Nuotr.: © SkyShot Media&Photo (P. Kalamažnikas), palevene.lt
Komaras Zabožinskis dokumentuose minimas nuo 1481 m., kai paveldėjęs didelį palikimą įsikūrė Padniestrėje, vietovę pavadinęs Komarogradu. Vėliau Komaro Zabožinskio Vladimiro sūnus Motiejus – Karališkasis dvariškis, pasiėmęs savo dalį, išsikėlė į Lietuvą. Tiksli data nėra žinoma, tačiau rašoma, kad Motiejaus proanūkis Jeronimas 1661 m. buvo seimo deputatu, o vėliau dirbo teisėju. Sekančių kartų palikuonis Mykolas Komaras, Vandeno vaiskis jau 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare (tuometinėje Ukmergės apskrityje). Po Mykolo Komaro mirties našlė Kotryna Komarienė 1703 m. Palėvenės dvarą užrašė savo sūnums Andriui ir Mikalojui Komarams. Komarai toliau plėtė dvarą. Pirkdami naujas žemes. Kai kurias žemes jie valdė užstato teisėmis. Mikalojus Komaras užstato teisėmis valdė taip pat Palėvenės vardu vadinamą dvarą, buvusį Upytės paviete ir priklausiusį Baikauskui – Mstislavlio iždininkui. Rūmus supo 2 ha ploto angliško stiliaus parkas pasižymėjęs labai senais ir įvairiais medžiais. 1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai. Dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų, tarp jų ir garines kuliamąsias.
Tarpukario laikotarpyje Palėvenės dvare vystoma intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuo metu gyveno 130 žmonių, dvare dirbo daug samdomų darbininkų. 1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa kas vertinga buvo išgrobta, niokojama tai kas buvo kuriama šimtmečius. Bogdanas Komaras dar kurį laiką gyveno malūnininko namelyje, dažną naktį slapstėsi pas kaimynus. Vėliau — vežamas į Sibirą, būdamas ryžtingas, tamsiu paros metu, ties Čeliabinsku, iššoko iš traukinio ir po kurio laiko grįžo į Lietuvą. Dvaras smarkiai nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais, kuomet vokiečiai, norėdami sunaikinti čia įsikūrusį sovietų armijos dalinį, numetė bombą.
Prabėgo 50 sovietmečio metų. Palėvenė... jos tarsi nėra. Aplinkiniams ir svečiams tai tik Palėvenė su ant kalvos barokine bažnyčia, buvusiu domininkonų vienuolynu ir apie ją išaugusiu miesteliu. Keista, kad skaičiuojantis 400 metų Komarų giminės lizdas Lietuvoje, viena seniausių vietovių Kupiškio rajone, tarsi išnyko. Ar ne keista, kad dvaras net nepaminėtas prieš keletą metų išleistoje kolektyvinėje monografijoje apie Kupiškio kraštą? Nieko čia keisto. Iki tampant Komarų dvaro paveldėtoja teko pabuvoti ne vienoje įstaigoje. Praėjusi tuos kelius, galiu drąsiai pasakyti, kad apie tų laikų aristokratiją nenori girdėti tie, kurie nepatenkinti dabartimi, kreipia žvilgsnį į praeitį. Juk būtent jie manė esą reikšmingesni nei tie, kurie širdimi mylėjo tėvynę Lietuvą, gyveno ir kūrė galvodami apie būsimas kartas. "Paulionka" – taip sovietmečiu praminta (nuo anapus Lėvens buvusios karčiamos ir žodžio "pohuliat – paūlioti") ir lyg šiolei pažymėta ši istorinė vieta.
Dvaro pastatai, plačiai išsimėtę slėnyje — architektūros paminklas. Šalia arklidžių su unikaliom dolomito kolonom — vienintelis Kupiškio rajone geologinis paminklas — dolomitų atodanga. Parke tvorele aptvertas siūruoja vienas iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių — gamtos paminklas. Šalia jo — šimtametės liepos, beržai, ošia kanadiniai klevai, Sibiro maumedis, eglės, pušys, baltosios tuopos.
