Orientacinis Linksmakalnio takas "Pakeliui su angelais"

Edukacinis, aplinkosauginis ir istorinis pažintinis 20 stotelių maršrutas Linksmakalnyje. Uždaviniai: įprasminti vietos tapatybę, skatinti sveiką gyvenseną, bendruomeniškumą, kultūros paveldo pažinimą ir įtraukti vaikus, jaunimą bei socialinę atskirtį patiriančius žmones į prasmingas veiklas.

Maršruto ilgis – apie 3 kilometrai, o kelionė truks ~ 2 valandas.

1. Linksmakalnio seniūnija. Stogastulpis „Atkurtai Lietuvai 100“, aut. Algimantas Sakalauskas, 2018 m.

Sveiki atvykę į Linksmakalnį!

Oficialiai ši gyvenvietė turi kaimo statusą, tačiau čia ūkininkų nerasite, o ir sodybų – vos keletas. Dėl to čia gyvenančius drąsiai galime vadinti miestelėnais. Visas Linksmakalnis – atskira Kauno rajono seniūnija, kurioje gyvena apie 700 gyventojų.

Linksmakalnio seniūnijos herbe pavaizduota gegužraibė. Tai retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas augalas. Linksmakalnyje randama keletas jų rūšių. Nykstančios ir saugomos gėlės simbolika herbe be kita ko atspindi linksmakalniečių norą gražinti savo gyvenamąją aplinką. O sidabras heraldikoje reiškia vandenį, dėl to sidabrinis fonas simbolizuoja Linksmakalnio buvimą dviejų upių santakoje – Jiesios ir Šventupės.

Linksmakalnis iš pradžių buvo dvaras. Vėliau – slapta karinė teritorija. Šiandien tai jaunas ir gražus miestelis. Šalia Linksmakalnio seniūnijos 2018 m. pastatyta medinė, etnokultūriniais simboliais puošta skulptūra „Atkurtai Lietuvai 100“. Stogastulpio autorius – tautodailininkas Algimantas Sakalauskas. Kūrinys primena ne tik 1918 m. vasario 16-ąją, bet ir kitas svarbias datas Linksmakalniui: 2018 m. birželio 16 d. gyventojai minėjo 25-erių metų laisvo miestelio sukaktį – ketvirtį amžiaus nuo sovietų armijos okupacijos pabaigos, o seniūnija – veiklos dešimtmetį.

Šiandien jaukioje gyvenvietėje veikia stipri bendruomenė, kuri parengė ir įgyvendina projektą „Orientacinis Linksmakalnio takas. Pakeliui su angelais“, kviečiantį atrasti vietos istoriją, simbolius ir bendruomenės kuriamą tapatybę edukaciniame, aplinkosauginiame ir pažintiniame maršrute.

Kviečiame pasivaikščioti po apylinkes ir pažinti Linksmakalnį. Maršruto ilgis – apie 3 kilometrai, kelionės trukmė – dvi valandos.

Beje! Jei vaikščiodami po apylinkes pastebėsite gegužraibę – į Linksmakalnio herbe vaizduojamą augalą panašią orchidėją – jos neskinkite. Galite ją nufotografuoti ir apie pastebėtą saugomą rūšį pranešti Aplinkos ministerijai, užpildydami formą puslapyje www.biip.lt.

O dabar keliaukite iki kitos stotelės, kur sužinosite daugiau apie gyvenvietės pradžią. Ir dar: sakoma, kad Linksmakalnyje gyvena angelai… Bet apie tai – vėliau.

Linksmakalnis iš pradžių buvo dvaras. Vėliau – slapta karinė teritorija. Šiandien tai jaunas ir gražus miestelis. Šalia Linksmakalnio seniūnijos 2018 m. atsirado medinė, etnokultūriniais simboliais puošta skulptūra „Atkurtai Lietuvai 100“. Stogastulpio autorius – tautodailininkas Algimantas Sakalauskas. Meno kūrinys primena ne tik 1918 m. vasario 16-ąją, bet ir kitas svarbias datas Linksmakalniui: 2018 m. birželio 16 d. gyventojai minėjo 25-erių metų laisvo miestelio sukaktį – ketvirtį amžiaus nuo sovietų armijos okupacijos pabaigos, o seniūnija – 10 metų veiklos sukaktį.

Beje! Jei vaikščiodami po apylinkes pastebėsite gegužraibę – į Linksmakalnio herbe vaizduojamą augalą panašią orchidėją – jos neskinkite. Galite ją nufotografuoti ir apie pastebėtą saugomą rūšį pranešti Aplinkos ministerijai, užpildydami formą puslapyje www.biip.lt.

O dabar keliaukite iki kitos stotelės, kur sužinosite daugiau apie gyvenvietės pradžią. Beje, sakoma, kad Linksmakalnyje gyvena angelai… Bet apie tai – vėliau.

2. Linksmakalnio sporto salė. Kazimiero Gustaičio buvusios dvaro arklidės, 1909 m.

Nuo XIX a. vid. iki Pirmojo pasaulinio karo ant Šventupės kranto, santakoje su Jiesios upeliu, stovėjo dvaras, vokiečio savininko Lyzentalio pavadintas Liustbergiu (vok. „Lustberg“ – „linksmybių kalnas“). XIX a. tai buvo palivarkas Marijampolės apskrities Pagirmuonio valsčiuje. Nuo 1909 metų šį dvarą įsigijo grafo Tiškevičiaus praturtėjęs ūkvedys Kazimieras Gustaitis.

Po Kazimiero ir jo žmonos Katerinos mirties Linksmakalnio dvarą 1938 metais nupirko Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Jis dirbo nepaprastai daug – miegodavo tik po keturias valandas per parą ir surūkydavo apie 100 cigarečių per dieną. Nervinė įtampa, pervargimas ir nuolatinis darbas ilgainiui sutrikdė ministro pirmininko sveikatą. Jo žmona Jadvyga suprato, kad vyrui metas trauktis iš didžiosios politikos ir imtis ramesnės veiklos – ūkininkauti, įsigyti ūkį užmiestyje. 1938 m. šeima nusprendė nusipirkti ūkį netoli Kauno, Linksmakalnyje. J. Tūbelio dukra Marija apie šį pirkinį rašė: „Linksmakalnis, bent gamtos atžvilgiu, tikrai buvo labai linksmas. Baltas gyvenamasis namas stovėjo ant nedidelio, į pietus atsigręžusio kalnelio. Apačioje, laukinėmis gėlėmis nusėtoje pievoje, sodo papėdėje, čiurleno Jiesios upeliūkštis, o jo pakrantėse vakarais suokdavo lakštingalos.“

Po metų, 1939-aisiais, J. Tūbelis mirė. Dvarą, stovėjusį ant Jiesios kranto, atėjusi sovietinė kariuomenė išgriovė. Iki šiol išlikę tik keli dvaro pamatų akmenys ir tebeauga šimtamečiai ąžuolai. Iš senųjų pastatų išliko tik raudonų plytų arklidės, kuriose Linksmakalnio seniūnijos laikotarpiu buvo įrengta sporto salė. Raudonų plytų pastatas su arkiniais langais – K. Gustaičio veislinių arklių arklidės.

3. Skulptūra „Angelo suolas“, aut. Algimantas Šlapikas (2020 m.)

Algimantas Šlapikas – žinomas, vertinamas, ne vieną kartą apdovanotas ir premijas pelnęs Lietuvos skulptorius. Kaune ir kitur galima rasti ne vieną jo kūrinį, o linksmakalniečius ir jų svečius pailsėti kviečia šio menininko skulptūra „Angelo suolas“, sukurta iš dviejų Suomijos skaldykloje pirktų patvaraus pilko granito masyvių blokų. A. Šlapikas šiam kūriniui skyrė 185 valandas. Galutinis skulptūros svoris – daugiau nei 3 tonos.

Dažnai muziejuose matome užrašą „nelieskite“, tačiau pats skulptorius yra sakęs, kad jo skulptūros sukurtos liesti. Ne išimtis ir „Angelo suolas“ – pavadinimas netgi skatina kūrinį naudoti, prisėsti tarsi angelui ant kelių. Suolas yra šalia autobusų stotelės, iš kurios lengvai, vos per pusvalandį, pasieksite Kauno centrą. Laukiant autobuso verta prisėsti šalia angelo. Linksmakalnyje yra dar ne viena skulptūra ir paminklas. O viso maršruto metu jus lydės originaliai gatvių pavadinimus Linksmakalnyje žyminčios medinės skulptūros. Keliaukite tolyn.

Šis „Angelo suolas“ sukurtas „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ laikotarpiu ir glaudžiai siejasi su angelų tema.

4. Paminklinis akmuo vokiečių karo belaisviams atminti

Simboliniai kapai – tai laidojimo vietos be palaikų, tačiau turinčios kapui būdingus požymius ir skirtos atminčiai. Jie įrengiami tuomet, kai žmogaus palaikų vieta nežinoma arba jų neįmanoma palaidoti. Vienas iš šiuolaikinių simbolinio kapo pavyzdžių yra Linksmakalnyje esantis paminklinis akmuo – skirtas vokiečių karo belaisviams. 1944–1950 m. šioje vietoje vokiečių belaisviai statė slaptą sovietų karinį objektą, tačiau manoma, kad dalis jų galėjo čia ir žūti ar būti palaidoti, nors tikslios kapų vietos iki šiol nerastos. Dėl šios nežinomybės jų atminimui pasirinkta simbolinio kapo forma.

Paminklas pastatytas Birštono vokiečių draugijos ir Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos iniciatyva. Užrašų raides iškalė vokiečių meistrė.

Vienkiemyje šalia Linksmakalnio gyvenęs ilgaamžis Andrius Petruškevičius, nugyvenęs net 100 metų, pasakojo, kad pro spygliuotų vielų tvorą teko stebėti slaptos gyvenvietės statybą. Regėjo statybininkus – vokiečių karo belaisvius, girdėjo, kaip galimai juos sušaudė. Kariniame miestelyje Andrius ir pats gavo darbą – kūreno krosnis. Vienoje degindavo popierius. Matyt, slapti buvo: vienas kareivis atneša, kitas žiūri, kaip Andrius juos krauna į ugnį, trečias žarstekliu išmaišo pelenus. Net ant kamino buvo uždėtos tankios grotos – kad nė vienas, tegu ir apdegęs lapelis neišneštų paslapties.

Paminklas iš Lietuvos laukų riedulio su vokiškais ir lietuviškais įrašais Linksmakalnyje buvo atidengtas 2004 m. liepos 16 d., taip įprasminant galimą jų žūties vietą. Ši vieta tapo svarbi ne tik istorinei atminčiai, bet ir pagarbos žuvusiems išreiškimo erdve.

Toliau keliaukite iki Žaliosios gatvės, kurioje stovinčius namus 1944–1950 m. statė būtent šie vokiečiai karo belaisviai.

5. Pirmasis kryžius Linksmakalnyje – šeimos istorija

Nors Lietuva nepriklausomybę atkūrė 1990 m., tačiau pirmoji Trispalvė miestelyje buvo iškelta tik 1996 m. sausio 13 d. Ją padovanojo tuometis Garliavos seniūnas Ričardas Gudaitis. 1996 m. vasario 16 d. 14 val. Linksmakalnio gyvenvietėje pirmą kartą buvo aukojamos šv. Mišios. Jas aukojo Išlaužo parapijos klebonas kun. Vladas Bobinas. Pamaldos vyko buvusioje kariškių štabo salėje, nes linksmakalniečiai neturi nei bažnyčios, nei kapinių. Nors ties įvažiavimu į miestelį yra Veiverukų kapinės, iki jų nėra jokio kelio – tenka klampoti per laukus. Kapinėse vis dar likę nemažai senųjų apylinkių gyventojų kapų ir paminklų. Artimiausia bažnyčia – Išlauže.

O štai kryžių gyvenvietė turi. Žaliojoje gatvėje medinis kryžius pastatytas 2011 m. Emilijos ir Sarapino Viburių 55-ųjų vestuvių metinių proga – vaikų ir anūkų dovana. Tai žemaitiško tipo šeimos kryžius: vienoje jo pusėje vaizduojamas tėvas, kitoje – motina. Emilijos ir Sarapino dukra Nijolė Kliučienė prisimena, jog statant kryžių reikėjo gauti kaimynų sutikimus, bendrauti su seniūnu ir savivaldybe. Ąžuolo mediena kryžiui buvo atvežta iš Kauno rajono, Raudondvario. Emilija ir Sarapinas Linksmakalnyje kartu praleido paskutinius metus. Nesvarbu, jog vienas buvo kilęs iš Aukštaitijos, kita – iš Žemaitijos. Kad ir iš kur būtum atkeliavęs, kad ir kur gyventum – ten, kur esi, yra tavo vieta. Būtent tokia ir yra šio kryžiaus prasmė. N. Kliučienė pasakojo, jog kasmet lapkričio pradžioje prie kryžiaus uždegamos žvakutės ir prisimenami artimieji.

6. „Rubežius“

Žaliosios gatvės pabaigoje stovi garažai, o už jų – pieva. Ji jau nepriklauso Linksmakalniui – tai Prienų rajono savivaldybės Išlaužo seniūnijos teritorija. Gyventojai šią vietą vadina „rubežiumi“. Kitas įdomus dalykas – nors gyvenvietė yra Kauno rajone, tačiau pagal bažnytinius žemėlapius ji priklauso Išlaužo parapijai ir Vilkaviškio vyskupijai..

Linksmakalnis yra lyg tvirtovė – į jį vos vienas įvažiavimas, o tvenkiniai aplink, lyg pilį saugantys gynybiniai grioviai. Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, Linksmakalnį ypač slaptam kariniam daliniui, kuriame buvo klausomasi užsienio radijo stočių ir šifruojami radijo pranešimai, sovietų žvalgybininkai pasirinko neatsitiktinai. Teritorija nuošali: iš trijų pusių supama miškų; vėliau, užtvenkus Šventupę ir susiformavus tvenkiniams – iš ketvirtosios pusės apjuosta vandens. Apie šį slaptą karinį miestelį daugiau išgirsite kitose stotelėse. Tik pasakysime, jog sovietų kariai iš Linksmakalnio pasitraukė tik 1993 m. birželio 16 d. Ši data miestelyje kasmet minima ir vadinama Vasaros švente.

Nuo 1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion, čia pradėjo keltis gyventojai. 1995 m. rugsėjį miestelyje atidaroma pirmoji jo istorijoje lietuviška mokykla, o 1996 m. rugsėjį – reorganizuojama į darželį – mokyklą. Linksmakalnio darželis – mokykla iki šiandien veikia 1989 m. statytame pastate. Šalia jo didelis stadionas, kuriame kiekvienais metais birželio viduryje vyksta mūsų jau minėta Vasaros šventė.

Dabar Liepų gatve keliaukite link Linksmakalnio miestelio parko, kuriame išvysite pamatinės mūsų protėvių pasaulėjautos pagoniškosios pasaulėžiūros dievybių skulptūras.

Visos mūsų protėvių dievybės turėjo savo veiklos sritis. Jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis, atmosfera ir kt. Visas dievybes siejo vienas tikslas – saugoti ir išlaikyti Visatos amžinumą, kad gyvasis pasaulis niekada nesibaigtų.

7. Skulptūra „Žemėpatis“, aut. Tomas Bagdonas, 2020 m.

Žemėpatis – žemės ir sodybos dievas, globojantis žemės valdą ir sodybos teritoriją. Jis saugo bei prižiūri trobesius – gyvenamąjį, ūkio ir kitus pastatus – ir visą juose esantį turtą, taip pat saugo nuo gaisro. Žemėpatis žmonėms neša sėkmę ir gerovę, laimina jų darbus, teikia sveikatą, guvumą ir linksmumą, lemia ūkio klestėjimą, gyvulių prieauglį ir jų sveikumą. Žemėpačiui arba jo seseriai Žemynai būdavo aukojama pradedant ir baigiant ūkio darbus, taip pat per svarbius gyvenimo įvykius – gimdymą, vestuves ir laidotuves.

8. Skulptūra „Laima“, aut. Tautvydas Morkūnas, 2020 m.

Laima – likimo, laimės ir visko, kas gyva žemėje, gimimo deivė. Ji laikoma žmogaus vedle nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Laima nulemdavo, ar žmogaus gyvenimas bus sėkmingas, ar sunkus, ir niekas negalėdavo pakeisti to, kas jam buvo skirta. Iki šių dienų išlikęs priežodis „taip Laima lėmė“ arba „toks likimas“. Laimų buvo manoma esant daug, jos galėjo būti labai konkrečios – pavyzdžiui, bičių Laima, padedanti sėkmingai bitininkauti, karvių Laima, lemianti sėkmę gyvulininkystėje, ar prekybos Laima. Kiekvieno žmogaus kelias laikytas savitu, todėl sakoma: nereikia lyginti savo likimo su kitų – kiekvienam skirta savita laimė.

9. Skulptūra „Žemyna“, aut. Algimantas Sakalauskas, 2020 m.

Žemyna – svarbiausią vietą moterų deivių panteone užimanti Didžioji motina gimdytoja ir žemės bei derlingumo deivė. Tikėta, kad ji globoja javus, vaisius, gyvulius ir žmones, užtikrina žemės derlingumą bei gyvybės tęstinumą. Jai buvo aukojama, dažniausiai pavasarį pradedant žemės ūkio darbus ir rudenį juos baigiant. Rudenį, per derliaus švenčių apeigas, Žemynos garbei buvo geriamas alus. Per šermenis jai būdavo žemėn numetami trys kąsneliai duonos ir mėsos, nuliejama alaus, prašant, kad Žemyna kitame pasaulyje būtų maloninga ir globotų mirusiojo sielą.

10. Saulės laikrodis, idėjos ir projekto aut. Arturas Gavėnas, pagamino Algimantas Sakalauskas, 2020 m.

Pirmasis sąmoningo žmogaus laikrodis buvo ir yra Saulė. Kai žmogus pastebėjo, kad krintančių šešėlių ilgis ir padėties kitimas susijęs su Saulės regimuoju judėjimu, atsirado Saulės laikrodžiai. Jie gali būti vertikalieji, horizontalieji, poliniai ir pusiaujiniai. Pastarųjų rato plokštuma sutampa su dangaus pusiaujo plokštuma, todėl jie vadinami pusiaujiniais. Jų ratas vertikalės atžvilgiu yra pakreiptas kampu, atitinkančiu vietovės geografinę platumą, gnomonas – tuo pačiu kampu horizontalės atžvilgiu. Toks laikrodis ir yra Linksmakalnio parke.

Sudėję du pagaliukus stačiu kampu, gausime kryžių – sankryžą, būties ir nebūties sankirtą. Būčiai sąveikaujant su nebūtimi gimsta laikas. Jo nenumaldomos tėkmės įspūdį sustiprina išlenkti stipinai – besisukančio rato iliuzija. Senovinės žolės smulkinimo mašinos „akselinės“ ratas suskirstytas į 24 lygias dalis – valandas. Kai Saulė virš rato plokštumos, statmeno jai strypo – gnomono – metamas šešėlis krenta ant dienos metą atitinkančios padalos. Pati žemiausia padala atitinka vidurdienį, kai Saulė yra tiksliai Pietuose ir aukščiausiai tą dieną virš horizonto. Taip rodomas laikas. Tik Saulės laikrodžiai rodo laiką, visi kiti jį matuoja. Saulės laikrodis dar ypatingas tuo, kad rodo tikrąjį laiką. Jam per tūkstantmečius priderinti kiekvieno bioritmai – mūsų biologiniai laikrodžiai.

Lygindami įprastų ir Saulės laikrodžių rodmenis pastebėsime, kad žiemos laikotarpiu mūsų laikrodžiai skuba maždaug 0,5 valandos, o vasarą, dėl dirbtinio rodyklių persukimo į „vasaros laiką“– maždaug 1,5 valandos. Tai galėtų padėti apsispręsti, kokį laiką – vasaros ar žiemos – pasirinkti. Jei tarp kultūros ir natūros renkamės pastarąją, kito kelio, kaip pasirinkti žiemos laiką - nėra.

Saulės laikrodis – priminimas apie natūralų laiką ir paskata rinktis teisingą gyvenimo kelionės kryptį – nusiraminti, neskubėti, rasti laiko sau ir artimam, vadovautis tuo, kas tikra.

11. Skulptūra „Saulė“, aut. Kęstutis Grigonis, 2020 m.

Parko lankytojus pasitinka viena galingiausių dievybių – gyvybės teikėja ir jos palaikytoja deivė Saulė. Protėviai tikėjo, kad jos vyras – Mėnuo, o iš šių vedybų kilę vaikai – žvaigždės – Saulės ir Mėnulio dukterys. Saulė buvo svarbi ne tik kaip dangaus šviesulys – saulėtekis ir saulėlydis laikyti ypatingu laiku, kai atliekami tam tikri ritualiniai veiksmai. Prieš Saulės tekėjimą gydomąją galią įgaudavo rasa ir vanduo. Galbūt dėl to ir pro Linksmakalnį tekanti Šventupė buvo laikyta ypatinga? Šviesos metu – darbymetis, Po saulėlydžio – poilsio ir ramybės metas. Tokį ciklą visada diktavo ir diktuos Saulė.

Saulė – dangaus šeimininkė – protėvių buvo tapatinama su nuolat triūsiančia moterimi, laikančia mažiausiai tris namų kertes, bet stebuklingai išliekančia kuklia, pasitempusia, elegantiška. Būtent tokią ją – minimalistinę, meniškai aptakių ir plastiškų formų – pavaizdavo skulptorius K. Grigonis.

Šis parkas Linksmakalnyje su baltiškomis skulptūromis yra ryški atsvara niūrios praeities ženklams: sovietmečiu čia buvo antenų laukas, kurios vėliau nugriautos, paliekant tik pamatus. Per kelis dešimtmečius vietoj jų išaugo beržynas, pramaišiui su ąžuoliukais. Apleistą teritoriją seniūnija pavertė parku – bendruomenės pastangomis iškirsti menkaverčiai krūmai, išplėsta kūdra, tapusi vandens telkiniu, įrengta apie 0,5 km pasivaikščiojimo takų, suoliukai, pavėsinė, rodyklės, stendas ir laužavietė.

12. „Angeliuko kokonas“, aut. Vaidas Ramoška, 2026 m.

Šiame parke galima pamatyti medyje esančią skulptūra, kurioje angeliukas pavaizduotas kokone: jis dar tik „gimsta“ ir ateityje taps tikru angelu. Daugelis žino skulptoriaus Vaido Ramoškos baltuosius angelus, tapusius Vilniaus miesto simboliu, tačiau keliama ir simbolinė mintis – galbūt jie „gimsta“ būtent čia? Juk Linksmakalnis kartais vadinamas angelų miestu. Pats skulptorius apie angelus yra sakęs: „Kas yra angelai? Iš kur jie atsiranda? Juk angelai tarpusavy neturi vaikučių. Juk jie kaip ir belyčiai Dievo pasiuntiniai. Manoma, kad angeliukai – tai maži vaikučiai, anksti atkeliavę pas Dievą. O kaip jie virsta angeliukais? Daugybė klausimų ir mažai atsakymų. Ypač mene... Šis kūrinys yra mano bandymas atsakyti į šiuos klausimus... Kokonas iš esmės susijęs su neįtikėtina metamorfoze – vikšras virsta drugeliu, kaip vaikščiojantis padaras virsta skraidančiu... Mano nuomone, tai labiausiai tinka angeliukams. Jie iš mažylių vaikučių virsta vaikiškais angeliukais. Kartais išdaigininkais, bet visada gerais ir gerą žinią bei prasmę nešančiais sparnuotais vaikučiais.“

Kaip bebūtų, svarbiausia, kad padėtume vienas kitam, džiaugtumės kaimyno sėkme, saugotume vieni kitus ir tada Pasaulis taps gražesnis!

13. „Dačos“

Buvęs Garliavos apylinkių seniūno pavaduotojas Linksmakalniui Rimukas Gasparas Adomaitis pasakojo, jog atkūrus Nepriklausomybę į buvusius sovietų kariškių daugiabučius pradėjo keltis nauji gyventojai. Jau minėjome, jog Linksmakalnyje yra vos keletas sodybų. Žmonės čia gyvena daugiabučiuose pastatuose. Visai kaip mieste. Tačiau čia gyvenantys gali džiaugtis tuo, jog gamta yra visai šalia. Už parko, paėjus gilyn į mišką, atsidursite prie Linksmakalnio sodų. Šie sodai (dačos) yra išlikę nuo sovietmečio laikų, tik didžioji dalis naudotojų jau yra pasikeitę. Iš istorijos žinome, kad sovietmečiu buvo formuojama politika, jog žmogus neturėtų daug laisvo laiko – kad nepradėtų mitinguoti ar kitaip burtis neturėdamas ką veikti. Todėl buvo leidžiama turėti nedidelį kolektyvinį sodą, kuriame galima daug dirbti ir kažką užsiauginti, tačiau nepakenkti ekonomikos vystymuisi: užauginamų daržovių ir vaisių kiekiai buvo nedideli ir nesudarė konkurencijos parduotuvėse esančiai produkcijai.

Dar vienas įdomus dalykas – jog Linksmakalnis įsikūręs šalia upės pavadinimu Šventupė. Lietuvoje žinomos 53 upės, kurių pavadinimuose yra žodis "šventas" arba šaknis "švent". Šventos upės minimos jau XIV a. rašytiniuose šaltiniuose. Informacijos apie sakralinę, religinę, istorinę Šventupių reikšmę gana gausu. Kai kurių Šventupių geografinė padėtis rodo, jog jos, matyt, skyrė atskiras istorines žemes. Šventosios upės (arba jų atkarpos) dažnai priklauso šventoms vietovėms, joms teikta ir sakrali religinė reikšmė. Tikėta, kad Šventupių vanduo turįs nepaprastų savybių, šioms upėms rodyta ypatinga pagarba. Galbūt ir čia tekanti upė kadaise buvo šventa. Juk angelai ne be reikalo pasirinko Linksmakalnį!? Bet apie juos vėliau. O dabar keliaukite tolyn.

14. Antena – siųstuvas

Sustokite prie tvoros. Už jos – privati teritorija, kurioje įsikūręs priklausomybių ligų reabilitacijos centras VšĮ „Sugrįžimas“, todėl prašome nedrumsti ramybės ir neiti į vidų. Verčiau pakelkite akis į viršų – ar matote aukštą į dangų kylantį stulpą? Tai vienintelė išlikusi antena. Anksčiau tokių antenų Linksmakalnyje buvo daugybė. Apie šį objektą rašė net JAV Centrinė žvalgybos valdyba. Viename iš raportų minima, kad į pietus nuo Kauno veikia KGB radijo ryšio imtuvo stotis: antenų kontrolės pastatas buvo baigtas 1981 m. vasarį, o 12 metrų skersmens lėkštės formos antena sumontuota ant pjedestalo. Taip pat nurodoma, kad teritorijoje buvo apie 35 įvairių tipų antenos, o lyginant su 1978 m., dalis jų buvo pakeistos naujomis. Kam šios antenos buvo skirtos ir kas čia veikė anksčiau, sužinosite nuėję iki kitos stotelės.

15. Pagrindinis KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio pastatas su radijo lokatoriumi

Nuo 1944 metų Linksmakalnyje įsikūrę sovietų kariškiai įrengė KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį – radijo žvalgybos centrą. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį transliuojamų radijo pranešimų. Buvo pasakojama, jog kariškiai girdavosi, kad nuolat pasiklauso, ką tarpusavyje kalba Stokholmo taksistai. Signataras Zigmas Vaišvila yra pasakojęs, jog Linksmakalnio karinė bazė buvo vadinama „Zapadnoje uxo SSSR“ (Sovietų Sąjungos ausis, nukreipta į Vakarus). Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Pagrindinis darbuotojų pastatas pastatytas kryžiaus formos, kad paslėpti pėdsakus, jeigu būtų fotografuojama iš oro. Iš vietovės iškeldinti visi gyventojai, teritorija apjuosta spygliuota viela. Jame dirbo keli tūkstančiai sovietų kariškių bei vertėjų. Karinis miestelis turėjo viską, ko reikia uždaram gyvenimui: savo ligoninę, kultūros rūmus, biblioteką, vaikų darželį, 10-metę mokyklą, parduotuvę. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi. Buvusioje SSSR panašūs centrai veikė Skrundoje (Latvija), Taškente, Pskove ir Maskvoje. Linksmakalnio karinė bazė buvo viena svarbiausių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kariškiams teko šią teritoriją palikti. Pasakojama, jog personalas išvyko dirbti į panašią bazę Kuboje.

16. Liepų alėja. Dar truputį apie Linksmakalnį (Stendas)

1993 m. birželio 16 d. iš Linksmakalnio pasitraukė sovietų kariai. Unikalią ir milžiniškus pinigus kainavusią šnipinėjimo aparatūrą rusų kariškiams prieš išsikeliant teko sunaikinti, nes ji buvo pritaikyta specialiai šiai vietai. Ant pastato buvusi didžiulė metalinė lėkštė, jau vėlesniu laikotarpiu buvo parduoda, demontuota ir išvežta.

1993 m. išėjus rusams miestelį perėmė Ryšių ir informatikos ministerijos Radijo ir televizijos centro Kauno filialas. Miestelis perduotas kaip karinis ryšių objektas, tačiau jis ministerijai buvo nereikalingas. Tuomet miestelis išnuomotas AB „Statyba“. Ši įmonė turėjo įvairių sumanymų, tačiau dėl finansinių sunkumų jų taip ir neįgyvendino. Bet vienas geras dalykas, dėl kurio reikėtų pasakyti ačiū – ministerijos valdymo metu miestelyje buvo įrengtas dujotiekis!

1995 metų gegužės 19 dienos Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimas (Nr. 719) skelbė: „Leisti valstybinei įmonei „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ lėšas, gautas už Kauno rajono Linksmakalnio gyvenvietėje esančių pastatų nuomą, panaudoti dujotiekiui į Linksmakalnio gyvenvietę tiesti ir dujinei katilinei šioje gyvenvietėje statyti.“

1995 m. lapkričio 2 d. Vyriausybės nutarimu miestelis perduotas Kauno rajono savivaldybei. Karinę teritoriją primena miestelyje vis dar likę artefaktai. Šiandien miestelyje vietoj čia buvusios karinės bazės veikia verslai ir svarbią socialinę funkciją atliekančios įstaigos – Linksmakalnio mokykla - darželis, laisvalaikio salė, biblioteka. Čia įsikūrusi ir daugiau nei 20 metų veikianti įmonė UAB „Šalvis“, besispecializuojanti turbinų restauravimo, sunkiojo transporto bei industrinių variklių remonto srityse; egzotinių gyvūnų prieglauda, viešbutis ir gydykla „Driežo“ namai. Taip pat čia veikia reabilitacijos centras VšĮ „Sugrįžimas“, kurį yra aplankęs prezidentas Valdas Adamkus.

Apie senuosius laikus gyvenvietėje primena liepų alėja – anksčiau grįsta akmenimis. Šia alėja keliaukite atgal link gyvenvietės centro.

17. Piešinys „Angelų miestas”, aut. Martynas Aužbukevičius, 2020 m.

Sovietmečiu Linksmakalnyje veikė parduotuvė, kur buvo galima įsigyti deficitinių prekių. Šaldytuvai, kilimai, rankšluosčiai – tai, ko kitur Lietuvoje buvo beveik neįmanoma gauti, čia pasiekdavo be talonų, eilių ar „blatų“. Beje, šiandien jaunajai kartai jau mažai pažįstamas žodis „blatas“, reiškęs pažintimis paremtą daiktų ar prekių gavimą. Šiuolaikinį Linksmakalnio vizualinį identitetą papildo kūriniai, susiję su „Angelų miestelio“ motyvu. Vienas jų – iliustratoriaus ir animatoriaus Martyno Aužbukevičiaus darbas. Tai spalvinė kompozicija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dekoratyvus spalvų žaismas, tačiau įsižiūrėjus atsiskleidžia gilesnė simbolika, susijusi su Linksmakalnio istorija. Kūrinyje matomi vietos herbo motyvai, stilizuotai perteikta radijo antena, primenanti sovietmečio laikotarpį, plytų fragmentai, siejantys su dar senesne dvaro istorija, vandens motyvas, simbolizuojantis tvenkinius prie įvažiavimo į Linksmakalnį, taip pat angelai, gamta ir jaunąją kartą primenantis paspirtukas. Pats menininkas yra sakęs, kad šiandien Linksmakalnis – tai vieta, kur gyvena šeimos, kurios „gražiai gyvena ir puikiai tvarkosi“. Šis piešinys tai ir atspindi. Menininkas kuria ne tik sienų tapybą, bet ir iliustracijas bei animaciją.

18. Skulptūra „Angelas“, aut. Kazimieras Martinaitis, (2003 m.)

2003 m. kariuomenės išvedimo iš Linksmakalnio 10-mečiui pažymėti skulptorius, medžio drožėjas Kazimieras Martinaitis miestelį papuošė „Angelo“ skulptūra. Palinkėjo, kad čia sugrįžtų gera žmonių valia ir Dievo palaima. Dabar šioje vietoje organizuojamos atminimo akcijos: Sausio 13-ąją, lapkričio 1-ąją ir kitomis progomis. Įdomu, jog gyventojai skulptūrą vadina Kaziuku – Šv. Kazimieras yra Lietuvos globėjas. Mažybiniu šio šventojo vardu pavadintas paminklas yra lyg Linksmakalnio globėjas.

19. Piešinys „Angelo sparnai”, eskizo aut. Tadas Šimkus, darbo aut.: Goda Skėrytė, Ieva Olimpija Voroneckytė, 2019 m.)

„Kalbantys pastatai“ – Kauno rajono savivaldybės inicijuotas projektas, kuriame ant pastatų sienų atsirandantys piešiniai pasakoja vietovių istorijas ir legendas. Tai vizualūs pasakojimai, atskleidžiantys sluoksniuotą vietos atmintį. Linksmakalnyje sklando legenda, kad čia anksčiau veikęs radijo žvalgybos centras su didžiulėmis antenomis tarsi pritraukė angelus, kurie nusprendė pasilikti visam laikui. Teigiama, jog kiekvienas atvykęs į Linksmakalnį gali pasisemti geros emocijos ir trumpam „tapti angelu“. Atsistokite prie sienos ir paprašykite, kad kas nors jus nufotografuotų – su angelo sparnais!

20. Linksmakalnio Kunstkamera

Kunstkamera (vok. retenybių kambarys) – anksčiau dvaruose būdavusi patalpa, kurioje buvo saugomos ir laikomos visokios įdomybės, meno kūriniai, reti radiniai. Nežinia, ar anksčiau Linksmakalnyje gyvenę dvarininkai turėjo tokią patalpą. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę ir pasitraukus sovietams, buvo iškelta idėja, jog Linksmakalnyje galėtų atsirasti komunistinio „meno“ muziejus, maždaug toks, koks yra Grūto parke. Galvota, jog buvęs slaptas sovietinis karinis miestelis būtų puikiai tikęs tokiam muziejui atsirasti. Gal ir gerai, jog idėja nebuvo įgyvendinta, o visa miestelio teritorija nevirto muziejumi. Tačiau Linksmakalnis kunstkamerą turi!

Linksmakalnio seniūnijos darbo metu galite užeiti į pastato vidų ir aplankyti kraštotyrininkės Aidos Žvirblienės iniciatyva įkurtą „Angelų muziejų“, kuris yra kaip atsvara Kaune esančiam Velnių muziejui. O kodėl angelai?

Ruošiantis „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programai, italų režisierius Roberto Magro pasidalijo mintimi: „Pasakojama, kad kadaise čia veikęs radijo žvalgybos centras su galingomis antenomis tarsi „pritraukė“ angelus, o nugriovus antenas jie nusprendė pasilikti.“ Šiandien vaikščiodami po miestelį tuo tikrai įsitikinote, juk matėte ne vieną angelą. Ant vieno jo galėjote net pasėdėti, su kito sparnais – nusifotografuoti. Angelų tema Linksmakalnyje atsiskleidė ir per meną – čia ne kartą vyko režisieriaus Roberto Magro inicijuoti bendruomeniniai projektai: „Radijo angelai“, „Radijo angelai: atvykimas“, „Radijo angelai: piknikas“ ir „Radijo angelai: išvykimas“. Šie projektai ilgainiui išaugo į atpažįstamą vietos kultūrinį reiškinį, apjungiantį šiuolaikinį meną ir angelų tematiką, ir tapo svarbia Linksmakalnio miestelio įvaizdžio bei bendruomenės tapatybės dalimi.

Šiandien Linksmakalnis – ramus, žalias, jaukus ir savitas miestelis. Čia žmonės gyvena lėčiau, nes čia dar yra galimybė pajusti Gamtos ritmą! Laukiame atvykstančių su gerais ketinimais.