Šv. Jokūbo kelias. Trakai - Onuškis.

Trakai – Žukiškės – Rūdiškės – Vaikšteniai – Grendavė – Žalioji – Onuškis

TRAKAI

Trakai – tai vienas labiausiai lankomų Lietuvos miestų. Čia dera didelė istorinė vertė, kultūrinių renginių įvairovė, savita architektūra bei šiuolaikinės pramogos. Trakų istorija – tai pilių istorija. Miesto atsiradimas ir augimas siejamas su senosios (Senuosiuose Trakuose) ir naujosios arba pusiasalio (pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos ežerų) bei salos (Galvės ežero saloje) pilių istorijomis. Trakų senamiestis yra vienas iš 5 valstybės saugomų Lietuvos senamiesčių.

Legendos byloja, kad Senuosius Trakus įkūrė pats Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Jau XIV a. minima pastatyta mūrinė pilis, tuo metu joje gyveno ir valdė Gedimino sūnus Kęstutis. Istoriniai šaltiniai teigia, kad senojoje pilyje gimė būsimasis Vytautas Didysis.

Ši pilis regėjo didžiąsias kryžiuočių ordino atakas bei 1391 m. buvo sugriauta. Statant naująją pilį, senosios reikšmė sumenko ir atstatyta nebebuvo. Dabar šioje vietoje stovi XIX a. pab. neogotikinė bažnyčia. Jos pamatai remiasi į 1405 m. benediktinų ordino statytos bažnyčios pamatus. Nuvykti ten – paprasta, užlipti ant piliakalnio, stebėti saulėlydį kaip tai galbūt kažkada darė Gediminas, pavaikščioti Kęstučio ir Birutės pramintais takais, paliesti Vytauto gimtinės žemę – išvis nekainuoja nieko, tačiau gali padėti užpildyti tautinės savimonės tuštumą, pasijusti savo žemės valdovu.

Labiausiai pilis atgyja birželio ir rugpjūčio mėnesiais, kuomet pilies kiemuose atgimsta Viduramžių šventės. Jų metu tūkstančius žiūrovų sutraukia verdantis viduramžių miesto gyvenimas su jo amatais, prekyba, riterių kovomis.

Salos pilis niekada netapo gynybine, tačiau mena neįtikėtiną prabangą, puotas. Žvelgiant į pilį nuo tilto nesunku pamatyti jos didingumą, savotišką prabangą ir garbę. Šiandien pilis atgyja vasaros festivalių metu: lazerių šou, operos ir baleto teatro vasaros sezono renginiai bei diplomatiniais tikslais – čia priimami garbingi Lietuvos svečiai, pasirašomos sutartys.

Trakuose būtina aplankyti Švč. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčią. Taip pat pamatyti Šv. Jono Nepomuko koplytstulpį, „Angelų kalvą“ arba rinktis vieną iš parengtų maršrutų, supažindinsiančių su religijos istorija ir kultūra Trakuose. Jei domina kitų kultūrų religijos, verta aplankyti kenesą – karaimų maldos namus. Tai viena iš trijų pasaulyje veikiančių kenesų!

Lankytinos vietos trakuose:

Visos lankytinos vietos Trakuose

ŽUKIŠKĖS

Žukiškių kaimo koplytėlė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 14362), pastatyta XX amžiaus pradžioje – reta, originali rąstinės konstrukcijos koplytėlė, turinti kūginį stogelį bei langelį skulptūrėlei pastatyti. Vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis, dailės, sakralinis. Informaciją apie šį objektą galima rasti https://kvr.kpd.lt. Deja, senoji koplytėlė buvo suniokota neigiamo atmosferos poveikio, medis stipriai paveiktas puvinio, stogelio būklė prasta. Kaimo gyventojai džiaugiasi nauja koplytėle, kurią prižiūri ir laiko savo savastimi, svarbiu bendruomenę buriančiu sakralumo ženklu.

Siekdama išsaugoti retą ir unikalią koplytėlę, Trakų rajono savivaldybės administracija gavo Trakų istorijos muziejaus sutikimą saugoti šią kultūros vertybę bei Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus sutikimą dėl perkėlimo. Koplytėlės kopiją pagamino Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius Mindaugas Šnipas.

RŪDIŠKĖS

Miestas Trakų rajone, 15 km į pietus nuo Trakų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra Rūdiškių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (pastatyta 1932 m.), bažnyčia istoristinė, turi neoromaninių ir neogotikinių bruožų, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su bokšteliu. Vidus 3 navų. Šventorius apmūrytas akmenine tvora.

Miestą supa Rūdiškių miškai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 1774 m. Veikia Rūdiškių gimnazija, Rūdiškių medžio apdirbimo kombinatas. Eina per miestelį geležinkelio linija Peterburgas-Vilnius-Varšuva.

Daugiau lankytinų vietų ir įdomių faktų apie Rūdiškes.

VAIKŠTENIAI

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietvakarius 7 km. Priklauso Rūdiškių parapijai. Trisdešimt aštuonių sodybų gatvinis kaimas yra architektūros paminklas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Vertingos 2 paminklinės sodybos, kuriose 4 paminkliniai pastatai: 2 namai, 2 tvartai, be to 7 pavieniai paminkliniai pastatai: 5 pirkios, 1 pirkia su tvartu, 1 svirnas. Pirkios stovi arčiausiai gatvės, dauguma galais į ją, raiškiai dekoruotos.

Vaikštenių kaime gimė Algirdas Kazlauskas (1949–1991), vyresnysis policininkas, 1991 m. liepos 31 d. OMON-o grupės smogikų nužudytas Medininkų pasienio poste. 2006 m. Vaikštenių kaime 15-ųjų žuvimo metinių išvakarėse Algirdui Kazlauskui atidengtas ąžuolo medžio atminimo kryžius.

Kaimas įkurtas XVI a. per Valakų reformą. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1611 m. Kaimo valdos ribojosi su Klepočių kaimo ir Lieponių dvaro žemėmis. Vaikšteniuose gyveno 12 baudžiauninkų ir samdinių šeimų. Per 1654–1667 m. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos karą su Rusija nunyko, atkurtas XVIII a. pirmoje pusėje . XVIII a. antroje pusėje priklausė Trakų vaivadijos Valkininkų seniūnijai ir parapijai. Kaimas tuo metu buvo vadinamas Vaikštelėnais. 1910 m. Vaikšteniai priskirti Rūdiškių parapijai.

1923–1939 m. kaimą okupavo lenkai. 1924 m. Vilniaus „Ryto“ švietimo draugija įsteigė lietuvišką mokyklą, kuri 1927 m. spalio mėn. buvo uždaryta.

Info šaltinis: vietoves.lt

GRENDAVĖ

Grendavė – Trakų rajono savivaldybės teritorijoje įsikūręs kaimas Aukštadvario regioniniame parke, 6 km nuo Onuškio. Per kaimą teka teka upė Samė. Visai šalia Grendavės kaimo telkšo didžiulis Vilkokšnio ežeras. Per ežerą teka Verknė – Nemuno dešinysis intakas. Už ežero – Žuklijų piliakalnis. Legenda sako, kad ežero pavadinimas kilęs iš žodžio ,,vilkas“, nes žiemą per ežerą kiškį vijęsis vilkas ir įlūžęs, ledas buvęs silpnas, kiškis perbėgęs. Vilko staugimas buvo girdimas už kelių kilometrų. Staugęs, kabinęsis į ledą, bet neišsigelbėjęs. Žmonės nuo to laiko ežerą vadino Vilkoupokšniu, o vėliau ir Vilkokšniu. Ežere yra įlanka, žvejų Vilko koja vadinama. Poilsiui įrengtas geras paplūdymys. Kaime buvusios sodybos vietoje yra paminklas žuvusiems už laisvę partizanams.

Turintys noro ir jėgų, žygeiviai ties Grendave gali šiek tiek nukrypti nuo siūlomo maršruto ir išbandyti galimybę paskraidyti lėktuvu, po apylinkes pasidairyti iš dangaus ir pailsėti. Tai galima padaryti poilsio komplekse "Aerodream Trakai".

O taip pat galima aplankyti Žydkaimyje įrengtą apžvalgos aikštelę. Iš kurios atsiveria viršaus atsiveria Vilkokšnio ežero ir Galaverknio panorama. Matyti, kaip per pievą vingiuoja siaurutis Verknės upelis. Miškelyje prasideda upeliukas. Verknės upės pavadinimas turi istoriją: ,,Mergina išlydėjo bernelį į karą. Tas žuvo kare. Ji ant kalno verkė taip graudžiai, kad net upe ašaros paplūdo“. Sako, kad upės vanduo sūrus. Ant upės kranto stovėjo malūnas. Yra šaltinių.

ŽALIOJI

Žaliosios kaimas - senas kaimas su 2 nedideliais ežeriukais abipus kelio. Žmonės juos vadina prūdeliais. Prie vieno stovėjo malūnas. Išlikę griuvėsiai ir užtvanka. Vieta garsi Alko akmeniu – tai apeigų (manoma, jog krikšto) akmuo. Jis mena pagonybės laikus. Akmens duobutėje visada, net ir karščiausią vasarą yra vandens. Žmonės tiki, kad akmuo yra šventas, jį palietus galima sulaukti malonių. Prie akmens veda lauko riedulių takas, kurį 1999 metais sutvarkė Onuškio mokyklos mokiniai. Yra šaltinių. Kaimas paskendęs medžiuose, todėl vadinamas Žaliosios kaimu. Aplinkui driekiasi Šventi laukai. Taip vietiniai vadina laukus, kuriuose neauga medžiai. Žmonės tiki, kad tose vietose pasijaučia ypatingai.

ONUŠKIS

Onuškis – miestelis Trakų rajone, nutolęs apie 30 km į pietvakarius nuo Trakų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Į šiaurę 800 metrų nutolęs Samio ežeras. Iš ežero išteka Samės upelis. Gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV amžiaus. 1505 m. pastatyta bažnyčia, 1511 m. minimas Onuškio dvaras Skundonių kaimo žemėse. Teigiama, kad šioje teritorijoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XV a. buvo apgyvendinęs totorius, kurie turėjo saugoti kelią į Trakus. 1524 m. LDK didikas Žygimantas Senasis dvaro savininkui suteikė privilegiją kurti miestelį, rengti turgus aikštėje ir laikyti smukles. Šalia dvaro atsiradusi gyvenvietė sparčiai augo, 1534 m. inventoriuje jau vadinta miesteliu. 1567 m. Onuškis gavo privilegiją mugėms. Manoma, kad bažnyčia XVI a. pabaigoje priklausė evangelikams reformatams. 1613 m. Onuškis pažymėtas LDK žemėlapyje. 1683 m. gavo teisę prekymečiams. XIX a. pradžioje sudegė medinė bažnyčia, dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu 1823 - 1829 m. pastatyta plytų ir akmenų mūro Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. XIX a. veikė didelė spirito varykla, lentpjūvė, pradinė mokykla, vyko turgūs ir prekymečiai. Po 1863 m. sukilimo Onuškio dvaras buvo caro valdžios konfiskuotas ir padovanotas grafui Olsufjevui. Miestelis nukentėdavo karų ir didikų tarpusavio vaidų metu. Tačiau išliko akmenimis grįsta aikštė su apie ją stovinčiais pastatais - urbanistikos paminklas.

Iš Onuškio yra kilę keletas praeityje ir dabar žymių visuomenės veikėjų. Čia gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Onuškis yra ir skulptoriaus Juozo Lebednyko vaikystės miestelis. Dabar Panevėžyje gyvenantis menininkas papuošia gimtinę skulptūromis. Onuškyje galima meno kūrinių netikėtose erdvėse.

Lankytinos vietos Onuškyje

Klasicizmo architektūros paminklas. VU bibliotekos fonduose išlikusioje XVIII a. bažnyčios kronikoje paminėta pirmosios bažnyčios statybos data – 1505 m., (valdovo Aleksandro privilegija) aktas apie valdos dovanojimą Jokūbui Kuncevičiui. Tačiau to dokumento aptikti nepavyksta. Tas dokumentas paminėtas gerokai vėliau teisiniuose ginčuose. Manoma, kad prie bažnyčios ir pagrindinio kelio į Butrimonis galėjo Vytauto laikais būti apgyvendinti totoriai. Centre prie bažnyčios vyko turgūs, formavosi stačiakampė aikštė, apie ją gyventojai statėsi namus. Pirmoji bažnyčia sudegė. Po gaisro antroji bažnyčia pradėta statyti 1564 m., baigta 1568 m. Antroji sudegė. 1672 m. pastatyta trečioji bažnyčia stovėjo iki XIX a. 1797 m. vizitacijos akte minima sena apgriuvusi bažnyčia. 1821 m. naujos bažnyčios statyba rūpinosi Onuškio dvarą įsigiję Šetkevičiai. 1829 m. baigta statyti klasicizmo stiliaus bažnyčia (spalio 15 d. Stakliškių klebonas Lasevičius pašventino) su šešiomis kolonomis frontone, su 4 evangelistų medinėmis statulomis. Ant portiko didelis geležinis kryžius, po kuriuo nutapyta Dievo apvaizdos akis. Portike užrašas ,,DE TUIS DONIS TIBI DOMINE OFFERO“. (,,Iš tavo dovanų tau, Viešpatie, aukoju“). Pagrindinis fasadas sukurtas Vilniaus katedros pavyzdžiu. Bažnyčioje keturi altoriai, dvi medinės klausyklos, vargonai, du rūsiai, viename yra du karstai, palaidotas bažnyčios fundatorius ir jo dukra. Šventoriuje stovi 1891 metais pastatyta medinė varpinė. 1893 m. bažnyčios šventorius apmūrytas akmenine tvora su Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis. Padaryti skliautuoti vartai tvoroje. Bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo apiplėšta, ją niokojo įvairiausi atėjūnai. Dvaro savininkai nedaug dėmesio skyrė bažnyčios puoselėjimui. Kunigai ilgai neužsibūdavo.

2009 m. restauruoti bažnyčios vartai. Pakeisti bažnyčios langai. Viduje įspūdingas centrinis altorius, du altoriai šonuose, altorius Šv. Rokui, seni (dabar jau restauruoti) vargonai, grafo Olsufjevo žmonos (ji buvo italė) bažnyčiai padovanotas kryželis su marmurine papėdėle ir lotynišku užrašu, kad kryželį palaiminęs šv. Tėvas popiežius Leonas XIII, keli dailės kūriniai, nauji šviestuvai, puiki akustika. Didžiojo altoriaus viršuje buvo didelis medinis kryžius su Nukryžiuotojo figūra. Kryžiaus šonuose – du angelai. Altoriaus šonuose dvi didelės šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo skulptūros. Šonuose šv. Mergelės Marijos ir švč. Jėzaus Širdies altoriai. Šv. Roko altorius iš medžio prie vargonų laiptų. Bažnyčioje kunigavo 1939-1953 metais Nikodemas Švogžlys - Milžinas, istorikas, humanistas, rašytojas, parašęs rankraštinę knygą apie Onuškį ,,Mano gyvenimo pasaka“, suregistravęs čia dirbusius bažnyčioje kunigus, statęs vaidinimus, artimai bendravęs su parapijiečiais.

Nuo 1993 metų šventoriuje ilsisi Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers palaikai, parvežti iš Altajaus krašto, perlaidoti šalia giminių kapavietės. Netoliese yra paminklas šv. Marijai, pastatytas 2009 metais (skulptorius onuškietis Juozas Lebednykas).

Onuškio bažnyčioje švenčiami Šv. Roko atlaidai rugpjūčio 15 d. Bažnyčioje nuo 2007 metų dirba klebonas kunigas Algimantas Gaidukevičius. Jis rūpinasi bažnyčios atnaujinimo darbais. Jam vadovaujant suremontuota klebonija, sutvarkytas bažnyčios apšvietimas, įrengtas įgarsinimas, įdėtos naujos bažnyčios durys, nauji langai, atnaujinti šventoriaus vartai, bažnyčios šviestuvai, įrengtas bažnyčios ir šventoriaus lauko apšvietimas, įsigyta liturginių reikmenų ir kt.

Onuškio bažnyčia ir šventoriaus vartai – tai 1972 m. paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklas.

Yra žinoma, kad 1534 m. paskirtas sklypas mokyklai statyti. 1804 m. veikė liaudies mokykla. XX a. pastatyta pradinė medinė mokykla (dabar vaikų darželis). 1939 m. atidaryta mūrinė mokykla su sporto sale. 1980 metais pastatytas mokyklos priestatas. Mokykloje yra 24 mokomieji kabinetai, sporto, aktų salės, stadionas ir žaidimų aikštelės, treniruoklių kabinetas, mokomosios dirbtuvės, veikia valgykla. 2005-2006 m.m. atlikta mokyklos renovacija – pakeistas stogas, langai, linoleumas, atliktas dalinis patalpų remontas. 2013 m. renovuota sporto salė. 2014 m. atnaujinta mokyklos biblioteka ir skaitykla. Mokykla dar pilna jaunatviško šurmulio. Mokyklos gyvenimas įsuka visus į prasmingų darbų ratą – pamokos, repeticijos, renginiai, sporto varžybos, projektai, olimpiados. Retos šventės priverčia stabtelėti ir susimąstyti apie pasirinkto darbo prasmę. O laikas bėga. Keičiasi mokiniai ir mokytojai. Darbų gausa per pamokas, mokytojų akyse augantys mokiniai ir šviesėjantys jų veidai teikia optimizmo. Čia toliau kuriama mūsų mokyklos istorija. Dabartinė mokykla įdomi tuo, kad yra ir savotiška dailės galerija – ją puošia mokyklos mokytojo, dailininko Vydo Kasperavičiaus ir jo mokinių meno kūriniai.

Senosiose kapinaitėse stovi lietuviško granito akmens paminklas rezistentams. Jame iškaltos 56 žuvusiųjų pavardės ir vardai. Pastatytas medinis kryžius ir koplytėlė (liaudies meistras Jonas Kasperavičius ir mokytojas Vydas Kasperavičius).

Kapinės - onuškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų amžinojo poilsio vieta. Kairėje pusėje - paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, pastatytas 1928 m. nepriklausomybės dešimtmečiui. Išliko senų metalinių ir medinių kryžių. Palaidoti trys knygnešiai Mečislovas Stankevičius, Antanas Didikas, Stasys Banuškevičius . Jų kapus puošia mediniai stogastulpiai su Gedimino stulpais ir užrašu ,,Knygnešys“.

Kapinėse yra aukuras. Mokinių ir mokytojo Adomo Morkūno iš akmenų sumūrytas aukuras mirusiųjų pagerbimo apeigoms. Į rytus nuo kapinių prie Samnykų kelio augo Sukilėlių pušis. Pasakojama, kad numalšinus 1863 metų sukilimą ant stambių pušies šakų buvo pakarti sukilėliai. Iki XX a. septinto ešimtmečio pušyje buvo krucifiksas su stogeliu. Pušį sulaužė vėtra.