Nuotr.: © pamatykLietuvoje.lt
Seniausios žinios apie Lentvario dvarą siekia XVI a. II p., kai Žygimantas Augustas (1520–1572) tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe. 1604 m. Jono Kmitos duktė Beata Komorovska pardavė dvarą Adomui Kijanovskiui, o iš Kijanovskių 1618 m. jį įsigijo LDK pakancleris Povilas Steponas Sapiega (1565–1635). 1670 m. Ona Sapiegaitė Naruševičienė dvarą testamentu paliko Vilniaus benediktinių vienuolynui. XVIII a. vid. dvarą nusipirko Mykolas Antonievičius ir 1772 m. jį padovanojo savo seserėnui Antanui Hrinevičiui. 1819 m. teismo sprendimu dvaras padalintas jo palikuonims. Iki XIX a. vid. ši teritorija minima kaip Lappų, Izdebskių, Šachnų nuosavybė. XIX a. 6 d-metyje. dvarą įsigijęs vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891) čia įsirengė rezidenciją su parku, pastatais žirgų auginimui. Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. 1892 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865–1936), teisininkas, gydytojas odontologas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1899 m. paveldėtą Lentvario dvarą perstatė, praplėtė parką, įrengė teniso kortus. 1907 m. Lentvaryje įkūrė vasaros vaikų darželį Vilniaus miestiečių vaikams, 1897–1926 m. buvo pagrindinis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fundatorius. Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą "Warowland" (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas – Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, į kurios veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį (1860–1928), grafą Marijoną Broel-Pliaterį (1873–1951), archeologą Vandaliną Šukevičių, dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką (1824–1913). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinių sudarė V. Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. 1914 m. draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkinius 1941 m. perėmė Lietuvos dailės muziejus. Lentvaryje saugotos kolekcijos didelę dalį tarpukariu išvežė į Varšuvą. Didžioji jos dalis buvo sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu. 1915–1920 m. įvairių armijų žygių metu dvaro ūkis buvo sunaikintas. 1920–1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodami karo veiksmų atsinaujinimo Lenkijos - Lietuvos pasienyje, Tiškevičiai nesistengė skirti daug lėšų rezidencijos atnaujinimui, rūmai buvo užkonservuoti. Mirus V. Tiškevičiui, paskutiniuoju Lentvario savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (1897–1976), kuris dvarą valdė ir gyveno jame iki 1939 m.
Antro pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrusios karinės vadovybės, pokario - kolūkis, nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose - Lentvario kilimų fabriko administracija. 2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. – areštuotas. 2016 m. iš varžytinių dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis.
