Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos miestas. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1377 m. 1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteikta Magdeburgo (savivaldos) teisė ir herbas – balta rožė raudoname fone. Todėl šiandien Alytus dar vadinamas baltosios rožės miestu.
Alytuje driekiasi daugiau kaip 40 km pėsčiųjų ir dviračių takų. Mieste per Nemuną stovi aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas, nuo kurio galima grožėtis kerinčia Alytaus piliakalnio panorama. Norint su susipažinti su Alytumi keliaujant dviračiu, geriausia kelionę pradėti Rotušės aikštėje.
Rotušės aikšte 1990 m. buvo pervadinta nuo 1954 m. Alytaus centrą puošusi trikampė Komjaunimo aikštė. Prieškariu šioje vietoje plytėjo Rinkos aikštė, kurioje šurmuliuodavo turgus. Didžiuma aikštę supusių XX a. pradžios prekybos ir gyvenamųjų namų buvo nugriauti, 1987 m. pradėjus statyti dabartinį Rotušės pastatą, kuris baigtas 1989 m.
1938 m. baigti statyti modernūs, erdvūs Antano Juozapavičiaus – pirmojo karininko, žuvusio nepriklausomybės kovose, – vardo šaulių namai vadinti kurhauzu (tuo metu Alytus turėjo miesto kurorto statusą). Pirmame aukšte buvo įrengta didelė salė su scena, vestibiulis, valgykla bei veranda. Čia įsikūrusiame restorane vakarais grojo džiazas. Antrame aukšte įsikūrė šaulių klubas, Antanui Juozapavičiui skirtas muziejus, rūsyje – mankštos salė. Sovietmečiu čia veikė kultūros namai. Atgavus nepriklausomybę, pastatas grąžintas Alytaus šaulių rinktinei.
1938 m. baigti statyti modernūs, erdvūs Antano Juozapavičiaus – pirmojo karininko, žuvusio nepriklausomybės kovose, – vardo šaulių namai vadinti kurhauzu (tuo metu Alytus turėjo miesto kurorto statusą). Pirmame aukšte buvo įrengta didelė salė su scena, vestibiulis, valgykla bei veranda. Čia įsikūrusiame restorane vakarais grojo džiazas. Antrame aukšte įsikūrė šaulių klubas, Antanui Juozapavičiui skirtas muziejus, rūsyje – mankštos salė. Sovietmečiu čia veikė kultūros namai. Atgavus nepriklausomybę, pastatas grąžintas Alytaus šaulių rinktinei.
Rožynais garsėjantis Miesto sodas, įkurtas pačiame Alytaus centre, baigtas formuoti 1931 m. Iki šių dienų išliko legendinis, 1936 m. pagal miesto inžinierius V. Trečioko, projektą įrengtas fontanas su baseinėliu, kuriame plaukiojo auksinės žuvelės ir žydėjo lelijos. Jame auga 55 medžių ir krūmų rūšys bei trys vardiniai ąžuolai: 1930 m. pasodintas Prezidento A. Smetonos garbei, 1933 m. - Baltijos šalių vienybei, 1939 m. pasodintas ąžuolas pagerbiant K. Petrauską. 2018 m. pasodintas ketvirtasis ąžuolas – skirtas Lietuvos šimtmečiui.
Paminklas pastatytas 1929 m. Įspūdingos 13 metrų aukščio paminklo (9 metrų postamentas ir 4 metrų trimituojantis angelas) autorius – Antanas Aleksandravičius. Laisvės angelas – tai pagarbos ir atminimo ženklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklui teko atlaikyti kelis gamtos ir istorijos išbandymus: 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus žaibui (atstatyta po trejų metų), o 6-ajame dešimtmetyje nugriauta politiniais sumetimais. 1991 m. skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė Laisvės angelo skulptūrą, skulptorius Jonas Blažaitis atkūrė paminklo bareljefus.
Pirmoji gimnazija Alytuje buvo įkurta 1919 m., tačiau tuomet dar neturėjo savo pastato. 1925 m. gimnazistai atvėrė šio, pastatyto iš buvusių carinių kareivinių, pastato duris. Gimnazija buvo pastatyta greta Miesto sodo, todėl jos mokiniai po pamokų arba pabėgę iš jų – lėkdavo į pasimatymus Miesto sode. Šiandien čia įsikūrusi dailiųjų amatų mokykla. Mokykloje rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia mokinių darbų parduotuvėlė.
Alytaus Kurorto parko skverelyje stovi tautos kančių įamžinimo memorialas „Nurimęs varpas“. Jis tarsi sutelkė į vieną vietą mieste išsklaidytus tautos rezistencinių kovų atminimo simbolius. Memorialas skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams, Dainavos apygardos partizanams, taip pat 1941 metų birželio 22-28 dienų Lietuvos kariuomenės sukilėliams pagerbti. Memorialo autoriai – skulptorius Stasys Žirgulis ir architektas Leonas Adomkus.
Alytaus Mažasis Dailidės ežeras yra Kurorto parke. Jį puošia poeto Jurgio Kunčino vardo tiltas. Ežerą juosiančiu dviračių taku pakilus ant pagrindinio dviračių tako galima pamatyti Didįjį Dailidės ežerą. Prie jo įrengtos poilsio zonos, sporto aikštynai. Šie – Mažasis ir Didysis - Dailidės ežerai yra Nemuno senvagė.
Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. V. Karieta), pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Oficialiai atidarytas 2016 m. birželio 4 d. Jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus.
Šiandieninį tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis. Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a., panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis.
Alytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas, istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę šiandien puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų.
Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiakrančio miesto panorama. Greta įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštele, treniruokliais ir pasivaikščiojimo takais, vedančiais iki Muiželėnų miško rekreacinės zonos ir mitologinio Klebono akmens Nemune.
Raudonų ir geltonų plytų buvusi geležinkelio sistemos vandens siurblinė. Siurblinė užtikrindavo vandens tiekimą nuo Nemuno į senosios geležinkelio stoties vandens bokštą.
Šiandien pastatas priklauso privačiam asmeniui.
Įtrauktas į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą.
Pirmasis tiltas per Nemuną Alytuje buvo pastatytas 1909 m. Jis buvo medinis. Mieste 1911 m. kilęs didelis gaisras pasiglemžė didžiąją dalį miesto statinių, nukentėjo ir medinis miesto tiltas. 1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, iš Alytaus traukdamasi carinė armija jį susprogdino. Miestą užėmę vokiečiai tiltą atstatė, jis taip pat buvo medinis. 1919 m. vasario 13 d., vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, ant šio tilto buvo nušautas pirmasis Nepriklausomybės kovų karininkas Antanas Juozapavičius. Pagerbiant šį žmogų tiltas buvo pavadintas jo vardu.
Tai buvusios tuberkuliozės ligoninės senosios kapinaitės. Jos pažymėtos tiek rusų, tiek vokiečių žemėlapiuose, naudotuose Pirmojo pasaulinio karo metu. Šis faktas leidžia manyti, kad kapinių čia būta jau XIX a. Vėliausiais kapelio paminklas datuojamas 1952 m. Jei išsuksite šiek tiek iš kelio – galėsite pamatyti ir pačią ligoninę (vadinamą sanatorija) – tai rekonstruota vila „Jūra“. 1936–1939 metais sergantiems tuberkulioze Alytuje buvo pastatyti vasaros nameliai ir vilos „Birutė“, „Gražina“ ir „Jūra“.
Alytaus šiaurinio apvažiavimo tiltas pradėtas projektuoti 1985 m. Iki 1993 m. buvo parengti privažiavimo kelių prie būsimo tilto projektai. Pablogėjus ekonominei situacijai tilto statyba ne kartą buvo nutraukiama. 2008 m. liepos 9 d. įmontuota statomo gelžbetonio tilto atminimo kapsulė, jam suteiktas Lietuvos tūkstantmečio tilto vardas. Tiltas eismui atidarytas 2011 m. spalio 28 d. Jo ilgis 257,80 m, aukštis – 25 m, plotis – 14,37 m.
Šis dviračių takas – tai buvęs XIX a. pab. geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva atšakos Varėna – Alytus pylimas. Juo važiuojant galima pamatyti ne vieną išlikusį tų laikų geležinkelio statinį, kurie įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Jaunimo parkas įkurtas 1982 metais, užima 36,6 ha. Jaunimo parką puošia išpuoselėti gėlynai, jis pritaikytas renginiams ir ramiam poilsiui: čia įrengtos vaikų žaidimų, šachmatų, sporto, riedlenčių-riedučių, parkūro aikštelės, pažymėti dviračių takai, įrengta dviračių kalnelių trasa.
Šalia Vidzgirio gyvenamojo rajono 1989 m. buvo įkurta parapija. 2001 m. rugpjūčio 26 d. bažnyčią konsekravo Vilkaviškio vyskupijos ordinaras Juozas Žemaitis. Bažnyčia vienbokštė, trinavė, pseudobazilikinė, jai pritaikytas Skandinavijos bažnyčioms būdingas eksterjeras.
Alytuje 2016 m. oficialia buvo atidaryta sakurų alėja. Sakuros simbolizuoja meilę, trumpalaikį jaunystės grožį, naujo šeimos nario atsiradimą ir pavasario atėjimą, nes tai vienas iš pirmųjų medžių, kurie kiekvienais metais pražįsta.
Manoma, jog medinė sinagoga čia buvo pastatyta 1856 metais. Jos vietoje XIX amžiaus pabaigoje pastatyta mūrinė. XX amžiaus pradžioje Alytų niokojo dideli gaisrai. Sinagoga išliko ir buvo atstatyta. Tačiau yra nuomonių, kad 1911 metais ji buvo tiesiog pastatyta. Šalia jos tais pačiais metais pastatytas rabino namas. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga nebuvo susprogdinta. Sovietmečiu negailestingai niokota, dabar – rekonstruota, Audiovizualiųjų menų centras.
Senamiesčio skverą juosia Bažnyčios ir Alyvų Tako gatvės. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo gyvenamieji, prekybininkų ir amatininkų namai, kurie subombarduoti per pirmą vokiečių lėktuvų antskrydį. Po karo namai nebuvo atstatyti, o buvo suformuota aikštė.
Alytaus kraštotyros muziejus miesto inteligentų iniciatyva buvo įkurtas 1928 m. Šiandien jame saugoma beveik 100 tūkst. eksponatų – tai istorinė, etnografinė ir archeologinė medžiaga, patekusi į muziejaus fondus iš visų Pietų Lietuvos rajonų. Modernios ir interaktyvios ekspozicijos išradingai pasakoja krašto istoriją.
