Pagaminta Panevėžyje

Atsisiųsti GPX
Maršrutai Pėsčiomis 10 objektų 1 dienos
Maršrutas

Nors Panevėžys žinomas kaip pramoninis miestas, koja kojon su pramone čia žengia ir kultūra. Neretai didžiosios miesto gamyklos turėjo savo orkestrus, chorus, kūrėsi įvairūs darbuotojų klubai, bibliotekos. Šiame maršrute į pramonę žvelgiame plačiau ir kviečiame atrasti dar nepažintas pramoninio miesto vietas. Laisvės aikštėje pasisveikinkite su maestro Juozu Miltiniu, prie buvusio konservų fabriko raskite seniausią miesto pastatą ar jaukiai senuose fabriko pastatuose įsikūrusioje kavinukėje paskanaukite silkės „panevėžietiškai“. Ar matot kur rūksta gamyklų kaminai? Kelionę tęskite jų link: pro seniausią veikiančią gamyklą mieste, gražiu pėsčiųjų ir dviračių taku link parko. Perėję tiltą atsidursite „įmonių rajone“ – čia miesto pramonės širdis.

Laisvės aikštė
55.728161, 24.36242
Vykti Vykti
Laisvės aikštė. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Ši aikštė – pagrindinė Panevėžio miesto centro vieta, kurioje šiomis dienomis vyksta daugybė renginių, įsikūrusios nedidelės parduotuvės, kavinės, Panevėžio plėtros agentūra, miesto savivaldybė. Ilgą laiką ši aikštė buvo pagrindinė miesto turgavietė. XIX a. pradžioje šioje turgaus aikštėje stovėjo dvylika prekybos kioskų, o silkėmis ir druska prekiavo dar 32 vadinamieji šinkoriai – alkoholinių gėrimų pardavėjai. XIX a. pradžioje čia atsirado pirmosios nuolat veikiančios parduotuvės bei kitos prekybos įstaigos, o tarpukariu aktyviai kūrėsi bankai.

Visai neseniai Panevėžio Laisvės aikštė buvo atnaujinta ir įgavo naują, žavų veidą. Kviečiame pasivaikščioti ir pasižvalgyti. Pakelkite akis į viršų – pastatų pastogės išduoda daug įdomių detalių.

Laisvės aikštė. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
„Vilnies“ spaustuvė (Batalijono g. 5)
55.728648, 24.360935
Vykti Vykti
„Vilnies“ spaustuvė Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Tai seniausia veikusi spaustuvė Panevėžyje. 1935 m. Naftalio Feigenzono spaustuvę pardavus iš varžytinių, toje pačioje vietoje, Bataliono gatvėje, su tais pačiais įrenginiais buvo atidaryta „Vilnies“ spaustuvė. Kaip 1935 m. rašė „Panevėžio garsas“, jų metu už 1 200 litų kelių žydų buvo nupirktos 2 spausdinimo mašinos, popieriui pjauti peilis, šriftas ir kiti reikmenys. Archyviniuose dokumentuose randamas pirmasis spaustuvės pavadinimas „Vilnis“. Kodėl vėliau pavadinimas pasikeitė, duomenų nėra. „Vilnies“ spaustuvės savininkas buvo Chaimas Sudelskis. Pas jį dirbo du darbininkai: raidžių rinkėjas ir mašinistas. „Vilnies“ spaustuvės gyvavimo laikas neilgas, iki 1941 m. nacionalizacijos. Dabartinėje Panevėžio Bataliono gatvėje šiuo adresu namo jau nėra, likusi tik jo siena.

Šioje vietoje dabar įsikūrusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Bibliotekos ansamblį sudaro sujungti Respublikos g. 14 ir 16 namai bei priestatai. Senąjį ir naująjį korpusus jungia stiklinis stogas. Kitapus gatvės įsikūrusi miesto dailės galerija, kurios taip pat siūlome nepraleisti.

„Vilnies“ spaustuvė. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
J. Masiulio knygynas (Respublikos g. 21)
55.729992, 24.357311
Vykti Vykti
J. Masiulio knygynas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžio miesto centre esantis Juozo Masiulio knygynas – seniausias lietuviškas knygynas visoje Lietuvoje. Knygnešys ir knygininkas J. Masiulis priklausė Garšvių knygnešių draugijai, spaudos draudimo metais jis platino uždraustas lietuviškas knygas. Spaudos draudimą panaikinus, 1905 m. J. Masiuliui atsirado galimybė knygyną atidaryti legaliai. Tarpukariu čia buvo miesto kultūros židinys, knygyno įkūrėjas garsėjo kaip mecenatas, visuomenės veikėjas. Šiame pastate galima pamatyti prieškario metais tapytą J. Masiulio portretą bei tarpukariu knygyną puošusį Vytauto Didžiojo paveikslą, išlikusius iki šių dienų. Net ir praėjus daugiau nei šimtui metų nuo knygyno įkūrimo, dabartiniai jo savininkai – knygyno įkūrėjo palikuoniai.

Užeikite į vidų, pasižvalgykite po seną knygyną, pajuskite čia gyvenančių knygų dvasią. Vidaus interjeras vis dar mena senuosius knygyno laikus.

J. Masiulio knygynas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Bankas, J. Zikaro „Atlantai“ (Respublikos g. 56)
55.733848, 24.358209
Vykti Vykti
Bankas, J. Zikaro „Atlantai“ . Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Bankų užuomazgos Panevėžio mieste atsirado XIX a. antroje pusėje. 1930 m. pradėta banko rūmų statyba. Sklypai statybai nupirkti iš dviejų žydų šeimų, sumokėjus jiems 30 000 litų. 1930 m. rugpjūčio 9 d. sudaryta sutartis su statybos techniku Leonu Markovičiumi dėl visų statybos darbų. Bendra darbų vertė siekė 245 000 litų. 1931 m. sausio 1 d. sudaryta sutartis su Juozu Zikaru dėl 12 skulptūrų ir 2 ornamentų sukūrimo. Šių darbų vertė buvo13 500 litų. Pats skulptorius turėjo savo lėšomis samdyti darbininkus. Buvo sukurta 12 „Atlantų“ skulptūrų ir rozetė operacijų salėje bei ornamentinis pagrąžinimas su Vyčiu Respublikos gatvės fasade. Įdomu tai, kad 1932 m. banko pastate pastatytas pirmasis telefono automatas Panevėžio mieste. Lietuvos banko Panevėžio skyriaus pastatas tapo vienu svarbiausių ir gražiausių Respublikos laikų pastatu visame mieste. Jį ypatingai garsino žinomo panevėžiečio skulptoriaus J. Zikaro darbai.

Pastatas su J. Zikaro kurtais 12 „Atlantų“ išlikęs iki šių dienų – užeikite į vidų ir patys pamatykite.

Bankas, J. Zikaro „Atlantai“ . Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Spirito gamykla (Respublikos g. 82)
55.736872, 24.354795
Vykti Vykti
Spirito gamykla Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžyje spirito pramonė prasidėjo dar 1890 m., kai pačioje vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbiamos blaivybės eroje Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila mieste įkūrė mielių ir spirito fabriką. Tai buvo stambiausia miesto įmonė iki pat Pirmojo Pasaulinio karo. Šiame fabrike buvo gaminami alkoholiniai gėrimai, mielės, angliarūgštės, buities chemijos prekės, odekolonas. Be to, dalį produkcijos, valstybės užsakymu, Panevėžys skyrė rektifikacijai. Šio proceso metu iš distiliuoto etilo alkoholio būdavo pašalinamos priemaišos – švarus spiritas buvo reikalingas medicinai. XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje apie 70 % čia pagaminto spirito buvo eksportuojama į Kazachiją, Latviją bei kitas šalis, o apie 30 % buvo sunaudojama vaistams, actui, alkoholiniams gėrimams, parfumerijos prekėms Lietuvoje. XX a. pradžioje šiame fabrike sunkiomis sąlygomis po 13 val. per parą už mažą atlygį triūsė daugiau nei 100 darbininkų, tarp kurių buvo net ir vaikai.

Kalnapilis (Taikos al. 1)
55.737663, 24.35166
Vykti Vykti
Kalnapilis. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

„Kalnapilio“ alaus darykla – pati seniausia Panevėžio įmonė ir viena stambiausių alaus daryklų Lietuvoje, sėkmingai veikianti nuo 1902 m. Tai vienintelė įmonė Lietuvoje, nuo savo įkūrimo dienos niekada nenustojusi gaminti alaus. Šią alaus daryklą įkūrė vokiečių kilmės dvarininkas Albertas Foigtas, todėl iš pradžių ji turėjo vokišką pavadinimą „Bergschlosschen“. Išvertus iš vokiečių kalbos, tai reiškė „pilaitė ant kalvos“. 1935m. ši alaus darykla tapo akcine bendrove ir buvo pavadinta lietuviškai ― „Kalnapilis“. Pradėjusi vos nuo trijų alaus rūšių, 1929 m., įsigijus įmonę H. ir I. Chazenams, alaus darykla gamino jau penkių rūšių alų: „Pilzeno“, „Tamsųjį“, „Stprųjį“, silpną „Stalo“ bei „Strong Ale“. Pagamintas alus arkliais pakinkytu vežimu buvo išvežiojamas net po 40 alinių ir krautuvių Panevėžio bei Ukmergės apskrityse. Iki alaus daryklos įsteigimo per metus Panevėžio mieste buvo suvartojama 8 tūkstančiai kibirų degtinės už 62 tūkstančius rublių. Alaus daryklos įsteigimas turėjo sumažinti stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimą.

Kalnapilis. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Kultūros ir poilsio parkas (Parko g.)
55.737566, 24.335727
Vykti Vykti
Kultūros ir poilsio parkas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Įsikūręs tarp pramonės ir miegamųjų rajonų Kultūros ir poilsio parkas – vietinių itin pamėgsta vieta laisvalaikio praleidimui. Aktyvų poilsį mėgstančios šeimos čia ras diskgolfo, sporto ir vaikų žaidimų aikšteles, naujus dviračių ir pėsčiųjų takus, piknikų vietas su kepsninėmis. Pasivaikštant Nevėžio pakrante ar užlipus ant tilto atsiveria išties puiki panorama, o norinčių ramiai pailsėti su puodeliu kavos ar arbatos, parke taip pat laukia labai jauki kavinukė.

Kultūros ir poilsio parkas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Cukraus fabrikas (Įmonių g. 22)
55.741633, 24.316481
Vykti Vykti
Cukraus fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Cukraus fabrikas Panevėžyje veikė nuo 1940-ųjų iki pat 2008-ųjų metų. Pirmuosius keliolika metų po pastatymo fabrikas buvo stambiausia Panevėžio įmonė, fabriko kompleksą sudarė 22 pastatai, o techniniu lygiu bei gamybos sudėtingumu šiam fabrikui anuomet neprilygo nei viena Panevėžio įmonė. Panevėžio cukraus fabriko pajėgumas buvo 100 000 tonų runkelių per sezoną. Sezono metu čia buvo įdarbinama iki 1000 darbininkų. Pastoviai fabrike turėjo dirbti apie 300 darbininkų. Gamybos procesas vykdavo lauke, požemiuose, nešvariuose runkelių paruošimo, o taip pat specialių santechninių sąlygų neturėjusiuose cukraus virinimo ir produktų skyriaus patalpose. Dirbančius alino temperatūrų skirtumai ir drėgmė.

Šiandien cukraus fabriko pastatai likę tušti. Buvusią gamyklos jėgą meną didžiuliai raudono mūro pastatai. Iš pastatų daugybės ir jų dydžio galime matyti koks tai buvo didelis ir reikšmingas ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos pramonės objektas. Reikėtų paminėti ir tai, kad ilgą laiką cukraus fabrikas garsėjo ir savo kultūrine veikla. Jame veikė klubas, biblioteka, buvo įrengtas antrasis mieste televizorius, suburtas cukraus fabriko vyrų choras. Kviečiame pasivaikščioti Įmonių gatvele, kuria keliaujant matysite buvusio fabriko didybę.

Cukraus fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Malsena. Amilina (J. Janonio g. 12)
55.741543, 24.320669
Vykti Vykti
Malsena. Amilina. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžys visuomet buvo Lietuvos ir Baltijos šalių malūnų pramonės sostinė. Ne vienerius metus miestas buvo laikomas didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. Derlingose Panevėžio krašto žemėse buvo išauginamas geras kviečių derlius, o1875 metais per Panevėžį nutiestas geležinkelis sudarė palankias sąlygas plėtotis pramoninei malūnininkystei. Dabartinės įmonės „Roquette Amilina“ ištakos siekia 1841 m., kai žydų kilmės B. Rubinšteinas čia įkūrė modernų malūną. Tai buvo pirmasis pramoninis malūnas mieste. Per metus jis sumaldavo daugiau nei penkis milijonus pūdų kviečių ir XIX a. pabaigoje per Panevėžį nutiestu Liepojos-Romnų geležinkeliu miltus gabendavo į Rygą, Liepoją, Varšuvą, Peterburgą bei Maskvą. Bėgant laikui malūnas plėtėsi: pergyveno karus, nacionalizaciją ir privatizaciją – tapo akcine bendrove „Malsena“, malimo ir makaronų pramonės lydere Baltijos šalyse.

Malsena. Amilina. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Restoranas „Vakarinė Žara“ (S. Dariaus ir S. Girėno g. 4)
55.730273, 24.32651
Vykti Vykti
Restoranas „Vakarinė Žara“. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Legendinis Panevėžio restoranas „Vakarinė Žara“ iki šių dienų stebina savo išskirtiniu interjeru, o pastato sienos galėtų papasakoti daugybę įdomių istorijų iš praeities. Restoranas savo duris atvėrė prieš beveik keturis dešimtmečius ir buvo bene prabangiausias restoranas visoje Lietuvoje. Jį galima pavadinti sovietine restoranų klasika. Anuomet čia suvažiuodavo visos šalies elitas, čia lankėsi ir restorano patiekalais mėgavosi ne vienas Lietuvos prezidentas. Restorano erdvėse vyrauja raudona spalva, iki šių dienų išlaikytas restorano interjeras, menantis aštuntąjį dešimtmetį. Visos interjero detalės čia suderintos iki smulkmenų. Čia vis dar išlikę specialiai restoranui pagaminti šviestuvai raudonais gaubtais bei salė, skirta tik valdžios atstovams ir ypatingiems svečiams, į kurią kitiems restorano lankytojams nebuvo lengva pakliūti. Dauguma šio restorano darbuotojų čia dirba nuo pat jo atidarymo pradžios.

Restoranas „Vakarinė Žara“. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra