Tai – laisvos formos maršrutas, kuriame galite nesivadovauti objektų eiliškumu, tad keliauk taip, kaip patogiausia Jums.
Tauta be savo istorinės atminties neegzistuoja. Žmonių atmintyje išlieka ryškiausios asmenybės, kurios veikė įvykių raidą, turėjo poveikį žmonių gyvensenai. Istorinė atmintis ugdo meilę savajam kraštui, prisirišimą, primena, kas esame.
Kuršėnuose – mieste prie Ventos, savo paskutinius gyvenimo metus praleido švietėjas, leidėjas, publicistas, tautosakos rinkėjas, botanikas, leksikografas, išradėjas, poetas ir vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus sudarytojas Laurynas Ivinskis, kurio 212-ąsias gimimo metines minėsime 2022 m. Tai jis ilgus metus leido vienintelį žemaitišką kalendorių, tapusį labai populiariu ir tuo būdu tarsi atstojusį pasaulinę spaudą. Leidžiamo kalendoriaus dėka kaimo žmonės mokėsi skaityti.
Rekonstruota ir atnaujinta centrinė Kuršėnų aikštė istorijos tėkmėje tarnavo miesto žmonėms įvairiomis paskirtimis. Iki 1948-ųjų – šioje vietoje buvo miesto turgaus aikštė, kai į Kuršėnų jomarkus suvažiuodavo ūkininkai ir amatininkai su savo produkcija. Kai miesto turgus buvo iškeltas į dabartinę vietą T. Tilvyčio gatvėje, aikštė miesto centre liko žmonių traukos centru. Aikštės paskirtį ir veidą labai pakeitė miesto žmonių darbštumas. 1957 metais už miesto tvarkymą Kuršėnams skirta pirmoji vieta respublikoje, pereinamoji raudonoji vėliava ir 30 000 rublių premija. Trečdalis pinigų išdalinta nusipelniusių žmonių premijoms, o likusieji – paskirti paminklui statyti. Ilgai buvo galvota kam paminklą statyti. Pirmoji mintis paminklą statyti buvo Pranui Zibertui. Tačiau vyresni kuršėniečiai prisiminė Prano Ziberto audringo gyvenimo laikus ir nepritarė paminklo statybai. Tuometinio vykdomojo komiteto pirmininkui Kaziui Norgėlai galvoje sušmėžavo Lauryno Ivinskio pavardė, juk jis pirmasis kalendoriaus leidėjas, Lietuvai nusipelnęs žmogus. Kaziui Norgėlai kartu su Statybos remonto kontoros viršininku Adolfu Turausku pavyko įtikinti partijos rajono komitetą, kad Kuršėnuose reikia statyti paminklą L. Ivinskiui. 1960 metais liepos 21 dieną paminklas buvo iškilmingai atidengtas. Atidengime dalyvavo Kuršėnų rajono atstovai, rašytojas Stasys Anglickis su dukra Jolanta, grojo orkestras. Paminklo autoriai – skulptorius Petras Povilas Aleksandravičius ir architektas Simas Ramunis.
Laurynas Ivinskis (1810–1881) – XIX a. vidurio švietėjas, leidėjas, publicistas, pedagogas, gamtininkas, tautosakos rinkėjas, leksikografas, poetas. Žinomas kaip pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, todėl laikomas lietuvių periodinės spaudos pradininku. Po L. Ivinskio mirties, už jo draugų ir mokinių surinktas lėšas, ant jo kapo buvo pastatytas kuklus paminklas. 1980 m. išleistame leidinyje, kuriame skelbiami beveik 300 sąjunginės reikšmės kultūros paminklų, minimas ir L. Ivinskio kapas bei paminklas. Paminklas ir jį juosianti tvorelė išlieti iš ketaus. Įrašas ant paminklo skelbė: „Cze ir palaydotoas D. P. Laurynas Ivinskis pirmas raszytojas Lietuvo – Žemaitiszko kalendoriaus. Gimęs 1811 miatu, mires 1881 miatu 17 d. Liepo menuo.” Šis užrašas išlikęs iki mūsų dienų.
L. Ivinskio gimnazijoje esantis L. Ivinskio bareljefas ir muziejus. 2009 m. spalio 23 dieną L. Ivinskio gimnazijoje iškilmingai atidengtas Lauryno Ivinskio bareljefas I a. fojė (autorius M. Tamošaitis). Ekspozicijos salėje lankytojai gali apžiūrėti buvusio mokinio Dragūno pieštą ir gimnazijai dovanotą Lauryno Ivinskio portretą, medžiagą, sukauptą apie pirmojo lietuviško kalendoriaus sudarytoją.
Laurynas Ivinskis dažnai užsukdavo ir į Kuršėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčią pakalbėti su tuometiniu klebonu Antanu Eidimtu. Diskutuodavo apie kalendorių išleidimo naudingumą, lietuvių švietimo reikalingumą. Tačiau su klebonu nesimegzdavo kalba, nes klebonas nepritarė tautiškajam atgimimui, žavėjosi lenkų kalba, kultūra. Klebono įsitikinimus apibūdina faktas: spaudos draudimo metais A. Eidimtas, lankydamasis pas vieną parapijietį, pamatė laikraštį „Aušra", sudegino šį leidinį šventoriuje bei pagrasino, kad tų, kas „Aušrą" skaitys, neleis eiti išpažinties.
Kuršėnų dvare esanti kalendorių ekspozicija. L. Ivinskio leisti ir redaguoti kalendoriai yra labai svarbūs lietuvių kultūros istorijai. Kuršėnų dvaro salėje eksponuojami per daugelį metų sukauptas ir didelis įvairaus formato Lietuvos gyventojų dovanotų kalendorių archyvas, kurį sudaro į temines grupes suskirstyti Senieji, Meno, Gamtos, Užsienietiški, Religiniai, Kišeniniai ir kiti kalendoriai. Iš viso – apie 8 400 vienetų.
Skulptūros „Laurynas Ivinskis" autorius Egidijus Žilinskas. Skulptūra pastatyta 2020 metais Kuršėnų dvaro parke. Šalia skulptūros esančioje informacinėje lentelėje rasite L. Ivinskio žodžius: „O vis dėlto juk gera, kada tave prisimena, mini geru žodžiu, pagarbiai vadina mokytoju, nors tu jau seniai nieko nebemokai. Gal gyvenimas ne veltui pragyventas, ne veltui laikytasi Dievo prisakymų ir paprastų žmoniškų prievolių - padėti artimui, neapkalbėti nieko, pirma žiūrėti kitų, o savęs paskui."
XV–XVI a. antroje pusėje Milvydų dvaras priklausė Radavičiams. Radavičiai buvo daugiausia smulkūs arba vidutiniai bajorai, kurių valdos apėmė Šiaulių, Raseinių ir kitas Žemaitijos žemes. Savo bajorystę Radavičių giminė įrodė 1799 m. Vilniaus bajorų suvažiavime. Milvydų dvaro žemės driekėsi nuo Kuršėnų į pietus palei Ventą, XIX a. pabaigoje žemės turėjo apie 32 valakus. Buvo suformuotas Milvydžiukų palivarkas, kuriam priklausė 5 valakai žemės – ji driekėsi link Kuršėnų. Prie dvaro buvo įveistas didelis sodas, dvaro pastatai stovėjo gražioje Ventos pakrantėje. Netoli dvaro upė išsiriečia, atsisukdama Kuršėnų miesto pusėn. Tas posūkis padeda atskleisti šio vandens kaspino grakštumą ir elegantiškumą. Ir visai nesunku įsivaizduoti kaip šia vieta grožėjosi Laurynas Ivinskis, sugebėjęs subtiliai jausti gamtos niuansus. Laurynas Ivinskis buvo įkurdintas atskirame keleto kambarių namelyje, kuriame darbavosi iki paskutinių savo gyvenimo minučių. Dvare L.Ivinskis gyveno 1879–1881 metais. Namelis, kuriame paskutines gyvenimo dienas leido L. Ivinskis, taip pat neišliko.
XIX a. dvaras po Juozo Nagurskio eksdivizijos (turtų išpardavimo dėl įsiskolinimų) atiteko Pranui Janavičiui. Po P. Janavičiaus mirties dvaras atiteko jo broliui Antanui. O po Antano Janavičiaus mirties dvaras atiteko sūnui Tomui Janavičiui. Tomas buvo geras ūkininkas - jam valdant dvaras klestėjo. Dvare veikė degtinės varykla, malūnas, nuo 1861 m. dvarui priklausė dar 827 dešimtinės žemės, vadinasi, buvo per 1000 ha, iš jų dar 170 dešimtinių sudarė miškas – taigi dvaras gaudavo didžiules pajamas. Dvaro turtingumą liudijo įsigytas nekilnojamasis turtas: du namai Šiauliuose ir namas Liepojoje. Tomo Janavičiaus sūnus Liudvikas Janavičius (1859–1902 m.) mokėsi namuose, jo ir kitų vaikų mokytojas buvo Laurynas Ivinskis (1811–1881 m.).
