Žagarės miestas – viena žymiausių ir svarbiausių Žagarės regioninio parko vertybių. Savo istoriją skaičiuojanti nuo 1198 m.
Žagarės unikalumą atspindi išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai, XIX pab. - XX pr. pastatai, raudonų plytų namai, keletas XVII – XVIII a. molio ir vietinio dolomito statinių.
Dabartinėje Žagarės vietoje buvo du savarankiški miesteliai: Senoji Žagarė ir Naujoji Žagarė, natūraliai perskirti Švėtės upės. Šis maršrutas skirtas būtent Jums, jei norite pamatyti žymiausius Senosios ir Naujosios Žagarės kultūros, gamtos paveldo objektus bei susipažinti su unikalia šio miestelio istorija.
Ši maršrutą galite pradėti nuo Žagarės dvaro sodybos. Tai viena didžiausių išlikusių dvarų sodybų Lietuvoje. Kompleksą sudaro vėlyvojo klasicizmo stiliaus rezidenciniai rūmai, žirgyno kompleksas, ūkiniai pastatai, malūnas, dvaro darbininkų namai. O dvaro puošmena – parkas, užimantis daugiau nei 70 ha.
Dvaro rūmuose įsikūrusi ir Žagarės regioninio parko direkcija.
Apžiūrėję dvaro sodybą sukite link žagariečių „bliūdu“ vadinamos užtvankos. Ši nauja betoninė užtvanka pastatyta XX a. buvusioje natūralaus krioklio vietoje.
Žagarė nuo seno garsi ypatinga vyšnių rūšimi – žagarvyšnėmis. Tai ankstyvoji vyšnių veislė, manoma kilusi iš Žagarės dvare augintų vyšnių sėjinukų. Dar apie 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo nurodyta, kad kiekvienas gyventojas savo sodyboje turi pasodinti po vyšnią.
Iki pat šių dienų žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra tarsi išskirtinis Žagarės miesto simbolis. Apsilankę Žagarės vyšnių sode pamatysite miesto bendruomenės iniciatyva nuo 2011 m. įkurtą sodą, kuris kiekvieną pavasarį vis plečiamas.
Keliaudami toliau aplankysite respublikinės reikšmės geologinį gamtos paminklą – Žagarės atodangą. Čia išvysite prieš 360 milijonų metų seklioje jūroje susidariusios paleozojaus eros dolomitų su gipso priemaišomis klodus.
Vaikštinėdami po Senąją Žagarę negalite nepastebėti mūrinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, išsiskiriančios savo autentiška architektūra. Ji iškilo po 1712 m. gaisro, ankstesnės medinės bažnyčios vietoje. Bažnyčios rūsyje įrengtoje kriptoje ilsėjosi žagariečių ypač gerbiamos labai pamaldžios ir sugebėjusios stebuklingai gydyti Barboros Žagarietės, gyvenusios XVI a. antoje pusėje palaikai. 1963 m. uždarius bažnyčią palaikai dingo. Jų likimas iki šiol nežinomas. Kalvelė, ant kurios stovi bažnyčia, vadinama šventosios Barboros vardu.
Pažintį su Žagarės istorija kviečiame pratęsti prie Žagarės ozo. Įspūdingiausia ozo dalis – Žvelgaičio piliakalnis. Ilgai sklandė legendos, kad ant Žvelgaičio piliakalnio stovėjusi lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis. Jis laikomas pirmuoju žinomu ir patikimuose šaltiniuose minimu lietuvių kunigaikščiu.
Netoli Žvelgaičio piliakalnio galite išvysti daugiau nei 500 skirtingų formų antkapinių paminklų, daugiausiai su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų kalba. Tai – Naujosios Žagarės žydų kapinės, dokumentuose minimos nuo 1748 m.
Besisvečiuojant Žagarėje verta aplankyti dar vieną piliakalnį, vadinamą Raktuvės. Istoriniuose šaltiniuose Raktė pirmą kartą paminėta 1272 m., kryžiuočiams užpuolus ir sudeginus pilį. Tačiau archeologiniai radiniai byloja, jog ant Raktuvės piliakalnio medinė gynybinė žiemgalių pilis stovėjusi jau XII a. Eiliuotoje Livonijos kronikoje 1272 - 1289 m. pilis vadinta Racken arba Rackete vardu. Apie Vilnių tuo metu istoriniuose šaltiniuose dar nebuvo nė žodžio pasakyta. Raktuvės bei gretimos kitos žiemgalių pilys stabdė kryžiuočių veržimąsi į besiformuojančią Lietuvos valstybę.
Šiandien ant piliakalnio stūkso Raktuvės koplyčia – medinės liaudies architektūros statinys, pastatytas XVII a. , o nuo XVIII a. piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos Žagarės miestelio katalikų kapinės.
Žagarės senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas. Pasivaikščioję Upės, Pakalnės, Maironio, P. Avižonio, Šiaulių gatvelėmis pažinsite Žagarės senųjų mūrinių pastatų bei mažyčių medinukų savitą grožį ir užbaigsite pažintį su unikalia Žagarės miesto istorija.
