Nuotr.: © Marius Morkūnas
Šios kopos - geologinis paminklas, jos tęsiaisi apie 5,2 km. išilgai Kuršių marių kranto 200-900 m. ruožu, išplatėjančiu viduryje, ties dabartiniu Raganų kalnu. Parabolinių kopų sparnai (ragai) įvairiai išsišakodami dreikiasi iš vakarų į rytus. Kopų viršūnės yra 30-45 m aukščio.
Paplūdimyje vėjas smėlį greitai pradžiovindavo ir imdavo pustyti. Pirmieji kliuviniai jo slinkimui buvo augalai. Ties jais susikaupdavo didesni ar mažesni smėlio kauburiai, tarpusavyje susijungdami ir sudarydami nedideles kopų užuomazgas, vadinamąsias embrionines kopas. Metams bėgant ir joms augant į viršų ir plotį, susidarė paplūdimio kopų gūbrys – natūralios prieškopės. Audrų metu kai kur atsirasdavo išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis galėjo toliau veržtis į sausumą. Ties tomis kopagūbrio vietomis imdavo formuotis ištęstos pasagos pavidalo formos kopos, vadinamos parabolinėmis kopomis.
Mokslininkai teigia, kad kopų formai įtakos turi keli svarbiausi veiksniai – vėjo stiprumas, kritulių kiekis ir augalija. Parabolinių kopų formavimosi metu vėjo energija buvo sąlyginai žema, daug kritulių, kas sudarė puikias sąlygas augalijos plitimui. Dėl slenkančių kopų kelių susikirtimų, reljefo kliuvinių ir skirtingo augalijos poveikio ilgainiui susidarė ištisas kopynas. Praslinkus dešimtmečiams, nerijos parabolinės kopos apaugo mišku, tačiau XVI-XVIII amžiais ši natūrali danga daugelyje vietų buvo suniokota, apnuoginta žemė virto vėjo pustomo smėlio dykyne. Per keletą XVIII a. dešimtmečių vėjas išpustė vakarinę pusiasalio dalį ir sunešė jūros smėlio kopas rytiniame pusiasalio pakraštyje. Smėlio audros pakeliui išguldė miško likučius. Tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante išliko nedideli sengirių plotai.
