Alytaus miesto teritorijoje driekiasi 452 ha Vidzgirio miškas (1960 m. 388 ha paskelbta botaniniu draustiniu) – unikali natūralios gamtos sala Alytaus mieste. Tokio miško neturi nei vienas iš didžiųjų Lietuvo miestų. Vidzgirio miške auga didžiausias vientisas skroblynas Lietuvoje (skroblynai saugomi visoje Europoje), veši plačialapiai bei griovų ir šlaitų miškai, ąžuolynai (daugelio amžius siekia 100–120 m.), didelę botaninę vertę turintys retieji augalai, gyvena saugomos paukščių, varliagyvių ir vabzdžių rūšys. Vidzgirio miške, senose ąžuolų drevėse gyvena niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) – vienas rečiausių ir labiausiai saugomų Europos vabalų. 2009 m. draustinis įtrauktas į Europos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000".
Vidzgiro botaniniame draustinyje driekiasi pažintinis gamtinis takas. Jis prasideda prie informacinio stendo Pulko ir Vidzgirio gatvių sankirtoje. Visame miške nužymėti pasivaikščiojimo takai, sudarantys 9 km ilgio maršrutą. Įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie šio miško gyventojus, krypties ženklai, padedantys orientuotis take ir savarankiškai pažinti šį nuostabų gamtos objektą. Kad kelionė vyktų sklandžiai – rekomenduojame nusifotografuoti tako pradžioje stende esantį žemėlapį. Visas takas – ne žiedinis, susipažinus su nepakartojama gamta, juo galima nueiti iki nuotykių parko „Tarzanija".
Gamtiniu požiūriu vertingiausioje miško dalyje, botaninio draustinio teritorijoje, įrengta apie 4 km žiedinė mokomoji tako dalis, kuri prasideda nuo automobilių stovėjimo aikštelės (GPS: 54.380301, 24.008476 (WGS)) prie tako link Radžiūnų piliakalnio. Ją galima pasiekti einant jau minėtu 9 km taku arba važiuojant autotransportu Santaikos gatve ir pasukus į žvyrkelį prie lankytino objekto kelio ženklo „Radžiūnų piliakalnis 1,5".
Draustinio teritorijoje, Nemuno kairiajame krante, stūkso Radžiūnų piliakalnis su gyvenviete. Jis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Šlaitai statūs, 30–35 m aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočių mišku. ŠV papėdėje 1 ha plote yra II–V a. papėdės gyvenvietė (tyrinėta 2002 m.). Iki 53 cm storio jos kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtos keramikos, gyvulių kaulų, geležinis įtveriamasis tribriaunis strėlės antgalis. Jei tikėsime padavimais, tai piliakalnį supylė du broliai kunigaikščiai, kad galėtų apsiginti nuo priešų.
Neseniai greta šio piliakalnio buvo atrasti dar du piliakalniai – Radžiūnų piliakalnis ir Radžiūnų piliakalnis II.
Vidzgirio miške išsiraizgęs ilgas ir įvairus takų tinklas, kuriais keliaujant kiekvienas gali pasirinkti savo jėgas ir pomėgius atitinkantį maršrutą. Žemiau pateikiamos trijų maršrutų galimybės/rekomendacijos.
Susipažinti su Vidzgirio botaniniame draustinyje augančiais retais bei saugomais augalais, įdomiai vadinamais gyvūnais ar tiesiog pasivaikščioti galima ir naudojantis nemokama mobiliąja programėle #walk15.
.jpg/640/355/crop)
VIDZGIRIO MARŠRUTAI:
Visame draustinyje sužymėti pasivaikščiojimo takeliai, sudarantys ~ 9 km ilgio maršrutą. Dvi maršruto dalys – žiedinės. Kiekvienas atvykęs gali pasirinkti, kur nori pradėti ir kokį atstumą įveikti. Pažintiniame take įrengta 7 atokvėpio vietos, 29 informaciniai stendai, pasakojantys apie šio miško gyventojus, o takas nužymėtas žaliais ženklais ir rodyklėmis. Tako dalyje, pro kurią eina Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje, matomas jį žymintis kriauklės simbolis. Takelis iki Radžiūnų piliakalnio papildomai pažymėtas kultūros paveldo simboliu.
1. Žiedinė maršruto dalis: Pulko g./Vidzgirio g. sankryža - memorialas (~2,6 km.)
ST1. Įvadinis stendas su žemėlapiu
ST2. Saugomi varliagyviai
Jei šiltuoju metų laiku patyrinėsite Vidzgirio botaniniame draustinyje esančias kūdras, turbūt išvysite jų gyventojus: pievinę ir mažąją kūdrinę varlę, pilkąją rupūžę ir paprastąjį tritoną. Tačiau galima susipažinti ir su įspūdingais, visoje Europoje retais ir saugomais varliagyviais, tokiais kaip skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), kurio žymiausias išskirtinumas – aukšta ir karpyta skiauterė, bei raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), kurios balsą dažnas tapatina su gegute. Dėl natūralios tinkamų buveinių kaitos ir nykimo abu šie varliagyviai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
ST3. Memorialas
Šiandien Vidzgirio miške galime išvysti vis dažniau atvykstančius gamtą mylinčius keliautojus, retųjų augalų žydėjimą, bei išgirsti paukščių čiulbesį. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu šioje vietoje vyravo liūdesys, skausmas ir mirtis. Šis miškas amžino poilsio vieta tapo daugeliui Alytaus krašto žydų. 1993 m. buvo pastatytas memorialas žydų aukoms atminti. Memorialo ansamblyje esanti sulaužyta Dovydo žvaigždė – skausmo paminklas, simbolizuojantis sugriautus žmonių likimus ir gyvenimus.
Grįžimas į pradžią iki įvadinio stendo.
2. Ne žiedinė maršruto dalis: Pulko g./Vidzgirio g. sankryža - Radžiūnų g. (~4 km.)
ST1. Įvadinis stendas su žemėlapiu
ST2. Saugomi varliagyviai
Jei šiltuoju metų laiku patyrinėsite Vidzgirio botaniniame draustinyje esančias kūdras, turbūt išvysite jų gyventojus: pievinę ir mažąją kūdrinę varlę, pilkąją rupūžę ir paprastąjį tritoną. Tačiau galima susipažinti ir su įspūdingais, visoje Europoje retais ir saugomais varliagyviais, tokiais kaip skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), kurio žymiausias išskirtinumas – aukšta ir karpyta skiauterė, bei raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), kurios balsą dažnas tapatina su gegute. Dėl natūralios tinkamų buveinių kaitos ir nykimo abu šie varliagyviai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
Atokvėpio aikštelė.
ST4 Retieji miško augalai
Galime didžiuotis, kad miesto pakraštyje žydi net 16 itin retų rūšių augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Šiame miške galite pamatyti gebenę lipikę, vasarą čia pražysta lietuviška orchidėja – aukštoji gegūnė, plačialapė klumpaitė, daugiametė blizgė, veši kiti retieji augalai.
ST5 Negyva mediena
Sausuoliai ir virtuoliai būtini sveikam miškui. Tūkstančiams miško organizmų žuvę medžiai yra gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė. Džiūstančių medžių uoksuose ar drevėse peri pelėdos ir geniniai paukščiai, lizdus supa bitės ir vapsvos, juose gyvena voverės, miegapelės ir kiti gyvūnai. Pūvančia mediena maitinasi grybai ir vabzdžiai, o jais – kiti miško gyventojai.
ST6. Lazdynas
Lazdynas labai įdomus miško krūmas. Artėjusį tikrąjį pavasarį parodo ne žibuoklių ar kitų gėlių žiedai, o sužaliavę lazdyno lapai. Šio krūmo auginami riešutai tampa įvairių miške gyvenančių žvėrelių maistu, o pats lazdynas – prieglobsčiu. Su lazdyno krūmu asocijuojasi ir mažiausia Lietuvos miegapelė – lazdyninė miegapelė.
Atokvėpio aikštelė.
.JPG/640/355/crop)
ST7. Miško paukščiai
Vidzgirio miške galime išgirsti įvairių paukščių čiulbėjimą, čirenimą, švilpavimą. Miške labai žavu: medžiuose energingai šokinėja mažiausi Lietuvos paukšteliai nykštukai, į medžio kamienus kalena margieji geniai, akį traukia ryškiaspalvės volungės ir gražuoliai kėkštai. Daugelio Vidzgirio miške gyvenančių paukščių balsus galite išgirsti pasitelkę sugeneruotus OR kodus ir taip pažinti miško gyventojus.
ST8. Kertinė miško buveinė
Šioje vietoje gamta palikta tvarkytis pati. Tai kertinė miško buveinė – būsima sengirė. Lietuvoje miškininkai yra išskyrę beveik 9000 kertinių miško buveinių. Kiekvienos jų dydis skiriasi. Vidzgirio botaninio draustinio teritorijoje kertinės miško buveinės užima kiek daugiau nei 135 hektarus. Šioje vietoje gamta turime grožėtis jos neliesdami – palikdami nugriuvusius medžius ir sausas šakas supūti, sausuolius stovėti.
ST10. Auksavabalis
Vidzgirio miške, senų medžių drevėse gyvena vienas rečiausių ir labiausiai saugomų viso žemyno vabalų – niūraspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita). Šie vabalai išsiskiria tuo, kad turi stiprų, specifinį, primenantį abrikosus, kvapą. Jų namams tinkamų senų, brandžių drevėtų medžių kaip ir niūraspalvių auksavablių – mažėja, todėl ši rūšis arti išnykimo ribos.
ST11. Nemuno šlaitai . Yra atokvėpio aikštelė
Sunkiai įžengiami Nemuno šlaitai nėra lengvi pažinti: raguvomis išraižyti, vietomis atviri, o kitur tankiai sužėlę. Vidzgirio miške esančios Europos bendrijos svarbos, kitoms vietovėms neįprastos gamtinės buveinės traukia gamtininkus bei mokslininkus. Nemuno slėnio šlaituose randama ir retųjų augalų rūšių: žydi kalninė jonažolė ir rūteniai, ant medžių auga samana – plunksninė pliusnė. Neįžengiamieji Nemuno šlaitai patys saugo lengvai pažeidžiamą gamtos kūrinį nuo keliautojų – lankymasis ten yra negalimas.
Nuo šios atokvėpio aikštelės dalį kelio grįžta ir keliauja iki Radžiūnų gatvės, šalia kurios pastatytas stendas su žemėlapiu.
ST9 Skroblynas
Vidzgirio miško skroblynas – didžiausias Lietuvoje. Šalies viduriu eina jų augimo arealo riba, todėl šiaurinėje šalies dalyje šių medžių nepamatysite. Skroblynai yra bene ūksmingiausi Lietuvos plačialapių lapuočių miškai, nes skroblų lajos glaudžiai susivėrusios ir žaliuodamos žemėn praleidžia nedaug saulės šviesos. Skroblai užauga iki 20-25 m aukščio ir gyvena 150-250 metų. Gražiausiai skroblynai atrodo anksti pavasarį.
ST12 Stendas su žemėlapiu
Visas atstumas su trikampio apėjimu, nuėjimu iki atokvėpio aikštelės, grįžimu iki stendo su žemėlapiu – apie 4 km.
Nuo šio stendo iki automobilių stovėjimo aikštelės keliaujame Radžiūnų gatve - atstumas~0,3 km.
3. Žiedinė maršruto dalis: Mokomasis takas (~3 km.)
ST13 Įvadinis stendas automobilių stovėjimo aikštelėje
ST16 Raguvos
Raguva – tai buvusi griova, kuri susidarė dėl smulkių vandens tėkmių sukeltos erozijos, vėliau jos dugnas išplatėjo, apaugo velėna. Raguvą sudaro du priešpriešiniai mišku apaugę šlaitai. Dėl skirtingo saulės šviesos kiekio viename jų augalija vešlesnė. Šlaitai šaltiniuoti, dugne kartais būna maži išdžiūstantys upokšniai. Raguvos dažniausiai aptinkamos didelių upių pakrančių šlaituose.
ST17 Skroblai
Vidzgirio miško skroblynas – didžiausias Lietuvoje. Šalies viduriu eina jų augimo arealo riba, todėl šiaurinėje šalies dalyje šių medžių nepamatysite. Skroblynai yra bene ūksmingiausi Lietuvos plačialapių lapuočių miškai, nes skroblų lajos glaudžiai susivėrusios ir žaliuodamos žemėn praleidžia nedaug saulės šviesos. Skroblai užauga iki 20-25 m aukščio ir gyvena 150-250 metų. Gražiausiai skroblynai atrodo anksti pavasarį.
ST18 Tritonai
Vidzgirio miške, vandens telkiniuose, kurie susiformuoja nutirpus sniegui ar gausiai palijus, neršia paprastieji (Triturus vulgaris) ir skiauterietėji (Triturus cristatus) tritonai. Savo išvaizda jie labiau primena miniatiūrinius drakonus, o ne šokuojančias varlytes. Skiauterėtasis tritonas – didžiausias Europoje gyvenantis tritonas, turintis savo skiriamąjį ženklą – aukštą ir karpytą skiauterę. O apie 10 cm dydžio paprastasis tritonas – dažniausiai sutinkamas iš visų tritonų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
ST19 Naminė pelėda. Yra suoliukas.
Vidzgirio miške namus rado bene dažniausios Lietuvos pelėdos, kurios vadinamos naminėmis pelėdomis (Strix aluco). Jas galima sutikti ne tik miškuose, bet ir senuose parkuose ar net sodybose, kadangi ši pelėdų rūšis nevengia įsikurti arčiau žmonių. Vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį galima išgirsti jų ūkavimus, kuomet jos traukia savo tuoktuvių giesmes. Taip jos susišaukia viena su kita ir paskelbia apie savo teritorijų ribas.
ST20 Brandūs ąžuolai
Ąžuolas vertingas ne tik dėl savo grožio, dydžio ir amžiaus, bet ir todėl, kad jame savo namus suranda keli šimtai kitų augalų, grybų ir gyvūnų rūšių. Nuo 200 iki 500 metų ąžuolai laikomi brandžiais.
ST21 Maumedynas
Europiniai maumedžiai rudenį numeta spyglius, o pavasarį išaugina naujus – švelnius ir nesibadančius. Suaugę medžiai lengvai pasiekia 20 m, o kai kada ir 40 m aukštį. Šie gigantiški medžiai sodinti dar tarpukariu, tačiau vietos jiems nenori užleisti tankų pomiškį sudarantys skroblai. Jei žmogus nesikištų, tai išvirtus maumedžiams, jų vietą užimtų skroblai su ąžuolais.
ST22 Kirmijos upelis. Yra atokvėpio vieta, gražus vaizdas į Kirmijos upelį.
Kirmijos upelis tarpukariu buvo beveik neįžengiama vieta, apaugusi didžiausiais lazdynų krūmais. Tačiau žvelgiant žemyn matyti, kad ši vieta iki šių dienų beveik nepakitusi. Kirmijos upelio slėnyje žmonės nevykdo jokios veiklos, todėl nusvirę medžiai paliekami trūnyti ir pūti. Pavasariais čia galima pasigrožėti žydinčių gėlių kilimais. Akį traukia upelio šlaituose esančios atodangos – potvynių metu išgraužti skardžiai, kuriuose dirvožemis nedengia uolienų sluoksnių.
ST23 Retieji šlaitų augalai
Gamtoje, o ypatingai botaniniame draustinyje, žiedais gėrėkimės jų neliesdami, nes nežinodami galime sunaikinti saugomą ir nykstantį augalą. Šiuose šlaituose mokslininkai aptikę bent tris retas augalų rūšis: tuščiavidurį rūtenį (Corydalis cava), tarpinį rūtenį (Corydalis intermedia) ir ilgagalvį dobilą (Trifolium rubens), kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.
ST24 Kūmučių bala
Vidzgirio miške galite sutikti įvairių ir retų varliagyvių, tarp kurių yra ir raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) bei česnakais kvepiančios rupūžaitės – paprastosios česnakės (Pelobates fuscus). Pirmąkart išgirdę raudonpilvės kūmutės kurkimą dažnas pagalvoja, jog tai gegutės taip keistai kukuoja. Tačiau tokiu neįprastu varliagyviams kukavimu patinai vilioja pateles ir žymi teritoriją. Įdomus ir paslaptingas gyvūnas – česnakės. Išgąsdintos jos ginasi česnako kvapo skysčiu, nuo kurio ir kilo toks pavadinimas.
ST25 Radžiūnų piliakalnis. Yra suoliukai.
Piliakalnis – tai natūraliai susiformavusi kalva, žmogaus rankomis pakeistas ir pritaikytas gyvenimui ir gynybai. Šiuo metu esate ant vieno iš jų – Radžiūnų piliakalnio, kuris turi ir kitą pavadinimą – Pilaitė. Spėjama, jog tai buvo vienas iš sunkiausiai prieinamų piliakalnių. Tačiau, 2016 metais archeologai pradžiugino dar vienu atradimu. Vidzgirio botaninio draustinio teritorijoje atrado dar du piliakalnius – Radžiūnų I ir Radžiūnų II, tačiau apie naujai atrastus piliakalnius žinoma nedaug.
Nusileidus laiptais nuo piliakalnio iki Nemuno, yra atokvėpio aikštelė su laužaviete. Taip pat, čia rasite rodyklę į šv. Jokūbo kelio Lietuvoje maršrutą, kuriuo einant pasiekiamas ir nuotykių parkas „Tarzanija".
ST26 Stendas su žemėlapiu atokvėpio aikštelėje
ST27 Tulžys
Tulžys (Alcedo atthis) – vienas gražiausių ir spalvingiausių Lietuvos paukščių, primenantis spalvotąjį kolibrį. Jei būsite labai pastabus, jį galite išvysti prie Nemuno. Tulžiai maitinasi prie vandens, o pakrantės šlaituose kasa urvelius. Šie paukšteliai turi trumpą uodegą ir ilgą snapą, kuriuo patogu pagauti žuveles ir kitus smulkius vandens gyvūnus. Tulžiai yra nykstantys paukščiai, saugomi visoje Europoje.
ST28 Negyva mediena. Yra suoliukas su vaizdu į Nemuną.
Mirę medžiai – stuobriai, sausuoliai, virtuoliai – būtini sveikam miškui. Tai yra maisto šaltinis, kuriuo minta miško gyventojai. Taip pat – gyvenamoji vieta; drevėse peri pelėdos ir kiti miško paukščiai. Per kelis dešimtmečius organizmai suskaido naudingąsias maisto medžiagas ir jos grįžta atgal į dirvožemį, kur maistines medžiagas panaudoja augantys medžiai.
ST29 Žalčiai ir gluodenai
Vidzgirio miške galite sutikti šių vietų gyventoją trapųjį gluodeną (Anguis fragilis) ar geltonskruostį žaltį (Natrix natrix). Jie nenuodingi ir žmonėms nepavojingi, bet abu apžiūrėti reikėtų iš toli, negąsdinant ir netrukdant. Gluodenas yra pilkos, bronzinio atspalvio kūno spalvos bekojis driežas, kuris iškilus rimtam pavojui sprukdamas net meta uodegą. Žalčius nuo kitų gyvačių atskirti galima pagal galvos šonuose esančias geltonas ar oranžines dėmes. Patekę į pavojų jie šnypščia, sukioja galvą į šonus.
Grįžimas į automobilių stovėjimo aikštelę. Į automobilių stovėjimo aikštelę galima grįžti ir nuo Radžiūnų piliakalnio, nesileidžiant link Nemuno. Takas paženklintas rodyklėmis.
Pastaba Einant visą maršrutą su gidu, jis veda Pulko gatve iki memorialo, pro memorialą iki stendo ST3, ir toliau iki stendo ST4 ( ~ 9 km nuo įvadinio stendo, be grįžimo į tą pačią vietą, apie 12 km -su grįžimu į Pulko / Vidzgirio g., tuomet grįžta pro ST2).
