Alytaus Šv. Liudviko bažnyčiaPirmą kartą Alytus kaip miestelis minimas 1524 m. Jono Zabžezinskio rašte, kuriuo jis turtais aprūpina steigiamą Alytaus bažnyčią. Būtent tais metais ji ir buvo pastatyta. Pirmoji medinė bažnyčia buvo vadinama Šv. Jono Krikštytojo, Panelės Marijos dangun ėmimo ir Šv. Mikalojaus vardais. Jai sudegus, 1818 m. šalia senosios bažnyčios iškilo mūriniai klasicizmo stiliaus maldos namai. Pagerbiant statybų iniciatorių kleboną Liudviką Kaminską, bažnyčia buvo pašventinta Šv. Liudviko vardu. Šiandien tai pats seniausias pastatas Alytaus mieste. Bažnyčios varpinėje skamba 1669 m. nulietas varpas, išlikęs XIX a. tapytas Šv. Liudviko paveikslas. Bažnyčia įtraukta į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą, kaip dalis Alytaus senojo miesto vietos. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu telefonu.pamatykLietuvoje.ltAlytaus Šv. Liudviko bažnyčiatext/html2dAlytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčiaBažnyčia buvo pastatyta 1830 m. vietoje dar XVII a. čia stovėjusios Šv. Onos koplytėlės. Dabartinis bažnyčios interjeras neobarokinis, todėl spalvingas ir puošnus, yra meninę vertę turinčių sakralinių vertybių. Šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tarp jų ir Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas, kritęs nuo bolševikų kulkos ant tilto Alytuje, lenkų nukankintas mokytojas Juozas Bloznelis ir dar daugelis kitų nusipelnusių Alytui ir Lietuvai žmonių. Vieno iš kapinėse esančių antkapinių paminklų skulptorius yra Vytautas Kašuba.pamatykLietuvoje.ltAlytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčiatext/html2dAlytaus Šv. Kazimiero bažnyčiaŠi bažnyčia visuomet buvo kareiviškieji maldos namai. XX amžiaus pradžioje čia buvo Pakrovskajos cerkvė, kurioje lankėsi Alytuje įkurdinti tuometės carinės Rusijos kariai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui cerkvė rekonstruota į bažnyčią, pašventinta Šv. Kazimiero vardu ir šalia jos įsikūrusiems ulonams tapo Įgulos bažnyčia. Sovietmečiu joje buvo druskos sandėlis, vėliau – įsikūrė mašinų gamyklos klubas. Atgimimo laikotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu telefonu.pamatykLietuvoje.ltAlytaus Šv. Kazimiero bažnyčiatext/html2dAlytaus piliakalnisAlytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas. Tai istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę šiandien puošia skulptūrų ekspozicija "Alytaus piliakalnio protėviai". Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis, o seni žmonės sako, kad iš to upelio atsigėrę dar nemylėję - įsimyli, o kas myli - pamilsta dar labiau. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a. Šlaitai statūs, į upių slėnius – 25–30 m aukščio. Piliakalnyje stovėjo Alytaus pilis, kurios apylinkes 1377 m. ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Alytaus pilis minima 1384 m. ir 1387 m. Į Rytus nuo piliakalnio 1 ha dydžio plote yra VII–XII a. papėdės gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Joje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiakrančio miesto panorama. Greta įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštelėmis ir pasivaikščiojimo takais, vedančiais iki Klebono akmens Nemune.pamatykLietuvoje.ltAlytaus piliakalnistext/html2dBaltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltasAukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 260 m. Projekto autorius - V. Karieta. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. 2013 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo naujo paspyrinio trijų tarpsnių tilto statyba. Tilto statyba baigta 2015 m. spalį. Oficialiai tiltas atidarytas 2016 m. birželio 4 d.pamatykLietuvoje.ltBaltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltastext/html2dPirmojo Alytaus istorinė aikštėAlytų Nemunas dalija į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante – Pirmas Alytus, kairiajame – Antrasis Alytus. Miestas kūrėsi dešiniajame Nemuno krante. Istorikai mano, kad miesto aikštė Punios, Merkinės ir Vilniaus (tuometinė ši gatvė buvo dešiniame Nemuno krante) kelių sankryžoje susiformavo XV amžiuje. Stepono Batoro Alytui suteiktoje savivaldos privilegijoje nurodyta miestelėnams šioje aikštėje, kurią dabar vadiname Pirmojo Alytaus, pasistatyti rotušę. XIX amžiaus vidurio žemėlapiuose matyti jau pakitęs Pirmojo Alytaus aikštės kontūras - vietoje ištęsto trikampio (dėl įvairaus namų užstatymo) laužyto kontūro pavidalas. Panašus aikštės vaizdas liko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vaizdas pasikeitė XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, atlikus Antano Juozapavičiaus gatvės tvarkymo darbus. Kiekvieną savaitę aikštėje vykdavo turgūs. Antrojo pasaulinio karo metais aikštė stipriai nukentėjo nuo vokiečių aviacijos bombardavimo, ilgą laiką ji nebuvo tvarkoma. Tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikti rekonstrukcijos darbai. Istorijos vingiuose keitėsi ir aikštės pavadinimai. Sovietmečiu jai buvo suteiktas Tarybų vardas, esą 1919 metais vasario mėnesį, Alytų užėmus Sovietų Rusijos kariuomenei, grupelė vietinių bolševikų šioje aikštėje paskelbė sovietų valdžią. 2009 m. aikštėje buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, jų metu buvo rasta laidojimo vieta su žmogaus palaikais. Archeologų žiniomis, toks radinys šiose vietose jau ne pirmas, tad daroma prielaida aikštės teritorijoje galėjus būti senas kapines. Pasakojama, kad aikštė prieš amžių buvo vadinama Kryžiaus aikšte, čia stovėjo medinis kryžius, sustodavo laidotuvių procesijos, jas pasitikdavo klebonas.Kasinėjimų metu daugelį rastų radinių galima apžiūrėti greta aikštės įsikūrusioje Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinėje ekspozicijoje (Jiezno g. 2).Atlikus archeologinius kasinėjimus, aikštė buvo rekonstruota. Pirmojo Alytaus aikštė yra įtraukta į Nekilojamjųjų kultūros vertybių registrą, kaip Alytaus senojo miesto vietos viena iš sudedamųjų dalių.pamatykLietuvoje.ltPirmojo Alytaus istorinė aikštėtext/html2dAlytaus kraštotyros muziejaus archeologinė ekspozicijaRegistracija į edukacinius užsiėmimus: +370315735052013 metais Alytaus kraštotyros muziejaus filiale atidaryta archeologinė ekspozicija "Kai sieloms neliko medžių" (pagal jotvingių genties papročius tikėta, kad sielos įsikūnija medžiuose). Ekspozicija pasakoja apie Alytaus krašto istorijos ištakas. Pirmoji ekspozicijos dalis pristato akmens amžiaus radinius Lietuvoje ir titnago reikšmę Pietų Lietuvoje, čia rastus dirbinius iš šios gamtinės medžiagos. Antroji skirta geležies amžiui, jos akcentas – jotvingių genčių gyvenimas. Trečioji – duoklė miestui, nes ir pati ekspozicija įkurta Pirmajame Alytuje. Archeologų radiniai pasakoja Alytaus istoriją nuo jos ištakų iki XVI amžiaus, kai Dzūkijos sostinei suteiktos miesto teisės. Ekspozicijoje galima apžiūrėti archeologų radinius iš piliakalnio papėdės kapinyno ir Pirmojo Alytaus aikštės. Keičiama ekspozicijos dalis šiuo metu pristato Bazorų kapinyno radinius. Lankytojai gali patys išbandyti akmenines girnas grūdams malti, akmens šlifavimo, medžio drožimo darbus senaisiais padargais. Su istorija galima susipažinti ne tik apžiūrint eksponatus, bet ir specialaus kompiuterio ekrane. Parengtos ir naujos edukacinės programos, į kurias jau gali registruotis ne tik moksleiviai, bet ir šeimos, visi norintieji.pamatykLietuvoje.ltAlytaus kraštotyros muziejaus archeologinė ekspozicijatext/html2dAntano Juozapavičiaus tiltasPirmasis tiltas per Nemuną Alytuje buvo pastatytas 1909 m. Jis buvo medinis. Mieste 1911 m. kilęs didelis gaisras pasiglemžė didžiąją dalį miesto statinių, nukentėjo ir medinis miesto tiltas. 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, iš Alytaus traukdamasi carinė armija jį susprogdino. Miestą užėmę vokiečiai tiltą atstatė, jis taip pat buvo medinis. 1919 m. vasario 13 d., vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, ant šio tilto buvo nušautas pirmasis Nepriklausomybės kovų karininkas Antanas Juozapavičius. Pagerbiant šį žmogų tiltas buvo pavadintas jo vardu. Saugant tilto atramas nuo ledo lyčių jos apkaltos plieno lakštais, o prieš tiltą pastatytos masyvios lytlaužos, tačiau tilto tai neapsaugodavo nuo ledo lyčių apgadinimų. Vasaromis nuolat vykdavo A. Juozapavičiaus tilto remonto darbai, todėl jis dažnai buvo uždaromas arba ribojamas eismas. Tai sukeldavo miestiečiams daug nepatogumų, dėl to nuolat buvo piktinamasi. Pradėta kalbėti, jog miestui reikia naujo, modernaus ir patikimo tilto. Gelžbetoninio tilto statybos buvo baigtos 1937 m. pabaigoje. Tai buvo didžiausias ir moderniausiais tiltas Baltijos valstybėse (projekto autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas). Tiltą papuošė skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti bareljefai, kuriuose įamžintas A. Juozapavičiaus atminimas. Naujam tiltui taip pat suteiktas A. Juozapavičiaus vardas. Neilgai miestiečiai džiaugėsi nauju tiltu. Atgriaudėjus Antrajam pasauliniam karui į Alytų, rusai traukdamiesi tiltą užminavo, tačiau susprogdinti nespėjo. Tą padarė vokiečiai 1944 m. Tiltas atstatytas tik 1967 m. 1989 m. tiltui sugrąžintas A. Juozapavičiaus pavadinimas. Tais pat metais prie tilto pastatytas paminklas A. Juozapavičiui atminti (autoriai – V. Jarutis, K. Babravičius, P. Maločka, V. Valentinavičius). Šiandieninio tilto aukštis yra 20 m, ilgis - 195 m, plotis - 10 m. pamatykLietuvoje.ltAntano Juozapavičiaus tiltastext/html2dAlytaus senamiesčio skverasSenamiesčio skverą juosia Bažnyčios ir Alyvų Tako gatvės. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo gyvenamieji, prekybininkų ir amatininkų namai, kurie subombarduoti per pirmą vokiečių lėktuvų antskrydį. Po karo namai nebuvo atstatyti, o buvo suformuota aikštė. 1956 m. ji pavadinta Gegužės 1-osios aikšte, o 1977 m. buvo sutvarkyta, įrengtas fontanas, pastatytas paminklas tarybiniam veikėjui Juozui Vitui. 1990 m. paminklas demontuotas. 2012 m. buvo rekonstruotas skveras. Naujai įrengtą margaspalvį fontaną papuošė rašytojo Jurgio Kunčino eilės.pamatykLietuvoje.ltAlytaus senamiesčio skverastext/html2dAlytaus kraštotyros muziejusAlytaus kraštotyros muziejus miesto inteligentų iniciatyva buvo įkurtas 1928 m. Šiandien jame saugoma beveik 100 tūkst. eksponatų – tai istorinė, etnografinė ir archeologinė medžiaga, patekusi į muziejaus fondus iš visų Pietų Lietuvos rajonų. Modernios ir interaktyvios ekspozicijos išradingai pasakoja krašto istoriją. Alytaus kraštotyros muziejui priklauso ir keletas filialų. Muziejuje vyksta edukaciniai užėmimai mokiniams ir suaugusiems. Įėjimas nemokamas. Sekmadieniais ir pirmadieniais nedirba. "1915 m. rugpjūčio 27-oji Alytuje: vienos gatvės istorija" – tai naujausia Alytaus kraštotyros muziejaus ekspozicija, įprasminanti Didžiojo karo (taip amžininkai vadino I-ąjį pasaulinį karą) 100-ąsias metines. Joje pristatoma viena, tačiau svarbiausia karo diena Alytuje, kai rusų valdžią pakeitė vokiečių, gatvėse padaugėjo pabėgėlių, buvo sugriauti visi tiltai. Veiksmo vieta – Vilniaus gatvė – Alytaus "širdis", labiausiai atspindinti to meto gyventojų realybę, jų išgyvenimus. Ekspozicija "Gyvenimas abipus Nemuno. Alytus archyvų, bibliotekų ir muziejų dokumentuose." - joje pristatoma Alytaus miesto istorija nuo XIV amžiaus iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio. Miesto raida perteikiama istoriniais dokumentais, žemėlapiais, atvirukais, fotografijomis, vaizdo medžiaga. Salėje sukurtos kelios skirtingos, pusiau uždaros, atskiriems istorijos laikotarpiams atspindėti skirtos erdvės.pamatykLietuvoje.ltAlytaus kraštotyros muziejustext/html2dBuvusi Alytaus sinagoga ir rabino namasManoma, jog medinė sinagoga čia buvo pastatyta 1856 metais. Jos vietoje XIX amžiaus pabaigoje pastatyta mūrinė. XX amžiaus pradžioje Alytų niokojo dideli gaisrai. Sinagoga išliko ir buvo atstatyta. Tačiau yra nuomonių, kad 1911 metais ji buvo tiesiog pastatyta. Šalia jos tais pačiais metais pastatytas rabino namas. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga nebuvo susprogdinta. Sovietmečiu negailestingai niokota, dabar – rekonstruojama ir pritaikoma visuomenės reikmėms. Šie du statiniai sudaro statinių kompleksą, kuris yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.pamatykLietuvoje.ltBuvusi Alytaus sinagoga ir rabino namastext/html2dAlytaus Rotušės aikštėRotušės aikšte 1990 m. buvo pervadinta nuo 1954 m. Alytaus centrą puošusi trikampė Komjaunimo aikštė. Prieškariu šioje vietoje plytėjo Rinkos aikštė, kurioje šurmuliuodavo turgus. Didžiuma aikštę supusių XX a. pradžios prekybos ir gyvenamųjų namų buvo nugriauti, 1987 m. pradėjus statyti dabartinį Rotušės pastatą, kuris baigtas 1989 m.pamatykLietuvoje.ltAlytaus Rotušės aikštėtext/html2dAlytaus Šaulių namai1938 m. baigti statyti modernūs, erdvūs Antano Juozapavičiaus – pirmojo karininko, žuvusio nepriklausomybės kovose, – vardo šaulių namai vadinti kurhauzu (tuo metu Alytus turėjo miesto kurorto statusą). Pirmame aukšte buvo įrengta didelė salė su scena, vestibiulis, valgykla bei veranda. Veranda priklausė restoranui, kuriame vakarais grojo džiazas. Antrame aukšte įsikūrė šaulių klubas, A. Juozapavičiui skirtas muziejus, rūsyje – mankštos salė. Sovietmečiu čia veikė kultūros namai. Atgavus nepriklausomybę, pastatas grąžintas Alytaus šaulių rinktinei.pamatykLietuvoje.ltAlytaus Šaulių namaitext/html2dAlytaus Žalioji gimnazijaPirmoji gimnazija Alytuje buvo įkurta 1919 m., tačiau tuomet dar neturėjo savo pastato. 1925 m. gimnazistai atvėrė šio, pastatyto iš buvusių carinių kareivinių, pastato duris. Šiandien čia įsikūrusi dailiųjų amatų mokykla. Mokykloje rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia mokinių darbų parduotuvėlė.pamatykLietuvoje.ltAlytaus Žalioji gimnazijatext/html2dPaminklas "Laisvės angelas"Paminklas pastatytas 1929 m. Įspūdingos 13 metrų aukščio skulptūros (9 metrų postamentas ir 4 metrų trimituojantis angelas) autorius — Antanas Aleksandravičius. Pasakojama, kad pozuoti skulptorius prikalbinęs jaunutę gimnazijos mokytoją. Laisvės angelas — tai pagarbos ir atminimo ženklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklui teko atlaikyti kelis gamtos ir istorijos išbandymus: 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus žaibui (atstatyta po trejų metų), o 6-ajame dešimtmetyje nugriauta politiniais sumetimais. 1991 m. skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė Laisvės angelo skulptūrą, skulptorius Jonas Blažaitis atkūrė paminklo bareljefus.pamatykLietuvoje.ltPaminklas "Laisvės angelas"text/html2dAlytaus miesto sodasRožynais garsėjantis Miesto sodas, įkurtas pačiame Alytaus centre, baigtas formuoti 1931 m. Iki šių dienų išliko legendinis, 1936 m. pagal miesto inžinierius V. Trečioko, projektą įrengtas fontanas su baseinėliu, kuriame plaukiojo auksinės žuvelės ir žydėjo lelijos. Fontaną buvo sumanyta įkurdinti parko centre, kad būtų tarsi saulutė, o visi nuo jo besidriekiantys takeliai – tarsi saulės spinduliukai. Ne vieną priverčia nusišypsoti sode dūkstančios voveraitės. Jame auga 55 medžių ir krūmų rūšys bei trys vardiniai ąžuolai: 1930 m. pasodintas Prezidento A. Smetonos garbei, 1933 m. - Baltijos šalių vienybei, 1939 m. pasodintas ąžuolas pagerbiant K. Petrauską. 2018 m. pasodintas ketvirtasis ąžuolas – skirtas Lietuvos šimtmečiui. Miesto sode visais laikais įsimylėjėliai mielai skyrė pasimatymus. Dažniausiai tai vykdavo prie fontano. Mediniai parko suoliukai neretai buvo išmarginami meilės eilėraščiais. Ne vienas prisimena į šipulius dužusius jausmus Miesto sodo meilės kampelyje ar šokių aikštelėje (vadintoje „plaščiatke").pamatykLietuvoje.ltAlytaus miesto sodastext/html2dMemorialas "Nurimęs varpas"Memorialas skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams, Dainavos apygardos partizanams, 1941 metų birželio 22-28 d. Lietuvos kariuomenės sukilėliams pagerbti. Autorius S. Žirgulis, 2007 m.pamatykLietuvoje.ltMemorialas "Nurimęs varpas"text/html2dAlytaus turizmo informacijos centrasInformacija turistams, ekskursijos, žemėlapiai, leidiniai, suvenyrai.pamatykLietuvoje.ltAlytaus turizmo informacijos centrastext/html2dKaniūkų tiltas1892 m. carinė Rusija, tiesdama strateginius plentus, piečiau Alytaus per Nemuną pastatė Kaniūkų tiltą (pavadinimą tiltas gavo nuo čia esančio kaimo pavadinimo). Jo ilgis buvo 193,5 metro, aukštis 15 metrų. Atramos - sumūrytos ir apmuštos tašytais akmenimis. Jose įrengtos sprogdinimo šachtos. Kaniūkų tilto santvarų konstrukcijos pagamintos Sankt-Peterburge, Putilovo gamykloje ir atplukdytos Nemunu. Tilto taurams akmenis tašė iš Italijos atvykę meistrai. Tilto kraštiniai tarpatramiai buvo perdengti metalinėmis sijomis, vidiniai – metalinėmis santvaromis, važiuojamoji dalis buvo medinė, todėl greitai dėvėjosi - tekdavo dažnai remontuoti. 1915 m. Vokietijos kariuomenei artėjant prie Alytaus, Rusijos daliniai be pasipriešinimo paliko Alytaus tvirtovę. Traukdamiesi iš miestelio susprogdino visus Alytaus tiltus, tarp jų ir Kaniūkų. Buvo išsprogdinta vidurinė dalis. Įsitvirtinus vokiečių kariuomenei netrukus buvo atstatytas metalinis tiltas. 1936 m. liepos 9 d. apie 10 val. prie Kaniūkų tilto įvyko viena šiurpiausių autoavarijų tarpukario Lietuvoje. Sunkvežimis vežė Pabaltijo cirko reikmenis, ant kurių sėdėjo 23 artistai ir pagalbiniai darbininkai. Žuvo 4 žmonės, likę gyvi retas išvengė sužeidimų. Per Antrąjį pasaulinį karą Kaniūkų tiltas rimtai nenukentėjo. Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje pasitraukdami iš Alytaus vokiečiai susprogdino tilto centrinę santvarą. Tiltas buvo atstatytas. 1964 m. ant tilto medinės dangos buvo užklotas asfaltbetonis. 1976–1977 m. Kaniūkų tiltas buvo rekonstruotas. Senasis tiltas išardytas, paliktos tik atramos. Naujasis pastatytas ant masyvių betoninių senojo atramų, ant kurių buvo užtrauktos metalinės sijos. Tilto ilgis 203,47 m, aukštis - 20 m, plotis - 13,7 m.pamatykLietuvoje.ltKaniūkų tiltastext/html2dSenoji kriaušėSenosios kriaušės aukštis – 6 m, kamieno apimtis – 3,8 m, amžius siekia beveik 200 metų. Prie jos prieš Antrąjį pasaulinį karą kaimo jaunimas rengdavo šokių vakarus. Kriaušė 1960 m. paskelbta gamtos paminklu. 2016 m. nukentėjo nuo šiose apylinkėse sutėjusios vėtros.pamatykLietuvoje.ltSenoji kriaušėtext/html2dSenoji guobaŠalia senosios kriaušės auga senoji kalninė guoba, kurios kamieno apimtis net 5,5 m, aukštis – 24 m, o amžius – daugiau kaip 250 metų. Mūsų krašte tai tikras rekordas, nes guobos gyvena iki 300 metų. Dar ir šiandien pasakojamos legendos, jog kadaise, pasibaigus medžioklėms gretimuose miškuose, po ja puotaudavo Lietuvos didikai. Guoba 1960 m. paskelbta gamtos paminklu.pamatykLietuvoje.ltSenoji guobatext/html2dNemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiaŠi bažnyčia yra viena gražiausių Lietuvoje: mūrinė, neogotikinė, su aukštu bokštu ir šoniniais bokšteliais, vidus trijų navų, skliautuotas. Šventoriaus tvora su arkiniais vartais ir koplytstulpiais. Pirmoji medinė Nemunaičio bažnyčia buvo pastatyta 1625-1626 m. 1899–1904 m. klebono Felikso Baltuškos (palaidotas bažnyčios šventoriuje) rūpesčiu pagal inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus projektą buvo pastatyta dabartinė mūrinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia: neogotikinė, trinavė su aukštu bokštu ir šoniniais bokšteliais. 1930 m. klebonas Adalbertas Vaitiekus Želnys šventoriuje įrengė Lurdo grotą. Ant bažnyčios laiptų yra pritvirtinta lentelė, žyminti čia vieną iš Lietuvos Respublikos gravimetrinių punktų. Gravimetrinis pagrindas naudojamas atliekant detalius gravitacijos lauko tyrimus bei nustatant gravitacijos lauko kitimą laikui bėgant. Visa tai svarbu atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus bei geofizinius tyrimus. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu telefonu.pamatykLietuvoje.ltNemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiatext/html2dKryžius NemunaityjepamatykLietuvoje.lt2dPaminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybępamatykLietuvoje.lt2dPranciškonų vasarnamis (Vytauto g. 40, Nemunaitis, Alytaus r.)pamatykLietuvoje.lt2dNemunaičio žydų senųjų kapinių dalis (Pušyno g., Nemunaitis, Alytaus r.)pamatykLietuvoje.lt2dNemunaičio rekreacinė zona prie NemunoPanemunėje nutiestas akmenimis grįstas poilsio takas, yra apžvalgos aikštelė, laužavietė, įrengta poilsiavietė su stalais ir suolais prie iš žemės gelmių pulsuojančio šaltinėlio.pamatykLietuvoje.ltNemunaičio rekreacinė zona prie Nemunotext/html2dNemunaičio piliakalnisPiliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumoje. Jį beveik visą nuplovėNemunas, išliko tik PR kraštas (neaišku – tai pylimo ar aikštelės liekanos). Jo viršuspailgas Š–P kryptimi, 12x5 m dydžio. PR piliakalnio liekanų šlaite, 4 m žemiau viršausyra 2–4 m pločio terasa. PR pusėje nuo gretimos aukštumos piliakalnis atskirtas 40 mpločio viršuje, 12 m gylio (nuo aukštumos), 4 m pločio dugne grioviu. Šlaitai nuoNemuno statūs, erodavę, iki 50 m aukščio. Į PR už griovio, aukštumoje yra papilys – apie 100x40 m dydžio lygus plotas nugriuvusiaį skardį Š dalimi. Jį iš PR pusės nuo gretimų aukštumų skiria 4 m pločio, iki 0,5 maukščio pylimas ir už jo iškastas 20 m pločio (P dalyje – 5 m), 2 m gylio nuo pylimo bei1 m gylio iš išorės griovys. Papilio įtvirtinimai labai apardyti erozijos. Piliakalnis irpapilys apaugę pušimis ir krūmais. Piliakalnyje stovėjo Nemunaičio pilis, minima 1384 ir 1387 m.Piliakalnis datuojamas XIV a. Pasiekiamas iš Užupių–Nemunaičio plento miške prieš Nemunaitį, už dešinėjeesančios sodybos pasukus į dešinę (ŠV) sunkiai pastebimu keliuku į mišką (V) irpaėjus juo 300 m (yra keliuko gale, už griovio, Nemunaičio miško kv. 39 viduryje).pamatykLietuvoje.ltNemunaičio piliakalnistext/html2dNemunaičio klintinių tufų atodangosNemunaičio klintinių tufų atodanga yra Nemunaičio kaime, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante. Atodangas geriausia lankyti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kai panemunėje neužaugusi aukšta žolė. Nusileidus miestelyje prie Nemuno, pakrante reikia paėjėti apie pora kilometrų. Šiltuoju metų laiku atodangas slepia augmenija, jos matosi ne taip ženkliai. Šios atodangos vaizdingiausios ne tik Alytaus rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Bendras atodangų ilgis yra 900 m, plotis – 20-30 m, aukštis – 1,2-10 m. Jose matyti sluoksniais išakėjęs balsvas, pilkas, rudas klinties tufas. Šios atodangos pirmą kartą buvo aprašytos 1909 m. Profesorius Pranas Juodelė rašė: "Aukštas Nemuno krantas ties Nemunaičiu (12-13 m. aukščiau vandens lygio), kur dabar yra kalkinių tufų klodai, kadaise, matyt, buvo ežeru. Ten veisėsi kiautinių gyvulėlių (jų liekanas galima pastebėti tufuose) ir iš šaltinių tekėjo turtingas kalkėmis vanduo. Gyvūnėlių kiauteliai ir šaltinių vandens kalkės (ir geležies rūdis) sudarė storus tufų klodus. Tame laikotarpy Nemuno čia dar nebuvo. Kai Nemunas toj vietoj išarė ir pagilino savo vagą - dauguma šaltinių rado sau kitas žemesnes vietas, ežero vanduo ištekėjo Nemunan, vieta išdžiūvo, apsiklojus tik plonu durpių sluoksniu; o vėliau apaugo ir mišku." 1987 m atodanga paskelbta gamtos paminklu.pamatykLietuvoje.ltNemunaičio klintinių tufų atodangostext/html2dKunigo (Klebono) akmuopamatykLietuvoje.lt2dDidysis Dzūkijos akmuoDidysis Dzūkijos akmuo pūpso Vangelonių kaimo pušyne. Tai didžiausias riedulys Dzūkijoje ir devintas pagal dydį Lietuvoje. Akmuo yra netaisyklingos formos, vietomis padūlėjęs, sutrūkinėjęs, nes, anot vietos gyventojų, į jį ne kartą yra trenkęs žaibas. Akmens ilgis – 7 m, plotis – 4,5 m, apimtis – 18 m. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos paminklu. Pasakojama, kad velnią vis erzino Nemunaičio bažnyčios varpų skambesys, nedavęs pelkėje rytais ramiai snausti ar po sotaus valgio dantis rakinėti. Griebė jis vieną naktį didelį akmenį ir nulėkęs prie bažnyčios juo norėjo sugriauti. Tačiau neįvertino savo jėgų ir pakeliui, ties Vangelonimis, užklupo velnią rytinis gaidžio giedojimas. Trenkė jis tą akmenį ir akis išdegęs nulėkė į savo pelkę slėptis. Sulaukė nakties ir išėjo gyventi į tolimesnes pelkes, kur nebuvo girdėti bažnyčios varpų skambesio, o gražuolis akmuo taip ir liko Vangelonių kaime.pamatykLietuvoje.ltDidysis Dzūkijos akmuotext/html2dNemunaičio mineralinė versmėNemunaičio mineralinė versmė trykšta Lankų kaime, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante. Versmės vanduo šiek tiek melsvas, bekvapis ir beskonis. Ši versmė neužšąla net ir žiemą. XIX a. antroje pusėje ne vienas Nemuno tyrinėtojas ar keliautojas yra aprašęs šias versmes. Anot jų, netoli versmių buvo pastatytas maudyklių miestelis su dviem mediniais pastatais, iš kurių vienas skirtas atvykusiems pacientams, kitas – procedūroms. Čia buvo šeši kambariai, kiekviename iš jų stovėjo po vonią. Gydymo procedūroms vanduo imamas iš versmių ir šildomas ant krosnies. Tačiau pradėjus Birštone statyti kurortą, Nemunaičio maudyklės buvo apleistos. Vanduo skanus, druskų koncentracija – 6 g/l. Jame yra natrio hidrokarbonato, kalcio, chloro. Vidutinė temperatūra siekia +8°C. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. Šiandien norintys ją pamatyti neturėtų tikėtis įspūdingo reginio. Tai nėra iš žemės gelmių fontanu trykštanti versmė.pamatykLietuvoje.ltNemunaičio mineralinė versmėtext/html2dGailintėnų senkapiaipamatykLietuvoje.lt2dPiliakalnio piliakalnisJis įrengtas atskiroje kalvoje, labai apardytas ariant ir aikštelėje buvusio trianguliacijos bokšto. Aikštelė apvali, 19 m skersmens, iš vakarų ir šiaurės apjuosta 0,4 m aukščio, 6 m pločio pylimu. Šlaitai vidutinio statumo, 4 m aukščio, viršuje, 2 m aukštyje dirbtinai pastatinti. Vakarų pašlaitėje buvo 0,1 ha ploto papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos keramikos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Pirmą kartą piliakalnis minimas gan vėlai tik XX amžiaus pirmoje pusėje. Tarpukariu (1918–1940 metais) piliakalnis priklausė Jonui Dobkevičiui, 1935 m. pažadėtas globoti ir saugoti. Uždraudus piliakalnį arti, savininkas dėl to pyko ir raštu kreipėsi, kad vėl būtų leisti ant piliakalnio dirbti žemę. 1940 metais jam leista tai daryti, tačiau nearti daugiau nei buvo ariama iki tol. 1996 metais įregistruotas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre, 2005 metais pripažintas valstybės saugomu. "Ryto" laikraštis apie piliakalnį 1932 metais rašė (kalba ir skyryba netaisyta): "Piliakalnio kaime yra aukštas piliakalnis, nuo kurio ir kaimas gavęs vardą, jo padėtis tarp kitų kalnų ir kai kurių pievų verčia manyti, kad jis supiltas apsiginimo reikalams." Po daugiau nei 30 metų apie jį jau buvo rašoma taip: "Prie kryžkelės Merkinė – Alytus ir piliakalnis – Nemunaitis stūkso Piliakalnio piliakalni. Jis įrengtas aukščiausioje apylinkės kalvoje. Piliakalnis smarkiai deformuotas, nes prieš karą jo savininkas nukasė pietinį ir šiaurinį šlaitą, kad lengviau būtų arti. Išlikęs nepaliestas tik vakarinis šlaitas. Kalvos viršuje yra ne žymiai įdubusi ovalo pavidalo 20x20 m dydžio aikštelė. Sprendžiant apie išlikusį vakarinį šlaitą, piliakalnis buvo staigiais šlaitais, apie 4 m aukščio. Pylimo žymių nėra. Kultūrinio sluoksnio pėdsakų nei aikštelėje, nei šlaituose nerasta. Piliakalnis laikomas suardytu." Kadangi piliakalniu susidomėta ganėtinai neseniai, todėl legendų ar padavimų apie jį kol kas sunkiai randama. Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotojai 2009 metais žvalgomosios ekspedicijos po Alytaus rajono piliakalnius metu užrašė įdomų pasakojimą apie Piliakalnio piliakalnį: "Buvo miškas, gal dvarininko Muiželio. Piliakalnis buvo miške. Dar penktame dešimtmetyje kelmai matėsi. Piliakalnis Dobkevičiui priklausė, jam uždraudė arti, o kolūkio laikais dar arė, bet vėliau ir kolūkis arti nustojo. Ardavo kitą pusę, ne tą, kur žvyras, o žvyrą, jei kasdavo, tai vietiniai žmonės. Ardavo aplinkui. O stulpą ant kalno tarybiniais laikais pastatė. Apie radinius nieko girdėti neteko, nors pats įvairiais pasakojimais ir tokias dalykais domiuosi. Gal koks kapas? Gyventojai nelaba seniai gyventi pradėjo. Kūrėsi, kai Smetonos laikais žemes savanoriams dalinti pradėjo."pamatykLietuvoje.ltPiliakalnio piliakalnistext/html2dMuiželių giminės paminklas (Raitininkų g., Makniūnų k., Alytaus r.)pamatykLietuvoje.lt2dSubartonių ąžuolynas ir Vincuko ąžuolasTai puikus Dzūkijos aukštumos miškams būdingos augalijos pavyzdys ir viena iš Dzūkijos nacionalinio parko kertinių miško buveinių, kur išlikę ir nudžiūvę senoliai medžiai, tokie reikalingi miško biologinei įvairovei išsaugoti. Čia Subartonių kaimo vyrai atvarydavo naktigonėn arklius, pro čia į mokyklą keliaudavo Mickelio Vinckė, vėliau – lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius. Pasakojama, kad dar vaikystėje su draugu du mažiukus ąžuoliukus būsimasis rašytojas suskiepijo į vieną – Vincuko ąžuolą.pamatykLietuvoje.ltSubartonių ąžuolynas ir Vincuko ąžuolastext/html2dMerkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia1387 m. Merkinėje pastatoma medinė Jogailos funduota Šv. Mikalojaus bažnyčia. Spėjama, kad bažnyčia sudegė 1394 m., kai lietuviai sudegino Merkinės pilį, atitraukdami kariuomenę Vilniaus gynybai, ar 1403 m., kai Merkinę sudegino kryžiuočiai. 1392 m. Jogaila įkūrė Merkinės parapiją. Istorikai mini, kad bažnyčia Merkinėje buvo pastatyta iš tvirtovės, o viena iš legendų liudija, kad ji pastatyta pagoniškos šventyklos vietoje. Gali būti, kad tai 1418 m. Vytauto fundacija pastatyta nauja (ar atstatyta mūrinė) buvusi šv. Mikalojaus parapinė bažnyčia, kuri įgavo naują titulą – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo. Čia Jogaila 1418 m. ir 1419 m. šventė Kalėdas. Lėšų Merkinės bažnyčiai skyrė daugelis Lietuvos valdovų. 1648 m. Vladislovo Vazos lėšomis iš dalies buvo permūrytos ir nutinkuotos sienos, suskliausti nauji skliautai. Greičiausiai tada pastatytas ir vakarinis frontonas. Karo su Rusija ir Švedija metu 1654 m. Merkinę sudegino rusų kazokai, o galutinai sugriovė švedai. Parapinė bažnyčia buvo apgriauta ir sudeginta. 1676 m. bažnyčia buvo atstatyta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmono, buvusio Merkinės seniūno Mykolo Kazimiero Paco pinigais. 1848–1856 m. padaryti nauji langai, sudėtos ąžuolinės grindys, vietoj medinių kolonų, laikiusių vargonų chorą, sumūryti mūriniai. 1884 m. pagal N. Čiagino projektą pastatytas prieangis, sudėtos betono plytelių grindys, stogas vietoje gontų uždengtas čerpėmis. Bažnyčia remontuota 1930 m. ir po 1941 m. gaisro. 1971–1972 metais perdažytas vidus ir išorė. Šventoriuje – vietos kunigų kapai. Čia ilsisi ir lietuviškos spaudos platintojas kunigas Konstantinas Jagminas.pamatykLietuvoje.ltMerkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiatext/html2dMerkinės piliakalnisMerkinės piliakalnis bei nuo jo atsiverianti Nemuno ir Merkio santaka jau seniai tapo Dainavos krašto simboliu. Ties Merkio ir Nemuno santaka, kairiajame Stangės upelio krante, nupjauto kūgio formos kalvoje stūkso piliakalnis. Kalvą iš trijų pusių juosia Nemuno ir Stangės slėniai, o iš šiaurės jį gilia dauba atskiria nuo gretimų aukštumų.Kalvos šlaitai gana statūs, nuo Nemuno pusės iki 30 m aukščio. Išlikusioje 5 x 7 m dydžio piliakalnio aikštelės dalyje (didesnė jos dalis nuslinko į Stangės slėnį) pietiniame bei rytiniame krašte yra iki 1,5 m aukščio nuo aikštelės paviršiaus pylimo liekanų. Merkinės pilis greičiausiai pastatyta XIII a. a. pusėje. XIV a. – XV a. pr. tapo svarbiausiu panemunės kariniu – strateginiu centru kovose su Livonijos ordinu. Strateginis trikampis Vilnius – Kaunas – Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę krašto gynybos sistemą. Nuo 1377 m. kryžiuočių kronikos pilį dažnai mini "Merkenpille" bei "Merkenpil" vardais. 1391 m. lapkričio 30 d. kryžiuočiai pilį paima, o 1394 m. pilies įgula, traukdamasi pati ją sudegina. Dar kartą pilis buvo sudeginta kryžiuočių 1403 m.pamatykLietuvoje.ltMerkinės piliakalnistext/html2dNamas, kuriame mirė Lenkijos karalius Vladislovas VazaLenkijos karalius Vladislovas Vaza ypač žavėjosi Vilniumi ir Lietuva. Dažnai čia lankydavosi, rezidavo išpuoštuose Vilniaus valdovų rūmuose. Čia taip pat priimdavo popiežių, karalius, imperatorius ir kitų kraštų pasiuntinius. Vladislovo Vazos laikais rūmuose ir jų prieigose vyko įvairūs pasilinksminimai, pastatytos pirmosios Lietuvoje itališkos operos. Karalius labai mėgo medžioti. Persišaldęs per vieną medžioklę Merkinėje, čia ir mirė. Krokuvoje, Vazų koplyčioje, buvo palaidotas jo kūnas, o urna su širdimi pastatyta Vilniaus katedroje. Merkinėje išlikęs namas, kuriame karalius mirė. Šį įvykį žymi paminklinė lenta.pamatykLietuvoje.ltNamas, kuriame mirė Lenkijos karalius Vladislovas Vazatext/html2dMerkinės krašto muziejusMerkinė - legendomis apipinta senoji Dzūkijos krašto sostinė. Miestelio centre įsikūrusiame muziejuje ne tik pamatysite šiuolaikiškai įrengtą ekspoziciją, bet ir turėsite galimybę išgirsti pasakojimų apie Merkinės pilies ir miesto laikus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio V. Vazos mirtį Merkinėje 1648 m., Lietuvos partizanų įvykdytą Merkinės puolimą 1945 m. ir kitas šio krašto istorijas. Norintiems geriau pažinti Merkinę siūlome gido paslaugas. Pėsčiomis aplankysime svarbiausius istorinius objektus: seniausią Dainavos krašto bažnyčią, įkopsime į V. Krėvės apdainuotą piliakalnį, apžiūrėsime namą, vadinamą Valdovų rūmais, žydų sinagogų vietą, pagerbsime holokausto aukas, o viename didžiausių Lietuvoje rezistencijai skirtų memorialų – Merkinės kryžių kalnelyje – nusilenksime žuvusiems už Lietuvos laisvę.pamatykLietuvoje.ltMerkinės krašto muziejustext/html2dDzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centrasŠiuolaikinė moderni ekspozicija pristato upių, upelių, šaltinių kraštą su Merkinės apylinkių gyvenimo būdu, tradicijomis, istorine raida. Čia ir trimatė vandens žuvų instaliacija, interaktyvios į judesį reaguojančios žuvys, sienos skirtos sielių ir žvejų, gyvūnijos, augmenijos temai bei gyvą emociją kurianti šaltinio instaliacija.pamatykLietuvoje.ltDzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centrastext/html2dPaminklas Vincui Krėvei-MickevičiuiŽymus Lietuvos rašytojas, visuomenės ir politinis veikėjas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius gimė 1882 10 19 Subartonių kaime, netoli Merkinės, mirė 1954 07 07 Pensilvanijoje (JAV). Paminklo Vincui Krėvei Mickevičiui pastatymą 1988 m. inicijavo ir organizavo merkiniškiai, susibūrę į organizacinį komitetą: Algimantas Černiauskas, Alfredas Pautienius, kunigas Algimantas Rokas Puzonas, Jonas Subačius. Darbą padaryti apsiėmė skulptorius Petras Mazūras. Paminklas prie mokyklos buvo pastatytas 1994 m. Paminklą šventino jo ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis. Profesorius Albertas Zalatorius paminklo šventinimo metu, kreipdamasis į V. Krėvės atminimą, sakė: "...mums reikėjo Jūsų praeityje, reikia ir šiandien – maištingo, drąsaus, savarankiško, o svarbiausia – pažįstančio žmogaus tuštybę ir didžiadvasiškumą. Kad Jūs toks iš tikrųjų buvote, rodo ir Jūsų sugrįžimo kelias – jis eina ne valdžios koridoriais, nesvarbu, kokia valdžia jais tuo metu vaikšto, o Jūsų gimtųjų apylinkių takeliais, kurie veda tiesiai į žmonių širdis ir kuriems tos širdys niekuomet neleis užželti"pamatykLietuvoje.ltPaminklas Vincui Krėvei-Mickevičiuitext/html2dMerkinės kryžių kalnelisMerkinės kryžių kalnelis – didžiausias memorialas Lietuvos partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovose su okupacine sovietų valdžia. 1945–1953 m. šioje vietoje buvo užkasami enkavedistų ir stribų nužudytų Dainavos krašto partizanų kūnai. Kiek jų buvo čia užkasta, nežinoma, nes slepiant pėdsakus 1972 m. šioje vietoje buvo įrengtas Merkinės vidurinės mokyklos stadionas. Atgimimo laikais Sąjūdžio grupės ir kunigo disidento Roko Algimanto Puzono iniciatyva stadionas buvo uždarytas, pradėti statyti atminimo kryžiai, kai kurie iš jų primena genealoginius medžius su mirties datomis, nes ištisos šeimos žuvo kovose ir tremtyje. Stovi kryžiai ne tik lietuviams, bet ir ukrainiečiui, vokiečiui, žuvusiems Lietuvos partizanų gretose. Pagrindinis Kryžių kalnelio darbų autorius ir organizatorius Juozas Kaupinis, o pagrindinis Merkinės kryžių kalnelio akcentas – koplyčia pastatyta 1994 m. Vėliau koplyčios papėdėje ant granito plokščių buvo iškalta daugiau kaip 300 žuvusių partizanų pavardžių. Ant vienos iš plokščių prie Merkinės koplyčios iškalti Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai, paimti iš jo dienoraščio: "Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį.” 2002 m. gegužės mėn. į Kryžių kalnelio teritoriją buvo perlaidoti 6 nužudytų partizanų palaikai, kuriuos, ieškodami žuvusio partizanų vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų, 2001 metais prie buvusios Merkinės stribynės, rado J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariūnai. Kiekvieni metai (nuo 1989 m.) Kryžių kalnelyje vyksta tradicinė Lietuvos Partizanų ir jų rėmėjų šventė.pamatykLietuvoje.ltMerkinės kryžių kalnelistext/html2dMerkinės apžvalgos bokštasBokšto vieta – aukštas Nemuno krantas, apaugęs tipiniu Dzūkijos mišku – pušynu. Anot parko direkcijos, būtent šis aspektas ir padiktavo pagrindinę bokšto architektūros idėją. Bokštas nedominuoja aplinkoje, priešingai, tarsi ištirpsta pušyne: jo atramų dydis, spalva, išdėstymas formuoja tarsi "medžių grupę", savotišką gojelį – primena aplinkui augančius medžius. Apžvalgos aikštelės įrengtos 15 ir 25 m aukštyje, jos netaisyklingos formos, primena stilizuotas pušų lajas. Į aikšteles patenkama laiptais, vingiuojančiais tarp atramų, tai tarsi miško takelis. Šis "takelis", vesdamas lankytoją aukštyn ir sukinėdamasis tarp medžių, atveria naujų vaizdų į mišką, kol galų gale atveda į apžvalgos aikšteles, iš kurių atsiveria nuostabus Dzūkijos nacionalinio parko vaizdas. Lankytojas iš bokšto gali pasigrožėti ir Merkinės miestelio vaizdu. Nors didžiąją jo dalį slepia miškas, tačiau virš jo iškyla XVII a. architektūros paminklas – Merkinės Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia, krašto muziejaus smailė, o už jų tolumoje matyti ir Merkio slėnio pievos. Gražiausi vaizdai nuo bokšto atsiveria vakarop, kai į šilus besileidžianti saulė nuauksina Nemuno vandenis.pamatykLietuvoje.ltMerkinės apžvalgos bokštastext/html2dRytinis Merkinės miesto ribų stulpasDabar miestelio statusą turinti Merkinė praeityje garsėjo kaip solidus miestas, kuriame virė gyvenimas, buvo kuriama ir prekiaujama, dažnai reziduodavo Lietuvos ir Lenkijos valdovai, čia mirė Karalius Vladislovas Vaza. Merkinės gatvių tinklas nepakito nuo anų laikų, jį saugome. Miesto ribos ties išeinančiais keliais buvo paženklintos 4 mūriniais stulpais su miesto herbu. Du miesto ribas žyminčius stulpus, statytus 1579 m., vis dar galite pamatyti savo akimis.pamatykLietuvoje.ltRytinis Merkinės miesto ribų stulpastext/html2dŠiaurinis Merkinės miesto ribų stulpasDabar miestelio statusą turinti Merkinė praeityje garsėjo kaip solidus miestas, kuriame virė gyvenimas, buvo kuriama ir prekiaujama, dažnai reziduodavo Lietuvos ir Lenkijos valdovai, čia mirė Karalius Vladislovas Vaza. Merkinės gatvių tinklas nepakito nuo anų laikų, jį saugome. Miesto ribos ties išeinančiais keliais buvo paženklintos 4 mūriniais stulpais su miesto herbu. Du miesto ribas žyminčius stulpus, statytus 1579 m., vis dar galite pamatyti savo akimis.pamatykLietuvoje.ltŠiaurinis Merkinės miesto ribų stulpastext/html2dJonionių akmenysPaslaptingų Jonionių akmenų grupė išsidėsčiusi ties Merkine kairiajame Nemuno krante. Manoma, jog akmenys sudaro mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – astronominis saulės laikrodis – išlikęs iki mūsų dienų. Ši paleoastronominė stebykla galėjo būti Lietuvos žynių šventyklos dalis. Jei sumanysite čia praleisti trumpiausią vasaros naktį – rasite daug bendraminčių.pamatykLietuvoje.ltJonionių akmenystext/html2d"Vienaragių šilas"2010 m. kovo 24 d. keramikas Džiugas Petraitis įsteigė viešąją įstaigą „Vienaragių šilas“, kurios pagrindinės veiklos sritys – švietėjiškos, informacinės, konsultacinės veiklos vykdymas tradicinių amatų, profesionalaus meno, etninių kultūros paveldo vertybių išsaugojimo, aplinkosaugos srityse.pamatykLietuvoje.lt"Vienaragių šilas"text/html2dLaimos Saviščevienės amatų dirbtuvėsKaimo turizmo sodyba "Šilas” pritaikyta rengti edukacines programas, seminarus, plenerus ir amatų mokymus. Pirmame aukšte yra didelė salė, kurioje organizuojami amatų mokymai vaikams ir suaugusiems ar seminarai. Paruošiame visas mokymams reikalingas medžiagas, priemones ir įrankius. Atvykę svečiai, turi galimybę susipažiti su šio krašto papročiais, tradicijomis, amatais.pamatykLietuvoje.ltLaimos Saviščevienės amatų dirbtuvėstext/html2dPetro Pretkelio juodosios keramikos dirbtuvėZakavolių kaime, ant Straujos upės kranto senose keramikos dirbtuvėse, kuria juodosios keramikos meistras Petras Pretkelis. Atvykę svečiai, turi galimybę susipažinti su juodosios keramikos tradicijomis, technologija, patys dalyvauti procese. Svečiai turi galimybę pasivaikščioti po Dzūkijos pušynus, pasigrožėti srauniu Straujos upeliu, Laujos ežeru. Yra galimybė apsistoti palapinėse. Vasarą čia rengiamos keramikų mėgėjų stovyklos. Edukacinio užsiėmimo kaina: vaikams – 3 Lt., suaugusiems – 5 Lt.pamatykLietuvoje.ltPetro Pretkelio juodosios keramikos dirbtuvėtext/html2dŠv. Jokūbo kelias. Alytus - Merkinė.Lietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijaŠv. Jokūbo kelias. Alytus - Merkinė.text/html271