„Nuo Medininkų kalvų iki Dieveniškių kaimų“ – atradimų kupinas, egzotiškas maršrutas. Juo keliaudami atrasite neįtikėtinų vertybių, pamaloninsiančių jūsų širdį, akį ir ausį. Aplankysite Medininkų memorialą, seniausią ir didžiausią aptvarinę Medininkų pilį; akis ganysite aukščiausioje Lietuvos vietoje; tylą išgirsite šimtmečius skaičiuojančioje medinėje Tabariškių bažnytėlėje, o Paulavos respublikos dvaro griuvėsiuose, kaip niekur kitur, pajusite jums ir tik jums skirto laiko tiksėjimą… Čia, vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės šurmulio, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke išlikusiuose etnografiniuose kaimuose dar rasite tą patį, šimtmečiais ramiai besisukantį kaimo metų ciklą. O Norviliškių vienuolyno šešėliai pasakos nebūtin nugrimzdusias jos paslaptis.
1991 m. liepos 31 dieną Medininkų pasienio poste buvo nužudyti Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas; Policijos departamento kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas; Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Po žudynių gydytojai kovojo dėl Ričardo Rabavičiaus ir Tomo Šerno gyvybių. Po dviejų dienų, rugpjūčio 2-ąją, užgeso Vilniaus muitinės inspektorius Rabavičius – žaizdos buvo pernelyg gilios. Gyvas išliko tik Tomas Šernas.
Minint dešimtąsias 1991-ųjų tragedijos metines įrengtas memorialas – restauruotame posto vagonėlyje išlikę žuvusiųjų tarnybos vietoje naudoti daiktai, registracijos knyga, ant senų vagonėlio grindų palikta krauju paženklinta vieta. 2007 m. prie senosios Medininkų muitinės pastatytas paminklas žuvusiems pareigūnams atminti (architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas).
Kasmet liepos 31-ąją Medininkuose ir Antakalinio kapinėse pagerbiamas čia žuvusių pareigūnų atminimas.
Senų senovėje giria buvo vadinama “mede”, o miško sargas, eigulys – medininku. Miškų apsuptuose Medininkuose jau XIV a. stūksojo mūrinė pilis su įspūdingu bokštu. Joje iki pat XV a. pradžios apylinkės gyventojai slėpdavosi nuo totorių ir vokiečių antpuolių. Medininkų pilis plotu buvo didžiausia gardinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Ji užėmė apie 2 ha plotą, o su apsauginiais grioviais ir pylimais – net 6,5 ha. Jos 14-15 m aukščio ir bemaž 1,8-1,9 m storio sienos ir keturi bokštai buvo sumūryti iš lauko akmenų bei degtinių plytų baltiškuoju plytų rišimo būdu. Sienų perimetras siekė 568 m. 11 m aukštyje buvo įrengtos šaudymo angos, prie jų iš kiemo pusės šauliai prieidavo medine galerija. Svarbiausiai Medininkų pilies 23 m aukščio bokštas stovėjo gynybinės sienos šiaurės rytuose. Jo būta penkių aukštų. Pilies kieme buvo keli mediniai pastatai. Pilis neseniai restauruota, bokšte įrengtas muziejus, nuo bokšto viršaus atsiveria puikus vaizdas į Medininkų miestelį ir apylinkes.
Aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalnas. Kalvos aukštis siekia 293,84 m virš Baltijos jūros lygio. Aukštojo pavadinimas suteiktas pagerbiant vyriausio baltų dievo vardą. Visai šalia šios kalvos dunkso Juozapinės kalnas, kurio aukštis 292,83 m. Iki šiol jis laikytas aukščiausiu Lietuvos teritorijos tašku ir tokiu žymėtas visuose žemėlapiuose iki 2004 m.
Tai viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda.
Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai.
Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą.
Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje.
Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė priklausė ne vienai didikų šeimai: Radvilų, Sluškų, Potockių, Duninų, Sanguškų, Korsakų. 1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų.
Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais.
Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos.
Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla.
Norviliškių vietovė yra vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, apie 12 km į rytus nuo Dieveniškių, visai šalia Baltarusijos sienos. Nors paparastai minimas tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas. Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje Slovakijos Aukštųjų Tatrų Mitchyb Dolny pavyzdžiu.
Jame buvo valgomasis su žalių koklių krosnimi ir 4 langais, taip pat buvo 6 aruodai grūdams supilti, antrame aukšte – miegamasis, kamara. Pastato apačioje buvo du rūsiai, dar du rūsiai – po bokštais. Visas pastatas buvo dengtas čerpėmis ir skiedromis.
1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai – po keturis iš LDK ir Lenkijos Karalystės. Deja, vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės. 1900-1915 m. pastate gyveno Žemės ūkio mokyklos studentės. 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas.
Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui.
Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai.
Gaujos mokomasis takas įrengtas Dieveniškių girininkijoje, šalia Gaujos upės, Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje. Tako ilgis sudaro 1,7 km. Keliaujant galima susipažinti su čia esančia flora bei fauna. Take yra 18 stotelių, jo trasoje yra 61 vnt. įvairios įrangos – informaciniai stendai, tilteliai, suolai, apžvalgos bokštas ir kt. Dalis tako yra pritaikyta lankymui neįgaliesiems.
Šalia tako yra įrengta stovėjimo aikštelė, atokvėpio vieta. Po tokios turiningos pažintinės kelionės svarbiausia yra nepamiršti po savęs sutvarkyti, o jau po to galima pasimėgauti nuostabiomis Dieveniškių apylinkių vaizdų nuotraukomis.
Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi.
Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.).
Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui.
Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt.
Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis.
Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai. Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas.
Jašiūnai buvo svarbus praėjusio amžiaus kultūros centras – čia gyveno ir lankėsi daug žymių to meto žmonių. Balinskiai rūpinosi ir pramonės plėtra, todėl XIX a. Jašiūnuose pradėtas medienos perdirbimas – veikė lentpjūvės, terpentino fabrikas, vėliaus pastatyta kalvė ir vario liejykla. Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnus paveldėjo jo sūnus Konstantinas, paskutiniais dvaro savininkais buvo Aleksandras ir Ana iš Balinskių Peresvet-Soltanai
