Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčiaŠilutės bažnyčia buvo laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių. Pastatyta 1926 metais pagal architekto K. Gutknechto projektą. Išorėje dominuoja 50 m aukščio bokštas, kuriame yra trys varpai ir miesto laikrodis. Įspūdingas altorius – dailininko, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus Richardo Pfeiferio, nuopelnas. Ant 80m² altoriaus sienos jis nutapė freską su 120 originalaus dydžio figūrų. Iš jų 80 suvaidino svarbų vaidmenį bažnyčios istorijoje. Viršuje, virš altoriaus priešais dievo avinėlį klūpo Adomas ir Ieva, o iš kairės ir dešinės pavaizduoti žmonės iš bažnyčios istorijos. Kitos bažnyčios sienos taip pat papuoštos biblinėmis scenomis. Bažnyčią supa gražus gojelis, šalia bažnyčios pastatyta stilinga klebonija.pamatykLietuvoje.ltŠilutės evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dŠilutės Hugo Šojaus dvarasPajūrio žemumoje įsikūrusiame Šilutės mieste stūkso įspūdingas H. Šojaus dvaras. Tai elegantiškas vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo architektūrinis kūrinys su subtiliu, Pamario kraštui būdingu, dekoru. Dvaras apsuptas angliško stiliaus parko, kuriame gausu vešlios augmenijos, šalia teka gyvybinga Šyšos upė ir romantiškiems pasivaikščiojimams kviečiantys jaukūs takai. Klasicistinis dvaras pastatytas dar 1721 metais, tačiau ėmė klestėti tuomet, kai jį įsigijo dvarininkas Hugo Šojus, kuris ypatingai nusipelnė viso miesto gerovei. Matydamas, kaip, dėl pramonės revoliucijos, greitai nyksta vertingos tradicijos ir verslai, savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose jis pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą bei rinkti tautosaką. Dvarininkas sukaupė gausybę unikalių etnografinių baldų, drabužių, dokumentų, spaudinių ir žemėlapių. Taip gimė pirmasis Klaipėdos krašto muziejus. Deja, kultūros vertybėms karas visuomet buvo didžiulis priešas ir daugybė muziejaus eksponatų buvo sunaikinta raudonosios armijos. H. Šojaus sukaupta vertinga etnografinė medžiaga vėl tapo aktuali Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Prasidėjo kardinalūs pokyčiai muziejaus viduje: buvo paruoštos naujos ekspozicijos ir pradėti eksponuoti patys vertingiausi dvarininko kolekcijos eksponatai. 2015 metus galime pavadinti H. Šojaus dvaro renesansu, kai Šilutės miesto šventės metu, iškilmingai buvo perkirpta dvaro atidarymo juosta, o muziejininkams įteikti restauruoto dvaro raktai. Daugybę dešimtmečių puoselėta graži vizija pagaliau išsipildė ir muziejus įgavo savo galutinį veidą. Aplankę dvarą, kultūros vertybių gerbėjai šiuo metu turi galimybę pamatyti daugiau nei 60 000 muziejinių lobių, o ramybės ir poilsio išsiilgę keliautojai gali pasidžiaugti ne tik eksponatais, bet ir magiško grožio dvarą supančiu parku.pamatykLietuvoje.ltŠilutės Hugo Šojaus dvarastext/html2dŠilutės Hugo Šojaus muziejusŠilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko iš Klaipėdos kilęs dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu). Matydamas, kaip greitai dėl pramonės revoliucijos XIX a. nyksta tradicijos ir verslai, savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą, rinko tautosaką. Antrojo pasaulinio karo metais tėvo ir sūnaus Šojų suformuotas dvaro muziejus, sukauptos senienos, dvaro paveldėtojui anūkui Verneriui pasitraukus į Vokietiją liko be priežiūros. Dvaras ir dvaro muziejus labai nukentėjo nuo čia apsistojusios Raudonosios armijos. 1956–1961 m. muziejaus direktore dirbusi archeologė J. Kvilonaitė didelį dėmesį skyrė archeologinių paminklų atnaujinimui. 1965 m. Kultūros ministerijos įsakymu Šilutės kraštotyros muziejus tapo Klaipėdos kraštotyros muziejaus filialu. 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, muziejaus steigėju tapo Šilutės rajono savivaldybė. Dabar muziejuje veikiančios ekspozicijos: Hugo ir Ericho Šojų (Hugo ir Erich Scheu) archeologinė kolekcija - didžioji dalis radinių patekę į privatų H. Šojaus muziejų buvo iš E. Šojaus individualiai arba kartu su A. Becenbergeriu tyrinėtų archeologijos objektų. Kita dalis artefaktų rasti atsitiktinai arba įsigyti iš privačių asmenų. Dr. Hugo Šojaus (H. Scheu) gamtos ekspozicija - vienas iš būdų geriau pažinti kraštą yra domėjimasis jo gamtinėmis vertybėmis. Šiuo požiūriu nepamainoma augalija ir gyvūnija. Pamario augmenijos pažinimas buvo neatsiejama Hugo Šojaus (Hugo Scheu, 1845–1937) gyvenimo dalis. Dr. Hugo Šojaus (H. Scheu) etnografinė ekspozicija - Šilutės Hugo Šojaus muziejuje saugoma etnografinių daiktų kolekcija pradėta kaupti dar XIX a. pabaigoje, kada Šilokarčemos senąjį dvarą įsigijo iš Klaipėdos kilęs dvarininkas Hugo Šojus. Pasakojama, jog būtent etnografinė kolekcija pirmajame privačiame Klaipėdos krašto muziejuje buvusi didžiausia ir unikaliausia. Dvarininkų Sojų (Scheu) šeimos iš kelionių parsivežtų suvenyrų ekspozicija - XIX a. II pusės techniniai išradimai keliavimą pavertė populiariu reiškiniu, kasdienės kultūros dalimi. Garlaivių ir lokomotyvų epochoje keliaujantis žmogus pirmą kartą istorijoje pažino palyginti saugaus ir patogaus keliavimo malonumus. Didžiausią keliautojų dėmesį tuo metu traukė Artimieji rytai, Egiptas bei kitos egzotiškos šalys. Lietuvininkų indų ekspozicija - Rytų Prūsijos teritorijoje nuo seniausių laikų naudoti degto molio indai. Nuo viduramžių plito stiklo dirbiniai, Vokiečių ordinas iš Vakarų Europos atnešė vakarietišką dekoruotą keramiką – fajansą, porcelianą. Iš pradžių taurės, įvairiausi indai, statulėlės, puošmenos parvežamos iš Vakarų Europos, vėliau pradedama gaminti ir pačiuose Rytprūsiuose.pamatykLietuvoje.ltŠilutės Hugo Šojaus muziejustext/html2dŠilutės senoji turgaus aikštėIki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausias Šilutės miesto reprezentacinis elementas buvo senojo turgaus aikštėje vykę savaitiniai turgūs ir prekymečiai. Šalia turgaus aikštės buvo pastatyta pirmoji karčema, nuo kurios manoma ir pradėjo plėstis Šilutės miestas. Garsus žuvų turgus Šilutės turgaus aikštėje veikė beveik kelis šimtus metų. Šilutės senoji turgaus aikštė vis dar juosiama senųjų pastatų, jos erdvė, nedaug pakitusi dėl supilto pylimo palei Šyšos vingį bei po asfaltu pakišto akmeninio grindinio, yra išlikę iki šiol. Ši vieta prie Šyšos vingio, Šilutės dvaro ir metalinio tilto kelyje į Rusnę, turgaus aikštės paskirtį atliko bemaž 500 metų. Deja, kažkada buvusi lankomiausia, judriausia ir komerciniu atžvilgiu tarp verslininkų bei prekybininkų paklausiausia vieta šiandien yra nyki ir merdėjanti, kartkartėmis atgyjanti miesto renginių metu.pamatykLietuvoje.ltŠilutės senoji turgaus aikštėtext/html2dMacikų lagerio karceris-muziejusEkskursijos užsakomos iš anksto tel. +37065751909, +37067415743, el. paštu info@silutesmauziejus.ltBuvęs Macikų dvaras nuo seno buvo garsus stambia alaus darykla. Po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, pasikeitė šio krašto gyvenimas. 1924 m. dvarą (70 ha žemės) išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o 1924 m. nupirko dalį Macikų dvaro pastatų, kuriose įrengė kareivines ir kitus reikalingus pastatus. Iki 1939 m. čia buvo apsistojusi Lietuvos kariuomenės septintojo žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulko įgula. Vokiečių okupacijos metu 1939 –1944 m. Macikuose buvo įrengta karo belaisvių stovykla Stalag 1C Heydekrug, kur buvo kalinami lenkai karo belaisviai. 1940 m. prie jų prisijungė belgai ir prancūzai, o 1941 m. – rusai. Kalinimo sąlygos buvo diferencijuotos ir priklausė nuo kalinių pilietybės. Ženevos konvencijos reikalavimai nebuvo taikomi čia kalinamiems rusų (sovietų) karo belaisviams, nes Sovietų Sąjunga šios konvencijos nebuvo pasirašiusi. Pasak liudininkų pasakojimų ypač daug sovietų karo belaisvių čia žuvo 1942-1943 m. žiemą (net iki 40 per dieną). 1944 m. pabaigoje, sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą čia buvo įsteigtas lageris Nr. 184 ir jame kalinami Vokietijos karo belaisviai. Kalinimo sąlygos buvo žiaurios. Vien per tris 1945 m. mėnesius žuvo 18 vokiečių karo belaisvių. Pagrindinė karo belaisvių mirties priežastis – distrofija. Ne antraeilį vaidmenį čia galėjo atlikti ir nežmoniškos karo belaisvių darbo sąlygos. 1946-1947 m. Klaipėdos statybose ir įmonėse dirbo apie 2 tūkst. Macikų lagerio karo belaisvių. Vokiečių karo belaisvių stovykla Nr. 184 veikė iki 1946 metų. Šiuo laikotarpiu lageryje žuvo apie 422 žmones. Nuo 1946 m. iki 1948 m. karo belaisvių stovykla vokiečių kareiviams Nr. 184 buvo perorganizuota į GULAG’o Šilutės (Macikų) skyrių Nr. 3, kuris veikė iki 1955 m. Po reorganizacijos jame pradėti kalinti neįtikę sovietų okupacinei valdžiai civiliai gyventojai. Palygint nedidelėje lagerio teritorijoje tilpo visi sovietiniai atributai: barakai, karceris-izoliatorius, sanitarijos dalis ir kt. 1952 m. duomenimis, tai buvo didžiausias lageris okupuotoje Lietuvoje. Vienu metu čia galėjo būti kalinami 3000 žmonių, trečdalis iš jų lietuviai. Griežčiausiai, atskiroje uždaroje zonoje, buvo laikomi politiniai kaliniai, nubausti 25 metams pataisomųjų lagerio darbų. Čia buvo kalinamos ir moterys bei jų kalėjime ar lageryje gimę vaikai, kuriems buvo įsteigtas net atskiras barakas. Nemaža dalis čia kalintų žmonių buvo išvežti į lagerius, buvusius Sovietų Sąjungas teritorijoje. Lageryje žuvusiųjų žmonių tikrosios mirties priežastys buvo slepiamos, nes jas sąlygojo sunkus prievartinis darbas, šaltis ir badas. Tiriant išlikusius mirusių kalinių registracijos žurnalus, nustatyta, kad 1948-1955 m. žuvo 365 kaliniai ir 70 vaikų. Laidojant kalinį pagal GULAG’o instrukcijas, buvo reikalaujama ant kapo įkalti kuolelį su kapo numeriu. Iš buvusios koncentracijos stovyklos pastatų šiuo metu išliko tik karceris. 1995 m. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos iniciatyva Macikuose įrengtas lagerio karceris – muziejus, Šilutės muziejaus ekspozicija, kurioje atsispindi skirtingi lagerio istorijos laikotarpiai. Greta ekspozicijos yra lagerio kalinių kapinaitės. Dabar išlikusi kapų teritorija yra mažesnė, nes vakarinę dalį nuplovė Šyšos upė, šiaurinę ir rytinę dalis ardavo traktoriai. Iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus turimų duomenų žinoma, kad 1939-1944 m. Macikų karo belaisvių stovykloje galėjo būti skirtingos vietos kuriuose buvo laidojami žmonės. Iš liudininkų pasakojimų buvo sužinota, kad žmonių kapavietės gali būti šalia lagerio esančiuose laukuose. Jie teigė, kad iš pradžių lavonus kasdavo prie lagerio už kelio, vėliau buvusio ūkininko Koblenco žemėje, maždaug už pusantro kilometro nuo lagerio. Manoma, kad ši vieta yra prie Šilutės-Žemaičių Naumiesčio plento, nes čia įvairiu laiku aptikta žmonių kaulų. Tai patvirtintų ir 2011 m. Armalėnų kaime, esančio netoli Šilutės-Žemaičių Naumiesčio plento, rastamasinė kapavietė.pamatykLietuvoje.ltMacikų lagerio karceris-muziejustext/html2dKaralienės Luizės tiltas1807 m. liepos 7-ąją ant specialiai Nemuno viduryje, ties Tilže ir Panemune, pastatyto plausto, Prancūzijos imperatorius Napoleonas ir Rusijos caras Aleksandras I- asis pasirašė Tilžės taikos sutartį. Nors Tilžės sutartis buvo itin nepalanki Prūsijai, Prūsijos karalienė Luizė apsilankymas Pagėgių krašte paliko ryškų pėdsaką žmonių atmintyje. Pasakojama, kad misijai pas Napoleoną nepasisekus ir patvirtinus Prūsijai nepalankią sutartį, Luizė ilgai ir gaudžiai verkusi sode po liepomis (Piktupėnuose). Vėliau, pagerbiant karališkąjį porą, buvusiame mokyklos sode pasodintos dvi liepaitės. Ilgainiui jos imtos vadinti karalienės Luizės Liepos, pažymėtos atminimo lentele. Prieškariu liepos laikytos kone vizitine Piktupėnų kortele, vaizduotos ant miesteliui skirtų atvirukų. 1907 m. pastatytas tiltas per Nemuną, pavadintas karalienės Luizės vardu. Šiuo metu tiltas jungia Lietuvą su Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritimi.pamatykLietuvoje.ltKaralienės Luizės tiltastext/html2dRambyno regioninio parko lankytojų centrasRambyno regioninio parko direkcijos kieme, seno ūkinio pastato vietoje, jį rekonstravus, įrengtas Lankytojų centras su parko vertybių ekspozicija. Pirmame pastato aukšte yra renginiams skirta salė, kuri pasitarnaus bendruomenės susibūrimams, švietėjiškiems ir kultūriniams renginiams. Antrame pastato aukšte įrengtanuolat veikianti parko vertybių ekspozicija, kuri supažindina su Vilkyškių kalvagūbrio susiformavimo istorija, tarp Jūros upės žiočių ir Nemuno plytinčių potvynio užliejamų pievų, su senvaginių ežerėlių intarpais, didingumu, floros bei faunos įvairove, kalvagūbrio keteras puošiančio miško turtais. Puikiausia kalvagūbrio vieta, jo lietuviškosios dalies pabaiga – Rambyno kalnas. Apie jo mitologinę reikšmę, skalvių genties likimą, istorinius Tilžės ir Ragainės miestus su Mažvydu, Vydūnu ir dar daug kitų įdomybių laukia Jūsų Rambyno regioninio parko Lankytojų centre.pamatykLietuvoje.ltRambyno regioninio parko lankytojų centrastext/html2dRambyno kalnasPiliakalnis buvo įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumos krašte. Nurodoma jį buvus su pylimu. Apie piliakalnį detalesnių duomenų neišliko, nes jį Nemunas nuplovė dar iki XIX a. 1835 m. rugsėjo 12 d. naktį į Nemuną nugriuvo likęs jo šiaurinis šlaitas. Mažesnė likusio šlaito griūtis įvyko 1878 m. Dabar išlikusi tik piliakalnio kalvos šiaurinės papėdės apačia, apaugusi mišku, stačiu 40 m aukščio šlaitu besileidžianti į Nemuno slėnį. Kalno šone buvo šventu laikomas akmuo, susprogdintas 1811 m. Piliakalnyje stovėjo skalvių pilis Ramigė, kurią 1276 m. užpuolė, užėmė ir sugriovė kryžiuočiai. Piliakalnis datuojamas XIII a. Rambyno kalno aukštis virš jūros lygio yra 46 metrai. Aukščiausioje kalno vietoje yra apžvalgos aikštelė ir laiptai nulipti.pamatykLietuvoje.ltRambyno kalnastext/html2dBitėnų baltųjų gandrų kolonijos stebyklaPačiame Bitėnų kaimo centre, pušyse ant Nemuno kranto, lizdus krauna ir peri vaikus baltieji gandrai. Kolonijoje yra nuo 19 iki 23 lizdų. Kai kuriose pušyse yra net po du lizdus. Turistinio sezono metu gandrų gyvenimą lizduose, pirmuosius jauniklių žingsnius ir bandymus skristi, tėvų rūpinimąsi vaikais, galima stebėti per monoklį, pastatomą tam skirtame namelyje. Pagėgių savivaldybė garsėja baltųjų gandrų kolonijomis – Kucuose, Bitėnuose ir Mociškiuose. Ventės rago ornitologai Kucų baltųjų gandrų koloniją pripažino pačią didžiausią Lietuvoje. Įdomiausia tai, kad gandrai pradėjo lizdus sukti pušyse. Teoriškai baltieji gandrai spygliuočiuose medžiuose lizdų nekrauna.pamatykLietuvoje.ltBitėnų baltųjų gandrų kolonijos stebyklatext/html2dMartyno Jankaus muziejusMuziejus įkurtas XIX a. pabaigos atstatytoje Mažosios Lietuvos spaustuvėje, kurioje dirbo, o vėliau ir gyveno spaustuvininkas, aušrininkas, Tižės akto signataras, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus. Muziejaus ekspozicijos susipažindina lankytojus su spaustuvių įranga ir įrankiais, Mažosios Lietuvos knygos istorija, žymiausiais spaustuvininkais, kultūros ir politikos veikėjais. 2003 m. rugpjūčio 7 d., minint Mažosios Lietuvos patriarcho 145-ąsias gimimo metines, Bitėnai atgimė ir pasipuošė nauju kultūros ženklu - Mažosios Lietuvos paveikslų sodu - galerija po atviru dangumi. Naujais profesionalių dailininkų darbais sodas papildomas kiekvienų metų rugpjūčio pradžioje, minint Martyno Jankaus gimimo dieną. Per daugiau kaip dešimt metų trunkančią Mažosios Lietuvos paveikslų sodo istoriją, pleneruose dalyvavo ir savo kūrybines interpretacijas paliko apie pusšimtis Lietuvos ir užsienio dailininkų.pamatykLietuvoje.ltMartyno Jankaus muziejustext/html2dBitėnų kapinaitėsBitėnų kapinaitės dar vadinamos Mažosios Lietuvos panteonu. Šios pagal Mažosios Lietuvos tradicijas sutvarkytose ir tvarkomose kapinėse yra palaidotas Vilhelmas Storostas – Vydūnas, Martynas Jankus ir jo šeimos nariai, Jonas Vanagaitis, Valteris - Kristupas Banaitis, Elena Grigolaitytė - Kondratavičienė, Aleksandras Žvinakis ir kiti šį kraštą kūrę ir puoselėję žmonės.pamatykLietuvoje.ltBitėnų kapinaitėstext/html2dRaganų eglėPasak legendos - ant netoliese esančios, kalvos - Sidabrakalnio, rinkdavosi Skalvių genties jaunuoliai. Kad priešai naktį nepastebėtų, jie rengdavosi sidabriniais rūbais. Netoliese esančioje pelkėtoje lomoje, kurioje auga aštuoniolikos kamienų eglė, buvusi raganų buveinė. Jos čia sulėkdavusios, susmeigdavusios šluotas ir eidavusios vilioti jaunuolių. Viena daili raganaitė įsimylėjo žavų jaunuolį sidabriniais šarvais, pamiršo laiku sugrįžti. Pavėlavo. Kai ketino skristi - šluota jau buvo sužaliavusi. Nuo to laiko eglę imta vadinti Raganų egle. Kita legenda byloja, kad šiose apylinkėse per Nemuną kėlėsi Napoleonas. Pralaimėjęs karą prieš Rusiją, buvęs labai piktas ir įniršio pagautas taip mojavęs kardu, kad nukirtęs ne vieną pušies viršūnę. Kliudęs ir šalia augusią eglaitę. Vėliau eglė išaugusi su aštuoniolika kamienų. Dar viena legenda mena netolimą praeitį. Gal 1963-jų metų, vasarą, po Rambyno landšaftinį draustinį vaikštinėjo šviesios atminties gamtininkė E. Šimkūnaitė. Vietinių gyventojų žiniuonė buvo palydėta prie Vilkyškių eglės. Eglė profesorei palikusi neišdildomą įspūdį. Ji tada pajuokavusi - kai kirsit eglę, padovanokit man, žinau, kad mane Ragana vadina. Labai jau eglė priminusi milžinišką šluotą. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 5,8 m Aukštis - 36 m Amžius – apie 170 metų Saugoma paskelbta 1960 m.pamatykLietuvoje.ltRaganų eglėtext/html2dVilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčiaVilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1560 m., rekonstruota 1896 m.pamatykLietuvoje.ltVilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dVilkyškių dvarasTai vienintelis dvaras Pagėgių savivaldybėje, kuris pritaikytas turistų poreikiams: geras privažiavimas, gerai išvystita infrastruktūra, teikiamos gido paslaugos, turistai gali užsisakyti ir edukacines programas. Dvaras įkurtas 1628 m. įkurtas. Jį valdė Volfas Michaelis Miulkiuncelis (Wolf Michael Müllkünzel). Jam mirus dvaro valdymą perėmė jo palikuonys. Vėliau dvaro savininkais tapo Ziglerių šeima (Ziegler). 1751 m. Regina Larisa Ziegler dvarą pardavė Šereiklaukio vyriausiajam atmonui Gotfridui Teodorui Šionui (Gottfried Theodor Schőn). 1801 m. dvarą nupirko Gotfridas Dresleris (Gottfried Dressler). Dreslerių giminės rankose Vilkyškių dvaras išlieka iki pat II pasaulinio karo. Paskutinysis dvaro savininkas buvo Hansas fon Serberis (Hans von Sperber). Jis turtą paveldėjo testamentu, kai 1906 m. karinių pratybų metu nuskendo Aleksandro Dreslerio vienintelis sūnus Viktoras Dresleris (Voktor Dressler). 1905 m. dvare gyveno 154 asmenų, bet nei vieno lietuvio. Kitokia situacija Vilkyškių miestelyje – čia 45,5 proc. gyventojų sudarė lietuviai. Kaip ir visi kiti Mažosios Lietuvos dvarai Vilkyškių dvaras nuo Didžiosios Lietuvos dvarų skyrėsi. Tai nebuvo didikų rezidencija, dvaras daugiau buvo skirtas ūkiniams reikalams. Iki šių dienų išlikusi dvaro sodyba, senosios smuklės pastatas, raudonų plytų arklidės, tarnautojų namas, grūdų svirną su medinėmis langinėmis. Iš pietų pusės buvęs įspūdingas dvaro sodas ir parkas sunykę. Paskutinių dvaro savininkų duktė - Eli Byne Šacht (Elli Biene Schacht) dar gyva. Išgyvenusi sunkų pokario laikotarpį, neprarado gyvenimo džiaugsmo, priešingai - visą savo laisvalaikį paskyrė Vilkyškių dvaro istorijos išsaugojimui. To dėka dvaro istorija atgimsta išnaujo.pamatykLietuvoje.ltVilkyškių dvarastext/html2dPaminklas Zalcburgiečiams1998 metais pastatytas paminklas Zalcburgo krašto žmonėms apsigyvenusiems Vilkyškių apylinkėse po didžiojo (1709-1711) maro.pamatykLietuvoje.ltPaminklas Zalcburgiečiamstext/html2dPaminklas žuvusiems I pasauliniame kare1920 metais pastatytas paminklas Vilkyškiečiams žuvusiems I pasauliniame kare.pamatykLietuvoje.ltPaminklas žuvusiems I pasauliniame karetext/html2dVilkyškių apžvalgos bokštasIš Vilkyškių apžvalgos bokšto pasidairysite po apylinkes, Vilkyškių miestelį.pamatykLietuvoje.ltVilkyškių apžvalgos bokštastext/html2dViešvilės žuvitakisViešvilės upė yra dešinysis Nemuno intakas. Upės ilgis 22 km. Didžioji upės dalis (apie 16 km) yra Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijoje. Tai buvusi vertinga lašišinė upė, turėjusi gausią šlakių populiaciją, kuri dėl prieškaryje ant upės pastatytų tvenkinių (Viešvilės – 4,5 ha, 2,7 km nuo žiočių ir Gulbinų – 6,7 ha, 4,2 km nuo žiočių) su žuvims nepraeinamomis užtvankomis praktiškai visiškai sunyko, kadangi žuvys negalėjo pasiekti aukščiau tvenkinių esančių nerštaviečių. Atsižvelgiant į upės ichtiologinę vertę ir potencialias lašišinių žuvų – šlakių ir kitų migruojančių žuvų rūšių (žiobrių, upinių nėgių, margųjų upėtakių) išteklių atkūrimo galimybes Viešvilės upės užtvankose pasiūlyta pastatyti žuvų pralaidas. Žuvitakių įrengimas užtvankose ant Viešvilės upės Viešvilės miestelyje ir Gulbinų kaime. Pastatyti žuvitakiai gerai dera su gamtine aplinka. Žuvitakiai svarbūs ne tik žuvų ištekliams atkurti. Kadangi žuvų migracijos (neršto) ir rekreacinis sezonai nesutampa, Viešvilės žuvitakį bus galima naudoti kompleksiškai. Įrengta maudykla (tapatinama su žuvų poilsio baseinu), taip pat besimaudantiems pastatyta vandens kaskada. Rekreacinėms sąlygoms pagerinti numatyti priėjimo takai ir želdiniai. Atkūrus šlakių migracijos kelią į nerštavietes per 10 metų planuojama pasiekti 50% upės potencialaus produktyvumo (500 vnt. šlakių), t. y. apie 250 suaugusių žuvų. Atsikuriant žuvų ištekliams Viešvilės upėje bus galima organizuoti patrauklią šlakių licencinę žūklę, apylinkės pritrauks daugiau turistų, skatins turizmo plėtrą.pamatykLietuvoje.ltViešvilės žuvitakistext/html2dViešvilės rezervato lankytojų centras2019 m. gegužės mėn. pristatyta nauja Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato lankytojų centro ekspozicija, kurios tema atspindi šio rezervato esmę - "Upelis vidur girios". Ekspozicijoje bandoma atsakyti į dažniausiai lankytojams kylantį klausimą - kuo ypatinga rezervato gamta, kas čia saugoma. Natūralus Viešvilės upelis skrodžia rezervatą tekėdamas iš šiaurinio jo pakraščio į pietus ir nešdamas surinktus pelkynų vandenis į Nemuną. Viešvilės upelio vandens tėkmės niekada netrikdė žmogaus veikla. Viešvilės rezervate virvenanti upelė džiugina gamtininkus savo laukiniu žavesiu bei jos vandenyje klestinčia savita rūšių įvairove. Besikaitaliojančios buveinės sudaro įstabią mozaiką. Ekspozicija savo turiniu atspindi pagrindines rezervato vertybes. Ji pritaikyta įvairioms lankytojų amžiaus grupėms ir kiekvienas jų ras sau įdomią informaciją. Yra ir žaidimų, užduočių, kurias išsprendusieji pasitikrins žinias. Mažasis rezervato svečias pasijus karaliumi pelėdų soste, kuriame išdrožtos visos pelėdos, gyvenančios Lietuvoje. Pagrindinė Viešvilės rezervato ekspozicija sumontuota... laiptuose. Laiptai yra ir sėdimos vietos, ir informacijos nešėjai. Ant sienų pateikiama lakoniška tekstinė ir vaizdinė informacija apie rezervato vertybes, o balde-laiptuose žaismingai suslėpta informacija apie augalus ir gyvūnus. Baldas-laiptai skirti lankytojams patiems atrasti informaciją. Vidinėse baldo erdvėse slepiasi vabalai, samanos ir kitos gamtos įdomybės. Čia reikia paliesti, pasukti, pažiūrėti pro akutę, paklausyti, atpažinti, palyginti, surasti... Viešvilės rezervate yra vienintelė Lietuvoje kurtinių veisykla, skirta atkurti jų populiaciją laukinėje gamtoje. Tad ekspozicijos kurtinių stebėjimo patalpose ne tik stebimi šie baikštūs gyvūnai, bet ir mokomasi tylos. Ateityje planuojama per kamerą transliuoti tiesioginį vaizdą internete iš kurtinių voljero. Stenduose pasakojama apie šiuos paukščius ir jų biologijos bei elgsenos ypatumus. Rasite atsakymą, ar tikrai kurtiniai kurti, kaip jie žiemą taupo energiją. Ekrane ir kitur tam tikrose vietose bus galima pažiūrėti filmuotą medžiagą apie gamtą, direkcijos vykdomas veiklas. Tik įėjusius į ekspozicijos patalpas, pasitiks gamtos garsai, galima išgirsti kaip gieda vienas ar kitas paukštis.pamatykLietuvoje.ltViešvilės rezervato lankytojų centrastext/html2dSmalininkų ąžuolų alėjaSmalininkų parkai ir žaliosios erdvės užima apie 7,3 ha plotą, jos nepertraukiamai sujungtos žaliuoju karkasu, t. y. visose miesto gatvėse augančiais medžiais. Pagrindinės miesto gatvės, Aukštagalių ir Nemuno, apsodintos medžiais dar XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Jos sudaro dvi alėjas: liepų, kurios ilgis apie 1,126 km. ir ąžuolų – 1,432 km. Smalininkų ąžuolų alėja yra ilgiausia bei seniausia Europoje, joje priskaičuojami 187 ąžuolai, kurių amžius apie 200 metų.pamatykLietuvoje.ltSmalininkų ąžuolų alėjatext/html2dSenovinės technikos muziejusSenovinės technikos muziejus Smalininkuose pradėjo veikti 2004 metais. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys panaudojo muziejaus kūrimo pradžiai išsaugotas istorines vertybes: dokumentus, knygas ir įvairius daiktus, priklausiusius jo tėvams ir seneliams. Kuriantis muziejui, keliolika metų eksponatai buvo ieškomi bei perkami arba gaunami dovanai Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje. Tokiu būdu sukaupta virš 7000 eksponatų atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Kartu eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų. Naudojant sukauptus eksponatus, galima pademonstruoti 34 senovinės gamybos technologijas ir 19 amatų: pradedant populiariu ir visiems žinomu bitininkystės amatu ir baigiant geležies išgavimu iš balų rūdos (ši technologija atkurta Kauno Technologijos Universitete ir pasiūlyta įdiegti Smalininkų muziejuje). Be to, intensyviai renkami kultūrinio paveldo pavyzdžiai susiję su švietimu, mokslu, technikos vystymusi ir Lietuvos istorija. Ekspozicijos nuolat papildomos naujais eksponatais. Muziejus įsikūręs miestelyje esančioje sodyboje su gražia aplinka. Čia daug medžių ir kitų želdinių, poilsio zona, tvenkinys, kuriame galima irstytis, o ant kranto kūrenti laužą ir pasistatyti palapines.pamatykLietuvoje.ltSenovinės technikos muziejustext/html2dSmalininkų parkas2013 m. vykusiame konkurse "Darni aplinka" kategorijoje "Bendramiestinė viešoji erdvė” pirmą vietą laimėjo Smalininkų parko projektas. Smalininkuose parkas buvo atnaujintas išsaugant vertingiausius medžius, suformuotos parko erdvės, įrengti apšviesti laiptai, apžvalgos aikštelė, pėsčiųjų takai, gėlynai, o arčiau pagrindinės gatvės – krepšinio ir lauko teniso aikštynas. Kitoje gatvės pusėje, buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje, sukurta skulptūra su varpu. Parko unikalumą didina vietos skulptorių sukurtos ąžuolinės skulptūros. Projekto autorius architektas, želdinių specialistas Tomas Čeburnis.pamatykLietuvoje.ltSmalininkų parkastext/html2dSmalininkų vandens matavimo stotis ir buvęs uostasĮdomiausias istorijos paminklas Smalininkuose – senasis uostas. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau, norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus. 1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Tuo metu buvo pripažinta gražiausia Europoje. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai "laiptai", sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti.pamatykLietuvoje.ltSmalininkų vandens matavimo stotis ir buvęs uostastext/html2dAtradimai Mažojoje Lietuvoje. II dalis (Šilutė-Smalininkai)pamatykLietuvoje.ltAtradimai Mažojoje Lietuvoje. II dalis (Šilutė-Smalininkai)text/html300