Žagarės dvaro sodybaNaujosios Žagarės dvaro sodyba minima jau nuo XVI a. pirmosios pusės. Iki šių dienų išlikęs dvaro sodybos ansamblis galutinai suformuotas XIX a. pabaigoje. Nuo 1858 m. sodybą valdant didikams Naryškinams, ji buvo perstatyta ir paversta prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Lygiame reljefe skleidžiasi kelios pastatų grupės: parko apsupti rezidenciniai rūmai, ledainė, žirgyno kompleksas, angliškų kotedžų stiliaus namai: arklininko, aludarių, sodininko, šėriko namai, pieninė, buvę popo ir mokyklos pastatai, prie kelių į sodybą išdėstyti trys sargų nameliai. Žagarės dvaro rūmai - klasicizmo stiliaus rūmai suplanuoti "U" raidės pavidalo forma, pastato frontone – Naryškinų herbas. Naryškinų valdymo laikais puošniausia buvo svetainė, rūmų valgomasis, biliardinė, o antrame aukšte buvo įrengti svečių ir medžioklės trofėjų kambariai. XX a. rūmuose buvo mokykla, vėliau specialiosios mokyklos bendrabutis, senelių globos namai. Žirgyno, maniežo ir ratinės (karietinės) kompleksas – ryškus istorizmo laikotarpio neogotikos stiliaus dvaro sodybos akcentas. Šiuo metu tebeveikiantis žirgynas yra vienas seniausių Lietuvos žirgynų, savo istoriją rašantis nuo 1899 metų. Žagarės vėjo malūnas - seniausias dvaro statinys - "kepurinis" vėjo malūnas, pastatytas 1770 – 1780 m. Manoma, kad tai seniausias iš lauko riedulių statytas malūnas Lietuvoje. Žagarės dvaro parkas – daugiau nei 70 ha parko plotą užimantis Žagarės parkas vienas puošniausių ir įdomiausių šalyje. Georgijaus Naryškino iniciatyva 1898 m. - 1900 m. rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą. Buvo pasodinta daugiau kaip 200 želdinių rūšių, iš kurių daugiau kaip 100 auga ir dabar. 2011 m. birželio mėn. Žagarės regioninio parko direkcija persikėlė į Žagarės dvaro rūmus, kurie 2013 – 2014 m. iš pagrindų restauruoti atkuriant kaip įmanoma tikslesnį pirminį rūmų vaizdą. Šiandien čia įsikūrusi ne tik regioninio parko direkcija ir lankytojų centras su ekspozicija "Dolomito slėpiniai", bet ir vyksta įvairūs renginiai, galima apžiūrėti ne vieną parodą.pamatykLietuvoje.ltŽagarės dvaro sodybatext/html2dŠvėtės upės užtvankaŽagarė - vienintelė šiame krašte apdovanota kriokliu, kuris susidarė toje vietoje įvykus žemės plutos lūžiui - prieš milijonus metų dėl tektoninių žemės gelmių judesių ties dabartine užtvanka įvyko sprūdis. Nusprūdusio rytinio bloko pažemėjimą užpildžiusius smėlius ir molius po paskutinio ledynmečio susidariusios Švėtės upės vandenys išplovė daug lengviau ir greičiau nei vakarinio bloko dolomitus. Dėl to susidarė krioklys. Krioklio vandens galią žmogus panaudojo savo reikmėms. Švėtės slėnyje pastatęs užtvanką su arkiniu tiltu, žmogus įkinkė galingą hidroturbiną. Ji suko malūno girnas, elektros generatorių, lentpjūvę, karšyklą. XIX a. pastatyta betoninė užtvanka, dėl savo išvaizdos žagariečių vadinama "bliūdu", krioklį patvindė.pamatykLietuvoje.ltŠvėtės upės užtvankatext/html2dŽagarės regioninio parko vyšnių sodasŽagarės regioninio parko vyšnių sodas pradėtas sodinti 2011 m. pavasarį, Žagarės miesto pakraštyje Švėtės upės pakrantėje ir užima 1,7 ha plotą. Ši idėja kilo neatsitiktinai. Žagarė nuo seno garsi ypatinga vyšnių rūšimi – žagarvyšnėmis, nes dolomitinis žemės paviršius palankus šios rūšies vyšnios skoniui susiformuoti. Žagarvyšnė - ankstyvoji vyšnių veislė, pagal vieną iš versijų kilusi iš Žagarės dvare augintų vyšnių sėjinukų. Įdomu tai, kad dar apie 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo nurodyta, kad kiekvienas gyventojas savo sodyboje turi pasodinti po vyšnią. 18 a. žagariečiai vyšnių derėjimo metu užsidirbdavo visiems metams. 20 a. pradžioje žagariečiai vyšnias veždavo parduoti į Rygą, Mintautą, Kauną, Klaipėdą, o Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius. Žagarvyšnių likerį XX a. pr. pirmasis pradėjo gaminti Rygos fabrikas. Žagarvyšnės 1962 m. įrašytos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Žagarvyšnių yra kelios atmainos, kurios skiriasi vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma ir kitais požymiais. Iki pat šių dienų žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra tarsi išskirtinis Žagarės miesto simbolis.pamatykLietuvoje.ltŽagarės regioninio parko vyšnių sodastext/html2dŽagarės atodangaMaždaug prieš 360 milijonų metų (paleozoinės eros devono periode) šiltos druskingos jūros dugne susiformavo nuosėdinės uolienos – dolomitai. O prieš 13000 metų vėliausiai iš Lietuvos besitraukiantis ledynas paliko nuosėdas – smėlį bei žvyrą - kurios nusėdo ant dolomito paviršiaus. Ledui ištirpus, paviršiuje dar nugulė riedulių, smėlio ir molio mišinys. Žagarės apylinkėse dolomitas atsidūrė 0,3 – 6 m gylyje. Šių uolienų sluoksnius galima pamatyti Švėtės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere - Žagarės atodangoje. Žagarės atodanga - geologinis gamtos paveldo objektas - 2,5 - 3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio dolomito sienelė, žinoma nuo XIX a. Karjere dolomitas buvo kasamas rankiniu būdu dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kalkėms degti, vėliau – dar ir kaip skalda kelių statybai. Žagariečiai, dirbę karjere, pasakoję, jog iškastą dolomitą pildavę į krosnis, kurias kūrendavo malkomis ir kelmais. Kalkės išdegdavo per 4 - 5 paras. Jas veždavo į Joniškio geležinkelio stotį, kur vagonais siųsdavo pagal užsakymus, dažniausiai į Rusiją. Kalkių degimo krosnys (tepliai) buvo įrengtos visai šalia karjero. Vienos jų likučiai išlikę iki dabar. Dolomito karjero eksploatavimas nutrauktas 1964 metais. 2012 m. baigti Žagarės atodangos sutvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai, kurių metu sutvarkyta atodangos teritorija, įrengti laiptai, stoginė, informacinis stendas.pamatykLietuvoje.ltŽagarės atodangatext/html2dSenosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiaPirmoji medinė bažnyčia Senojoje Žagarėje, kairiajame Švėtės krante, buvo pastatyta 1499 m. 1523 m. našle tapusi dvarininkė Marija Sirevičienė, vykdydama vyro valią, padovanojo bažnyčiai žemės. Ji fundavo ir naujos bažnyčios statybą. Pasak Motiejaus Valančiaus, medinė Senosios Žagarės bažnyčia sudegė 1605 m. ir netrukus buvo pastatyta nauja. Senosios Žagarės bažnyčios iki 1712 m. buvo medinės. Po 1712 m. gaisro iš plytų ir vietinio kalkakmenio pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Tada Senoji Žagarė priklausė Kazimierui Umiastauskiui. Kalnelis, ant kurio iškilo bažnyčia, priklausė dvarui. Tai byloja apie artimus dvaro ir bažnyčios ryšius. 1786 m. kapinės iš bažnyčios kalnelio (kadaise čia buvo alkavietė) perkeltos į Veidės kalnelį. Prancūzmečiu (1812 m.) degė bažnyčios archyvas, dingo detali bažnyčios istorija. Senosios Žagarės bažnyčia yra gana santūrių, monumentalių renesanso formų. Meninę vertę turi medinis, baroko stiliaus procesijų altorėlis, sakykla, altorius. Jie iliustruoja baroko raidą Lietuvoje. Šiuolaikiškai tapyti arba pertapyti ant presbiterijos sienų Šv. Petro ir Šv. Pauliaus atvaizdai. Bažnyčia pirmiausia vertinga savo autentiška architektūra.pamatykLietuvoje.ltSenosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiatext/html2dŽvelgaičio piliakalnisŽvelgaičio piliakalnis - įspūdingiausia ozo dalis. Tai buvusi senųjų žiemgalių gyvenvietė. Pavadinimą šiam kalnui davė lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio, istorinio asmens, minimo istoriniuose šaltiniuose XII-XIII a., vardas. Spėjama, kad jis nukariavo žiemgalius ir Žagarės pilyje įkūrė savo rezidenciją. 1204 m. kunigaikštis su savo kariuomene bandė užimti Rygos pilį, o nepavykus patraukė į estų gyventas žemes. 1205 m., grįždamas iš estų žemių, Žvelgaitis žuvo pasaloje. Žvelgaičio kalno apgyvendinimo pradžia laikomas XIII a. Archeologai tyrinėdami nustatė, kad šiame piliakalnyje žmonės gyveno XIII-XVII a., nes atlikus piliakalnio tyrinėjimus, aptikti dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai. Viršutiniame, datuojamame XVI-XVII a., rasta molinės žiestos keramikos, glazūruotų koklių, molinių pypkių. Antrame sluoksnyje XI-XIV a. - sudegusių rąstų, geležinių ir žalvarinių papuošalų ir dirbinių, lipdytų puodų šukių. Piliakalnis yra Švėtės upelio kairiajame krante, kairėje kelio Žagarė - Akmenė pusėje. Jo ilgis yra apie 830 m, o aukštis kai kur siekia 20 m. Piliakalnis leidžiasi į upės Švėtės slėnį. Piliakalnio aikštelė yra netaisyklingo keturkampio formos, su vos pastebimu pylimu pakraščiuose. Archeologai, tyrinėdami šį piliakalnį, aptiko medinio pastato ar tvoros liekanų iš XIII-XVII a. Žvelgaičio piliakalnis visada buvo mokinių ekskursijų, jaunimo pramogų ir visų poilsio vieta. 1923 m. piliakalnio dalį apsodino pušaitėmis. Viršukalnė išliko nesodinta - Plikuoju kalnu. Pokariu imta švęsti derliaus šventes su žirgų, motociklų lenktynėmis, teatralizuotais kolūkiečių paradais ir net spektakliais. 1960 m. birželio mėn piliakalnio papėdėje skambėjo kompozitoriaus Balio Dvariono opera "Dalia", parašyta pagal istorinę poetinę Blio Sruogos dramą "Apyaušrio dalia". Buvo ir "Pilėnai" - herojiškas istorinis operos spektaklis, vaizdavęs lietuvių ir kryžiuočių kovų amžius.2012 m. lankytojų patogumui ir siekiant apsaugoti piliakalnio šlaitus ant jo įrengti treji laiptai.pamatykLietuvoje.ltŽvelgaičio piliakalnistext/html2dNaujosios Žagarės žydų kapinės pamatykLietuvoje.lt2dRaktuvės piliakalnisRaktės arba Raktuvės piliakalnis (Žagarės piliakalnis II su gyvenviete) yra Žagarės miesto vakariniame pakraštyje, Švėtės upės dešiniajame krante. Raktuvės piliakalnyje stovėjo žiemgalių pilis Raktė. Istorijos šaltiniuose Raktė pirmą kartą paminėta 1272 m., Livonijos ordinui užpuolus ir sudeginus pilį, nors kai kurie tyrinėtojai teigia, kad ji buvo minima dar apie 1198 m. Archeologiniai radiniai liudija, kad šioje vietoje gyventa jau I tūkst. pr. Kr. Šiandien ant piliakalnio stūkso Raktuvės koplyčia – medinės liaudies architektūros statinys, pastatytas XVII a. XVIII a. piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos Žagarės miesto katalikų kapinės.pamatykLietuvoje.ltRaktuvės piliakalnistext/html2dNaujosios Žagarės miesto aikštėNaujojoje Žagarėje žavi išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai, XIX pab. - XX pr. pastatai, raudonų plytų namai, išlikę keletas XVII – XVIII a. molio ir vietinio dolomito statinių. 1904 metais aikštė buvo išgrįsta akmenimis. Jos viduryje buvo pastatytos prekybos eilės ir nuo tada prasidėjo aktyvus prekybinis miestelėnų gyvenimas. 1947 metais išardžius aikštės grindinį, nugriovus apleistas prekybines eiles buvo pasodinti medžiai, o turgaus prekybininkai persikėlė į Senosios Žagarės turgaus aikštę. Tuomet miesto aikštė tapo skveru. Tuometinės miesto gatvės nebuvo atskirtos nuo aikštės ir jas jungė bendras akmens grindinys. Nusprendus rekonstruoti Žagarės miesto aikštę ir pritaikyti ją aktyviam poilsiui, pagrindinis Žagarės miesto aikštės rekonstrukcijos tikslas buvo išsaugoti tam tikrą želdinių kiekį, atkurti pradinį aikštės vaizdą ir funkcijas. Rekonstruota Žagarės miesto aikštė traukia akį modernumu. Nauji apšvietimo tinklai, pakeistos aikštės ir šaligatvių dangos, įrengti mažosios architektūros elementai, pasodinti nauji želdiniai pagerino miesto infrastruktūrą. Miesto gyventojams sukurta patrauklesnė aplinka, joje leisti laisvalaikį ar pailsėti galės kiekvienas – tiek miestelėnas, tiek turistas.pamatykLietuvoje.ltNaujosios Žagarės miesto aikštėtext/html2dŽagarės istorinis keliasŽagarės regioninis parkasŽagarės istorinis keliastext/html198