Žygiuok Marijampolėje

Šiandien Marijampolė – sparčiai augantis ir besikeičiantis, garbinga praeitimi besididžiuojantis, septintas pagal dydį Lietuvos miestas, saugantis ir puoselėjantis tradicijas. Iš čia kilo daugybė istorinių asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės kūrimo. Į garbingą praeitį atsiremdama, iš jos gyvybės syvų besisemianti Sūduvos sostinė ryžtingai žengia į priekį, siekdama, kad čia būtų gera gyventi ar apsilankyti kiekvienam – nuo mažiausiojo iki seniausiojo. Įstabūs parkai taip ir kviečia nepraeiti pro šalį, prisėsti ir pasigrožėti vandens, spalvų ir šviesos žaismu. Miestas pilnas gyvybės. Čia kasmet vyksta tarptautinio lygio koncertai po atviru dangumi: parkuose, skveruose, aikštėse... Muzikos mylėtojai buriasi į Šv. Jurgio meno sezono koncertus, „Music park Marijampolė“ koncertus, kuriuose skamba muzika nuo jazzo iki klasikos stilių. Mieste kasmet vyksta išskirtinis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje medinių pučiamųjų instrumentų festivalis „Medynės“, kuriame dalyvauja žymiausi pasaulio muzikantai, o į nepamirštamą pažintį su įspūdingais gatvės meno piešiniais nuolat kviečia projektas „Malonny“.

Turistiniai objektai mieste pasiekiami tiesiog pėsčiomis, tad kviečiame Jus leistis į nuostabią kelionę ir pažinti Marijampolę.

„Sveiks svieteli margs…“ – su praeiviais sveikinasi lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.

Paminklas prie evangelikų liuteronų bažnyčios atidengtas 2013-11-22. Taip pažymėti 300–ąsias literatūros klasiko metines kilo Marijampolės K. Donelaičio draugijai (vadovė Vida Mickuvienė). Sumanymą įgyvendino skulptorius Zigmas Buterlevičius ir architektas Gintautas Vieversys. Paminklas pastatytas už aukotojų lėšas, o jo papėdėje įmūryta kapsulė su geradarių pavardėmis ir parašais.

Kristijonas Donelaitis – evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Minint 300–ąsias poeto gimimo metines UNESCO šį jubiliejų įtraukė į 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų sąrašą, o poema „Metai“ pripažinta Europos literatūros paveldo šedevru.

Evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1841 metais netoli nuo pašto stoties. Tais pačiais metais šalia bažnyčios pradėjo veikti liuteronų mokykla, kiek vėliau pastatytas ir bokštas. Antrojo pasaulinio karo pradžioje bažnyčia buvo uždaryta, apgriauta, nuo bokšto nuimtas kryžius ir varpas. Pokario metais bažnytinis turtas ir žemė nacionalizuojama, pastatas paverčiamas grūdų sandėliu, vėliau – sporto sale, šalia kurios dar pristatomas baseinas. 1992 metais bažnyčia grąžinta evangelikų liuteronų parapijai.

Rygiškių Jono gimnazija – seniausia vidurinį išsilavinimą teikianti Sūduvos krašto mokykla, įkurta 1867 metais. Iš kitų savivaldybės mokyklų ji išsiskiria ypatingai garsia istorine praeitimi ir puoselėjamomis tautinėmis tradicijomis. Jau XIX amžiaus pabaigoje gimnazija garsėjo kaip lietuvybės židinys. Čia mokėsi kelios dešimtys Lietuvos kultūrai, politikai, ekonomikai nusipelniusių žmonių. Jos šaknys siekia 1840 metus. Po keliolikos metų pertvarkyta į gimnaziją, mokykla tapo išskirtine tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje čia leista į programą įtraukti vieną savaitinę lietuvių kalbos pamoką.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos caro valdžia uždraudė lietuvišką raštą ir lietuviškas mokyklas, tačiau Marijampolėje 1867 metais buvo atidaryta berniukų mokykla, kurioje mokyta lietuvių kalbos. Vėliau ji tapo lietuvybės ir nepriklausomybės židiniu.

Iš pradžių mokykla veikė mediniame marijampoliečio Babarskio name. 1870 metais prie Degučių kaimo ribos iškilo nedideli naujos mokyklos mūriniai rūmai. Po septynerių metų dešinioji gimnazijos pastato dalis buvo pailginta, dėl to suiro rūmų proporcijos. Vėliau pristatytame sparne buvo įrengta gimnastikos salė, o apie 1894 metus – pravoslavų koplyčia (vėliau nugriauta). 1957 metais ant seno gimnazijos pastato pradėtas statyti trečias aukštas. 1979 metais prasidėjo mokyklos kapitalinis remontas ir priestato statyba (darbai baigti 1986 m.).

1871 metais pirmą kartą gimnazijos rūmuose oficialiai nuskambėjo lietuvių kalba. Petras Kriaučiūnas salėje per iškilmingą mokslo metų baigimo aktą lietuviškai perskaitė iš lenkų kalbos išsiverstą eilėraštį.

Gimnazijoje mokėsi: tautinės lietuvių valstybės idėjos autorius Jonas Basanavičius, valstybinio himno autorius Vincas Kudirka, bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis, šeši 1918 metų Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarai – J. Basanavičius, J. Staugaitis, P. Dovydaitis, J. Vailokaitis, S. Banaitis, P. Klimas; Lietuvos aviacijos kūrėjas generolas Antanas Gustaitis, Prezidentas Kazys Grinius, palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Šią gimnaziją baigė semiotikos mokslo kūrėjas Algis Julius Greimas ir daugybė kitų lietuvybei, kultūrai, literatūrai, mokslui nusipelniusių vyrų bei moterų.

1920 metais gimnazijai buvo suteiktas Rygiškių Jono vardas. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo kalbininkas Jonas Jablonskis. Sovietiniais laikais mokykla buvo pervardinta Jono Jablonskio vidurine mokykla. Atgavus nepriklausomybę, 1992 metais vėl sugrąžintas senasis gimnazijos pavadinimas.

Kitaip dar vadinamas „Lakštingalos suoleliu“. 2012 m. rugsėjo 8 d. po pasaulinio garso operos solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos koncerto gimtajame mieste buvo atidengtas jos vardo suolelis (skulpt. Kęstutis Lanauskas). V. Urmanavičiūtė gimė 1961 m., mokėsi 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinė mokykla), studijavo Vilniaus konservatorijos prof. Vlados Mikštaitės fortepijono klasėje, mokslus pratęsė solinio dainavimo klasėje. 1991–1993 m. studijavo Miuncheno aukštosios muzikos mokyklos Astrid Varnay meistriškumo klasėje, kartu lankė operos studiją prie Miuncheno valstybinė operos. Nuo 1993 m. pradėjo operos solistės karjerą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Laimėjo keletą tarptautinių konkursų, buvo pakviesta debiutuoti Bairoito festivalyje. Solistė dainavo garsiausių pasaulio teatrų scenose Niujorke, Milane, Miunchene ir kitur, diriguojant garsiausiems pasaulio dirigentams. Violeta Urmanavičiūtė-Urmana yra apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Dainininkei suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

2009 m. rugsėjo 6 d. J. Basanavičiaus aikštėje buvo atidengtas paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“. Tarpukario Marijampolėje buvo sumanyta centrinėje miesto aikštėje pastatyti „Laisvės“ statulą, tačiau įgyvendinti sumanymo nepavyko. Ši idėja prisiminta artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Skulptorius Kęstutis Balčiūnas sukūrė beveik 20 m aukščio, 300 t sveriantį monumentą iš rausvojo granito ir nerūdijančio plieno. Keturkampį paminklo pagrindą puošia bareljefai: pirmajame užrašas skelbia „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“; antrajame Krivis stovi prie aukuro ir ąžuolo, šalia akmuo, išrašytas runomis; trečiasis skirtas Martynui Mažvydui ir pirmajai lietuviškai knygai; ketvirtajame kalbos tėvas Jonas Jablonskis ir Mikalojaus Daukšos Postilės žodžiai. Keturi postamento kampai simbolizuoja keturis Lietuvos regionus. Į viršų kylanti sraigtinė kolona įprasmina sunkų lietuvių tautos išlikimo kelią. Kolonos viršuje – sidabru spindintis raitelis ant žirgo. Žirgas simbolizuoja tautos veržlumą ir jos nenutrūkstantį kelią į ateitį, raitelis – tai laisva tauta, kuri savo rankose laiko pasaulio svertą – ietį – tautos kovos, žodžio ir išlikimo simbolį.

Marijampolei davusi pradžią moteris – neeilinė, stipri ir įtakinga asmenybė grafienė Pranciška Butlerienė. Pasikvietusi pirmąjį marijonų vienuolį, besikuriančiame miestelyje pastačiusi bažnyčią ir marijonų vienuolyną ir įkūrusi Marijampolę. Jaukus ir gyvas senamiesčio kiemelis, su vandeniu žaidžiančios grafienės P. Butlerienės katės mena Marijampolės miesto istorijos pradžią.

Kaip pasakoja seni mūsų krašto žmonės, Marijampolės miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė labai mylėjo kates. Visai gali būti, kad tai ne tik graži legenda. Grafienės globėja buvo šventoji Pranciška Romietė. Kaip žinia, Amžinasis miestas garsėja ne tik puikiais pastatais bei savo įspūdinga istorija, bet ir kačių gausa. Todėl Marijampolės senamiestyje jaukiame kiemelyje, buvo įkurdintos su vandeniu žaidžiančios grafienės Pranciškos Butlerienės katės.

Miestelėnai pastebėjo, kad sugalvojus norą ir paglosčius visas tris kates, jis tikrai išsipildo. Tiesa, suvalkietiškos katės finansinių norų nepildo.

Menininkas ant sienos prie esančių pastato langų nupiešė jų dar daugiau, taip norėdamas namo gyventojams suteikti apsauginį kamufliažą. Namo gyventojai galės žiūrėti pro savuosius tikrus langus, patys būdami nepastebimi, nes praeiviai, apžiūrinėdami nupieštuosius langus, galbūt nepastebės pro langus juos stebinčių namo gyventojų. Šis kūrinys pieštas su mintimi vis jį patobulinti, nutapant languose dar daugiau akis blaškančių detalių.

2018 m. Autorius Jeff Woodbury, JAV

Meg Regelous kūryba pasižymi individualių detalių sureikšminimu, kurių visuma sukuria žavingą įspūdį. Atvykusi į Marijampolę, išgirdusi jos istoriją ir Kačių kiemelio legendą, ji pakeitė savo kūrinio viziją ir nutapė dar daugiau kačių ir paukščių, simbolizuojančių Marijampolės miesto istorijos fragmentus apie miesto grafienės P. Butlerienės meilę katėms.

2017 m. Autorius Meg Regelous, JAV

Menininkas Will Teather žinomas tarptautiniu mastu savo kūrinių šiuolaikiškumu, fantastiškomis temomis, taip pat ir puikiu tradicinės figūratyvios tapybos amato įvaldymu. Kompozicija savo dydžiu ir perspektyva sukuria pojūtį, tarsi žiūrovai patys būtų paukščių pulke. Menininkas stengėsi atkreipti dėmesį į tai, ką simbolizuoja paukščiai. Balandžiai – taikos simbolis.

2018 m. Autorius Will Teater, JAV

Dar XIX amžiuje miestų raidą pakeisdavo dažnai kylantys gaisrai. Be gyvenamosios vietos likdavo dešimtys, o kartais ir šimtai šeimų. Gaisrai niokojo ir mūsų miestą. Po 1894 metų gegužės 26 dienos kilusio gaisro buvo nuniokotas miesto centras ir tuometinė Policijos, dabar P. Butlerienės gatvė, todėl atstatant miestą atsirado erdvė, kurioje iškilo nauja Sinagoga. 1899 metais miesto architektas Valerij Rybarski parengė maldos namų projektą ir tikėtina, kad po metų Marijampolę papuošė gražus statinys. Sinagoga buvo mūrinė, tinkuota, dvišlaičiu stogu, nevientiso tūrio, su gausiais puošybos elementais. Tarp jų – iškilios tinko rozetės, arkinių nišelių eilė pagrindiniame fasade, taip pat frontono nišoje įkomponuotas simbolinis Toros motyvas. Sovietų valdžia čia buvo įkūrusi paruošų sandėlį bei daržovių parduotuvę. 1985 metais pastatas rekonstruotas ir jame įkurti inžinierių namai, o po dešimtmečio čia pradėjo veikti Marijampolės apskrities švietimo centras, kuriam 2013 m. suteiktas Meilės Lukšienės vardas. Čia atidaryta Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerija.

Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija įkurta 2014-aisiais pačiame miesto centre įsikūrusiame Meilės Lukšienės švietimo centre, išskirtiniame pastate – buvusioje sinagogoje. Tai ketverios erdvės, užpildytos Beatričės Kleizaitė-Vasaris daug metų rinkta ir Sūduvos sostinei (o kartu ir regionui bei visai Lietuvai) padovanota meno kūrinių kolekcija. Kolekcijos pagrindą sudaro išeivijos menininkų, kurie Lietuvą išsivežė širdyje, ten ją kūrė, iš ten ją parvežė – Adomo Galdiko, Vytauto Kašubos, Vytauto Igno, Albino Elskaus, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Prano Gailiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Kazimiero Leonardo Žaromskio, Stasio Eidrigevičiaus, Prano Lapės, Vaclovo Rato, Juozo Bagdono – bei Lietuvoje gyvenančių (ar gyvenusių) autorių kūriniai, įprasminę lietuvių tautinę, kultūrinę tapatybę.

Kolekcija atspindi Beatričės siekį išsaugoti mūsų menininkų, įvairiais keliais nuklydusių į kitas pasaulio šalis, darbus, sugrąžinti juos Lietuvai, kas padėtų geriau suprasti, įvertinti ir čionykščių menininkų kūrybą. Ir vienas (ar keletas) eksponuojamų autoriaus darbų – tai tarsi užuomina ar nuoroda į visą jo kūrybinį palikimą.

Choralinėje sinagogoje esančio info terminalo pagalba lankytojai galės savarankiškai susipažinti su žydų gyvenimu ir kultūros paveldu Marijampolėje, taip pat įgytas žinias pasitikrinti interaktyviame žaidime.

Šis kūrinys polemizuoja su garsaus belgų siurrealisto Rene Magritte piešiniu, kuriame realistiškai pavaizduota pypkė. Po pypke autorius užrašė: „Ceci n’est pas une pipe“ (liet. Tai ne pypkė), norėdamas pabrėžti, kad tai, ką žiūrovas mato, yra tik iliuzija, sukurta dažais ant popieriaus. Ray Bartkus apvertė tokią logiką aukštyn kojomis. Jis ant namo sienos nutapė dangaus lopinėlį ir užrašė: „Ceci n’est pas un mur“ (liet. Tai ne siena), teigdamas, kad vaizduotė sukuria naują realybę.

2018 m. Autorius Ray Bartkus, JAV

Šio kūrinio autorė – animatorė, kūrybos procese visada galvojanti apie judesius ir jų sekas. Autorė, sumaniusi ši darbą, pasigamino popierinę lėlę, pagal kurią studijavo kūno, rankų, kojų padėtis bei judesius ir perteikė jų seką ant sienos. Piešinio herojė sklendžia virš minios, minia ją neša, ji krenta į minią, tampa minios dalimi ir kyla vėl. Tai iliustruoja individo ir žmonių bendruomenės tarpusavio dinamiką.

2018 m. Autorius Ianthe Jackson, JAV

IN.side.OUT piešinys kalba apie mokyklą, nes mokykla vaikui – vieta, kur jis, atsiskyręs nuo savo šeimos, kuria savo asmenybės paveikslą išorei. Taip pat šis piešinys kalba apie patyčias – dažnas ir tepamato išorinį paveikslą, nes akys nesugeba prasibrauti iki širdies, iki trapios menininko ar genijaus sielos, iki „IN asmenybės“ klaidų. Visas gyvenimas sudarytas iš skirtingų detalių, tačiau kiekviena dalis (kartais skaudi ar iš pradžių nesuprantama) yra reikalinga, nes ji – bendra paveikslo dalis. Nuo požiūrio priklauso tai, ką žmogus mato – baltą detalę ar už jos slypinčius neaprėpiamus kosmoso, kūrybos, fantazijos tyrus. IN.side. OUT piešinys kalba apie tai, kad Tu esi tas, kuris kuria arba griauna, stato sienas ar apnuogina širdį, būna IN arba OUT pusėje.

2019 m. Autorius Radvilė Krušnauskaitė

Ši žaidimų lenta simbolizuoja visiems gerai žinomą žaidimą „Gyvatės ir kopėtėlės“. Piešinys patobulintas kompiuterinių žaidimų ir kitomis detalėmis, kviečiančiomis laužyti žaidimo taisykles. Čia nupiešti žaidimų herojai simbolizuoja dvi elgesio puses: gerąją ir blogąją. Žmogeliukas, kabantis ant žaidimo kauliuko ir žaidžiantis pagal taisykles, pralaimi, o taisykles laužantis skeletas kyla aukštyn link žaidimo pabaigos. Būtent tai ir simbolizuoja šio kūrinio pavadinimą. Piešinys ant mokyklos pastato sienos – tarsi atspindys šiuolaikinio, dažnai maištaujančio jaunimo, norinčio laužyti taisykles ir daryti tai, ko negalima.

2018 m. Autorius Ignas Vieversys, Lietuva

Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus – vienas seniausių muziejų Suvalkijoje, įsteigtas 1933 metais, šiuo metu įsikūręs XIX a. pab. pastatų komplekse, buvusiuose teismo rūmuose.

Muziejuje galima aplankyti ekspozicijas „Tautos dvasia“ ir „Miestas prie Šešupės“, pažinti suvalkiečių gyvenimo būdą, Marijampolės krašto ir miesto istoriją. Čia rasite įspūdingų ir unikalių eksponatų: 3000 metų amžiaus „Turlojiškės žmogaus“ skeletą, vienas didžiausių Lietuvoje laidojimo urnas, įspūdingo dydžio XIX a. Marijampolės apygardos teismo aktų knygą, koplytėlę, skirtą 1863 m. sukilimui atminti, ir daugelį kitų buities, numizmatikos, raštijos, tekstilės eksponatų.

Muziejuje rengiamos parodos, organizuojami renginiai, aktyviai vykdoma edukacinė veikla, leidžiami muziejuje saugomų eksponatų katalogai ir kiti leidiniai.

Muziejuje saugoma pokario partizaninių kovų ir masinių tremčių atmintis. Partizaninė kova prieš sovietinį okupantą vyko 1944-1954 metais, tremtys – nuo pirmosios tremties 1941 metų birželio 14 dienos iki 1953 metų. Muziejuje sukaupta gausi to laikotarpio medžiaga: partizanų ginklai, laiškai, prisiminimai, nuotraukos, tremtinių ir partizanų buities reikmenys, dokumentai… Muziejus įkurtas 1993 metų lapkritį. Jį įkūrė ir 2000 metais vadovavo buvusi partizanų ryšininkė ir kalinė, knygų apie Partizaninę kovą autorė A. Vilutienė.

Eksponatų gausa ir informatyvumu muziejus gražiai išsiskiria iš kitų tokios rūšies Lietuvos muziejų.

Buvusi Marijonų „filija“. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia pastatyta 1888 metais kaip stačiatikių cerkvė. Tai neobizantinė, eklektinė, vienbokštė ir vienanavė bažnyčia su priestatais ir septyniais bokšteliais. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas perdavė cerkvę Marijonams, kurie ją pertvarkė į bažnyčią ir tarnavo joje iki jos uždarymo. Sovietiniu laikotarpiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau čia įkurtas archyvas. Nuo 1924 metų bažnyčia funkcionavo kaip IX Vytenio pėstininkų pulko įgulos šventovė.

Ši Marijonų „filija“ – aptarnaujamoji bažnyčia – uždaryta 1944 metais, maldos namais vėl tapo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 metais grąžinta katalikams, rekonstruota, o 1990 metais vėl atvėrė duris tikintiesiems. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia buvo pirmoji atšventinta bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje.

Prieškario laikais pasišnekučiuoti ir atsipalaiduoti čia rinkdavosi dailiai apsirengusios ponios ir išvaizdūs ponai. Seniausias miesto parkas, dabar įgavęs papildomo patrauklumo, tačiau išlaikęs prieškario dvasią, apsodintas fantastiškais parodomaisiais Sūduvos kultūros paveldo gėlynais taip pat papuoštas trykštančiu fontanu bei visai šalia įsikūrusia vaikų žaidimo aikštele kviečia būti aplankytas.

Tai seniausias miesto parkas, kuriam, minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo metus, suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Miesto sode susitikdavo tiek jaunuomenė, tiek vyresnioji marijampoliečių karta. Čia vykdavo renginiai, koncertai, vaidinimai, paskaitos. Miesto sodas buvo demokratijos židinys, nes čia nekildavo konfliktų tarp dešiniųjų ar kairiųjų, tarp žydų ir lietuvių. Dažno išeivio atsiminimuose, ar jis būtų lietuvis ar žydas, tai pats gražiausias parkas pasaulyje, nes čia prabėgo jų vaikystės dienos.

Taip pat parke veikia interaktyvi paroda – „Miesto sodo istorija“ su papildyta realybe. Šios ekskursijos metu galėsite ne tik susipažinti su miesto sodo istorija, bet ir pamatyti kas vyko parke prieš 150 metų. Šiai pramogai tereikės išmaniojo telefono bei specialios programėlės sukurtos šiam parkui.

Daugiau informacijos: http://www.marijampolesmuziejus.lt/paroda

Poliklinikos siena Eli pasirodė tinkama paveikslui, kurio tema būtų kiekvieno žmogaus juntama dilema dėl medikamentų būtinumo ir kartu mūsų piktnaudžiavimo jais ir priklausomybės. Niekas taip nedemonstruoja žmogaus pažeidžiamumo ir saviraiškos kaip pražiota burna. Išsižiojama valgant, geriant, kvėpuojant, žiovaujant, rėkiant, išreiškiant nusistebėjimą ar paliepus gydytojui. Vaistai ir pražiota burna šiame paveiksle simbolizuoja mūsų pažeidžiamumą ir priklausomybes.

2019 m. Autorius Eli Elysee

Šį paveikslą paskatino sukurti iš Marijampolės herbo atpažįstamas Šv. Jurgio atvaizdas – akivaizdi gėrio pergalės prieš blogį metafora, kuri yra bendra tiek Lietuvoje, tiek Etiopijoje, tiek Jamaikoje. Čia vykusio Rastafari judėjimo menininkas Neville Garrick regio muzikos legendą Bob Marley vaizdavo kaip Etiopijos Šv. Jurgį. Simbolikai Rastafari naudojo Etiopijos vėliavos spalvas, kurios, išdėstytos kita tvarka, atsikartoja ir Lietuvos valstybės vėliavoje. Tokie atsitiktiniai elementai susijungė Eli kūrinyje.

2016 m. Autorius Eli Elysee, JAV

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika – viena svarbiausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių. Lietuvos ir kaimyninių šalių piligrimai čia atvyksta pasimelsti prie Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapo. 1750 metais Prienų seniūnė Pranciška Butlerienė pakvietė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolijos kunigus marijonus, kurie Šešupės ir Javonio santakoje pradėjo statyti bažnyčią ir vienuolyną. Po aštuonerių metų buvo pašventinta medinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. 1809 metais kilus gaisrui, bažnyčia sudegė. Naujos mūrinės bažnyčios statyba užtruko, tik po penkiolikos metų

ji buvo pašventinta marijonų vienuolijos globėjo šv. arkangelo Mykolo vardu. XIX ir XX amžiaus pradžioje bažnyčia ne kartą plėsta ir puošta. Ji turi neobaroko stiliaus bruožų, yra lotyniško kryžiaus plano, dviejų bokštų su apside. 1934 metais iš Kauno katedros buvo pargabenti ir Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje palaidoti arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai. 1987 metais arkivyskupą paskelbus Palaimintuoju, įrengtas Jo vardo altorius, į kurį perkeltos Palaimintojo relikvijos. Koplyčia pavadinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu. Kitoje, Šv. Onos koplyčioje, ilsisi pirmojo Vilkaviškio vyskupystės vyskupo Antano Karoso palaikai. Bažnyčios šventoriuje palaidoti vienuoliai marijonai ir 1831 metų sukilimo dalyviai. Bažnyčioje yra XVIII amžiaus pradžioje nutapytas Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, kuris garsus ne tik malonėmis, bet ir stebuklais. Tai viena didžiausių Vilkaviškio vyskupijos sakralinių vertybių. 1992 metais bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas.

Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus – vienas seniausių muziejų Suvalkijoje, įsteigtas 1933 metais, šiuo metu įsikūręs XIX a. pab. pastatų komplekse, buvusiuose teismo rūmuose.

Muziejuje galima aplankyti ekspozicijas „Tautos dvasia“ ir „Miestas prie Šešupės“, pažinti suvalkiečių gyvenimo būdą, Marijampolės krašto ir miesto istoriją. Čia rasite įspūdingų ir unikalių eksponatų: 3000 metų amžiaus „Turlojiškės žmogaus“ skeletą, vienas didžiausių Lietuvoje laidojimo urnas, įspūdingo dydžio XIX a. Marijampolės apygardos teismo aktų knygą, koplytėlę, skirtą 1863 m. sukilimui atminti, ir daugelį kitų buities, numizmatikos, raštijos, tekstilės eksponatų.

Muziejuje rengiamos parodos, organizuojami renginiai, aktyviai vykdoma edukacinė veikla, leidžiami muziejuje saugomų eksponatų katalogai ir kiti leidiniai.

Dailininko Ray Bartkaus kūrinys „Tekantis gyvenimas“ nutapytas ant senosios Marijampolės užtvankos. Pats piešinys nupieštas atvirkščiai ir tikroji jo tvarka atsispindi tik vandenyje. Priklausomai nuo gamtos sąlygų, atspindys raibuliuoja arba yra ryškus, o kartais visai išnyksta. Menininkas tikisi, kad kiekvieną kartą praeivis čia atras kažką naujo. Šis piešinys, kaip ir mūsų gyvenimiškos dienos, kaskart vis kitoks.

2015 m. Autorius Ray Bartkus, JAV

Parkas pasipuošė plastiškų formų suolais, moderniu ir ekonomišku apšvietimu, želdynais, poilsio zonoje atsirado spalvinga vaikų žaidimo aikštelė, amfiteatras kameriniams renginiams, trys fontanai.

Poezijos parką galima pasiekti iš centrinės miesto aikštės. Miesto svečiai čia gali rasti atokvėpį ant plastiškų formų suolų, pasigrožėti želdynais, kartu su atžalomis leisti laiką spalvingoje žaidimų aikštelėje, o gal net sudalyvauti amfiteatre vykstančiuose renginiuose. Marijampolės Poezijos parke čiurlena Javonio upelis, taip pat išsidėstę trys fontanai, kuriuose neretai linksmai žaidžia vaikai. Parke stovi skulptūrinė kompozicija, skirta įamžinti Vytauto Kernagio atliekamą dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Bet kuris marijampolietis gali patvirtinti, kad tai puiki vieta pasigrožėti gamta, pailsėti ar tiesiog pabėgti nuo rutinos.

Šis įspūdingo dydžio piešinys simbolizuoja ledynų tirpsmą, žemės pokyčius dėl žmonių daromos įtakos aplinkai. Aplinkui išsiliejęs tirpstantis vanduo, o vidury pavaizduotas „androidas“ – šių pokyčių paveiktos ateities žmonijos simbolis.

2017 m. Autorius Ieva Martinaitytė-Mediodia, JAV

Paminklinis akmuo V. Kernagio nemariajai dainai „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“. Nemarus kūrėjas, amžinai gyva ir jo daina. Iš tiesų, čia taip gražu, kad pravirkt gali…

Šalia Vytautui Kernagiui skirto paminklo „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ įrengtas požeminis tunelis, jungiantis dvi miesto dalis. Tai, ką jame galime išvysti – nustebins ne vieną. Visas tunelis nuklotas skirtingų žmonių portretais. Įspūdingas reginys ir dar įspūdingesnė idėja.

Miesto „veidasienė“ – taip pavadintas šis reginys, suvienijantis miestelėnus ir čia atvykstančius svečius. Tai prieš keletą metų dviems menininkams Vyteniui Jakui ir Ievai Voroneckytei kilusi idėja suvienyti marijampoliečius ir padaryti požeminę perėją kur kas jaukesne. Atrodo, kad šią idėją įgyvendinti pavyko su kaupu. Šimtai, o gal ir tūkstančiai besišypsančių ar susimasčiusių įvairiaspalvių veidų atrodo tikrai įspūdingai.

Nuodugniau analizuojant sienas galima surasti ir ne vieną žinomą veidą, tiesa, ne visi jie yra marijampoliečiai. Tai įrodo, kad ši „veidasienė“ tikrai populiari ir traukianti minias žmonių.

Jeigu vykdami į šį miestą nuspręstumėt, kad ir jūs norite ten įsiamžinti, instrukciją kaip tai padaryti rasite „Facebook“ puslapyje „Miesto veidasienė – Marijampolės portretų galerija“.

Philip Grisewood iliustracijose naudoja įvairius metodus, kuriuos jis sukūrė per daugelį metų eksperimentuodamas su skirtingomis žiniasklaidos priemonėmis. Šis darbas reprezentuoja šiuolaikinį vartotojiškumą piešinyje simbolizuojamas greitasis maistas, nuolatinis žmonių skubėjimas, lėkimas, nematymas, kas vyksta aplinkui, miestų tarša ir žala aplinkai. Išryškinamas angliškas terminas “VOID”, kuris šio piešinio kontekste reiškia tuštumą, vakuumą, nieką. Vieta pasirinkta simbolizuojant vartus iš vartotojiško gyvenimo į visiškai kitą pasaulį – perėjęs tiltą žmogus patenka į meno oazę, ramybę ir kitokią kultūrą.

2015 m. Autorius Philip Grisewood, Jungtinė Karalystė

Parkas pasipuošė plastiškų formų suolais, moderniu ir ekonomišku apšvietimu, želdynais, poilsio zonoje atsirado spalvinga vaikų žaidimo aikštelė, amfiteatras kameriniams renginiams, trys fontanai.

Poezijos parką galima pasiekti iš centrinės miesto aikštės. Miesto svečiai čia gali rasti atokvėpį ant plastiškų formų suolų, pasigrožėti želdynais, kartu su atžalomis leisti laiką spalvingoje žaidimų aikštelėje, o gal net sudalyvauti amfiteatre vykstančiuose renginiuose. Marijampolės Poezijos parke čiurlena Javonio upelis, taip pat išsidėstę trys fontanai, kuriuose neretai linksmai žaidžia vaikai. Parke stovi skulptūrinė kompozicija, skirta įamžinti Vytauto Kernagio atliekamą dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Bet kuris marijampolietis gali patvirtinti, kad tai puiki vieta pasigrožėti gamta, pailsėti ar tiesiog pabėgti nuo rutinos.

Keliaujame Pašešupio parku atgal į miesto centrą.