Šv. Jokūbo kelias. Alytus - Merkinė.

ALYTUS

Rašytiniuose šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas 1377 m. Manoma, kad Alytaus vardas kilęs iš piliakalnio papėdėje tekančio upelio pavadinimo – Alytupis. 1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteikta Magdeburgo (savivaldos) teisė ir herbas – balta rožė raudoname fone. Todėl šiandien Alytus dar vadinamas baltosios rožės miestu. XIX a. Alytus paskelbtas III klasės tvirtove: pastatytos trejos kareivinės, trys tiltai, supilti fortai, nutiesti plentai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Alytus tapo apskrities centru. Po Nepriklausomybės kovų (1918–1920 m.) Alytus buvo didžiausias apskrities miestas, regiono kultūros ir švietimo centras. Jam buvo suteiktas kurorto statusas, kurį vėliau pakeitė – pramonės centro pavadinimas. Tačiau nepaisant to Alytus ir šiandien lieka patraukiu turistams.

Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia pastatyta 1524 m. Jai sudegus, 1818 m. iškilo mūriniai klasicizmo stiliaus maldos namai. Tai vienas seniausių Alytaus pastatų. Bažnyčios varpinėje skamba garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso 1669 m. nulietas varpas. Beje, šio meistro išlietas varpas Vilniaus Katedros varpinėje praneša miestiečiams valandas. Legenda byloja, jog Jonas Delamarsas liejant varpus visuomet įdėdavo savo mylimosios plauką, todėl jų skambesys buvo toks ypatingas. Šv. Liudviko bažnyčia įtraukta į Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje.

Kita Alytaus bažnyčia, Šv. Angelų Sargų, pastatyta 1830 m. vietoje dar XVII a. čia stovėjusios Šv. Onos koplytėlės. Dabartinis bažnyčios interjeras neobarokinis, todėl spalvingas ir puošnus, yra meninę vertę turinčių sakralinių vertybių. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tarp jų ir Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas, kritęs nuo bolševikų kulkos 1919 m. vasario 13 d. ant tilto Alytuje. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis iš anksto.

Ši bažnyčia visuomet buvo kareiviškieji maldos namai. XX amžiaus pradžioje čia buvo Pakrovskajos cerkvė, kurioje lankėsi Alytuje įkurdinti tuometės carinės Rusijos kariai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui cerkvė rekonstruota į bažnyčią, pašventinta Šv. Kazimiero vardu ir šalia jos įsikūrusiems ulonams tapo Įgulos bažnyčia. Sovietmečiu joje buvo druskos sandėlis, vėliau – įsikūrė mašinų gamyklos klubas. Atgimimo laikotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu telefonu.

Lankytinos vietos Alytuje:

GEISČIŪNŲ kriaušė ir guoba

NEMUNAITIS

Nemunaitis prieš daugelį amžių įsikūrė ant pušynuose skendinčio Nemuno kranto. Tai, kad miestelis yra neatsiejamas nuo Nemuno, liudija ir jo pavadinimas: Nemunaitis – dzūkiškas malonybinis Nemuno vardas. Legenda pasakoja, kad prieš daug amžių čia sustojo iš užjūrių atplaukęs vikingų vadas Nemonas. Patiko jam gyventojų svetingumas ir rūpestis. Išvykdamas apdovanojo visus įvairiais turtais. Dėkingi gyventojai vado garbei pavadino vietovę Nemunaičiu. Nemunaičio pilis minima 1384 m. kryžiuočių karų aprašymuose, nuo 1387 m. minimas Nemunaičio miestelis. Pirmieji gyventojai šiose vietovėse įsikūrė dar IV a., tai liudija archeologiniai radiniai.

Po Žalgirio mūšio nelikus priešų grėsmės, miestelis tapo svarbiu miško ruošos ir prekybos centru. 1792 m. Nemunaičiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, kuriame pavaizduotas šv. Kazimieras. Istorinių negandų metu savivalda ir herbas buvo panaikinti. 1999 m. lapkričio 10 d. prezidento dekretu buvo atkurtas Nemunaičio istorinis herbas. XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortu vietovė nepaskelbta. XX a. pradžioje Nemunaitį garsino lietuviškos draugijos, rengdavusios įvairius vakarus, turėjusios lietuviškų leidinių bibliotekėlę.

Kryžius, stovintis netoli bažnyčios, iš betono išlietas 1934 metais. Jį iškilmingai pašventino kunigas A. V. Želnia. Paminklą projektavo ir darbams vadovavo broliai V. ir J. Jarmalos, jiems talkino ir kiti parapijiečiai. Sovietmečiu kryžius nebuvo nugriautas.

1939 m. mokytojo A. Saulevičiaus iniciatyva į Nemunaitį buvo pakviestas žymus to meto skulptorius V. Grybas. Jau po metų miestelį turėjo papuošti Paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pasikeitusi politinė santvarka pakeitė šiuos planus. Ilgus metus skulptūrai teko buvoti įvairiose vietose. Vietos bendruomenės iniciatyva 1989 m. ji išlieta iš naujo ir atidengta 1990 m. vasario 16 d. Tai paskutinis V. Grybo darbas. 1941 m. liepos 3 d. skulptorius buvo sušaudytas vokiečių.

Vietos gyventojų vadinamas vienuolynu, pastatytas 1933 m. kaip poilsio namai broliams pranciškonams. Sanatorija buvusi tolokai nuo Kretingoje įsikūrusio pranciškonų centro ir trumpalaikiam poilsiui į jį atvykti būdavo ne taip paprasta, 1937 m. pranciškonai atsisakė teisių į pastatą. 1945 m. kovo 6-osios naktį prie jo prisiekė 120 A. Ramanausko-Vanago vadovaujamų partizanų. Šeštojo dešimtmečio pradžioje pastatas buvo nacionalizuotas ir perduotas Nemunaičio mokyklos reikmėms.

Prieš įėjimą į kapinių teritoriją stovi akmens plokštė, kurios centre, juodo akmens fone, iškalta „Čia ilsisi Nemunaičio žydų palaikai. Šventa ramybė jiems“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė nemažą dalį miestelio gyventojų.

1872 m. Nemunu plaukęs žymus lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas Z. Gliogeris apie šį akmenį rašė: „Prie miestelio iš Nemuno glėbio iškilęs didžiulis akmuo. Iš tolo jis man pasirodė kaip pakrantėje stovintis bokštas.“ Šioje vietoje 1877 m. buvo įsteigta vandens matavimo stotis. Vieta parinkta kaip tik dėl čia pūpsančio didžiulio akmens. Jame iškapojo aikšteles ir prikalė matuokles, užrašus tvarkė vietos klebonai.

GAILINTĖNAI

Muiželių giminės atminimui skirtas paminklas pastatytas Makniūnų k. kapinių šiaurinėje dalyje. Kapinės įrengtos XIX a. pr. Ilgą laiką čia buvo laidojami vien tik Muiželių šeimos atstovai (XIX a. pr. Makniūnus nusipirko caro armijos kariškis Jonas Muiželis). Vėliau imta laidoti ir kitus Makniūnų kaimo gyventojus (laidojama iki šių dienų). Iki Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo su marmuriniu kryžiumi ir marmurine lenta. Po karo kryžius buvo nudaužtas, o marmuro lenta suskaldyta į tris dalis. Apie du tūkstantuosius metus uždėta nauja marmuro lenta su įrašu lenkų kalba.

SUBARTONYS

Subartonių kaimas įsikūręs tarp Gelovinio, Gilšės, Linamarkės, Pakelinio, Kampinio ežerų, netoli Subartonių miško. Netoli kaimo yra keletas saugotinų archeologijos paminklų: Maksimonių ir Netiesų akmens amžiaus gyvenvietės, piliakalnis.

Subartonių kaimo istorinė praeitis nėra detaliau tyrinėta. Žinomas 1773 m. Subartonių vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau žmonės šiose apylinkėse pradėjo kurtis daug anksčiau. Po 1708–1711 m. siautusio maro į Subartonis pradėjo keltis gyventojai iš kitur. Be lietuvių čia apsigyveno lenkai, žydai, gudai. Pietinėje kaimo dalyje buvęs dvaras XIX a. pradžioje priklausė dvarininkui Aleksandrui Karlovičiui. Dvaro savininkas dalyvavo 1830 – 1831 m. sukilime, buvo Netiesų dvaro savininko A. Elsnerio, vadovavusio Merkinės apylinkių sukilėliams, pavaduotojas. Nuslopinus sukilimą, dvaras buvo išdalintas atkeltiems rusams sentikiams. Beveik visi jie buvo Žukai, todėl ta kaimo dalis buvo pradėta vadinti Žukauka.

Po 1863–1864 m. sukilimo caro valdžia atkeltų rusų kolonistų vaikams įsteigė parapijinę cerkvės mokyklą, veikusią iki I Pasaulinio karo. Gyvavo ir daraktorinės mokyklos. 1845 – 1888 m. Merkinės apylinkėse vaikus lietuviškai mokė Julius Jaciunskas, Mykolas Kuliešius, Motiejus Svirskis ir kiti. Šios mokyklos čia veikė iki pat 1924 m., nes Pirmojo pasaulinio karo ir kovų su lenkais nualintame krašte valdiškos mokyklos nebuvo.

Subartonių neaplenkė 1919 m. nuo Vilniaus besiveržiantys lenkai. 1919 m. vasarą kovai su jais vietose buvo organizuojami šaulių kovos būriai. 1920 m. Lenkijos kariuomenė užėmė Merkinę, Kačingę, Subartonis. 1920 m. spalio 9 d. Lenkijai pažeidus Suvalkų sutartį, kuria buvo nustatyta demarkacinė linija tarp abiejų valstybių, ir okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, Subartonys liko Lietuvos pusėje.

Nuo 1927 m. Vinco Mickevičiaus - Krėvės rūpesčiu buvo leista Subartonyse įsteigti antrąjį komplektą Samūniškių mokyklos. Steigėju buvo paskirtas mokytojas Jonas Paulaitis. Į mokyklą savo vaikus leido ir rusai iš Žukaukos. Dar kurį laiką mokykla Subartonyse veikė ir tarybiniais metais.

Subartonių kaimas bene ryškiausiai atstovauja laukų dzūkams. Tai gatvinis valakinio tipo kaimas. Skirstymas į vienkiemius prasidėjo tik 1930 m., bet ne visi gyventojai į juos kėlėsi, dalis liko senose vietovėse. Į vienkiemius neišsikėlė ir rašytojo V. Krėvės tėvai, turėję pusę valako žemės, todėl dabartinis muziejus yra toje pačioje vietoje, kur stovėjo rašytojo tėvų namas. V. Krėvės muziejus pradėtas kurti 1959 m. 1992 m. iš JAV pargabenti rašytojo ir jo žmonos palaikai ilsisi Subartonių kapinaitėse. Memorialinis muziejus yra respublikinės reikšmės istorijos paminklas.

Po karo buvo įkurtas Merkinės tarybinis ūkis, jam priklausė ir Subartonių kaimas. Nusavintas gyventojų turtas atiduotas kuriamam tarybiniam ūkiui.

Pokario metais apylinkėse aktyviai veikė partizanai. Pasak vietinių kaime dažnai lankydavosi iš aplinkinių kaimų kilę partizanai, ypač iš Masališkių. Subartonių miške 1947 m. žuvo partizanai Pikuolis ir Rytas. Iš kaimo į Sibirą buvo ištremtos dvi šeimos.

2007 m. birželio mėn. Subartonyse atidarytas Lietuvos totorių buities bei kultūros muziejus. Muziejaus įkūrėjai totorė Liusė Gaidukevičienė ir lietuvis Vladas Gaidukevičius. Muziejus įkurtas 1939 m. statytame Vlado Gaidukevičiaus tėvų name.

MERKINĖ

Profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik... jūros krantų“. Merkinė garsi ne tik savo gamtos grožiu, bet ir istorija. IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Istorikai romantikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai. Pasak islandų keliautojo Snori'o Sturlesohn'o, ji egzistavusi jau XII a., o esą vadinosi „Misiri“.

Merkinės pilis dažnai minima Vygando Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikose, kryžiuočių kelių aprašymuose. Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.

Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV. Vilniaus universiteto profesorius, poetas K. Sarbievijus XVII a., besižvalgydamas nuo Merkinės kalvų į Merkio ir Nemuno slėnį, į horizonte dunksančius miškus, lotyniškai rašė eiles apie medžioklę ir piemenėlių žaidimus.

Miesto klestėjimą nutraukė 1655–1661 m. karas su Rusija. Merkinė buvo sudeginta ir jos nepavyko atstatyti. 1776 m. naikinant savivaldą mažesniems miestams, ji panaikinta ir Merkinei, tačiau 1791 m. rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo miesto valdžios ir teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d. Konstitucijai, eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė. 1794 m. T. Kosčiuškos sukilimo metu rusų kariuomenė, bėgdama iš Vilniaus, miestą sudegino. Kai kurių istorikų teigimu, trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė per 1882 m. gaisrą, tačiau galutinis miesto žlugimas sietinas su Lietuvos valstybingumo panaikinimu 1795 m. Rotušės likučiai buvo nugriauti 1885 m., o jos vietoje 1888 m. pastatyta cerkvė. 1935 m. Merkinėje pirmą kartą Lietuvoje švenčiama „Senovės diena”. Iš tos šventės išaugo „Amatų dienos”, švenčiamos įvairiuose Lietuvos miesteliuose. 2003 m. Merkinėje įvyko antrasis Dzūkijos kultūros kongresas. 2016 m. Merkinė buvo paskelbta Mažaja Lietuvos kultūros sostine. Pagrindinė miestelio šventė nuo senų laikų tai Švento Roko atlaidai.

Dabar tai jaukus, nedidelis miestelis, žavintis ne tik savo istorija, padavimais ir legendomis, bet ir gamtos grožiu, kultūriniais renginiais.

Lankytinos vietos Merkinėje

Amatai ir edukacijos Merkinėje