Vienos dienos pažintinis maršrutas po Tauragnų apylinkes:
Tauragnai–Stučiai–Šeimatis–Minčia–Rūgšteliškis–Vaišnoriškė–Strazdai–Šuminai–Daunoriai–Sėlė–Taurapilis–Šimkūnai–Tauragnai.
Manoma, kad pirmosios bažnyčios statybos Tauragnuose siekia Vytauto Didžiojo laikus. Lietuvai priėmus krikščionybę, Jogaila 1387 metais pastatė Lietuvoje septynias bažnyčias. Tauragnų bažnyčia buvo pirmoji iškilusi rytinėse Lietuvos žemėse. Vieta šventovės statyboms buvo pasirinkta su potekste. Aukštas kalnelis, kuriame iškilo krikščionių namai, pagonių laikais buvo vadinamas romuva. Vaidilutės, kurstydamos amžinąją ugnį, su siaubu žvelgė į naujosios religijos plėtrą. Manoma, kad Tauragnuose vietiniai sudegino tris pirmąsias katalikų šventoves ir dar ilgai priešinosi naujajam tikėjimui. Tauragnai pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo valsčiaus centras. Gyvenvietę puošė sena, medinė devyniolikto amžiaus pabaigoje statyta bažnyčia. Šventovę išgarsino galingi, dvidešimties balsų vargonai, kurių aidas skambėjo visoje parapijoje.
Hab. biologijos mokslų dr. Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) savo gyvenimu ir veikla sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį bei intelektualinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomus įspūdžius su ja bendravusiems žmonėms, suformavo unikalų savo, kaip liaudies žiniuonės, įvaizdį. Gimusi Novorosijsko mieste (Krasnodaro kraštas, Rusija), Gesė – tas vardas ją lydėjo visą gyvenimą – užaugo ir amžinojo poilsio atgulė Tauragnuose. Dar gyva būdama daktarė prašė jai mirus ant kapo pasodinti vyšnią. Siekiant pagerbti šios iškilios asmenybės atminimą, Žolinčių akademijos prezidentės D. Kunčienės iniciatyva ant Labės ežero šlaito pradėtas kurti „Gesės vyšnių sodas“. 2012 m. buvo pasodinta Žolinčių akademijos padovanota 41 vyšnia. Vėliau vyšnias sodino E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo nariai, Tauragnų krašto bendruomenė, privatūs asmenys. Kraštietis R. Šimkūnas sukūrė sodą juosiančios tvorelės vartus ir užrašą. Nuo 2014 m. Tauragnų krašto bendruomenė organizuoja tradicine tapusią Vyšnių žydėjimo, o kartu ir bendruomenės gimtadienio šventę. 100-osioms gimimo metinėms buvo sumanyta jos tėvų buvusios trobos vietoje pastatyti stogastulpį, žymintį, kad čia ji gyveno, čia praėjo jos basakojės vaikystės vasaros, o šalia, Gesės vyšnių sode, jos atminimą įamžinti pastatant suolą. Skulptorius ir žymus medžio drožėjas ukmergiškis Rimantas Zinkevičius išdrožė suolą ir ant jo išraižė habilituotos daktarės žodžius: „Jeigu paparčio žiedo specialiai neieškai, tai žiedas susiras tave būtinai“. Nuo šiol suolas visiems Gesės vyšnių sodo lankytojams primins garsios žiniuonės išsakytą mintį ir leis atsipūsti bei pamąstyti apie jos nuveiktus darbus.
Minint 765-ąjį Tauragnų gimtadienį, 2020 m. birželio 27 dieną, buvo atidengta miestelio simbolio – tauro – skulptūra. Skulptūra įkurdinta ant paminklinio akmens, žyminčio pirmąjį Tauragnų vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose – 1255 m. Stilizuotą tauro skulptūrą sukūrė ukmergiškis skulptorius Vaidas Ramoška.
Prie giliausio Lietuvoje Tauragno ežero yra įrengta „Tauragno slėnio“ poilsiavietė. Į poilsiavietę atvykę poilsiautojai ir turistai, automobilius palikę stovėjimo aikštelėje, gali pasivaikščioti nutiestais takais, šlaite įrengtais laiptais su tarpinėmis aikštelėmis. Galima gėrėtis Tauragno ežero platybėmis nuo dviejų pontoninių lieptų su apžvalgos aikštelėmis. Prie trečio pontoninio tilto yra galimybė švartuoti valtis. Pakrantėje įrengtos 3 pavėsinės, laužavietės, pastatyti lauko baldai, įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė, persirengimo kabinos, šiukšliadėžės, sumontuoti lauko tualetai. Vaikams įrengta žaidimų aikštelė. Poilsiavietės teritorija yra apšviesta šviestuvais. Poilsiavietės teritorijoje yra „Inkilų medis“ su pakabintais sunumeruotais inkilais bei lentelė su informacija, kam šie inkilai skirti. Šalia yra įrengti informaciniai-pažintiniai stendai su informacija apie inkiluose gyvenančius paukščius, šikšnosparnius, boružes, kamanes, drugius, miegapeles, voveres, jų inkilų brėžiniai, apie retuosius mūsų krašto augalus, vabzdžius. Čia rasite informaciją apie Tauragno ežero žuvis, augalus ir bestuburius.
Lietuvos karinis ir valstybės veikėjas, dėstytojas Kazys Musteikis 1894 m. gimė Stučių k. (Tauragnų valsčius). 1915 m. baigė Orenburgo karininkų mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1918–1924 m. tarnavo Apsaugos štabe, Vilniaus ir Kauno komendantūrose, Karo mokykloje, Šarvuotame autodivizione. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su Lenkijos kariuomenės daliniais. 1928 m. baigė Vienos aukštąją prekybos mokyklą ir grįžo į karinę tarnybą. 1928–1930 m. buvo skiriamas į Karo aviacijos viršininko padėjėjo, Karo mokyklos inspektoriaus, Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriaus ir mokymo dalies vedėjo pareigas. 1932 m. baigė Belgijos generalinio štabo akademiją ir paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo 1–ojo skyriaus viršininku. 1934–1938 m. ėjo Karo mokyklos viršininko pareigas. 1937 m. suteiktas brigados generolo laipsnis. 1938–1940 m. – Krašto apsaugos ministras. Reikalavo priešintis Sovietų sąjungos okupacijai ginklu. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. grįžo į Lietuvą ir 1942–1944 m. dirbo Verslų ūkio inspekcijos direktoriumi Kaune. 1944 m. vėl pasitraukė į Vokietiją ir 1949 m. emigravo į JAV. Dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje veikloje, buvo Karininkų ramovės seniūnas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3–ojo laipsnio ordinu (1929), Vytauto Didžiojo 3–ojo laipsnio ordinu (1935) ir kt. Išleido knygą „Prisiminimų fragmentai“ (1970). 1977 m. mirė Čikagoje (JAV), palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Žymiojo kraštiečio atminimui buvusios jo gimtosios sodybos vietoje 1995 m. pastatytas stogastulpis, sukurtas žymaus tautodailininko – medžio skulptoriaus Stasio Karanausko, 2019 m. įrengtas informacinis stendas.
Šiame krašte guli ne vienas vertingas riedulys. Tačiau Moko akmuo (aukštis – 2,8 m, ilgis – 3,66 m, plotis – 3,3 m, perimetras – 9,64 m, jame iškalta dabar vos įžiūrima data) ir šalia jo gulintis mažesnis Mokiuko akmuo yra valstybės saugomi kaip gamtos bei kultūros paveldo objektai. Legenda byloja apie kadaise čia gyvenusį vyrą, vardu Mokas, turėjusį žmoną ir sūnų. Darbšti Moko šeima dirbusi už visą giminę. Tačiau, nusivylęs žmonių tingumu, Mokas pats nustojęs dirbti. Tada žmonės jį ėmę rūgoti. Tad sumanęs jis persikelti anapus Tauragno ežero ir šeimynykščiams liepęs plaukti atgal nesigręžiojant. Visgi žmona atsigręžusi ir nuskendusi. Mokas ir sūnus ežerą perplaukę, tik abu taip sielvartavę dėl nuskendusios žmonos ir motinos, kad akmenimis pavirtę...
Tai rusų sentikių maldos namai, kurie yra religinės bendruomenės nuosavybė. Uždaryta, pamaldos nevyksta. Šeimatyje rusai sentikiai apsigyveno po 1863 m. sukilimo, juos čia atkėlus valdžiai, vykdant Lietuvos rusifikaciją. Atsikėlę sentikiai čia pasistatė medinius maldos namus. Tolimesnė Šeimaties maldos namų istorija nėra gerai dokumentuota. Šiandien stovintis pastatas yra medinis stačiakampio plano, apkaltas vertikaliomis lentelėmis. Turi ganėtinai platų prieangį, virš kurio kyla žemas aštuonkampis bokštelis su aštuonšlaite bokšto smaile, užsibaigiančia aštuongaliu sentikių kryžiumi. Šeimaties cerkvėje sutinkamas sentikių maldos namams būdingas maldų salės padalinimas tvorele į moterų ir vyrų dalis. Prie maldos namų netoliese yra Šeimaties sentikių kapinės. Cerkvė į kultūros vertybių registrą neįtraukta.
Turėja liepa
Devynias šakas,
Visas devynias
Vėtrela palaužė.
Buvusioje Žigų sodyboje netoli Žiežulnio ežero kasmet vis dar sužaliuoja įspūdingo dydžio, masyvaus kamieno mažalapė liepa (Tilia cordata). Kodėl vis dar? Didžiulė drevė (aukštis apie 5 m, plotis – 0,7 m) tikrai nelengvina gyvenimo 200 metų senolei. Jos šakas aplaužę praūžusios vėtros ar neatsargūs miško kirtėjai. Liepos aukštis apie 25 m, kamieno plotis – 4,2 m.
Jei prabiltų, liepa tikrai papasakotų apie 1863 m. sukilėlius, kalusius ginklus netoliese esančiame Minčios vandens malūne, jų susirėmimą su carine kariuomene. Netoli Žigo liepos miško ramybėje ilsisi 1863 m. sukilimo dalyviai. Virš jos viršūnės kartais sklando ir netoliese įsikūręs erelis rėksnys.
Per 1863 metų sukilimą Minčios apylinkėse laikėsi K. Maleckio vadovaujamas 300 sukilėlių būrys. 1863 metų gegužės 4 d. caro kariuomenės dalinys užpuolė ir išblaškė sukilėlių būrį. Žuvę šeši sukilėliai buvo palaidoti miške netoli Minčios kaimo esančiose kapinėse.
2013 m. rugsėjo 13 d. Tauragnų Šv. Jurgio parapijos klebonas kan. Bronius Šlapelis Minčios kapinaitėse pašventino dr. Romualdo Šimkūno pagamintą stogastulpį, skirtą sukilėliams.
Minčios kaimelyje ant Minčios upės kranto pastatytas vandens malūnas grūdus pradėjo malti prieš 200 metų. Rašytiniuose šaltiniuose minimas Minčios malūnas statytas 1792 metais iš apipjautų medžio rastų. Malūne buvo įrengtos ketverios girnos ir vėlykla. Minčios dvare specialiais įrankiais būdavo pjaunamos lentos. Čia veikė vario kalykla, kurioje kūjus kilnojo Minčios upelio vanduo. Vietiniai žmonės sako, kad malūne buvo įrengti „spąstai gaudyti Minčiagirės velniams ir laumėms, kurie anais čėsais į upelio vandenį nusinešė mūsų kaimo gražuolę Minčiją“.
Apie Minčios malūną dar pasakojama: „Minčioje buvęs ant upės įtaisytas vandens kilnojamas blokas – kūjis. Čia vario gabalus kaldavę – plodavę į plonus lakštus. Minčios miške buvusi sukilėlių įrengta tvirtovė – buvę suvažiavę daug ponų. Arnotos buvusios padarytos iš ąžuolo, kulkos – iš švino. Rusams salvėmis iššovus, visi ponai išbėgę. Vienas baudžiauninkas nešęs Minčės miškan ponams sukilėliams sidabrinį dubenį su įvairiais brangiais indais, bet, išgirdęs šūvius, tuos indus užkasęs Alksniškių ir Minčės kelių kampe“.
Žmonės sako, kad tarp Minčios ir Žiežulnio ežero yra užkasti pinigai. Tas kalnelis ir vadinamas Piniginiu kalnu. Prie Minčios malūno pastatytas paminklas, menantis 1863 metų sukilimą.
Malūnas 1971 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Dabar malūnas yra rekomenduojamas lankyti kaip Lietuvos kultūros paveldo objektas.
Aukštaitijos ekologinė monitoringo stotis. Stotyje vykdomas ilgalaikis ekosistemos monitoringas, vertinama su tolimosiomis oro pernašomis į mūsų aplinką atkeliaujančios cheminės medžiagos, jų poveikis miško ekosistemai. Esant galimybei darbuotojai trumpai supažindins su pagrindiniais ekosistemoje vykstančiais procesais, jų stebėjimais.
Rūgštėliškio kaime galimos sezoninės edukacinės programos / ekskursijos:
• Pasivaikščiojimas su biologu – ėjimas stebint aplinkui knibždančią gyvybę, vykstančius procesus. Kas slepiasi už iš pirmo žvilgsnio nežymių gamtinių detalių ir kaip glaudžiai viskas susiję.
• Patyriminis pasivaikščiojimas – miško maudynės. Kviečiame panirti į gamtą visu kūnu: paliesti, įkvėpti, įsiklausyti į save ir pirmapradę gamtinę gyvastį. Proga pabūti natūralia gamtos dalimi ir atkreipti dėmesį į dalykus kurių dažnai nepastebime.
• Mikrokosmosas po mūsų kojomis – pro didinamąjį stiklą nersimę į samanų koralinius rifus ir susipažinsime su įprastai nematomu miniatiūrų pasauliu.
• Laukiniai maistiniai augalai – ėjimas ragaujant ir uostant, ką dėtį į sriubą, ką barstyti kaip prieskonius, o ko geriau neliesti.
• Vaistinė aplink mus – susipažinimas su aplinkiniais vaistiniais augalais.
• Žalumynai namuose – dalyviai supažindinami su maistinių daigų, ūglių auginimu namuose, jų nauda organizmui. Kiekvienas dalyvis turės galimybe individualiai sau pasiruošti mikro žalumynų sėjinuką.
• Susidraugavimo su senaisiais amatais dirbtuvės. Proga jaukiai pačiupinėti, susipažinti ir tiesiog pamėginti senuosius amatus: žvakių liejimą, juostų vijimą, verpimą rateliu ir verpstuku, pynimą iš žolių, šiaudinių sodų vėrimą.
Šis penkių sodybų padriko plano struktūros kaimas susiformavo XVIII a. II p – XX a. pr. Kaimo susiformavimą lėmė prie Tauragnų – Braslavo vieškelio įsikūrusi smuklė. 1798 – 1830 m. kairiajame Būkos upės krante įsikūrė pirmoji – Jono Žilėno – sodyba (įtraukta į Kultūros vertybių registrą). Skaidantis Žilėnų šeimai, apie XIX a. vid. įsikūrė antroji – Silvestro Žilėno – sodyba. XIX a. II pusėje įsikūrė dar dvi sodybos: Antano ir Albino Žilėnų sodyba dešiniajame Būkos upės krante bei Juozo Šumino šeimos, atsikėlusios iš Šuminų kaimo, sodyba. Penktoji sodyba įsikūrė XX a. pr., ją įkūrė Kazys Žilėnas. Nuo XX a. pr. kaimo struktūra iš esmė nesikeitė – pastatai buvo perstatomi, tačiau tose pačiose vietose arba šalia, naujų sodybų neįkurta. Intensyvus kaimo trobesių perstatymas vyko 1902 – 1913 m., taip pat XX a. 3 dešimtmetyje, kai smuklės vietoje įsikūrė garinė lentpjūvė. Sodybos kūrėsi priklausomai nuo aplinkinių sąlygų – miško, esamų kelių, upės, reljefo, tačiau bendrai pastebima, jog arčiau gyvenamųjų namų statyti svirnai, už jų – tvartai. Pirtys statytos arčiau upės, atokiau nuo kitų sodybos pastatų. Kluonai statyti kaimo pakraščiuose. Kaimas išlaikė tradicinę aukštaitišką architektūrą. Seniausiems pastatams būdinga šiaudų ar malksnų stogo danga, stogų dekoravimas lėkiais ir vėjalentėmis, fasadų dekoras pjaustinėtomis lentelėmis, mediniai stoginėliai, durys su dekoratyviu rombo apkalu. Kaimo teritorijos centrinėje dalyje suformuota trikampė kelių sankryža-aikštelė. Ši vietovė įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
Kaimas, įsikūręs Baluošo ežero šiaurinėje pakrantėje, pirmą kartą paminėtas 1783 m. Breslaujos dekano bažnyčių vizitacijos knygoje Balošekulio vardu. 1798 m. Ažvinčių dvaro inventoriuje jau aprašyta gausi miško sargo Jurgio Strazdo šeima, pagal kurią vėliau pavadintas ir visas kaimas. Strazduose buvo klojimo teatras. Žmonės kaime labai mėgdavę dainuoti. Kraštotyrininkai surinko per 200 čia dainuotų dainų. XIX a. per Strazdus ėjo sielių kelias. 1851 m. kaime buvo 2 sodybos, XIX a. 2 pusėje – 5 sodybos. Nuo XX a. pradžios kaimas nesiplėtė. 1951 m. kaime žuvo 7 Vytauto apygardos „Lokio“ rinktinės partizanai, vadovaujami Balio Vaičėno-Liubarto. Jiems atminti pastatytas paminklas. Kaip Penkių sodybų kaimas ši vietovė įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
Baluošo ežero rytinėje pakrantėje įsikūręs kaimas minimas nuo 1784 metų kaip Pabaluošė. Tačiau spėjama, kad pirmoji sodyba šioje vietovėje atsirado gerokai anksčiau, nes kaimas dar 1554 m. priklausė Ažvinčių dvarui. Vėliau kaimas vadintas Smaldiškėmis, Smalgiškėmis, Užubaluoše ir tik XX a. pradėtas vadinti Šuminais, pagal jo gyventojų pavardes. Kaime auga apie 200-300 m. senumo pušis – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, daugybė klevų, todėl kaimas ypač gražus rudenį. Kaip Septynių sodybų kaimas ši vietovė įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Tačiau labiausiai Šuminai smalsuolius traukia ne dėl etnografinių pastatų ar vietovės užstatymo plano, o vietų, kuriose kadaise buvo filmuotos legendinio lietuviško filmo „Tadas Blinda“ (rež. B. Bratkauskas) scenos.
Paprastoji pušis (Pinus silvestris). Kamieno aukštis – 3,2 m, aukštis – 18 m. Amžius apie 250 m. 1999 m. LR aplinkos ministerijos paskelbta valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.
Stovyklavietė įrengta prie Būkos upės, šalia kelio Vaišniūnai - Šeimatis - Tauragnai. Lankytojų patogumui stovyklavietėje įrengtos pavėsinės, lauko stalai su suolais, laužavietės, lauko tualetai, lieptas į ežerą, persirengimo kabina, informacinis stendas bei kita infrastruktūra.
Istorija pasakoja, jog 82-ejų metų itin pamaldus kaimo ūkininkas Justinas Vitkauskas 1925 m. būsimiems maldos namams dovanojo 39 su trupučiu ha žemės. 1933–1934 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia – liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, modernaus stiliaus. Bažnyčios interjeras įrengtas 1935 m. Pagrindinis altorius – Lietuvoje retas art deco stilistikos su ankstyvosios kūrybos lietuvių skulptoriaus Bernardo Bučo skulptūra „Jėzaus širdis“. Bažnyčios šventoriuje stovi 2000 m. atidengtas dr. Romualdo Šimkūno stogastulpis, skirtas žuvusiems partizanams atminti.
Piliakalnis įrengtas Tauragnų ežero pietiniame krante, dabartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko, Tauragno kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Piliakalnio aikštelė trapecinė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 90 m ilgio, 22 m pločio rytiniame gale ir 14 m pločio vakariniame gale. Aikštelės vakariniame ir rytiniame galuose supilti apsauginiai pylimai. Piliakalnio vakarinę, pietinę ir rytinę pašlaites lanku juosia gynybinis griovys. Piliakalnio šlaitai statūs, 13-14 m aukščio. Taurapilio piliakalnis su gyvenviete datuojami. I t-mečiu po Kr. – XV a. po Kr. vid., XVI-XIX a. po Kr. Tyrinėjimu metu kultūriniame sluoksnyje rastos krosnies liekanos, archeologiniai radiniai, nedegintų mirusiųjų kapai (vienas XVI a. pirmosios pusės kapas ištirtas). Kultūros vertybių registre šiam objektui suteiktas paminklo statusas. Taurapilis – tai senieji Tauragnai. Ant šio piliakalnio stovėjo Tauragnų pilis, paminėta 1373 m., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. 1433 m. Livonijos ordinas pilį sudegino. Išlikę pasakojimai, kad po kalnu yra užkeikta bažnyčia. Padavimas byloja, kad sykį vienas drąsuolis žiūrėjęs pro skylę kalne ir pamatęs apleistą bažnyčią su apgriuvusiais altoriais, bet vargonai groję. Šv. Jono naktį, lygiai per vidurnaktį, jei kas netyčia eina pro kalną, kalnas atsiveria ir pasimato bažnyčia, pasigirsta giedojimai, muzika, bet tai trunka tik sekundę...
Piliakalnis, dar vadinamas vad. Majaku, yra Aukštaitijos nacionalinio parko Tauragno kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Piliakalnis įrengtas Šventės upelio kairiajame krante, 120 m atstumu nuo Tauragno ežero pietinio kranto. Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 16x10 m dydžio. Šlaitai statūs, iki 10-12 m aukščio. Kitados piliakalnį saugojo pylimai ir grioviai, į šiaurę nuo piliakalnio buvo įkurta papėdės gyvenvietė. Piliakalnis netyrinėtas, datuojamas I tūkst. po Kr. – II tūkst. po Kr. pr. Kultūros vertybių registre piliakalniui suteiktas paminklo statusas.
