvė, oranžerija ir kumetynas, sutvarkyta dalis parko teritorijos, pradėti tvarkyti tvenkiniai) jau tapo svarbiu turistų traukos objektu, o restauruotame buv. vandentiekio bokšto pastate įrengtas kariljonas dar labiau garsina Gelgaudiškio dvarą ir kviečia užsukti keliaujančius po Suvalkiją į dvare nuolat vykstančius įvairius renginius, šventes ir koncertus. Kariljono gausmu taip pat žadama pasitikti ir dvarą pamėgusias jaunavedžių poras.pamatykLietuvoje.ltGelgaudiškio dvaro vandentiekio bokšto kariljonastext/html2dGrinaičių I (Žydkapių) piliakalnisViduramžiais čia būta vienos svarbiausių gynybinių pilių kovose su kryžiuočiais, o šiandien lankytojų akis džiugina nuo 5 piliakalnių viršūnių atsiverianti Nemuno juostos mėlynė. Balnakalnio, Žydkapių, Bevardžio, Pilaitės ir Vorpilio piliakalnių kompleksas istorine, archeologine ir kultūrine prasme laikomas svarbiausiu po Kernavės. Tik apsilankę čia sužinosite, iš kur kilę piliakalnių vardai: Žydkapiai, Balnakalnis, kas buvo apdirbama ant Burgaičių piliakalnio, per kelis kartus supilti pylimai ir dar daug kitų įdomių istorinių detalių. Piliakalnis (Žydkapiai) įrengtas aukštumos kyšulyje, juosiamame daubų, besileidžiančių į Nemuno slėnį, 800 m į R nuo Burgaičių piliakalnio. Aikštelė keturkampė, pailga PV-ŠR kryptimi, 40x30 m dydžio. Jos PV pusėje supiltas tiesus 30 m ilgio, 2 m aukščio, 23 m pločio pylimas, kurio 3,5 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į užlygintą griovį. Piliakalnis labai suardytas jame XVIII-XX a. pirmoje pusėje įrengus žydų kapines, 1944 m. aikštelės pakraščiais ir šlaituose iškasus apkasus, PR šlaite prieštankinį griovį. Piliakalnio aikštelėje dauguma želdinių iškirsta, likę tik stambiausi medžiai, teritorija tvarkant žydų kapus iš PV pusės aptverta, šlaitai apaugę medžiais. Priešpilis apardytas arimų, dirvonuoja, šlaitai apauga medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia.pamatykLietuvoje.ltGrinaičių I (Žydkapių) piliakalnistext/html2dIlgiausias automobilių tiltas LietuvojeJurbarko tiltas - ilgiausias Lietuvoje automobilių tiltas, kurio ilgis 494 m, aukštis - 16 m.pamatykLietuvoje.ltIlgiausias automobilių tiltas Lietuvojetext/html2dJurbarko dvaras su parkuJurbarko dvaras yra pačiame Jurbarko mieste, vakariniame pakraštyje. Čia, gražiame parke, ant kairiojo Mituvos kranto kunigaikštis Vasilčikovas pastatė stilingus rūmus, praplėtė parką ir visą jį aptvėrė raudonų plytų mūro tvora. Netoli pagrindinių rūmų buvo pastatyti dar du namai, vadinami flygeliai (sparnai). Pietiniame flygelyje gyvendavo kunigaikščių tarnai, čia seniau galėjo būti ir dvaro raštinė. Šiaurinis flygelis buvo ištaikingai įruoštas ir skirtas kunigaikščio šeimos nariams arba svečiams. Netoli šiaurinio flygelio, šiaurės rytų pusėje buvo pastatyta nedidelė, bet gana puošni mūrinė cerkvė. Buvęs dvaro parkas įkurtas XIX a. viduryje. Parkas driekiasi siaura juosta Mituvos kairiajame krante ir lengvai pasiekiamas tilteliu, esančiu šalia švenčių estrados. Parko teritorija užima apie 9 ha. teritorijos ir yra mišraus išplanavimo. Centrinėje dalyje įrengtas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Parko medelynus sudaro vietiniai klevai, liepos ir beržai su ąžuolų ir skroblų priemaiša. Alėjose auga europiniai maumedžiai ir juodosios pušys. Pagrindinė alėja jungia klasicistinio stiliaus rūmus su buvusiais puošniais dekoratyviniais vartais. Pro juos buvo patenkama į miestelio gatvę. Antrieji vartai - šiaurės rytų dalyje. Iš šiaurės ir rytų dvaro sodybos parką riboja Jurbarko miestas, iš pietų - gyvenamieji rajonai, o vakarinėje dalyje vyrauja banguotas reljefas, Mituvos upė su savo slėniu.pamatykLietuvoje.ltJurbarko dvaras su parkutext/html2dJurbarko turizmo ir verslo informacijos centraspamatykLietuvoje.ltJurbarko turizmo ir verslo informacijos centrastext/html2dSmalininkų vandens matavimo stotis ir buvęs uostasĮdomiausias istorijos paminklas Smalininkuose – senasis uostas. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau, norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus. 1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Tuo metu buvo pripažinta gražiausia Europoje. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai "laiptai", sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti.pamatykLietuvoje.ltSmalininkų vandens matavimo stotis ir buvęs uostastext/html2dŠilinės smuklėŠilinės karčiama, smuklė veikė jau XVIII a. pabaigoje. Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius.Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, smuklė pirmykštės savo paskirties neteko. Tapo gyvenamuoju namu. Pirmojo pasaulinio karo metais pastate buvo vokiečių štabas ir ligoninė, vėliau – telefono-telegrafo stotis. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas atiteko Nemuno prižiūrėtojams, paskui – kaimo parduotuvei, dar vėliau – Jurbarko urėdijai, kuri čia įkūrė sielių plukdymo kontorą. Maždaug prieš 20 metų, kai Nemunu buvo išplukdytas paskutinis sielis, karčema virto socialiniu būstu.XVIII a. vid. statinys, liaudies architektūros paminklas. Šiuo metu Šilinės smuklėje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija, taip pat įkurta ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla. Ekspozicija paremta senų panemunių gyventojų teiginiu, jog Nemunas maitina, šildo ir rengia. "Maitina" – nuo seno Nemuno upėje buvo gaudoma žuvis, kuri maitino panemunės žmones, išsiliejęs Nemunas patręšdavo lankas, kuriose užaugdavo vešli žolė ir gausus derlius. "Šildo" – Nemunas per pavasarinį ledonešį į krantus atplukdydavo įvairių medžių, kuriuos gyventojai valtimis parsigabendavo prie namų, išdžiovindavo ir per žiemą kūrendavo. "Rengia" – Nemune buvo gaudomi įvairūs švelniakailiai gyvūnai, kuriuos pardavę gyventojai gaudavo pinigų drabužiams įsigyti.Šalia Šilinės smuklės auga graži ąžuolų giraitė (ąžuolynė).pamatykLietuvoje.ltŠilinės smuklėtext/html2dPanemunių regioninio parko lankytojų centrasModerni bei unikali ekspozicija "Nemunas ir gyvenimas prie jo" įkurta visai neseniai. Veiklos joje netrūks - naršysite išmaniuose terminaluose, pereisite per sielius, išgirsite panemunės gyvūnus bei paukščius, plauksite valtimi ir dar daug pamatysite!pamatykLietuvoje.ltPanemunių regioninio parko lankytojų centrastext/html2dPanemunės pilis ir parkasNuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais. Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke. XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą. Manoma, kad rūmai pradėti statyti pagal garsaus to meto architekto Petro Nonharto projektą. Ant aukštos kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis (gyvenamasis) ir šiaurinis (ūkinis), kuriuos jungė aukštos gynybinės sienos su dviem bokštais (dabar išlikęs pietvakarių bokštas). XVII a. viduryje buvo atlikta pilies rekonstrukcija, įrengtos reprezentacinės patalpos, pastatytas dar vienas bokštas. Sienose įrengtos šaudymo angos. Santūrių formų, rūstoka pilis žavi proporcijų darna, formų didingumu. Įspūdinga rezidencija įamžino savininko ambicijas ir jo karinę bei ekonominę galią. XVIII a. pabaigoje A. Gelgaudas pilį pavertė prašmatnia šeimos reprezentacija. Kai kurios patalpos buvo dekoruotos klasicistine sienų tapyba, kambarius puošė baltų koklių krosnys ir židiniai. Nuo XIX a. antrosios pusės neprižiūrima pilis ėmė nykti, apgriuvo. Vis dėlto iki mūsų dienų jos architektūra išliko palyginti nedaug tepakitusi. Galima sakyti, kad architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidencinių pilių Lietuvoje. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudžiasi parkas, pradėtas formuoti dar XVII a. pradžioje, panaudojus jau buvusį sodą ir tvenkinius su malūnais. XVIII a. antrojoje pusėje suformuotas tam laikotarpiui būdingas peizažinio tipo parkas. Jame, užtvenkus upelį, sukurta nauja tvenkinių sistema, supilti kalneliai, pastatytos pavėsinės, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Parke stovėjusioje oranžerijoje auginti atvežtiniai, egzotiški augalai. XX a. pirmojoje pusėje parką prižiūrėjo dvaro teritorijoje veikęs saleziečių vienuolynas, rytinėje parko dalyje išliko vienuolių pastatyta raudonų plytų koplytėlė.pamatykLietuvoje.ltPanemunės pilis ir parkastext/html2dKartupėnų piliakalnisPiliakalnis įrengtas Nemuno dešiniajame krante, slėnio krašte esančios aukštumos pakraštyje, Kartupio kairiajame krante. Aikštelė keturkampė, pailga R-V kryptimi, 36x28 m dydžio. Jos krašte supiltas 7 m aukščio, 21 m pločio pylimas, kurio išorinis 8 m aukščio šlaitas leidžiasi į 25 m pločio, 2,5 m gylio griovį 7 m pločio dugnu. ŠV šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasos liekanos. PR pylimo papėdėje griovio lygyje yra 3 m pločio terasėlė - greičiausiai čia buvusio kelio vieta. Šlaitai statūs, 20 m aukščio. Kartupis nuplovė aikštelės Š ir V dalis. Piliakalnis pradėtas tvarkyti: nukirsta didesnė dalis medžių. Į R nuo piliakalnio 1,3 ha plote yra gyvenvietės pėdsakų. Piliakalnyje lokalizuojama 1283 m. žiemą kryžiuočių užpulta ir užimta Bisenės pilis pirmoji kryžiuočių užpulta pilis Lietuvoje. Pilis buvo atstatyta, kryžiuočių pulta 1313 m. vasarą ir dar kartą rudenį, tuomet buvo sudeginti jos abu papiliai. Kryžiuočiai pilį sudegino užpuolę ją sargybos keitimosi metu 1316 m. balandžio 4 d. Piliakalnis datuojamas XIII-XIV a. pradžia.pamatykLietuvoje.ltKartupėnų piliakalnistext/html2dRaudonės pilis ir parkasXVI – XVII a. Nemunui tapus svarbia prekybine arterija pilys įgavo naują formą - turtuoliai, pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas, kuriose tik dekoro elementais tapusios šaudymo angos priminė ankstesnių pilių pagrindines funkcijas. XVI a. pab. ir iškilo stačiakampė Raudonės pilis. Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Restauruotas 33,5 m aukščio pilies bokštas kviečia turistus pasigrožėti nuostabiomis apylinkėmis ir Nemuno vingiais. Pilį supa senas parkas, kuriame auga ištisos alėjos retų medžių. Deja, jau nebežaliuoja Gedimino ąžuolas, po kuriuo, pasak legendos, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą pietavo Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Prie tvenkinio yra mūrinis malūnas, savo formomis "harmonizuotas" su pilies architektūra. Jis pastatytas 1887 m. kaip ūkinis pastatas, vėliau jame įrengtas malūnas.pamatykLietuvoje.ltRaudonės pilis ir parkastext/html2dRaudonės pilies bokšto apžvalgos aikštelė33,5 m. aukštyje pilies bokšte įrengta apžvalgos aikštelė.pamatykLietuvoje.ltRaudonės pilies bokšto apžvalgos aikštelėtext/html2dVeliuonos piliakalniaiIstorinis paminklas – archeologinių piliakalnių kompleksas yra Nemuno slėnio šlaite. Vakarinis piliakalnis vadinamas Ramybės kalnu. Tai – 32 m aukščio stačiašlaitis nupjauto kūgio formos piliakalnis. Ant šio piliakalnio XIII a. pab – XV a pab. stovėjusi Junigedos pilis, o greta jos – įtvirtintas papilys. Antrasis piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu. Ant piliakalnio stovi 1925 m. pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Kai kurie istorikai teigia, jog puldamas Bajerburgą, Gediminas žuvo. Legenda tikina, kad Gediminas esąs palaidotas Veliuonoje. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu.pamatykLietuvoje.ltVeliuonos piliakalniaitext/html2dPaminklas Vytautui Didžiajam VeliuonojeMinint Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metines, Vytautui Didžiajam atminti Veliuonos centre 1930 metais pastatytas paminklas (aut. Apolinaras Šimkūnas). Sovietų okupacijos metais paminklą norėta nugriauti, bet veliuoniečiams pasipriešinus, paminklas išliko iki šių dienų.pamatykLietuvoje.ltPaminklas Vytautui Didžiajam Veliuonojetext/html2dVeliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiaBažnyčia Veliuonoje buvo pastatyta Vytauto Didžiojo įsakymu 1421 m. Perstatyta 1644 m. Tai yra viena iš seniausių bažnyčių Lietuvoje. Šventovė itin turtinga įvairių amžių istorijos ir dailės vertybėmis. Piliorius ir sienas puošia Petro Kalpoko, italų kilmės dailininko Mykolo Elvyro Andriolio, Vytauto Gerulaičio ir kitų menininkų tapyti paveikslai. Šventoriuje ilsisi iš Kazanės pargabenti žymaus kunigo tautosakininko Antano Juškos ir jo brolio, lietuvių kalbai daug nusipelniusio, Jono Juškos palaikai.pamatykLietuvoje.ltVeliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiatext/html2dSeredžiaus piliakalnisŠalia Nemuno ir Dubysos santakos įsikūrusio Seredžiaus miestelio didingai iškilęs piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu. Legenda pasakoja, kad tai legendinio Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos kunigaikščio Palemono kapas.Palemono kalnas padavimuose laikomas šventa senovės apeigų vieta, perkūnviete. Jau I tūkstantmetyje bei II pradžioje čia stovėjusios pilies egzistavimą liudija piliakalnio papilio plote aptinkama lipdyta grublėtu paviršiumi keramika bei kiti radiniai. Nuo 1293 m. ant Seredžiaus piliakalnio stovėjusi lietuvių Pieštvės pilis minima rašytiniuose šaltiniuose. Pilis buvo dažnai puldinėjama vokiečių riterių. Sugriauta 1363m. Pieštvės pilis Lietuvos gynybiniame kare su Kryžiuočių ordinu vaidino reikšmingą vaidmenį. Nuo XIII a. paskutiniojo dešimtmečio iki XIV a. septintojo dešimtmečio stabdė Ordino veržimąsi Nemunu į Lietuvos gilumą. Apie to meto įvykius liudija Petro Dusburgiečio "Prūsijos žemės kronika" (sudaryta 1326 – 1330 m.) ir Vygando Marburgiečio "Naujoji Prūsijos kronika" (užbaigta 1394 m.) bei kiti rašytiniai šaltiniai.pamatykLietuvoje.ltSeredžiaus piliakalnistext/html2dA. ir J. Juškų etninės kultūros muziejusAntano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra virš 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. A. Juškos amžininkai mini daugiau nei 70 000 senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7000 dainų dainyną, apie 2000 melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, B. Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis.pamatykLietuvoje.ltA. ir J. Juškų etninės kultūros muziejustext/html2dRaudondvario dvarasRaudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km. nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a. antrosios pusės pilis–rūmai su bokštu. Rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį. Istorikai teigia, kad pilį XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris, Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau pilies dvarą valdė visa eilė iškiliausių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Janušas Radvila, Boguslavas Radvila, Jonas Karolis Vorlovskis, Antanas, Juzefas, Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai. Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują, jau mūrinį dvaro ansamblį. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir italas Lauras Cezaris Anikini. Valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos. Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, per keletą metų buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, kurių dėka dvaro sodybos kompleksas buvo renovuotas: 2012 metų pavasarį – vasarą parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių veislės; renovuotoje dvaro pilyje vyksta Kauno rajono civilinės metrikacijos santuokos, konferencijos, koncertai, valstybinių dienų minėjimai; ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras; oranžerijoje įsikūręs restoranas. 2015-ųjų metų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius, kuriame reziduoja Kauno rajono ir visos Lietuvos jaunieji meninkai. Žirgyno patalpose taip pat įrengta 500 vietų teatro ir koncertų salė. Visuomenės reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino aukšto rango svečiai. Dvare lankėsi trijų Baltijos valstybių prezidentai, Europos valstybių parlamentų vadovai, įvairių šalių diplomatai. Raudondvario dvaro parke vyksta jau tradiciniais tapę renginiai: "Sidabrinės gervės naktys", "Valstybės dienos šventė", žemdirbių šventė "Rudens sambariai", Kauno rajono Kalėdų eglutės įžiebimo šventė, tarptautinis žemės meno festivalis "Land Art". Raudondvario dvaro kompleksas tampa vis stipresniu traukos centru. Keliautojas F. Novakovskis 1857 metais pabrėžė, kad "kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai" – taip užkoduodamas ateities kartoms išsaugoti ir puoselėti bendravimo ir svetingumo vertybes. Raudondvario pilies dvaras, tęsdamas šimtametes tradicijas, maloniai kviečia visus keliaujančius ir besidominčius Lietuvos kultūros vertybėmis aplankyti šį įspūdingą pakaunės paveldo objektą.pamatykLietuvoje.ltRaudondvario dvarastext/html2dAutomobiliu rudenėjančiomis Nemuno pakrantėmispamatykLietuvoje.ltAutomobiliu rudenėjančiomis Nemuno pakrantėmistext/html302