Video
Nuotr.: © Gerda But, Audrius Mielkus, pamatykLietuvoje.lt
Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais. Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke.
XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą.
Manoma, kad rūmai pradėti statyti pagal garsaus to meto architekto Petro Nonharto projektą. Ant aukštos kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis (gyvenamasis) ir šiaurinis (ūkinis), kuriuos jungė aukštos gynybinės sienos su dviem bokštais (dabar išlikęs pietvakarių bokštas). XVII a. viduryje buvo atlikta pilies rekonstrukcija, įrengtos reprezentacinės patalpos, pastatytas dar vienas bokštas. Sienose įrengtos šaudymo angos. Santūrių formų, rūstoka pilis žavi proporcijų darna, formų didingumu. Įspūdinga rezidencija įamžino savininko ambicijas ir jo karinę bei ekonominę galią. XVIII a. pabaigoje A. Gelgaudas pilį pavertė prašmatnia šeimos reprezentacija. Kai kurios patalpos buvo dekoruotos klasicistine sienų tapyba, kambarius puošė baltų koklių krosnys ir židiniai. Nuo XIX a. antrosios pusės neprižiūrima pilis ėmė nykti, apgriuvo. Vis dėlto iki mūsų dienų jos architektūra išliko palyginti nedaug tepakitusi. Galima sakyti, kad architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidencinių pilių Lietuvoje.
Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudžiasi parkas, pradėtas formuoti dar XVII a. pradžioje, panaudojus jau buvusį sodą ir tvenkinius su malūnais. XVIII a. antrojoje pusėje suformuotas tam laikotarpiui būdingas peizažinio tipo parkas. Jame, užtvenkus upelį, sukurta nauja tvenkinių sistema, supilti kalneliai, pastatytos pavėsinės, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Parke stovėjusioje oranžerijoje auginti atvežtiniai, egzotiški augalai. XX a. pirmojoje pusėje parką prižiūrėjo dvaro teritorijoje veikęs saleziečių vienuolynas, rytinėje parko dalyje išliko vienuolių pastatyta raudonų plytų koplytėlė.
