Vaizdingas maršrutas veda Naujamiesčio seniūnijos teritorija, gražiu Šuojos tvenkinio dešiniuoju krantu. Žygiuojama per senus Sidziūnų, Strolionių, Pranionių, Bučių, Pažibų kaimus. Šis maršrutas gausus lankytinais kultūros ir gamtos objektais.
Žygis prasideda Liberiškio dvaro sodybos teritorijoje. Liberiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose paminėtas jau 1595 m. Nuo XIX a. šio dvaro istorija susijusi su bajorais Karpiais. Dvare buvo nemažai meno vertybių, didelė biblioteka. Pokario metais dvaras tapo tarybinio ūkio centru. Į Kultūros vertybių registrą įrašytame dvare saugoma 11 išlikusių pastatų ir dvaro parkas. Kairiajame Šuojos krante išaugo gyvenvietė – Liberiškio k.
Šuoja – 46 km ilgio upė, tekanti tik Panevėžio rajono teritorija, susidariusi susiliejus Kūriui ir Liūliui, ties Sujetų kaimu. 1975 m. Šuoja dviejose vietose buvo patvenkta: Švaininkuose ir Liberiškyje. Pastarojo 63,0 ha ploto ir apie 4 km ilgio dešiniuoju krantu ir vingiuoja siūlomas maršrutas. Negilų tvenkinį labai pamėgo paukščiai, o ypač gulbės. Pavasarį tvenkinyje būriuojasi tūkstančiai gulbių, toks reginys sutraukia smalsuolius iš visos Lietuvos.
Toliau žygiuojant Šuojos tvenkinio dešiniąja pakrante, praėjus nedidelį Vočupio upelį, pasiekiame Sidziūnų kaimo laukus. Istoriniuose šaltiniuose – Naudvario dvaro valdinių inventoriuje, kaimas pirmą kartą paminėtas 1654 m. Vėlesniuose šaltiniuose kaimas vadinamas Akalica (Bajorkaimiu). 2018 m. kaime buvo tik 3 gyventojai. Kaimo praeitį primena tvenkinio skalaujamos neveikiančios Sidziūnų kaimo kapinės. Likę keletas senųjų antkapinių paminklų. Negilų Šuojos tvenkinį pamėgę ne tik paukščiai, čia gausu ir žuvų.
Toliau maršutas veda Pranionių kaimo pakraščiu. Į istorinius šatinius kaimas pateko XVII a. (1667 m.). Vėliau priklausė Naudvario dvaro valdytojams – Kerbedžiams, kurie kaime buvo įkūrę palivarką. 2018 m. čia buvo 17 gyventojų. Kaime į Šuoja įteka dešinysis intakas Eglaitis. Tolima istorine praeitimi dvelkia šio upelio pakrantės. 1372 m. į Upytės žemę žygį surengusi Livonijos kariuomenė nuniokojo Prievačką. Ši vietovė yra netoli Pranionių. Livonijos kariai stovyklą buvo įsirengę Eglaičiuose (Egglaythe). Šiuo metu tokios vietovės nėra. Neatmestina versija, kad stovykla buvo įrengta Eglaičio pakrantėse.
Toliau maršrutas veda per Strolonių kaimą. Jis į istorinius šaltinius pateko vėlai, tik XIX a. pradžioje. 1938 m. Strolionyse (Strulionyse) specialiai tam pastatytame pastate įsikūrė pradžios mokykla. Tiesa, ji vadinosi Pranionių pradžios mokykla. 1981 m. mokykla buvo perkelta į Naudvarį. 2018 m. kaime gyveno 3 žmonės. Kaimo laukais teką nedidelis dešinysis Šuojos intakas – Katinupis.
Pasiekę Bučių kaimą, tiltu pereiname į kairįjį Šuojos krantą.
Dešinėje pusėje plyti seniau buvusio didelio Mazgaigalio kaimo laukai: 1923 m. šiose derlingose kaimo žemėse buvo ūkininkų sodybų, kuriose gyveno 188 žmonės. O istoriniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą paminėtas 1654 metais. Seniau tai irgi buvę Naudvario dvarininkų Kerbedžių valdos.
Maršrutą kreipiame į šiaurę, į Nauradų kaimo laukus, kur pušynėlio, Šuojos kairiojo intako Alkupio pakrantėje stūkso įspūdingas gamtos paveldo objektas – Nauradų didysis akmuo. Jo aukštis siekia 2,40 m., ilgis – 7,10 m., plotis –5,0 m. Anksčiau virš žemės kyšojo tik viršūnė, tik 2013 m. akmuo buvo atkastas, o supanti teritorija pritaikyta lankymui.
Po nedidelio atokvėpio prie akmens tiltu vėl grįžtame į kairįjį Šuojos krantą ir kelionę tęsiame per Bučių kaimą. Kaimas istoriniuose dokumentuose paminėtas tik XIX a. Tai, taip pat buvusi Kerbedžių valda. Bet čia būta ir palivarko, tai liudija iki šių dienų išlikęs XIX a. statytas įspūdingas nedegtų molio plytų svirnas.
Saugomas gamtos paveldo objektas. Jo aukštis siekia 20 m, o apimtis – 5,1 m.
Kaimą puošia dešiniojo Šuojos intako 11,9 ha dydžio Labos tvenkinys, įrengtas 1973 m. Jo plotas 11,9 ha. Vietomis iki 5,0 m gylio, vidutinis, gylis – 1,9 m.
Kiek atokiau nuo Bučių kaimo yra kultūros paveldo objektas – Nauradų, Bučių kapinynas. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad čia laidota II–IV amžiais.
Labos tvenkinio kairiuoju krantu keliaujame per Pažibų kaimą, įkurtą po Antrojo pasaulinio karo, kaip kolūkio gyvenvietę.
Pažibų liepų alėja - gamtos paveldo objektas.
Pasiekiame Naudvario dvarą. Tai Kultūros paveldo objektas, kuriame saugomi 9 sodybos elementai (8 pastatai ir parkas). Kada įkurta pirmoji Naudvario rezidencija, istorinių žinių nėra. Žinoma, kad XVIII a. ji tikrai egzistavo. Stanislovas Kerbedis 1787 m. įsigijo Naudvario dvarą. 1790 m. dvarą paveldėjo jo žmona ir vaikai. XIX a. pr. Naudvaris priklausė vienam iš vaikų – Valerijonui Kerbedžiui. 1810 m. Naudvaryje gimė Stanislovas Kerbedis, vėliau tapęs žymiu inžinieriumi, tiltų ir hidrotechninių įrenginių projektuotoju. 1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas Kerbedis. Jam valdant, XIX a. vid. sukurtas iš esmės naujas sodybos ansamblis. Dvare veikė plytinė ir spirito varykla. Po Mykolo Kerbedžio mirties 1893 m. Naudvaris atiteko Valerijonui Kerbedžiui. Jam mirus, nuo 1905 m. dvarą valdė našlė Gabrielė Kerbedienė. Paskutinis dvaro valdytojas buvo gamtininkas, garsios drugelių ir vabzdžių kolekcijos, saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje, autorius Valerijonas Straševičius (1885–1988). 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jame įsikūrė kolūkio centras, kontora, rūmuose veikė pradinė mokykla. Siūloma pasivaikščioti po dvaro parką, apžiūrėti restauruotą ir koplyčiai pritaikyta kalvę.
Pailsėję grįžtame link Liberiškio. Žygiuojame palei dešininį Labos upelio krantą vedančiu ramiu vieškeliu, pasiekus kelių sankryžą laikomės kairės. Vieškelis vingiuoja ūkininkų dirbamais laukais, čia žaliuoja įvairios grūdinės kultūros. Pasiekus sekančią sankryžą pasirenkame kelią dešinėje ir palei Liberiškio tvenkinį grįžtame į pradžios tašką.
