Sudeikiai – miestelis, įsikūręs pietiniame Alaušo ežero krante 10 km į šiaurės rytus nuo Utenos. Sprendžiant iš to, kad Lietuvoje yra ir daugiau panašios šaknies vietovardžių, manoma, jog tai persikėlusių sudūvių - jotvingių įkurta gyvenvietė. Kadangi žemės apie Sudeikius buvo prastos daugelį nuo bado gelbėjo ežere pagaunama žuvis. Gražuolis Alaušo ežeras, buvęs ypač turtingas seliava - bene skaniausia Lietuvos gėlųjų vandenų žuvimi. Sudeikėnai tinklais seliavą gaudę ir čia pat ant kranto sūdę - tad nuo sūdytos žuvies galėjo ir kilti pavadinimas Sudeikiai.
Tai kurortinis miestelis, kuriame įrengta valčių prieplauka, joje galima išsinuomoti valtį, vandens dviratį, riedučius, dviratį. Poilsiautojus į Sudeikius vilioja vaizdingos Alaušo pakrantės, gražūs pušynai, puikūs paplūdimiai ir didžiuliai skaidriausio, švariausio ežero plotai.
Sudeikių gamta ypatingai graži. Čia kasmet susirenka menininkai tapyti pažįstamus peizažus - gražiąsias Alaušo apylinkes, kiti - dangaus arba savo sielų peizažus. Vyksta plenerai, kurių metu sukurti darbai lieka Sudeikių miestelyje, čia jau keletą metų kuriamoje dailės galerijoje. Joje laukiamas kiekvienas miestelio lankytojas. Todėl siūlome atvykti ir apvažiuoti Alaušo ežerą dviračiu aplankant ir kitą, ne ką mažiau įdomų miestelį - Užpalius ir jų apylinkes.
Sudeikiuose jau nuo 1999 m. vyksta didelio populiarumo sulaukę tapytojų plenerai, kurių darbai eksponuojami Sudeikių dailės galerijoje. Šios galerijos archyve sukaupta jau daugiau kaip 100 profesionalių dailininkų ir fotografų darbų.
Sudeikių Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia saugo gražų miestelį iš aukštybių. Manoma, kad bažnyčia pastatyta 1781-1806 metų laikotarpiu. Ji stovi ant stambių akmeninių pamatų, klasikinio stiliaus skliautai. 1955 m. uždėtas barokinis frontonas su keturiomis poromis pusapvalių kolonų. Ant kraigo - ažūrinis geležinis kryžius. Šventorius aptvertas akmenų siena. Šalia 1939 m. statyta medinė varpinė. Čia vyksta garsūs Elžbietos atlaidai.
Bikuškio dvaras architektūrinis XVIII a. paminklas, esantis prie Alaušo ežero. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas jau XIV a. viduryje. Istorijos raidoje dvaras priklausė Radviloms, Oginskiams, Prošinskiams, Drozdovskiams. Dabartiniai dvaro šeimininkai – verslininkai Dalia ir Gintaras Gruodžiai dvarą valdo nuo 1996 m. Anksčiau klestėjusi dvaro sodyba (dvarui priklausė septyni aplinkiniai kaimai, veikė spirito gamykla, didžiulė kalvė, taip pat dvarui priklausė daugiau nei 500 ha žemės) karo metu buvo gerokai suniokota. Šiuo metu išlikęs gyvenamasis klasicizmo stiliaus namas, XIX a. medinė klėtis, įspūdingi klavės griuvėsiai bei buvusios spirito gamyklos, vėliau daržinės, griuvėsiai.
Lygamiškio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiui. Jis įrengtas Šventosios kranto aukštumos kyšulyje. Ariant buvo randama degėsių, kaulų, akmeninių kirvukų. Į šiaurę ir rytus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė. Joje rasta lipdytos brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Šalia Lygamiškio piliakalnio gulinčio akmens ilgis 2,5 m, plotis 1,95 m, aukštis 1,1 m. Tas didžiulis akmuo - tai kažkada buvusi auksinė valtis, giliai piliakalnyje paslėpta. Ją daug kas bandė atkasti, bet, užgiedojus gaidžiams, drąsuoliai žūdavo. Tačiau vėl drąsių, atkaklių Užpalių krašto vaikinų atsirasdavo. Kartą du jauni, tvirti vyrai ryžosi laimę pabandyti. Nors jiems trukdė laumės, kalbino meilios gražuolės, tačiau jie atkasė auksinę valtį dar gaidžiams nepragydus, bet neištvėrė ir susiginčijo - kam ji atitekt turėtų. Ir valtis akmeniu pavirto... Ir dabar tas akmuo tebeguli...
Kas atvyksta pasigrožėti Užpalių krašto gamta, būtinai aplanko Šv. Krokulės šaltinį, kuris garsėja savo magišku vandeniu. Senoliai pasakoja, kad vieną vasaros rytą piemenėliai šioje vietoje pamatė stovintį Kristų, apsuptą spinduliais. Nusigandę vaikai suklaupė ant kelių ir ėmė melstis. Kristus palaimino juos ir išnyko... Nuo to laiko čia iš visos Lietuvos atvažiuoja žmonės tikėdami, kad Krokulės vanduo stebuklingas. Nuo seno čia traukdavo maldininkų būriai į Švč. Trejybės atlaidus.
Užpalių bažnyčios varpinė pastatyta 1847 metais. Ją statė parapijiečiai savo lėšomis. Anksčiau toje vietoje stovėjo medinė varpinė. Pirmosios žinios apie Užpalių bažnyčią datuojamos 1532 m. Apie 1750 m. senoji bažnyčia buvo nugriauta ir pastatyta nauja medinė bažnyčia. XVIII a. pabaigoje miestelis degė. Sudegė ir bažnyčia. Vėl buvo atstatyta medinė.
1884-1892 metais kunigo Kazimiero Kozminsko ir parapijiečių rūpesčiu pastatyta nauja mūrinė gotikinio stiliaus bažnyčia. Pastatyta nauja špitolė, klebonija, liaudies namai. Bažnyčia – eklektinės architektūros su gotiškomis ir romantiškomis žymėmis. Pastatas raudonų plytų mūro, pailgo stačiakampio formos su dviem fasadiniais bokštais. Šventorius aptvertas permatomų pinučių su mūriniais stulpeliais tvora.
Neatsitiktinai užpalėnai pasirinko šventąjį Florijoną savo globėju, mat miestelį daug kartų niokojo gaisrai. Todėl ir kilo gyventojams mintis aikštėje prie bažnyčios pastatyti paminklą Šv. Florijonui – ugniagesių globėjui. 1963 metų vasarą paminklas buvo nugriautas. Tik atgimimo dvasia pažadino šio paminklo atstatymo idėją ir miestelio centre, aikštėje, vėl iškilo Šv. Florijono paminklas. Jis buvo atkurtas pagal senas fotografijas ir užpalėnų pasakojimus.
Gamtos paminklas Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola – tai neįprastos formos darinys, kurį sudaro susicementavęs ledyno tirpsmo vandenų suneštas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai. Atodanga užima 0,58 ha plotą apleistame žvyro karjere, kurio visas plotas apie 1,75 ha.
Šeimyniškių piliakalnis - vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių, įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį šiaurės rytuose juosia Piliaus upelis, iš pietvakarių pusės – Pilupis. Piliakalnyje stovėjo Užpalių pilis.
Apie piliakalnį viena legenda pasakoja, jog Maneičių kaime, kur ant ežero kranto tebestūkso didingas piliakalnis, stovėjusi pilis, kurią valdė kunigaikštis Alaušas. Jis labai mėgęs didelį skaidrų ežerą, todėl mirdamas prašė jo palaikų pelenus išberti į šio ežero vandenis. Žmonės taip ir padarė, o patį ežerą kunigaikščio garbei pavadino Alaušu. Manoma, kad ant šito kalno vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį.
Maršrutas baigiamas grįžtant į Sudeikius pro Salų kaimą. Šalia Sudeikių Dailės galerijos, kur pradėjote maršrutą, puikiai atsipūsite paplūdimyje ant Alaušo ežero kranto.