Pėsčiųjų maršrutas Lėvens kraštovaizdžio draustinyje

Lėvens upės slėnis pasižymi unikaliu kraštovaizdžiu viso Kupiškio rajono atžvilgiu. Vieni iš labiausiai lankomų objektų Kupiškio rajone: Palėvenės (Komarų) dvaras, Palėvenės Šv. Domininko (Dominyko) bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis ir Noriūnų dvaras, visi įrašyti į kultūros vertybių registrą, įkurti būtent šiame draustinyje. Žygiuodami šiuo maršrutu aplankysite ir kitus objektus: aktorės, režisierės Uršulės Unės Babickaitės-Graičiūnienės ir poeto, vertėjo Vytauto Rudoko kapus, Stirniškių atodangą (valstybės saugomas gamtos paveldo objektas), Stirniškių piliakalnį (kultūros paminklas). Maršruto startas ir finišas – Palėvenės Šv. Domininko (Dominyko) bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis. Ant vienų iš vienuolyno svirno durų iškabintas maršruto žemėlapis. Vietovėje maršrutas pažymėtas specialiais ženklais: horizontaliomis baltos, mėlynos, baltos spalvos juostelėmis (žvelgiant iš viršaus į apačią arba iš apačios į viršų) ant pakelyje augančių medžių ir kitų objektų.

Palėvenės vienuolyno istorija pradedama skaičiuoti nuo 1676 m., kuomet Lauryno Mykolo Počobuto-Odlanickio ir jo žmonos Marijonos iš Siesickių giminės finansiškai remiami čia apsigyveno pirmieji dominikonų vienuoliai. Vienuolyno ansamblį sudarė keletas įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, apjuostų aukšta mūro siena (dokumentuose dažniausiai vardijami aštuoni „namai”). Architektūros ir dailės istorijos požiūriu vertingiausias ansamblio pastatas – mūrinė Šv. Dominyko bažnyčia, pradėta statyti 1676 m. Manoma, kad bažnyčios interjeras yra išlikęs iš XVIII a. antros pusės, nes ankstesnysis buvo sunaikintas Šiaurės karo metu. Palėvenės bažnyčios interjeras su aštuoniais altoriais yra vienas originaliausių vadinamojo liaudiško baroko pavyzdžių Lietuvoje. Šiuo metu restauruotame vienuolyno svirne galima paragauti vienuolių patiekalų ir naminio alaus, pagaminto Kupiškio krašte, išbandyti rašymą lotyniškai žąsies plunksna – taip, kaip tai seniau darė vienuoliai.

Dolomitų atodanga yra Lėvens upės slėnio kairėje pusėje, ten, kur įteka Suosa – Noriūnų seniūnijos Stirniškių kaime. 1964 metais atodanga paskelbta geologiniu paminklu. Jos aukštis – 3 m, o ilgis – 40 m. Joje atidengti devono viršutinio skyriaus francio aukšto Suosos dolomitų sluoksniai. Joje galima išvysti kaverningą sluoksniuotą dolomitą. Stirniškių atodanga kartu su šalia esančiu pastatu dolomitinėmis kolonomis paskelbta geologiniu paminklu. Šis geologinis paminklas vadinamas įvairiais vardais: Stirniškių karjero sienelė, Pauliankos dolomitų atodanga ir dolomitinis pastatas, Pauliankos dolomitinė atodanga, Stirniškių atodanga. Minėtos iš dolomitų sumūrytos pastato kolonos yra ne tik geologinis, bet ir kultūrinis-etnografinis-istorinis paminklas. Suosos sluoksnių dolomitai Buivėnų ir Stirniškių karjeruose buvo laužiami statyboms nuo seno. 1988 m. Noriūnų apylinkėje Suosos upelio žemupys tarp Pasuosių, Karaliūnų, Radžiūnų ir Stirniškių kaimų paskelbtas geologiniu draustiniu. Jo plotas – 21,6 ha. Draustinio paskirtis yra apsaugoti vėlyvojo devono Suosos sluoksnių atodangas ir išeigas Suosos upelio vagoje. Šie devono sluoksniai pradėti tyrinėti geologų dar XIX a.

Mykolas Komaras, bajorų Komarų iš Padniestrės palikuonis, Palėvenės dvare įsikūrė 1654 m. Jo palikuonys Pauliankoje (Žemutinėje Palėvenėje) gyveno iki II pasaulinio karo. Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, pieninė, bravoras, sandėlis, arklidžių ir kitų ūkinių statinių, statytų iš vietinio dolomito, likučiai. XIX a. pab. – XX a. pr. prie rūmų pristatyta erdvi ir aukšta su dviem bokštais oranžerija, kuri tarnavo ir kaip žiemos sodas. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Čia buvo daug meno kūrinių, apie 5 tūkst. tomų biblioteka. Rūmus supo 2 ha ploto angliško stiliaus parkas. Apsilankę dvare jūs sutiksite dvaro valdytoją Bogdano Komaro anūkę Nijolę Milaknienę, kuri jums papasakos Komarų giminės istoriją. Buvusi Palėvenės dvaro sodyba yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė.

Piliakalnis suformuotas Lėvens ir Pilpio santakoje I tūkst. – II tūkst. pradžioje. Į rytus-pietryčius ir šiaurę nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos. 300 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio buvo III a. – V a. Skverbų pilkapynas. 1968 m. piliakalnį žvalgė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, o 1969 m. – Istorijos institutas. Radiniai saugomi Kupiškio etnografijos muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 1997 m. piliakalnis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Šis dvaras istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1559 m. Dvaras priklausė Naruševičiams, Radziminskams, Abramavičiams, Stachovskiams, Bucholcams, Oginskiams, Tiškevičiams, Venclovavičiams ir Adomoniui. 1921 m. šiame dvare įvyko poeto K. Binkio ir paskutinio dvaro savininko J. Adomonio sesers Pranciškos Ievos vestuvės. Noriūnų architektūros ansamblis, kurį sudaro dvaro rūmai, svirnas, dolomitinis bokštas, ūkiniai pastatai ir parkas, yra valstybinės reikšmės paminklas. Neįprasto T raidės plano Noriūnų dvaro rūmų architektūrai būdingos klasicizmo ir manierizmo detalės. Noriūnų dvaras įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Šiuo metu tai privati nuosavybė ir ją galima apžiūrėti tik iš išorės. Į pietus nuo Noriūnų dvaro yra išlikę buvusio Noriūnėlių dvaro kumetynas ir oficina su dolomitiniu bokštu.