Prezidentinis maršrutas

Maršrutai Pėsčiomis 23 objektai Iki 4 valandų 9 km
Maršrutas

Pakeliaukite po prezidentinį Kauną, susipažinkite su vietomis, kuriose dirbo, lankėsi ar tiesiog pramogavo pirmieji valstybės asmenys.

Prezidento rūmai
(dabar Istorinė LR Prezidentūra Kaune)

1919–1940 m. pastate buvo įsikūrusi Lietuvos Prezidento rezidencija – svarbiausias tarpukario politinis centras. Čia esminius valstybės gyvenimo klausimus iki išnaktų sprendė visi trys Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius.

Pirmame aukšte buvo įrengtas Prezidento šeimos butas, budinčiojo karininko ir adjutanto kambariai. Antrame aukšte – darbo kabinetas, mažasis salonėlis, valgomasis ir audiencijų salė. Rūmuose vizitavo Lietuvos ir užsienio diplomatinis korpusas, politikai, įvairių organizacijų atstovai. Audiencijų salėje vyko užsienio pasiuntinių kredencialų įteikimas Prezidentui, buvo įteikiami Lietuvos valstybės apdovanojimai, minimos įvairios šventės, sukaktys.

Rūmų kiemelyje, atvykus aukštiems svečiams, buvo išrikiuojama garbės sargyba, grojamas maršas, o jų automobiliai pasitinkami prie pat centrinio įėjimo. Valstybinių švenčių ir sukakčių proga sodelyje rinkdavosi studentai, visuomeninių ir karinių organizacijų nariai, kurie nekantriai laukdavo Prezidento sveikinimo kalbos iš rūmų balkono. Prezidentūroje 1940 m. birželio 15-osios naktį vyko Valstybės gynimo tarybos posėdis (simboliškai vadinamas Paskutiniuoju posėdžiu), turėjusiu priimti SSRS ultimatumą.

Lietuvos Prezidento rezidencija Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Pastatas statytas XIX a. vid. kaip privatus gyvenamasis namas, vėliau čia buvo įsikūrusi carinės Rusijos Kauno gubernijos gubernatoriaus rezidencija. Pirmojo pasaulinio karo metais čia rezidavo Vokiečių kartinė administracija kaizeris, lankėsi Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Rūmų architektūroje aiškūs ankstyvojo istorizmo bruožai, papildyti XIX a. pabaigai būdingais architektūriniais elementais.

Steigiamojo Seimo rūmai
(dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija)

1920–1927 m. šiame pastate dirbo pirmasis Lietuvos Respublikos parlamentas – Steigiamasis Seimas ir I, II bei III Seimai.

Seimo interjerų projektus kūrė architektas Vladimiras Dubeneckis. Šiuose rūmuose Seimo dauguma Prezidentu 1922 m. ir 1923 m. išrinko Aleksandrą Stulginskį, 1926 m. birželį – Kazį Grinių bei tų pačių metų gruodį – Antaną Smetoną.

Štai ką apie Prezidento rinkimus rašė ano meto spauda: „Prieš posėdį pradėsiant Seimo rūmuose didelis judėjimas. Publikos pilni koridoriai. [...] Čia šalia karių dalyvauja moterys, prie turtingesnių ar visokių aukštesniųjų valdininkų, darbininkai ir kiti vargo žmonės sėdi – visiems rūpi sužinoti, kas bus šalies viršininkas trejiems metams.“ Seimo rūmuose vykdavo ir iškilminga Prezidento priesaikos ceremonija, po kurios naujasis šalies vadovas buvo palydimas į Prezidento rūmus.

Steigiamojo Seimo rūmai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Šis, Nikolajaus Čagino suprojektuotas, pastatas pastatytas 1862 m. specialiai Kauno gubernijos berniukų gimnazijai. Jo architektūra būdinga to laikotarpio visuomeniniams statiniams. 1909 m. pastatas papildytas trečiuoju aukštu, tuomet virš pagrindinio įėjimo įrengtas balkonas. 1920–1922 m. šiame pastate be Steigiamojo seimo veiklą taip pat plėtojo Aukštieji kursai, Lietuvos universiteto pirmtakas. Prezidentui Antanui Smetonai paleidus Seimą, 1927 m. rugsėjo 1 d. rūmuose įkurta „Aušros“ mergaičių valstybinė gimnazija, veiklą tęsusi iki 1940 metų.

Valstybės teatras
(dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras)

Iki 1833 m. šioje Kauno vietoje veikė katalikų kapinės. 1892 m. pagal Justino Golinevičiaus projektą čia buvo pastatyti miesto teatro rūmai. 1922 m. architektai Vladimiras Dubeneckis ir Mykolas Songaila rūmus atnaujino. Tuomet buvo modernizuoti fasadai, suteiktos neobaroko formos, interjeruose panaudoti lietuviški ir art deco dekoro motyvai. 1930 m., vadovaujant architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, pastatas buvo padidintas.

1920 m. gegužės 15 d. teatro rūmuose įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Jame dalyvavo ką tik išrinkti Seimo nariai, užsienio valstybių atstovai, Lietuvių kultūros ir politikos veikėjai, sveikinimo žodį tarė Prezidentas Antanas Smetona. Seimo atidarymas tapo didžiule švente – patalpos buvo išpuoštos, prie rūmų stovėjo garbės sargyba, plevėsavo valstybės vėliavos.

Valstybės teatras Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

XX a. 3 deš. vid. buvęs miesto teatras gavo Valstybės teatro statusą. Čia užgimė pirmosios nepriklausomos Lietuvos operos, dramos, baleto vaidyklos, kuriose dirbo Kipras Petrauskas, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Antanas Sutkus, Konstantinas Glinskis, Pavelas Petrovas ir kt. Teatras tarpukariu buvo labiausiai valstybės remiama kultūros sritis.

Teatrą ypač mėgo Prezidentas A. Smetona. Spektakliuose jis lankydavosi bent kartą per savaitę, sekdavo bene visas premjeras. Operos čia mielai klausydavo ir iš Jokūbavo į Kauną atvykęs buvęs Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Valstybės teatre taip pat buvo rengiami įvairių sukakčių minėjimai, kuriuose susirinkdavo valstybės politinis ir kultūrinis elitas. Šalia teatro veikė Miesto sodas su pramogų erdve miestiečiams.

Lietuvos Teisingumo ir Seimo rūmai
(dabar Kauno valstybinė filharmonija)

Architekto Edmundo Fryko projektuoti rūmai statyti 1925–1929 m. kaip vienas pirmųjų Lietuvos valstybės įstaigoms skirtų „oficialiojo stiliaus“ pastatų. Rūmų architektūrai būdingi neoklasicizmo bruožai, papildyti art deco elementais, o pastato interjerai dekoruoti liaudies meno motyvais.

Rūmuose įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, taip pat įvairios teisminės tarnybos. Pastato fasadą papuošė užrašas JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM („Teisingumas yra valstybės pamatas“).

Teisingumo ir Seimo rūmai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Šiuose rūmuose 1936 m. rugsėjo 1 d. po ilgos pertraukos darbą vėl pradėjo Lietuvos Respublikos Seimas. Apie jo susirinkimą spauda rašė: „Gatvėse, kuriomis Tautos vadas atvyko ir rūmuose ligi pat posėdžių salės špalieriais buvo išstatyta garbės sargyba.

Seimo rūmų angoje Valstybės Prezidentą sutiko Min. Pirm. pavaduotojas, teisingumo ministras Stasys Šilingas ir lydėjo ligi seimo posėdžių salės durų. Ministeris Pirmininkas paskelbė tautos atstovams, kad atvyko Valst. Prezidentas. Visi tautos atstovai sukilo iš vietų. [...] Tautos atstovai Valstybės Prezidentą sutiko entuziastingomis ir ilgomis ovacijomis, šaukdami valio. Tik valstybės Prezidentui davus ženklą sėstis, pradėjo aprimti ovacijos ir atstovai bei svečiai atsisėdo. Paskum Tautos vadas pasakė kalbą [...].“ 1938 m. šiuose rūmuose buvo patvirtinta autoritarinį valdymą įtvirtinusi Lietuvos Valstybės Konstitucija.

„Versalis“
(dabar naktinis klubas "Drama")

Miesto centre, Laisvės alėjos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje, tarpukariu turtingus lankytojus kviesdavo vienas žymiausių Kauno restoranų – „Versalis“. Aukštos klasės restoranas garsėjo europinio stiliaus interjeru, svečius viliojo vienintele Kaune besisukančia šokių aikštele. Jame rinkdavosi laikinosios sostinės menininkai, teatralai, literatai, elito atstovai.

„Versalio“ restoranas siūlydavo vieną įvairiausių programų Kaune – nuo romansų iki amerikietiškojo akrobatinio baleto. Jame buvo ir biliardas, kabaretas-varjetė. Savo karjerą šiame restorane pradėjo žymus tarpukario dainininkas Antanas Šabaniauskas. Nuo 1933 m. lapkričio „Versalyje“ koncertavo Valstybės teatro baleto artistų trio. „Versalis“ garsėjo ir gausiais užsieniečių menininkų pasirodymais. Manoma, kad „Versalio“ viešbutis buvo viena iš vietų, kur pirmą kartą suskambo į Lietuvą iš Vakarų Europos didmiesčių atkeliavusi tango melodija.

„Versalis“ Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Antrame aukšte veikė to paties pavadinimo viešbutis, kurio kambarius daugiausia nuomojosi į Kauną atvykę užsieniečiai. 1920 m. „Versalyje“ veikė užsienio svečių klubas. Įdomu, kad „Versalio“ kaimynystėje, Vasario 16-osios gatvėje, kurį laiką gyveno ir Aleksandras Stulginskis.

Istorizmo stiliaus mūrinis pastatas pagal Nikolajaus Andrejevo projektą buvo pastatytas 1897 metais. Tuomet antrame aukšte buvo įrengtas „Versalio“ viešbutis, pirmame – restoranas ir keletas parduotuvių. 1925 m. „Versalis“ buvo modernizuotas, o 1930 m. kapitališkai suremontuotas.

„Metropolis“
(dabar „Charlie pizza“ ir viešbutis „Metropolis“)

Tarpukariu „Metropolis“ buvo vienas iš keleto pirmos klasės restoranų, tapusių miesto kultūrinės erdvės dalimi. Jame vyko labdaros vakarai, koncertai, draugijų susitikimai, faifokliokai, kaukių baliai. Iki 1937 m., kai Karininkų ramovėje buvo atidarytas restoranas „Trys milžinai“, svarbiausi Kauno renginiai – spaudos baliai – vyko „Metropolyje“.

Juose dalyvaudavo ir valstybės Prezidentas su žmona. Skambant orkestro muzikai garbiausi svečiai būdavo palydimi į uždarą Trijų kunigaikščių menę su vaišių stalu. Žemesnio rango svečiai likdavo linksmintis bendroje restorano salėje.

Nuo 1923 m. kas antrą trečiadienį „Metropolyje“ rinkdavosi Jadvygos Tūbelienės, o nuo 1930 m. – Prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Smetonienės vadovaujami „Lopšelio“ draugijos nariai.

„Metropolio“ pastatas Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Dienos metu „Metropolyje“ neformalioje aplinkoje susitikdavo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, žurnalistai, menininkai. Vakare publika buvo įvairesnė: nuo savo naujausius apdarus norinčių pademonstruoti miesto ponių iki diplomatų, kariškių ir valdžios atstovų. Restoranas garsėjo gera virtuve ir kokybiška muzikine programa. Jame grojo žymiausi Danieliaus Pomeranco, Michelio Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, koncertavo estrados žvaigždės Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas. Šalia restorano veikė ir viešbutis.

„Metropolio“ viešbutį ir restoraną pagal Nikolajaus Andrejevo projektą 1899 m. pastatė Izidorius ir Rachilė Volkovyskiai. Tarpukariu viešbutyje gyveno užsienio šalių pasiuntiniai, ambasadoriai ir kiti svarbūs asmenys. 1922–1932 m. pastatas priklausė Užsienio reikalų ministerijai.

Karininkų ramovės rūmai
(dabar Kauno įgulos karininkų ramovė)

1919 m. gen. Vlado Nagevičiaus iniciatyva Kauno įgulos karininkai įsteigė karininkų korporacijos klubą, 1924 m. pavadintą Karininkų ramove. Pagrindinis klubo tikslas buvo suburti karininkus, karo gydytojus ir karo kapelionus į vieną draugiją, stiprinti jų tautinę dvasią, vykdyti visuomeninę veiklą.

1932 m. rūmų projektą parengė architektas dr. Stasys Kudokas. Statyba buvo pradėta 1935 m. spalį, o 1937 m. balandį rūmai iškilmingai atidaryti. Per atidarymo ceremoniją Prezidentas Antanas Smetonas kalbėjo: „Jokia kita, tariant simboliškai, šeima, kaip kariuomenė nėra taip žymi ir didi ir nesveria tiek mūsų tautos gyvenime. Kariuomenė ne tik saugo ir gina mūsų tėvynės ribas, ne tik auklėja ir ruošia ginklo galiai mūsų jaunimą, ji taip pat neša, iškėlus aukštai, ir kultūros švyturį. Dėl to jai mes turime labai daug pagarbos ir vilties joje dedame.“

Karininkų ramovės rūmai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Rūmų fasadą papuošė skulptoriaus Broniaus Pundziaus sukurta „Trijų milžinų” granito skulptūra, kuri tapo Ramovės simboliu. Pirmame rūmų aukšte buvo įkurta Ramovės administracija ir restoranas „Trys milžinai“. Antrame aukšte įrengta Didžioji salė su atviromis galerijomis-ložėmis, taip pat lietuviškos svetainės stiliaus Prezidento kambarys ir gotikinio stiliaus Mažoji salė bei Vytauto seklyčia, kurias puošė Petro Kalpoko tapyti Lietuvos kunigaikščių portretai. Trečiame aukšte veikė Karininkų klubas su valgykla, skaitykla, biliardo, kortų ir šachmatų kambariais. Ketvirtame aukšte buvo įrengtas viešbutis, o rūsyje – šaudykla ir sporto salė.

Karininkų ramovė tapo populiaria spaudos, diplomatinio korpuso balių rengimo vieta. Čia buvo organizuojamos Naujųjų metų sutiktuvės, kurių metu Prezidento vizitas tapdavo pagrindiniu šventės įvykiu.

Pirmieji Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) Universiteto rūmai
(dabar KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas)

1922 m. įkurtas Lietuvos universitetas tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos intelektualinio gyvenimo židiniu. Universitete buvo 6 fakultetai. Jame dirbo daugelis to meto žymiausių mokslininkų. Humanitarinio fakulteto dėstytoju 1923–1926 m. buvo ir Antanas Smetona.

Antanas Smetona dėstė etiką, skaitė Platono filosofijos, poetikos, lietuvių kalbos stilistikos kursus. Lietuvos Respublikos Prezidentai tvirtino visus universiteto statutus ir jų pakeitimus. 1930 m. universitetas buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Nuo 1930 m. autoritariniam režimui siaurinant universiteto autonomiją vis daugiau universiteto Tarybos funkcijų buvo perduodama valstybės Prezidentui ir Švietimo ministerijai.

Pirmieji Lietuvos Universiteto rūmai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Pirmųjų Lietuvos universiteto rūmų pastatas pagal inžinieriaus Aleksiejaus Skrynikovo projektą buvo pastatytas 1913 metais. Pastato fasadas – XX a. 2 deš. populiaraus modernizuoto neoklasicizmo stiliaus. Novatoriškas buvo statinio interjeras: pirmą kartą Kaune panaudotos gelžbetoninės perdangos, iš karto buvo įrengtas centrinis šildymas ir kitos komforto naujovės – ventiliacija, vandentiekis, vaterklozetai.

1919 m. rūmai atiteko Aukštiesiems kursams, o 1922 m. juos perėmė Lietuvos universitetas. Iki 1927 m. šis pastatas buvo pagrindiniai ir vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai. Vėliau jie buvo pavadinti Pirmaisiais rūmais. Čia buvo įsikūrusi Didžioji universiteto salė (aula), kurioje vykdavo iškilmingi Senato posėdžiai, ir Teisės bei Matematikos-gamtos fakultetų auditorijos.

Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas
(dabar Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas, S. ir S. Lozoraičių muziejus, VDU istorijos menė)

Pastatas pastatytas 1890 m. kaip Kauno tvirtovės Inžinierių valdybos viršininko rezidencija. Jame taip pat rezidavo Kauno karinių įstaigų komplekso statyboms vadovavę karo inžinieriai. Po Pirmojo pasaulinio karo ištuštėjusiame pastate 1919 m. įsikūrė Lietuvos Respublikos švietimo ministerija, o nuo 1921 m. – Ministrų kabinetas, čia veikęs iki pat 1940 metų. Kai kuriuose Ministrų kabineto posėdžiuose dalyvaudavo ir Lietuvos Respublikos prezidentai.

Iš pradžių pastato vidurinioji dalis buvo dviaukštė, o kraštinės – vienaukštės. Teritorija nuo gatvės ir aikštės buvo atskirta mūro tvora. 1922 m. patalpos buvo plečiamos: pristatytos kraštinės dalys, suformuotas vientisas dviejų aukštų tūris. Suremontuoto ir pertvarkyto pastato pirmame aukšte įrengti 7, o antrame – 8 kambariai. 1923 m. interjerui buvo nupirkti nauji baldai iš Karaliaučiaus ir Berlyno firmų. 1930 m. vėl vyko remontas, kuriam vadovavo architektas Vladimiras Dubeneckis.

Vytauto Didžiojo universiteto rektorato pastatas Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Remonto metu buvo pakeistos sienų, grindų dangos, krosnys, santechniniai įrengimai, rekonstruotas antras aukštas, kuriame buvo įrengtas Užsienio reikalų ministro reprezentacinis butas. Jame ilgiausiai (1935–1939 m.) gyveno ministro Stasio Lozoraičio šeima.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
(dabar VDU Lietuvių išeivijos institutas ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus)

1909 m. valdą, esančią S. Daukanto ir K. Donelaičio gatvių kampe, nusipirko Grigorijus (Girša) Michelsonas. Vietoj čia buvusių dviejų medinių ir vieno mūrinio pastato jis pastatė naują Jakovo Ušakovo suprojektuotą trijų aukštų namą. Kiekviename aukšte buvo suplanuota po butą. Vėliau pirmame aukšte buvo įrengta krautuvė, o kitus du nuomojo pasiturintys gyventojai.

Pastatą 1922 m. išsinuomojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (URM). Nors URM rūmai buvo labiau panašūs į gyvenamąjį namą nei į valdžios institucijos būstinę, bendrame Kauno architektūriniame peizaže jie atrodė gana solidžiai. Šis pastatas yra ryškiausias moderno (secesijos) pavyzdys Kauno architektūroje. Interjerą puošė augaliniai ornamentai ir geometriniai motyvai lubų frizuose, suveriamosiose duryse, jų apvaduose ir kitur. 1926 m. ministerija savo lėšomis padarė vidaus remontą, įvedė centrinį šildymą.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

XX a. 4 deš. šiuose rūmuose dirbo 75 diplomatai ir tarnautojai. Ministerijai ilgiausiai vadovavo ministrai Dovas Zaunius ir Stasys Lozoraitis. Užsienio politikos kuravimą užsienio reikalų ministrai nuolat derino su Lietuvos Respublikos Prezidentu. 1938 m. ministerija iš šio pastato išsikėlė, todėl patalpas čia nuomojosi „Amglikoks“ kontora, Klaipėdos skyriaus prokuratūra ir Tribunolas, bridžo klubas.

Vytauto Didžiojo karo muziejus
(dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas svarbiausių tarpukario Kauno muziejų. 1921 m. gen. ltn. Vlado Nagevičiaus iniciatyva Nepriklausomybės aikštėje esančiame sename mediniame carinės Rusijos kariuomenės 3-iojo Dono pėstininkų pulko manieže buvo įrengta Lietuvos nepriklausomybės kovas vaizduojanti pirmoji Karo muziejaus ekspozicija.

Muziejus lankytojams buvo atidarytas 1921 m. vasario 16 d., švenčiant trejų metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktį. Tais pačiais metais sodelyje buvo pradėtas kurti reprezentacinis kompleksas – pastatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, o 1928 m. – atidengta Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“. Kiemelį taip pat papuošė Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos ir kitų valstybės bei visuomenės veikėjų biustai. Karo muziejaus sodelis tapo centrine valstybinių minėjimų vieta, kurioje įvairių švenčių metu sveikinimo kalbas sakydavo visi tarpukario Lietuvos prezidentai. Jie taip pat dalyvaudavo ir muziejaus parodų atidarymuose.

Vytauto Didžiojo karo muziejus Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

1930 m. Vienybės aikštėje buvo pašventintas naujų muziejaus rūmų kertinis akmuo. Tais pačiais metais muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Naujasis pastatas (archit. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis) buvo skirtas dviem muziejams – Karo ir Kultūros. 1934 m., minint šešioliktąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, iškilmingai pašventinta Karo muziejaus patalpų dalis. Pastate įsikūrus Kultūros muziejui, 1936 m. vasario 16 d., dalyvaujant Prezidentui Antanui Smetonai, oficialiai buvo atidarytas visas muziejų kompleksas.

Pirmojo prezidento išrinkimo ir inauguracijos vieta
(dabar Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademija)

1919 m. sausį iš Vilniaus į Kauną persikėlus aukščiausioms šalies valdymo institucijoms, didžioji dalis jų laikinai įsikūrė buvusiuose carinės Rusijos valstybinio banko rūmuose.

Šiuos neoklasicistinių formų rūmus 1913 m. Michailas Prozorovas suprojektavo specialiai Rusijos valstybinio banko Kauno skyriui. Kaunui tapus laikinąja sostine čia įsikėlė Nepriklausomos Lietuvos įstaigos: Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Susisiekimo, Finansų ministerijos, Ministrų kabinetas, Valstybės Taryba, Lietuvos spaudos biuras (vėliau – ELTA), Lietuvos bankas, „Laikinųjų Vyriausybės žinių redakcija“. Didžioji jų dalis atlaisvinus kitus pastatus, persikėlė į naujas patalpas.

A. Smetonos išrinkimo ir inauguracijos vieta Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

1919 m. balandžio 4 d. rūmų Mažojoje salėje Lietuvos Valstybės Taryba išrinko pirmąjį Valstybės Prezidentą Antaną Smetoną. Tų pačių metų balandžio 6 d. toje pačioje salėje naujasis šalies vadovas davė Prezidento priesaiką. Bilietų į Prezidento A. Smetonos priesaikos renginį buvo galima gauti Spaudos biure. Ypatingiems svečiams, kaip antai, Kauno miesto Valdybai, įėjimo bilietai buvo specialiai siunčiami.

Lietuvos bankas
(dabar Lietuvos banko ir pinigų ekspozicija Kaune)

Lietuvos banko rūmai iškilo Maironio ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje. Kertinis pastato akmuo buvo padėtas 1925 m. pradžioje, tačiau pastatas duris atvėrė tik 1928 m. gruodį.

Neoklasicizmo stiliaus rūmus projektavo architektas Mykolas Songaila. Pastato plotas sudarė apie 6 000 kv. metrų. Statybos darbams vadovavo architektai Arnas Funkas ir Feliksas Vizbaras. Pastatą iškilmingai pašventino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.

Simbolinę atidarymo juostelę perkirpo prezidentienė Sofija Smetonienė, o Prezidentas Antanas Smetona dėl ligos iškilmėse nedalyvavo. Lietuvos banko rūmų vidus išsiskyrė ypatinga prabanga: apdailai naudotas natūralus ir dirbtinis marmuras, grindys išklotos metlacho plytelėmis ir parketu. Interjerą papuošė puošnūs šviestuvai ir brangūs įvairių stilių baldai.

Lietuvos banko rūmai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Rūmuose buvo įrengti elektriniai liftai, mechaninis šildymas, drėkinimas, o ant stogo – „sodas“. Interjerą puošė įžymių Lietuvos menininkų Justino Vienožinskio, Juozo Mikėno, Petro Rimšos, Kazio Šimonio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Galdiko, Kajetono Sklėriaus kūriniai. Šiame pastate buvo ir Ministro pirmininko Augustino Voldemaro butas su biblioteka, kabinetu ir oficialių priėmimų patalpomis. K. Donelaičio gatvės korpuse buvo įrengti banko valdytojų butai. Rūsyje buvo įkurti didžiuliai seifai su specialiais koridoriais ir kameromis.

Vytauto Didžiojo kultūros muziejus
(dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus įkurtas 1936 m. perorganizavus laikinąją M. K. Čiurlionio galeriją. M. K. Čiurlionio galerija oficialiai įsteigta dar 1921 m., o visuomenei atidaryta 1925 metais. 1936 m. pabaigoje galerijos eksponatus pradėta kelti į naujai pastatytą Vytauto Didžiojo muziejaus pastatą.

Kultūros muziejuje veikė Meno, Priešistorinis, Istorinis ir Etnografinis skyriai. Jo rinkinių pagrindą sudarė M. K. Čiurlionio galerijos, Kauno miesto muziejaus ir Lietuvos dailės draugijos rinkiniai. Muziejuje buvo eksponuojami Lietuvos dailininkų ir skulptorių darbai, liaudies menas, taip pat rengtos tarptautinės šveicarų, estų, belgų, latvių menininkų darbų parodos. Iškilminguose naujų parodų atidarymuose dalyvavo ir Prezidentas Antanas Smetona. Ypač daug dėmesio jis skyrė užsienio menininkų darbams, kurie dažniausiai į Lietuvą patekdavo diplomatinių ryšių keliais ir buvo labai svarbūs plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą.

Vytauto Didžiojo kultūros muziejus Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas tuo laikotarpiu buvo gana modernus. Centrinėje fasado dalyje (iš V. Putvinskio g. pusės) buvo įkomponuota aliuzija į M. K. Čiurlionio paveiksluose dažnai vaizduojamą karūną. Šis sprendimas to laikotarpio spaudoje buvo traktuotas kaip labai impozantiškas.

Žaliakalnio funikulierius
(dabar Žaliakalnio funikulierius)

Funikulierius, anuomet dar vadintas virviniu tramvajumi, turėjo sujungti sparčiai augančią viršutinę miesto dalį Žaliakalnį su apačioje nusidriekusiu miesto centru.

Žemutinė stotelė buvo įrengta prie V. Putvinskio g. 22-ojo namo, o viršutinė – Aušros ir Žemaičių gatvių sankirtoje. Funikulierius atidarytas 1931 m. dalyvaujant Prezidentui Antanui Smetonai bei tuomečiam miesto burmistrui Jonui Vileišiui, kurie ir inicijavo šio keltuvo statybą. Atidarymo ceremonijai buvo parengta viršutinė stotelė.

Žaliakalnio funikulierius Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Pirmiausia į Žaliakalnį kėlė vienas medinis, skarda dengtas vagonėlis, o kitas dėl atsvaros buvo prikrautas akmenų. Vėliau vagonai buvo padidinti ir abu pritaikyti keleiviams. Apatinės stotelės gatvėje peronas buvo suprojektuotas ir pastatytas 1935 metais. Iš pradžių keltuvo bilietai kainavo po 10 centų į abi puses, tačiau greitai leidimasis žemyn atpigo iki 5 centų.

Funikulierius greitai išpopuliarėjo. Tarpukario spauda rašė: „Ir funikulierius taip greit virto paprastu dalyku, kad rodos jis jau Vytauto Didžiojo laikais buvo įkurtas.“ 1935 m. atidarytas ir dar vienas – keliantis į Aleksoto kalną. Svarstyta galimybė į Žaliakalnį pastatyti dar bent du keltuvus: prie Trakų gatvės ir prie Kauko laiptų arba į Parodos kalną. Tarpukariu per darbo dieną keltuvas kildavo ir leisdavosi apie 210 kartų ir perveždavo vidutiniškai 3280 keleivių. Vagone vienu metu galėjo tilpti 35 keleiviai. Funikulierius veikia ir šiandien. Nuotolis tarp stotelių yra apie 150 metrų, pasvirimo kampas 26 laipsniai, kelionė trunka 1 minutę 38 sekundes.

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia
(dabar Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia)

1922 m. kilo idėja Kaune pastatyti paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri taptų tautos atgimimo simboliu. Bažnyčiai buvo numatytas tautos panteono vaidmuo: specialiai įrengtose kriptose požemyje ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos veikėjus, į jas perkelti anksčiau mirusių Lietuvos įžymybių palaikus.

Vienu iš bažnyčios Statybos tarybos ir komiteto garbės pirmininkų buvo išrinktas Prezidentas Antanas Smetona. Bažnyčios statyba buvo pavesta Karoliui Reisonui. Architektas sukūrė įspūdingą gelžbetoninį 83 m aukščio sraigtinės piramidės tūrį, kurį turėjo vainikuoti 7 m aukščio Kristaus Priskėlimo statula.

Dėl brangumo šis projektas nebuvo įgyvendintas. 1932 m. buvo parengtas ir 1933 m. patvirtintas kuklesnis modernizmo stiliaus šventovės projektas, tačiau savo dydžiu jis turėjo pranokti visas bažnyčias Baltijos šalyse: didžiojo bokšto aukštis – 70 m, vidurinės navos – 30 m, šoninių navų – 18 metrų. 1934 m. buvo baigti bažnyčios pamatai. Juos, dalyvaujant valstybės Prezidentui Antanui Smetonai, pašventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas.

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Į pamatus buvo įmūrytas iš Palestinos, Alyvų kalno, atgabentas kubo formos akmuo. Nors projekto sąmata gerokai sumažėjo, statybos darbai iki sovietinės okupacijos nebuvo baigti: liko nesuklotos perdangos, neįrengti bokšto laiptai, nesudėta interjero įranga, netinkuota išorė. Sovietmečiu, kryptingai niokojant tarpukario paveldą ir stengiantis sumenkinti bažnyčios įtaką, pastatas buvo paverstas Radijo gamykla. Tikintiesiems pastatas grąžintas 1998, o statybos darbai baigti tik 2006 metais.

Juozo ir Jadvygos Tūbelių namai
(dabar Kauno dailės gimnazija)

Pastatas priklausė ilgamečio Pirmosios Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko J. Tūbelio ir visuomenininkės J. Tūbelienės šeimai. 1931 m. J. Tūbelienė pateikė užsakymą žymiam Kauno inžinieriui Feliksui Vizbarui suprojektuoti erdvius namus.

Pakankamai laisvas pastato planas, erdvi terasa, tamsūs karnizai ir langų apvadai iliustruoja modernistinį stilių. Pagal projektą pastato viršuje turėjo iškilti gana aukštas bokštas. Namo šeimininkei tai pasirodė pernelyg į akis krintanti detalė, todėl ji paprašė ją sumažinti ir palikti tik nedidelę atvirą aikštelę ant stogo, nuo kurios atsivertų Kauno senamiesčio panorama.

Tūbelių namai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Name buvo suprojektuoti devyni erdvūs kambariai, po namu – didelis rūsys. Naudingas plotas sudarė 300 kv. metrų. Namo statyba kainavo beveik 68000 litų. Namus puošė porceliano dirbiniai, prabangūs baldai ir šviestuvai. Pirmame aukšte buvo erdvus valgomasis, kuriame dažnai viešėdavo šeimos draugai, užsienio diplomatai, žymūs Kauno inteligentai ir valstybės veikėjai. Čia ne kartą lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetona su šeima.

Dar nuo Mintaujos gimnazijos laikų J. Tūbelis buvo geriausias A. Smetonos draugas, o šią draugystę sustiprino ir giminystės ryšiai, mat Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė buvo seserys. 1940 m. birželį J. Tūbelienei su dukra Marija pasitraukus į Vakarus namai liko be šeimininkų, vėliau, sovietmečiu, namas buvo nacionalizuotas.

Prezidento Kazio Griniaus namai
(dabar gyvenamasis namas)

1923 m. būsimasis Valstybės Prezidentas Kazys Grinius gavo sklypą Žaliakalnyje, tarp Aukštaičių, Aušros ir P. Vileišio gatvių, ir pradėjo rūpintis nuosavo namo statyba.

Norėdamas sutaupyti, dviejų aukštų namą jis nutarė statyti kartu su gydytoju prof. Vladu Lašu. Statybos darbai užsitęsė, kol pagaliau 1925 m. buvo uždengtas namo stogas, prasidėjo vidaus apdailos ir įrangos darbai. 1927 m. vasarį darbai dar nebuvo baigti, tad po vestuvių su Kristina Arsaite-Orloviene K. Grinius dar negalėjo žmonos parsivesti į naujus namus.

Prezidento Kazio Griniaus namai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Porai teko pusantrų metų gyventi Kristinos nuomotame bute. 1928 m. rudenį K. Grinius su žmona ir sūneliu Liūtu pagaliau persikėlė gyventi į šį nuosavą namą. Pradžioje buvo įrengtas tik pirmas aukštas – trys kambariai. Vėliau įrengti ir penki kambariai antrame aukšte. Gyventojų patogumui įrengti du vonios kambariai su tualetais. Pirmajame aukšte Griniai kambarius išnuomojo istorikui ir teisininkui Povilui Pakarkliui, medicinos seseriai S. Vasiakaitei ir Draugijos kovai su tuberkulioze valdybai. Namo statybai K. Grinius iš viso pasiskolino apie 18000 litų. Šiuose namuose Grinių šeima gyveno iki 1944 m. vasaros, kol emigravo į Vakarus.

Petro Vileišio aikštė
(dabar P. Vileišio aikštė, futbolo ir lengvosios atletikos maniežai)

Petro Vileišio aikštė – viena iš laikinosios sostinės reprezentacinių vietų, dėl savo dydžio ypač tikusi masiniams renginiams. Ši netaisyklingos formos aikštė buvo išsidėsčiusi trijų gatvių apsuptyje. Netoli aikštės buvusiose carinėse kareivinėse atkūrus Nepriklausomą Lietuvą įsikūrė husarų ir karo policijos pulkai.

Čia kasdien treniruodavosi raitininkai, o įvairiomis progomis vykdavo organizacijų, kariuomenės paradai, kuriuos sveikindavo ir Lietuvos prezidentai. XX a. 3 deš. pradžioje dėl čia vykusių kariuomenės renginių aikštė buvo vadinama Husarų, Paradų ir žaidimų aikšte.

Petro Vileišio aikštė Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

1924 m. aikštėje buvo surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė. Ant buvusio parako sandėlio pylimo pastatyta amfiteatrinė estrada choristams, pakyla dirigentui, aikštėje – tribūnos ir suolai žiūrovams. Apie 3000 dainininkų ir 60000 žiūrovų pasveikino Prezidentas Aleksandras Stulginskis: „Tesuskamba laisvos Lietuvos dainų garsai. Teuždega visų širdis karšta meile ir pasiryžimu ginti tautos laisvę“. Vėliau ši aikštė tapo populiaria įvairių organizacijų ir visos šalies dainų švenčių bei kitų renginių vieta. 1926 m. jai buvo suteiktas visuomenininko, politiko, inžinieriaus Petro Vileišio vardas.

XX a. 3 deš. dėl nesutvarkytos infrastruktūros palijus ši teritorija tapdavo klampyne. 1926 m. aikštė buvo šiek tiek sumažinta, dalis teritorijos paskirta kitoms reikmėms. Pietinėje aikštės dalyje pastatyta Žaliakalnio vandens stotis, kurios kompleksą 1932 m. papildė Kauko laiptai. Šiaurinėje dalyje likęs žemės sklypas buvo paskirtas pigių butų kolonijai.

Parodų aikštė
(dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka su parku)

Šioje aikštėje, dar vadintoje Parodos kalnu arba Mažuoju ąžuolynu, 1922 m. buvo surengta pirmoji Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda. Per visą tarpukarį parodose susipažinti su žemės ūkio ir gamybos naujovėmis lankytojai iš viso buvo kviečiami aštuonis kartus.

Parodos atidarymo metu centriniu įvykiu tapdavo valstybės Prezidento vizitas. Nuo pagrindinių vartų (iš K. Petrausko gatvės), puoštų iš žalumynų pintais vainikais, Vyčio ženklu ir Kauno miesto herbu iki centrinio paviljono stovėjo „garbės milicijos“ sargyba. Prezidentas arba prezidentienė sidabrinėmis žirklėmis perkirpdavo trispalvę juostelę ir, pasakęs sveikinimo kalbą, pakviesdavo visus apsilankyti centriniame paviljone.

Parodų aikštė Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Parodų metu ši aikštė tapdavo „atskiru miestu mieste“: „Visą laiką aikštėje groja muzika, radio, protarpiais karo orkestras, nemokamas kinas. Ten pat paštas, telefonas, telegrafas ir kiti patogumai – alus, ledai, kava, įvairūs užkandžiai. Tabako fabrikai duoda nemokamai parūkyti, muilo fabrikai – nemokamai nusiprausti.“ Parodose kasmet dalyvaudavo keli šimtai žemės ūkio ir pramonės įmonių, jas aplankydavo nuo 40000 iki 120000 lankytojų.

Pirmosios parodos aikštės suplanavimą 1922 m. parengė inžinierius Feliksas Vizbaras, o 1930 m. ją perplanavo architektas Karolis Reisonas. Dalyvių paviljonus projektavo patyrę architektai F. Vizbaras, Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis, Aleksandras Gordevičius. 6–8 hektarų aikštėje buvo prekybos paviljonai, restoranas, estrada orkestrui, radijo stotis. 4 deš. pab. nebevykstant parodoms čia bandyta kurti „oro muziejų“ – Liaudies buities muziejų po atviru dangumi arba Prezidentūros, Ministrų Tarybos, Valstybės Tarybos rūmų kompleksą.

Fiziško auklėjimo rūmai
(dabar Lietuvos sporto universitetas)

XX a. 3 deš. įvairių sporto šakų populiarinimu, varžybų rengimu ir kitais su sportu susijusiais klausimais daugiausia rūpinosi pavieniai entuziastai ir sporto organizacijos. 1932 m. įkūrus pirmąją valstybinę sporto instituciją – Kūno kultūros rūmus sporto organizavimas ir rėmimas tapo valstybės rūpesčiu.

Atsirado poreikis turėti „dvasios ir kūno tobulinimo, higienos normų puoselėjimo bei tautiškumo skatinimo“ akademinį centrą – Fiziško auklėjimo rūmus. Šiuose rūmuose planuota rengti fizinio auklėjimo mokytojus, kariuomenės instruktorius, skaityti paskaitas plačiajai visuomenei sveikatos, higienos temomis. Kai kurias rūmų patalpas numatyta nuomoti įvairioms organizacijoms, o rūmų antro aukšto terasoje svarstyta įrengti soliariumą.

Fiziško auklėjimo rūmai Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

1931 m. tokių rūmų svarbą pripažino ir pats Prezidentas Antanas Smetona: „Rūmų statybą reikia laikyti vargiai beatidedamų valstybės reikalų tarpe“. Pirmąjį statinio projektą sukūrė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. 1932 m. projekto gipsinis modelis buvo pristatytas ir Prezidentui. Pirmasis rūmų statybos etapas buvo baigtas 1934 m., po metų kompleksą papildė Felikso Bielinskio suprojektuotas sporto aikštynas, o 1939 m. – Sporto halė.

Projekte numatytas baseinas tarpukariu taip ir nebuvo įrengtas. Apie rūmų architektūrą autorius teigė: „Projektuojant šiuos rūmus norėta sujungti vienam pastate du dalykus, dvi formas: klasiką, pirmąjį didį fiziškos kultūros pionierių (Graikiją), su mūsų laikais.“ 1934 m. spalio 10 d. įvyko rūmų atidarymas, kuriame susirinkusiuosius sveikino Prezidentas A. Smetona. Kartu rūmuose buvo atidaryta ir pirmoji aukštoji sporto mokykla Lietuvoje – Aukštieji kūno kultūros kursai. Ši „mankštos mokykla“ čia veikė 1934–1938 metais.

Pirmasis sporto stadionas Lietuvoje
(dabar S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras)

Po ilgų derybų su Kauno miesto taryba ir sulaukus burmistro Jono Vileišio paramos, pirmajam stadionui Lietuvoje įrengti buvo gautas Žaliakalnio ąžuolyne esantis sklypas.

35 000 kv. m aikštę už 700 Lt mokestį per metus Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai (LFLS) Kauno miesto taryba išnuomojo 6 metams. Taupydami lėšas projektą parengė patys sporto entuziastai, LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Pagal projektą čia planuota įrengti futbolo aikštę, krepšinio ir beisbolo aikšteles, dvi teniso aikšteles, 400 m bėgimo taką ir dviračių aikštelę. Buvo numatytos sportininkų persirengimo patalpos. Po kelerių stadiono plėtojimo metų jis turėjo 2500 sėdimų vietų, o sporto varžybų žiūrovų surinktos aukos buvo skiriamos tolesnei stadiono statybai. 1936 m. stadionas tapo valstybiniu.

Pirmasis sporto stadionas Lietuvoje Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Tarpukariu jis buvo pagrindine Lietuvos sporto baze, kurioje vyko Lietuvos pirmenybės ir tarptautinės varžybos. Vienas didžiausių stadione vykusių renginių – 1938 m. liepos 17–31 d. surengta pirmoji Tautinė olimpiada – viso pasaulio lietuvių sporto šventė. Atidarymo iškilmėse dalyvavo apie 10 000 žmonių, susirinko 2000 sportininkų iš viso pasaulio. Šios olimpiados globėju tapo Prezidentas Antanas Smetona. Atidarydamas olimpiadą, jis patriotine kalba pasveikino susirinkusiuosius ir sportininkų atstovui įteikė olimpinę vėliavą.

Kauno sporto halė
(dabar Kauno sporto halė)

Tai pirmoji specialiai krepšiniui statyta arena Europoje. Kartu su futbolo aikšte, bėgimo takais, Kūno kultūros rūmais ir valstybiniu stadionu arena sudarė išvystytą sporto kompleksą šalia Ąžuolyno.

Siekiant suspėti statinį užbaigti iki 1939 metų gegužę Kaune turėjusio įvykti III Europos vyrų krepšinio čempionato, halė turėjo iškilti per pusmetį. Jos projektą parengė inžinierius Anatolijus Rozenbliumas, statybos rangovais tapo Povilo Dėdelės firma. Iš plieno arkų projektuotas statinys buvo statomas žiemą, kartais spiginant -20 laipsnių šalčiui, tad šešių metrų gylio pamatai buvo šildomi specialia įranga.

Kauno sporto halė Nuotr.: ©istorineprezidentura.lt

Statybose vienu metu dirbo keli šimtai žmonių, darbai vykdavo ir naktį. Arkoms ir ryšiams sunaudota 100 tonų plieno, ilginiams ir sienų fachverkui – 110 tonų. Halės statyba atspindėjo to meto tarptautinei modernizmo architektūrai būdingus existensminimum idealus, tačiau įtiko ne visiems. Kai kas areną vadino „bjauria“ ar „nevykėle“. Tuo tarpu kiti areną laikė monumentaliausiu ano „laiko dvasios“ įkūnijimu.

1939 m. gegužę halėje įvyko III Europos vyrų krepšinio čempionatas, kurio nugalėtoja tapo Lietuvos rinktinė. Pagrindinį varžybų prizą įsteigė Prezidentas Antanas Smetona. Tai buvo dailininko Jono Juozo Burbos sukurta sidabrinė dėžutė – kraičio skrynelė. Apie čempionatą spauda rašė: „Pereitą sekmadienį Respublikos Prezidento paskatinti gražiai kovoti 8 valstybių krepšininkai, kunigo Kapočiaus pašventintoj geriausioj Europos salėj, šiandien dar kovoja dėl geriausio Europos krepšininko vardo.“

Halėje buvo suplanuota 3500 sėdimų vietų, tačiau čempionato metu rungtynes stebėjo daugiau nei 11000 žiūrovų. Sėdimos vietos kainavo 2,5–5 Lt, stovimos – 1,5–2 Lt.