ALYTUS
Alytaus apylinkėse gyventojai kūrėsi jau pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo. Tai liudija Bakšių gyvenvietė, datuojama III–IV a., Radžiūnų piliakalnio gyvenvietė, datuojama III–V a., Alytaus piliakalnio gyvenvietė, datuojama VII–XII amžiais.
Alytaus vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1377 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Ant Alytaus piliakalnio stovėjusi medinė pilis pirmą kartą minima 1384 m. Ši pilis kartu su Merkinės, Nemunaičio, Punios, Birštono, Darsūniškio ir Kauno pilimis sudarė svarbiausių kelių į Trakus, Vilnių gynybinę sistemą nuo kryžiuočių puolimo. 1387 m. Jogailos išduotoje privilegijoje Skirgailai Alytus vadinamas miesteliu, minima Alytaus žemė su jos centre esančia didžiojo kunigaikščio pilimi.
Naujas miesto raidos etapas prasidėjo 1581 m. birželio 15 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria Alytui buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Miestas gavo savivaldos teisę ir herbą – baltą rožę raudoname fone.
Lankytinos vietos Alytuje:
Vidzgiris driekiasi dar paties Alytaus miesto teritorijoje. Tai unikalus miškas, paskelbtas botaniniu draustiniu, kuriame veši plačialapiai bei griovų ir šlaitų miškai, skroblynai, ąžuolynai, didelę botaninę įvairovę turintys retieji augalai, gyvena saugomos gyvūnų rūšys. Šv. Jokūbo maršrutas Vidzgirio miške eina gamtos, istorijos ir klajonių mėgėjams įrengtu ekologiniu-pažintiniu taku, vedančiu iki Radžiūnų (dar vadinamo Pilaite) piliakalnio.
Radžiūnų piliakalnis su senovės gyvenviete, vadinamas Pilaite, yra Vidzgirio botaninio draustinio teritorijoje, ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio. Piliakalnis datuojamas XIII a. Iš vakarų jį supa gili dauba su joje tekančiu mažu Kirmijos upeliu, iš pietų ir rytų teka Nemunas, iš šiaurės jungiasi su Nemuno kranto aukštuma. Jei tikėti padavimais, piliakalnį supylė du broliai kunigaikščiai, kad galėtų apsiginti nuo priešų.
Netoli už piliakalnio, vaizdingoje vietoje ant Nemuno kranto įsikūręs nuotykių ir pramogų parkas "Tarzanija". Tai puiki vieta piligrimo vėlyviems pusryčiams arba priešpiečiams, bei praleisti šiek tiek laiko parke, pramogaujančių svečių apsuptyje.
Palikus "Tarzaniją" toliau apie 17 km. (4-5 val.) žygiuojama vaizdingomis apylinkėmis pievomis, keliaisi laukais iki Miroslavo. Pakeliui kaimuose galbūt sutiksite vaišingų gyventojų, tačiau patartina patiems pasirūpinti maisto ir vandens atsargomis, kad jų pakaktų įveikti visą atstumą iki Miroslavo.
MIROSLAVAS
Miroslavo apylinkės Alytaus krašte žymios didinga jotvingiška praeitimi. Gilioje senovėje šiose vietose gyveno bebaimės, karingos jotvingių gentys. Jų buvimą liudija iki mūsų dienų išlikę vietovardžiai, piliakalniai ir pilkapynai. Tai patvirtina ir archeologiniai tyrinėjimai.
Miroslavas rašytiniuose šaltiniuose aktyviau minėti pradedamas XVII a. 1744 m. įkuriama Miroslavo parapija, šie metai ir laikomi miestelio įkūrimo data.
Miestelis išaugo prie prekybos kelių ir kuriamos parapijos. Iš pradžių jo gyventojams naujakuriams jokių mokesčių visai nereikėjo mokėti, nuo to ir kilo pavadinimas Slabada (tai buvo rusų kalbos žodis „свобода“ reiškęs laisvę). Vėliau miestelis pateko Bendrių dvaro savininko Miroslavskio nuosavybėn, pono valia jis imtas vadinti Miroslavu.
XIX a. viduryje Miroslave veikė apylinkėse garsi smuklė. Ją pastatė Bendrių dvaro savininkas. Dvare buvo daromas alus, varoma degtinė, o smuklėje visa tai parduodama. Smuklėje iš pradžių buvo ,,kašarai“ – dvaro bernų bendrabutis. Vėliau – tai buvo vieta, kurioje lankytojams sekmadieniais, o kartais ir šiokiadieniais grieždavo trys smuikininkai.
2004 m. Miroslavui buvo suteiktas herbas – mėlyname lauke sidabrinė kylanti koplyčia su auksiniu kryžiumi stogo viršuje ir auksiniu varpu arkoje. Tai Miroslavo simbolis buvęs aukų kalnas Olakalnis su koplyčia. Šiandien Miroslavas yra seniūnijos, žavinčios turistus savo praeitimi ir gamtos grožiu, centras. Čia tyvuliuoja poilsiui tinkami Atesio, Luksnėnų, Metelio ir Obelijos ežerai, įkurtas Balkasodžio botaninis draustinis, dalis seniūnijos priklauso Metelių regioniniam parkui. Į daugelį lankytinų objektų yra nukreipiantys kelio ženklai, prie objektų pastatyti informaciniai stendai.
Miroslavo parapija įkurta 1744 m. 1763 m. Miroslave buvo pastatyta medinė bažnyčia ir marijonų vienuolynas. 1835 m. bažnyčia sudegė. Pastatyta laikina, 1847 m. – nauja mūrinė bažnyčia ir vienuolyno rūmai. Vienuoliai marijonai įsteigė mokyklą. 1864 m. vienuolynas buvo uždarytas, marijonas kunigas Vincentas Grincevičius už išeinančiųjų į 1863 m. sukilimą prisaikdinimą ištremtas į Sibirą. 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, atsitraukdami Rusijos kareiviai bažnyčia susprogdino. 1917 m. parengtas bažnyčios atstatymo projektas, o darbai pradėti 1918 m. Bažnyčia baigta statyti 1929 m. Ji stovi miestelio centre, grakščių proporcijų, dvibokštė, vienos navos, halinė, lotyniško kryžiaus plano. Bažnyčioje yra penki orderinių formų altoriai.
Šiandien buvusiame marijonų vienuolyne įsikūrusi Šv. Vincento Pauliečio Gailestingųjų seserų kongregacija.
A. Žmuidzinavičiaus g. tarp 4 ir 6 namų, greta yra du paminklai: vienas skirtas pagerbti Dainavos apygardos partizanus, kitas - įamžina žuvusių partizanų atminimą.
Prieš Antrąjį pasaulinį nemažą miestelio gyventojų dalį sudarė žydai. Dauguma jų vertėsi prekyba. Miroslavo žydų bendruomenė greta miestelio turėjo savo kapines. Tačiau istorijos vingiai taip lėmė, kad karo metu daugelis Miroslavo žydų buvo sušaudyti ir amžinojo poilsio atgulė Alytaus Vidzgirio miške.
Šiendien kapinėse yra išlikę įvairių formų akmeniniai, granitiniai, betoniniai antkapiniai paminklai su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų rašmenimis (antkapinių paminklų visoje teritorijoje išlikę apie 70). Prie įėjimo ant betoninio stačiakampio formos postamento stovi juodo šlifuoto granito plokštė su iškalta viršuje Dovydo žvaigžde ir žemiau užrašai hebrajų ir lietuvių kalbomis: „PRAEIVI, PAGERBK ČIA GULINČIUS MIROSLAVO ŽYDŲ PALAIKUS“.
Miroslavo kapinėse yra palaidoti trys Lietuvos kariuomenės kariai, žuvę 1920 m.: 1-ojo artilerijos pulko eilinis karys Jonas Mažeika, 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 9-os kuopos eilinis karys Ignas Švetkauskas (Švedauskas ?) ir 9-ojo pėstininkų Lietuvos (didžiojo) kunigaikščio Vytenio pulko eilinis karys Antanas Daugininkas. Iki šių dienų išliko tik vienas kryžius kariui Jonui Mažeikai. 1930 m. laikraščio „Karys“ Miroslavo kapų tvarkymo apraše teigiama, jog šių trijų žuvusių karių kapai yra greta vienas kito.
NAKVYNĖS VIETOS
Viešbutis „Dzūkijos dvaras“, Tarzanijos g. 1, Radžiūnų k., Alytaus sen., Alytaus r., tel. +370 647 77 506, www.dzukijosdvaras.lt
Miroslavo Švč. Trejybės parapijos nakvynės namai, Vienuolyno 2a, Miroslavas, Alytaus r., tel.: +370 315 66 399, +370 687 56 093, www.miroslavoparapija.lt
Nakvynė Miroslave, Dainavos g. 7, Miroslavas, Alytaus r., tel. +370 600 28 262
MAITINIMO VIETOS
„Dzūkijos dvaras“, Tarzanijos g. 1, Radžiūnų k., Alytaus sen., Alytaus r., tel. +370 647 77 506, www.dzukijosdvaras.lt
„Gintaro užeiga“, Tolkūnų k., Miroslavo sen., Alytaus r., tel. +370 615 73 006 (užsisakius iš anksto)
Aidos Turčinavičienės kebabinė, Dainavos g. 7, Miroslavas, Alytaus r.
PARDUOTUVĖS
Parduotuvė, D. Šicienės IĮ, Miroslavas, Miroslavo sen., Alytaus r. (3 parduotuvės)
Parduotuvė, D. Šicienės IĮ, Geištarų k., Miroslavo sen., Alytaus r.
UAB „Dvaro Mėsa“ parduotuvė, Plytinės g. 1, Geištarų k., Miroslavo sen., Alytaus r.
Parduotuvė „Lalina“ , A. Statutos IĮ, Talokių k., Alytaus sen., Alytaus r.
UAB „Dvaro Mėsa“ parduotuvė, Olakalnio g. 25A, Bendrės k., Miroslavo sen., Alytaus r.
Parduotuvė, Juozapo Antano Pilausko IĮ, Papėčių k., Miroslavo sen., Alytaus r.
Parduotuvė UAB „Svirkanta“, Parėčėnų k., Miroslavo sen., Alytaus r.
Parduotuvė UAB „Svirkanta“, Kumečių k., Miroslavo sen., Alytaus r.
„Dzūkų Gojus“, Č. Rudžiansko IĮ, Vankiškių k., Miroslavo sen., Alytaus r.
Maršrutas paruoštas bendradarbiaujant su Lietuvos Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija.
