Prieš kurį laiką pristatyta pirmoji kelionės maršruto, pasakojimo dalis "Atradimai Mažojoje Lietuvoje" (maršruto dalis nuo Nemirsetos iki Šilutės), sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Tad kupini kelionės įspūdžių, norėdami pasidalinti atradimais bei patarimais bei motyvuoti Jūsų domėjimosi tęsiame pasakojimą ir pristatome antrąją maršruto dalį - Šilutė-Smalininkai.
TRUMPAI APIE MARŠRUTĄ:
- Linijinis maršrutas, maršrutą pradėti galite tiek nuo Nemirsetos, tiek nuo Jurbarko ar Smalininkų;
- Kelionės trukmė: rekomenduojama skirti 2 dienas, o maršrutas padalintas į dvi atskiras dalis (pirmoji dalis);
- Maršrutas automobiliu.
- Darbo laikas: jei keliausite sekmadienį arba pirmadienį, daugelio muziejų aplankyti nepavyks. Jei kito pasirkimo kelionės laikui nėra, galėsite mėgautis gamtos objektais, pažinti miestus;
- Nuvažiuotas atstumas (antroji maršruto dalis - 150 km.).
ŠILUTĖ.
Istorinės Mažosios Lietuvos centras – Tilžė, dabar esanti Rusijos teritorijoje, į kurią bent akies krašteliu pabandysime žvilgterėti ir šios kelionės metu. Tarpukariu iškilo Klaipėdos, kaip admininstracinio vieneto centro, reikšmė. Na, o šiandien Mažosios Lietuvos sostine dažniausiai tituluojama Šilutė.
Dabar Šilutė netik rajono centras, augantis, bet ir miestas greitai populiarėjantis kaip turistinis. Šilutės miesto pagrindas – Šilokarčemos, Žibų, Verdainės ir Cintjoniškių gyvenvietės, kuriame ryškiausiai išlikę įspūdingi Rytprūsių architektūros atspindžiai, daug senoviškų, puošnių pastatų: gaisrinė, pradinė mokykla, siaurojo geležinkelio, vadinamo Siauruku, stotis ir kt. Šilutės istoriją mena senojo turgaus aikštė prie Šyšos upės, Hugo Šojaus dvaro kompleksas.
Miesto simbolis – evangelikų liuteronų bažnyčia su viduje Biblijos siužetais tapytomis freskomis. Šilutės bažnyčia buvo laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių. Pastatyta 1926 metais pagal architekto K. Gutknechto projektą. Išorėje 50m. aukščio bokštas, kuriame yra trys varpai ir miesto laikrodis.
Šilutės puošmena - Hugo Šojaus dvaras. Nors dvaras ir buvo pastatytas dar 1721 metais, jis suklestėjo tik 1889 m. kai Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko iš Klaipėdos kilęs dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu).
Matydamas, kaip, dėl pramonės revoliucijos, greitai nyksta vertingos tradicijos ir verslai, Hugo Šojus savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą bei rinkti tautosaką. Dvarininkas sukaupė gausybę unikalių etnografinių baldų, drabužių, dokumentų, spaudinių ir žemėlapių. Taip gimė pirmasis Klaipėdos krašto muziejus. Deja, kultūros vertybėms karas visuomet buvo didžiulis priešas ir daugybė muziejaus eksponatų buvo sunaikinta raudonosios armijos. H. Šojaus sukaupta vertinga etnografinė medžiaga vėl tapo aktuali Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausias Šilutės miesto reprezentacinis elementas buvo senojo turgaus aikštėje vykę savaitiniai turgūs ir prekymečiai. Šalia turgaus aikštės buvo pastatyta pirmoji karčema, nuo kurios manoma ir pradėjo plėstis Šilutės miestas. Garsus žuvų turgus Šilutės turgaus aikštėje veikė beveik kelis šimtus metų. Šilutės senoji turgaus aikštė vis dar juosiama senųjų pastatų, jos erdvė, nedaug pakitusi dėl supilto pylimo palei Šyšos vingį bei po asfaltu pakišto akmeninio grindinio, yra išlikę iki šiol.
Šilutės miestas iš tiesų iįskirtinis savo architektūra ir savitumu. Norint betarpiškai pajusti šį Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūrinio palikimo kupiną miestą, geriausia po jį pasivaikščioti ir ramiai pasidairyti. Tai galima padaryti keliaujant Šilutės turizmo informacijos centro siūlomu pėsčiųjų maršrutu "Pėsčiomis po Šilutės miestą" arba beieškant "Šilutės sekretų" - jau plačiai visoje Lietuvoje žinomo, išskirtinio projekto meno kūrinių (skaityti daugiau).
Prieš paliekant Šilutę ir tęsiant kelionę Pagėgių link, verta užsukti į Macikus, aplankyti čia kažkada buvusį dvarą, o dabar muziejų-karcerį. Buvęs Macikų dvaras nuo seno buvo garsus stambia alaus darykla. Po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, pasikeitė šio krašto gyvenimas. 1924 m. dvarą (70 ha žemės) išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o 1924 m. nupirko dalį Macikų dvaro pastatų, kuriuose įrengė kareivines ir kitus reikalingus pastatus. Iki 1939 m. čia buvo apsistojusi Lietuvos kariuomenės septintojo žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulko įgula. Vokiečių okupacijos metu 1939 –1944 m. Macikuose buvo įrengta karo belaisvių stovykla Stalag 1C Heydekrug, kur buvo kalinami lenkai karo belaisviai. 1944 m. pabaigoje, sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą čia buvo įsteigtas lageris Nr. 184 ir jame kalinami Vokietijos karo belaisviai. Kalinimo sąlygos buvo žiaurios.
Iš buvusios koncentracijos stovyklos pastatų šiuo metu išliko tik karceris. 1995 m. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos iniciatyva Macikuose įrengtas lagerio karceris – muziejus, Šilutės muziejaus ekspozicija, kurioje atsispindi skirtingi lagerio istorijos laikotarpiai.
Vėl ir vėl svarbu paminėti, kad jei keliaujate sekmadienį ar pirmadienį, į daugelį muziejų patekti nepavyks. Neišimtis ir šis muziejus.
PAGĖGIAI
Istorinė Mažosios Lietuvos sostinė - Tilžė, šiuo metu randasi Rusijos federacijos teritorijoje, Karaliaučiuje. Lietuvos pasienio miestelį Pagėgius ir Tilžę (dabar Soviecką) jungia išskirtinės išvaizdos Karalienės Liuzės tiltas. Kuris ir padės bent akies krašteliu žvilgterėti į šiam maršrutui simboliškai svarbų Mažosios Lietuvos miestą.
Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad tilto architektūrinius išskirtinimus - tarsi vartų arką - įžiūrėti iš Lietuvos pusėje įrengtos aikštelės gana sunku, bet stabtelėti čia ir pasidairyti kaip gyvenimas vyksta kitoje Nemuno pusėje tikrai verta.
1807 m. liepos 7-ąją ant specialiai Nemuno viduryje, ties Tilže ir Panemune, pastatyto plausto, Prancūzijos imperatorius Napoleonas ir Rusijos caras Aleksandras I- asis pasirašė Tilžės taikos sutartį. Nors Tilžės sutartis buvo itin nepalanki Prūsijai, Prūsijos karalienės Luizės apsilankymas Pagėgių krašte paliko ryškų pėdsaką žmonių atmintyje. 1907 m. pastatytas tiltas per Nemuną, pavadintas karalienės Luizės vardu.
RAMBYNO REGIONINIS PARKAS
Pažintį su Rambyno regioninio parko saugomimis vertybėmis geriausia pradėti regioninio parko lankytojų centre, Bitėnuose. Nuo čia prasideda ir baigiasi trumpas pėsčiųjų maršrutas. Maršrutas supažindina su pagrindinėmis parko vertybėmis - Rambyno kalnu, Bitėnų kaimu ir nuostabiais Nemuno slėnio vaizdais.
Muziejus įkurtas XIX a. pabaigos atstatytoje Mažosios Lietuvos spaustuvėje, kurioje dirbo, o vėliau ir gyveno spaustuvininkas, aušrininkas, Tilžės akto signataras, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus. Muziejaus ekspozicijos susipažindina lankytojus su spaustuvių įranga ir įrankiais, Mažosios Lietuvos knygos istorija, žymiausiais spaustuvininkais, kultūros ir politikos veikėjais.
Bitėnų kapinaitės dar vadinamos Mažosios Lietuvos panteonu. Šiose pagal Mažosios Lietuvos tradicijas sutvarkytose ir tvarkomose kapinėse yra palaidotas Vilhelmas Storostas – Vydūnas, Martynas Jankus ir jo šeimos nariai, Jonas Vanagaitis, Valteris - Kristupas Banaitis, Elena Grigolaitytė - Kondratavičienė, Aleksandras Žvinakis ir kiti šį kraštą kūrę ir puoselėję žmonės.
Nuo Bitėnų iki pat Vilkyškių, atkartodamas Nemuno vingį veda kelias, kuris praeina beveik visus įdomiausius Rambyno regioninio parko lankytinus objektus. Taigi, ką aplankyti, ką pamatyti, kur pailsėti ir ant kurių apžvalgos bokštų užlipti pasirinkite parko lankytinų vietų žemėlapyje.
Tikrai išskirtinis, tiesiog būtinas pamatyti savo akimis Rambyno regioninio parko lankytinas objektas - Raganų eglė. Pasak legendos - ant netoliese esančios, kalvos - Sidabrakalnio, rinkdavosi Skalvių genties jaunuoliai. Kad priešai naktį nepastebėtų, jie rengdavosi sidabriniais rūbais. Netoliese esančioje pelkėtoje lomoje, kurioje auga aštuoniolikos kamienų eglė, buvusi raganų buveinė. Jos čia sulėkdavusios, susmeigdavusios šluotas ir eidavusios vilioti jaunuolių. Viena daili raganaitė įsimylėjo žavų jaunuolį sidabriniais šarvais, pamiršo laiku sugrįžti. Pavėlavo. Kai ketino skristi - šluota jau buvo sužaliavusi. Nuo to laiko eglę imta vadinti Raganų egle.
Raganų eglės kamieno apimtis 1,3 m. aukštyje - 5,8 m. Eglės aukštis - ~36 m., o amžius apie 170 metų. Saugomu gamtos paminklu Raganų eglė paskalbta dar 1960 metais.
VILKYŠKIAI
Vilkyškių miestelis – urbanistinis draustinis, jaukiai įsikūręs Vilkyškių kalvagūbrio šlaituose ir keterose, abipus plento Klaipėda – Jurbarkas. Vilkyškiuose iki šiol išliko senoji erdvinė struktūra ir gatvių išplanavimas. Sudėtingą Vilkyškių istoriją mena paminklas zalcburgiečiams, apsigyvenusiems šiose apylinkėse po didžiojo maro (1709-1711) ir paminklas pirmajame pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams atminti. Be to, yra išlikęs centrinis dvaro pastatas, evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji statyta 16 amžiuje, bet 1896 metais rekonstruota.
VIEŠVILĖ
Viešvilės upė yra dešinysis Nemuno intakas. Upės ilgis 22 km. Didžioji upės dalis (apie 16 km) yra Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijoje. Tai buvusi vertinga lašišinė upė, turėjusi gausią šlakių populiaciją, kuri dėl prieškaryje ant upės pastatytų tvenkinių su žuvims nepraeinamomis užtvankomis praktiškai visiškai sunyko, kadangi žuvys negalėjo pasiekti aukščiau tvenkinių esančių nerštaviečių.
Siekiant atkurti žuvų išteklius, Viešvilės upės užtvankose buvo įrengtos žuvų pralaidos - žuvitakiai. Žuvitakis ir aplink sutvarkyta miestelio teritorija ne tik ypatingai svarbi gamtai, bet ir patogi bei pritaikyta žmonėms. Kelionės metu, karštą vasaros dieną čia kiekvienas norintis gali palįsti po vandens kaskada, pasigrožėti laiptuotomis kaskadomis veržliai besiritančia vandens srove.
VIEŠVILĖS REZERVATAS
Dar viena įdomi, bet gana sunkiai aplankoma vieta šiame maršrute - Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas. Jei tiksliau rezervato lankytojų centras ir šalia jo įrengtas pažintinis takas. Lankytojų centras dirba tik darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00. Savarankiškai ar be rezervato direkcijos leidimo pažintiniame take lankytis taip pat draudžiama. Tad šias aplinkybes reiktų įvertinti planuojant kelionę.
2019 m. gegužės mėn. pristatyta nauja Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato lankytojų centro ekspozicija, kurios tema atspindi šio rezervato esmę - "Upelis vidur girios". Ekspozicijoje bandoma atsakyti į dažniausiai lankytojams kylantį klausimą - kuo ypatinga rezervato gamta, kas čia saugoma. Natūralus Viešvilės upelis skrodžia rezervatą tekėdamas iš šiaurinio jo pakraščio į pietus ir nešdamas surinktus pelkynų vandenis į Nemuną. Viešvilės upelio vandens tėkmės niekada netrikdė žmogaus veikla. Viešvilės rezervate virvenanti upelė džiugina gamtininkus savo laukiniu žavesiu bei jos vandenyje klestinčia savita rūšių įvairove.
Viešvilės rezervate yra vienintelė Lietuvoje kurtinių veisykla, skirta atkurti jų populiaciją laukinėje gamtoje. Tad ekspozicijos kurtinių stebėjimo patalpose ne tik stebimi šie baikštūs gyvūnai, bet ir mokomasi tylos. Ateityje planuojama per kamerą transliuoti tiesioginį vaizdą internete iš kurtinių voljero. Stenduose pasakojama apie šiuos paukščius ir jų biologijos bei elgsenos ypatumus. Rasite atsakymą, ar tikrai kurtiniai kurti, kaip jie žiemą taupo energiją.
SMALININKAI
Na ir paskutinė maršruto "Atradimai Mažojoje Lietuvoje" stotelė, savo įdomybėmis, senosios architektūros, kultūros ir gamtos darna mus nustebinęs Smalininkų miestelis. Be to, ką galite pamatyti ir atrasti savarankiškai vaikštinėdami po Smalininkus, būtina paminėti išskirtinę patirtį - teatralizuotas ekskursijas. Jei pavyks tokioje sudalyvauti, neabejotinai pajusite ir patirsite tikrąją šio unikalaus krašto dvasią.
Pagrindinės miestelio gatvės, Aukštagalių ir Nemuno, apsodintos medžiais dar XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Jos sudaro dvi alėjas: liepų, kurios ilgis apie 1,126 km. ir ąžuolų – 1,432 km. Smalininkų ąžuolų alėja yra ilgiausia bei seniausia Europoje, joje priskaičuojami 187 ąžuolai, kurių amžius apie 200 metų.
Senovinės technikos muziejus Smalininkuose pradėjo veikti 2004 metais. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys panaudojo muziejaus kūrimo pradžiai išsaugotas istorines vertybes: dokumentus, knygas ir įvairius daiktus, priklausiusius jo tėvams ir seneliams.
Muziejuje sukaupta virš 7000 eksponatų atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Kartu eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų.
Įdomiausias istorijos paminklas Smalininkuose – senasis uostas. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau, norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus.
1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Tuo metu buvo pripažinta gražiausia Europoje. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai "laiptai", sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti.
