Vidurio Lietuvoje įsikūręs Kaišiadorių rajonas kasmet sulaukia vis daugiau beieškančiųjų naujų patyrimų ir įspūdžių. Tolygiai apgyvendintas kraštas su daugiau nei 150 lankytinų vietų, išsibarsčiusių po visą rajoną – puiki vieta mėgstantiems ramų keliavimo būdą ir nenusiteikusiems vargti spūstyse. Per trumpą laiką visų vietų neaplankysite, na o labai skubantiems paruošėme šią santrauką.
Didžiausias Lietuvoje, Baltijos šalyse ir vienas didžiausių muziejų po atviru dangumi Europoje aprėpia 195 ha plotą ir turi daugiau nei 90 000 kilnojamų eksponatų. Muziejus atspindi XVIII a. pab. – XX a. pirmos pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas. Muziejuje vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai, renginiai susiję su papročiais ir kalendorinėmis šventėmis. Be jokios abejonės, vieno apsilankymo čia bus per mažai, skirtingais metų laikas muziejus atsiskleidžia vis kitomis spalvomis.
Šalia muziejaus esantis Rumšiškių miestelis yra vienas iš nedaugelio, kuris pakeitė savo geografinę padėtį. Buvusioje miestelio vietoje dabar telkšo Kauno marios, o perkelta senoji bažnyčia su varpine žvelgia nuo kalvos į 60 kv. km. dirbtinę Kauno jūrą. Keliaujant į muziejų būtų nuodėminga neaplankyti netoliese augančios Rumšiškių pušies, jos kamieno apimtis siekia 5 metrus, ji yra pati storiausia Lietuvoje!
Lietuva per visą savo istoriją turėjo tik tris kardinolus Lietuvius, vienas iš jų gimė Žaslių parapijoje, kukliame Guronių kaime. Šalia dviejų legendomis apipintų kalvų stovėjo būsimo kardinolo namai. Nors alkakalniai dar išlikę, bet sodybos, per kurios slenkstį kiekvieną rytą perlipdavo Vincentas, mes jau nebepamatysime, jos vietoje dangų siekia koplyčia, ją atu supa penkios. 2002 m. popiežiui Jonui Pauliui II į rožinio maldą įtraukus šviesos slėpinį, Guronyse pradėtas kurti parkas. Kardinolas labai mėgo rožinio maldą, jo atminimui čia atsirado ne tik slėpinių kelias, tačiau ir rekolekcijų namai su rožinio ekspozicija.
Užtvenkus Kauno marias, buvo pastatyta Kauno HE, jos galingumas siekia 100 MW. Elektrėnuose ir Ignalinoje pastačius po elektrinę atsirado poreikis turėti elektros gamybos jėgainę, kuri išlygintų netolygius energijos svyravimus. Prie Kauno marių 1978–2000 metais buvo pastatyta dar viena elektrinė, šį kartą – hidroakumuliacinė ir turinti 900 MW galios. Naktį, kai elektra yra pigesnė, vanduo galingais siurbliais yra pumpuojamas į aukštutinį jėgainės baseiną, o dieną, kada elektros poreikis yra didesnis, vanduo leidžiamas atgal į Kauno marias. Bėgantis vanduo suka turbinas, o pagaminta elektra patenka į bendrus elektros tinklus. Ekologiška elektros gamintoja didžiausia ne tik Lietuvoje, tačiau ir Baltijos šalyse.
Iš anksto susitarus galima apsilankyti elektrinės viduje, nuo aukštutinio baseino atsiveria išties įspūdingas Kaišiadorių rajono kraštovaizdis.
Šalia Kruonio HAE, Surgantiškių kaime yra kelias – gravitacinė kalva. Pastačius automobilį ir įjungus laisvą pavarą, atrodo, jog jis rieda į kalną, o ne nuokalnę. Tokia optinė iliuzija susidaro dėl išskirtinai susiformavusios aplinkos.
Šiltuoju metų laiku keliaujant pro Kernavę verta aplankyti ir Kaišiadorių rajoną. Tiesa, persikėlimas per Nerį taps neišvengiamas. Galimybė važiuoti per Vievį ar Jonavą, žinoma, išlieka, tačiau Gediminas Dzeventauskas padės sutaupyti laiko. Prie Čiobiškio miestelio šiltuoju metų laiku (gegužės–lapkričio mėn.) veikiantis keltas jau atšventė savo 80 metų jubiliejų, nors yra žinoma, kad jis žmones per Nerį kelia jau nuo XIX a.
Trečia Dzeventauskų giminės karta rūpinasi keltu ir palengvina žmonių kasdienybę. Atrodytų, keltas nėra kažkuo išsiskiriantis, tačiau kitą krantą jis pasiekia ne variklių ar irklų dėka, o tekančios upės srovės pagalba. Tai vienintelis lyninis keltas, išlikęs Lietuvoje. Netoliese galima aplankyti Budelių piliakalnį, Savarinės vandens pralaidą.
Konstantinas Tiškevičius ekspedicijos Nerimi metu atkreipė dėmesį į baltus bokštus, kylančius virš medžių žymiuosiuose Paparčiuose. Stanislavo Beinarto nuopelnas, kad Paparčiai buvo taip vadinami. 1649 m. jis skyrė lėšų dominikonų vienuolyno statyboms, o pastarieji pasirūpino, kad ši vieta būtų žinoma visoje Lietuvoje.
Vienuolyne veikė noviciatas (buvo ruošiami vienuoliai), didžiulė biblioteka, vienuoliai turėjo savo sodą ir vandentiekį. Deja, bet dėl aktyvaus dalyvavimo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, vienuolynas buvo uždarytas, o vėliu ir nugriautas. Vis dėl to, smalsuoliai atvykę į Paparčius turi ką pamatyti. Per stebuklą išliko vienuolyno vartai ir koplyčia, teritorija yra gražiai sutvarkyta ir įamžinta.
Toje vietoje, kurioje stovėjo vienuolyno pastatas, dabar stūkso bendruomenės namai. Čia vyksta tradicinių amatų užsiėmimai, paskaitos, baroko muzikos festivalis. Prie pat vienuolyno teritorijos gamtos mylėtojai gali aplankyti Paparčių botaninį draustinį. Jame gausu raudonojoje knygoje esančių augalų, ne veltui, tai yra vienas pirmųjų draustinių įkurtų nepriklausomoje Lietuvoje. Šalia Paparčių – du piliakalniai – Žydkapis ir Pilies kalnas. Kaime yra medinė Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, kapinėse – retas statinys Lietuvoje – 24 vietų kolumbariumas. Gretimame Panerių kaime veikia Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas.
Pirmasis Kaišiadorių vyskupijos šeimininkas Juozapas Kukta kartą pasakė: "Ten kur įsikuria vyskupas, išauga miestas". Jis tik iš dalies buvo teisus, nes Kaišiadorių plėtrai geležinkelio atsiradimas turėjo didesnę įtaką, bet negalima kvestionuoti fakto, kad naujos vyskupijos atsiradimas netapo paskata Kaišiadorims plėstis dar intensyviau. Paradoksalu, bet XX a. pradžioje Kaišiadoryse dar nebuvo bažnyčios, ji neatsirado ir vėliau. 1913 m. pradėjus statybos darbus, juos teko nutraukti, - prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariams pagrobus visas statybines medžiagas statybos užsitęsė, o įkūrus naują vyskupiją, maldos namai buvo pabaigti pastačius ne bažnyčią, o katedrą.
Vienoje iš koplyčių amžino poilsio atgulė Palaimintasis Teofilius Matulionis, kurio gyvenimo kelias gali būti pavyzdžiu kiekvienam. Jo pasirinktas šūkis "Per kryžių į žvaigždes" atspindėjo ganytojiškos veiklos esmę – skelbti išganymo viltį per Išganytojo mirtį ir prisikėlimą. Dievo gailestingumo koplyčioje yra saugomos Šv. Jono Pauliaus II, Šv. Faustinos ir Mykolo Sapočkos relikvijos.
Kalvių bažnyčia yra mėgstama vietinių gyventojų, jaunavedžių ir turistų. Nedidelė, nuolatinio klebono neturinti bažnytėlė yra rotondos formas. Tokių Lietuvoje yra tik dvi, antroji stovi Sudervėje. Kalvių bažnyčios statybas finansavo Tomas ir Juzefa Vavžeckai, tačiau architektas nėra žinomas. 1806 m. pašventintas pastatas ne kartą yra nukentėjęs nuo įvairių gamtos stichijų.
Už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios, nusileidus nuo kalvos, telkšo Kalvių ežeras. Geriausiai įrengta maudymosi vieta Kaišiadorių rajone yra mėgstama karštomis vasaros dienomis. Be galimybės įšokti į vandenį, čia galima pažaisti tinklinį, krepšinį, yra pavėsinė. Visai netoli bažnyčios įsikūrę Kalvių bendruomenės namai.
Žasliai susiję su Lietuvos metraštyje užrašyta legenda apie lietuvių tautos romėniškąją kilmę. Legendoje rašoma, kad mirus Romos kunigaikščio Palemono palikuonio kunigaikščio Kukovaičio motinai Pajautai, sūnus padaręs stabą jai atminti ir pastatęs prie Žaslių ežero. Žmonės tą stabą garbinę ir Pajautą laikę deive. Paskui stabas supuvęs ir ten užaugusios liepos. Tą vietą vėliau žmonės ir garbinę. Yra didelė tikimybė, kad Šv. Jurgio bažnyčia stovi ant legendoje minimo piliakalnio, nes daugiau panašių vietų aplink Žaslių ežerą nėra.
Žasliuose verta aplankyti ne tik piliakalnį. Miestelis yra dažnai pavadinamas mažaisiais Trakais, nes jį supa net trys ežerai. Miestelio centre esanti aikštė taip pat turi savo vardą, ją vietiniai gyventojai vadina Tado Blindos aikšte, mat čia buvo filmuojama paskutinė garsiojo filmo scena, kurioje žymusis "svieto lygintojas" buvo nušautas. Blindos mirties vieta neįamžinta, bet aikštės centre stovi paminklas su Žaslių herbu ir simbolišku užrašu lotynų kalba "EX MANCIPIO LIBERTAS" ("Iš nuosavybės laisvė").
Žaslių bažnyčios slėnyje vyksta įvairūs kultūriniai ir sporto renginiai, vienas žymiausių – tradicinis bėgimas aplink Žaslių ežerą.
Žaslių miestelio žydų bendruomenė viena anksčiausiai paminėtų Lietuvos istorijoje. 1555 m. dvylika Žaslių žydų skundėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, neva jiems grasina Trakų vaivada. Aktyviai Žaslių gyvenime dalyvavę žydai iki antrojo pasaulinio karo sudarė didžiąją miestelio gyventojų populiaciją. Pagrindinė jų veikla buvo įvairūs verslai, tačiau žydai iniciavo ir savanoriškų organizacijų veiklą (gaisrinės savanoriai), rodė iniciatyvą kultūriniame gyvenime.
Žymiausias žaslietis yra vienas garsiausių pasaulio pianistų – Leopoldas Godovskis. Simboliška, kad kažkada buvusioje sinagogoje dabar veikia kultūros centras, tradicinių amatų centras, o ant jos sienos kabo Leopoldo Godovskio bareljefas. Žaslių tradicinių amatų centre galima išbandyti 17 edukacinių programų, tarp jų - duonos, šakočio, kugelio kepimo užsiėmimus.
Kaišiadoryse, J Biliūno gatvės 26 namas, atrodytų, niekuo neišsiskiriantis. Taip, jis gražiai sutvarkytas, ant fasado kabo trispalvė, virš įėjimo pakabinta lentelė su užrašu. Vis dėl to šis namas turi ką papasakoti, nes tai pirmasis Algirdo Brazausko projektuotas ir statytas namas. Prezidentas čia augo, mokėsi, padėjo savo tėvams Sofijai Peresilevičiūtei-Brazauskienei ir Kazimierui Brazauskui. Pastarieji čia gyveno iki pat mirties. Išlikę baldai, nuotraukos, rankraščiai, primena mums apie kažkada čia šurmuliavusį buitišką Brazauskų šeimos gyvenimą. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, tradicinė muziejaus naktis, vedamos ekskursijos. Kazimiero Brazausko išpuoselėtas sodas su atsiveriančiu vaizdu į Kaišiadorių apylinkes tapo puikia erdve kultūrinei veiklai.
Mergakalnio regykla – aukščiausia Kauno marių atodanga. Atsiveriančiame ir sunkiai akimis aprėpiamame peizaže dominuoja Kauno marios. Šis vandens telkinys atsirado statant ne Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri atrodo visai ranka pasiekiama, o Kauno hidroelektrinę. Iškėlus 45 gyvenvietes buvo sukurtas didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvos istorijoje, užimantis 63, 5 kv. km teritoriją. Prie atodangos įrengta poilsiavietė, automobilių stovėjimo aikštelė.
Sakoma, kad senovėje nuo šio skardžio būdavo numetamos laisvo elgesio merginos, galbūt dėl saugumo, patalpintos į maišus. Dabar merginų nuo šio skardžio niekas nemėto, o vietą jau seniai spėjo pamėgti įsimylėjėlių poros. Netoliese yra Dovainonių piliakalnis, pilkapiai.
Priežasčių bent kartą aplankyti Darsūniškį pernelyg ilgai ieškoti nereikia, juk net pats Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas čia turėjo savo pilį. Laiko ir gamtos stichijos sunaikino ne tik pilies griuvėsius, tačiau ir patį piliakalnį. Stovintis paminklas iš paskutinių kovoja prieš laiko ženklus, juk kadaise čia svečiavosi ne tik Lietuvos Didysis kunigaikštis, bet ir jo pusbrolis – karalius Jogaila.
Dėl savo geros geografinės padėties Darsūniškiui teko priimti visas priešiškai nusiteikusias kariuomenes. Miestelis ne kartą degė ir darsūniškiečiai nusprendė pastatyti vartus, pro kuriuos ugnis ir nelaimės neprasiveržtų. Stovintys Šv. Agotos, Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio vartai pasitinka kiekvieną, jie jau spėjo tapti Darsūniškio simboliu.
Gyvenvietė traukia turistus ir dėl savo mineralinio vandens šaltinio, bet labiausiai, dėl didžiausio Nemuno turto – žuvies. Darsūniškyje galima aplankyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, varpinę, parką, žydų kapines.
Kalbama, kad kažkada šioje vietoje gyveno milžinas. Jis turėjo kaimyną, gyvenantį anapus Strėvos, ant Lašinių piliakalnio. Apie milžino likimą daugiau nėra žinoma, bet jam pritaikytas kirvis, gulintis piliakalnio papėdėje, kelia klausimą, kur jis buvo 1348 m. vasario 2 d.? Tuo metu įvykusiame Strėvos mūšyje Lietuviai susikovė su kryžiuočiais, mūšyje petys į petį kovojo Algirdas ir Kęstutis, deja, lietuviai pralaimėjo, mūšio metu žuvo du Gedimino sūnūs – Mantvydas ir Narimantas. Kiekvienais metais per rudens lygiadienį šioje vietoje vyksta baltų ugnies sąšaukos šventė. Kiek toliau nuo piliakalnio yra išskirtiniai pirmojo pasaulinio karo Tadaravos kapai, pilkapiai.
Dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje ilgą laiką didžiausio miesto titulą turėjo Žiežmariai. Gera geografinė padėtis ir didelis pravažiuojančių žmonių skaičius paskatino čia įsikurti verslius žmones – žydus. Didžiąją dalį gyventojų sudaranti bendruomenė kiek toliau nuo aikštės pasistatė maldos namus – sinagogą. XIX a. pastatyti maldos namai spėjo pabūti ir sandėliu, o dabar rekonstruoti. 2004 m. ant sinagogos pakabinta lentelė žymi žydų kultūros paveldo kelio pradžią.
Netoli sinagogos pastato, prie aikštės, stovi Šv. Jokūbo bažnyčia. Jos statybos darbai baigėsi nepastačius vieno bokšto, šis bruožas bažnyčią daro išskirtine visos Lietuvos mastu. Prieš pat ją jaunuolis Adomas Jakševičius 1932 m. pastatė laisvės paminklą. Ant postamento stovintis laisvės angelas turėjo priminti žiežmariečiams apie lietuvišką jų kilmę. Ko gero dėl šios priežasties paminklas sovietmečiu buvo nugriautas, atstatytas tik 1991 m. Sinagoga, bažnyčia, didžiulius kermošius menanti aikštė ir angelas primena apie bendruomenišką skirtingų tautų sugyvenimą Žiežmariuose.
Lenkijoje daugumai išsilavinusių žmonių Mykolo Kleopo Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne" yra gerai žinomas. Lietuvoje Oginskiai asocijuojasi su Rietavo dvaru, bet kas gali pamanyti, kad ši giminė savo vardą pasirinko nuo nedidelio Uogintų kaimo pavadinimo. Kruonyje esanti bažnyčia tarsi veidrodis atsispindi Oginskių giminės pirmuosius žingsnius Kaišiadorių rajone ir Lietuvoje. Bohdanas Oginskis – stačiatikybės ramstis, karžygys, žmogus padėjęs pamatus Oginskių giminės aukso amžiui. Bažnyčioje, kuri kažkada buvo cerkvė, yra saugomos jo ir sūnaus Samuelio Levo epitafinės antkapinės plokštės.
Kruonio taip pat neaplenkė istorijos negandos. XIX a. pradžioje miestelį siaubė Napoleono kariai, tuo metu buvo galutinai sunaikinti miestelyje stovėję renesansiniai rūmai, beje, jų likučius galima rasti šalia Kruonio gimnazijos pastato. Prie pat miestelio esančiame Gojaus miške yra viena didžiausių kapaviečių partizanams atminti, čia įrengta kryželių kompozicija, pastatytas paminklas.
Perkūnas, piliakalnis, aukuras, - žodžiai pažįstami, bet ką jie mums sako? Laukagalyje, netoli Paparčių kaimo ir Europos miško, prie nudžiūvusio ąžuolo guli akmuo. Atrodytų, būtų paprastas riedulys, jei nebūtų keistai nugludintas, neturėtų įdomių duobučių, galų gale, neatrodytų kaip sostas. Žmonės šį akmenį spėjo praminti velnio vardu, neva jis ateina čia pasišildyti prieš saulutę. Sunku pasakyti, kiek velnių čia apsilanko, bet žaltys čia gana dažnas svečias. Mūsų protėviai neturėjo rašto, tad ant akmens palikti ženklai yra gana dosnus šaltinis praeičiai pažinti. Duobutės atitinka Grįžulo ratų žvaigždžių išsidėstymą, nugludinta dalis, ko gero buvo aukuras, o latakais galbūt bėgo ne tik vanduo, bet ir kraujas.
Visai netoli 2004 metais pažymint Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą pasodintas Europos miškas.
Jonas Aleksandravičius, geriau žinomas Aisčio vardu, gimė ir vaikystę praleido Rumšiškių apylinkėse. Slapyvardžių turėjo keletą, vienas įdomesnių yra KOSSU. Jautrios sielos poetas buvo linkęs įsimylėti, kad savo favoričių nepamirštų, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį, t.y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė. Jo eilėse persipina liūdesys ir grožis, kūryba buvo mėgstama to laikmečio jaunimo tarpe, už eilėraščių rinkinį "Užgesę chimeros akys" 1937 m. gavo valstybinę premiją. Rumšiškių miestelyje esančiame Jono Aisčio muziejuje galima plačiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Prie muziejaus J. Aisčiui pastatytas paminklas. Poetas palaidotas Rumšiškių kapinėse. Vos už kelių kilometrų, Dovainonių kaime, galima aplankyti ir poeto gimtinę, susipažinti su šalia gyvenančiu Aisčio sūnėnu.
