Pramonės paveldo pėdsakais

Atsisiųsti GPX
Maršrutai Automobiliu 15 objektų 1 dienos
Maršrutas

Ar žinote, kad Panevėžyje vis dar rieda siaurabėgis traukinys ir vis dar audžiami lininiai audiniai? Panevėžys – senas pramoninis miestas, todėl ir pramonės paveldo objektų čia taip pat yra nemažai. Tik atvykus į miestą, Ramygalos gatvėje svečius pasitinka senąją pramonę menantys vėjo malūnai, o nemaža dalis miesto fabrikų iki šių dienų dar gamina tai, kuo garsėjo ir prieš 50 metų. Senosios gamybos tradicijos gyvos – jos miesto pasididžiavimas ir kokybės garantas.

Vėjo malūnai (Ramygalos g. 111A)
55.715984, 24.368749
Vykti Vykti
Vėjo malūnai. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžys ne vieną šimtmetį buvo žinomas kaip malūnų miestas – malūnininkystė buvo viena seniausių ir svarbiausių Panevėžio pramonės šakų. Ramygalos gatvėje veikę du vėjo malūnai išlikę dar ir iki šių dienų. Arčiau dabartinės „Žemynos“ progimnazijos esantis pirmasis malūnas buvo pastatytas apie 1880 metus. Šalia jo esantis antrasis kitas malūnas statytas 1875 metais. Šiuose malūnuose buvo malami grūdai Panevėžio miesto ir rajono gyventojams. Deja, sovietmečiu jie buvo uždaryti ir apleisti. Tarybiniais laikais abu malūnai buvo nacionalizuoti ir tik Lietuvos nepriklausomybės metais grąžinti paveldėtojams. 1988 m. buvo pradėta malūnų rekonstrukcija. Buvo planuota, kad pirmajame įsikurs Jaunųjų technikų stotis, įrengta mokyklinė observatorija. Ant malūno buvo sumontuotas observatorijos kupolas, tačiau Jaunųjų technikų stotis taip ir neįsikūrė. Antrajame malūne buvo planuojama įkurti Panevėžio kraštotyros muziejaus gamtos skyrių, tačiau ir šie planai taip pat nebuvo įgyvendinti. Tik 2011 m., malūną įsigijus UAB „Deliuvis“ buvo imtasi išorinės malūno rekonstrukcijos, buvo atnaujintos pastato sienos, pritvirtinti sparnai.

Vėjo malūnai. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Ekranas (Elektronikos g. 1)
55.740708, 24.387259
Vykti Vykti
Ekranas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Nuo 1962-ųjų iki 2006-ųjų metų Panevėžyje veikusi įmonė „Ekranas“ buvo viena didžiausių įmonių visoje Lietuvoje ir viena didžiausių spalvinių kineskopų gamintojų Europoje. „Ekranas“ buvo tarsi miestas mieste ir gyvavo kaip daugialypis ne tik gamybinis, bet ir socialinis organizmas. Ypač sėkmingi „Ekranui“ buvo 1980–1985 metai. Per tą laiką gamyklos produkcijos realizacija padidėjo beveik du kartus, o darbuotojų skaičius išaugo 1,12 karto. Tuo metu tai buvo pati sėkmingiausia Panevėžio įmonė. Joje dirbo daugiau nei penktadalis miesto pramonės darbuotojų. Beveik kiekviena šeima Panevėžyje dar ir dabar yra vienaip ar kitaip susijusi su šia gamykla-milžine. Daugeliui „Ekranas“ buvęs gyvenimo mokykla: čia susipažinę žmonės kūrė šeimas, o kai kas ir palydėjo jaunystę.

Ten, kur kadaise buvo gaminami senos kartos televizorių kineskopai, dabar veikia medienos apdirbimo, automobilių detalių prekybos įmonės, autoservisai. Šiuo metu tvarkomą ir atnaujinamą „Ekrano“ pastatą ketinama paversti į logistikos centrą. Jeigu turite noro pasivaikščiokite po teritoriją, nustebsite kiek čia veikia smulkių įmonių. Išduosime paslaptį, kad čia galite paskanauti ir kepinių. Tačiau neužsibūkite ir keliaukite į kitapus marių naujai įrengtą pakrantę.

Ekranas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Ekrano marių pakrantė (J. Biliūno g. )
55.733212, 24.385687
Vykti Vykti
Ekrano marių pakrantė. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Sutvarkyta „Ekrano“ marių pakrantė jau tapo traukos vieta laisvalaikio praleidimui. Pakrantė pritaikyta šeimoms su vaikais, jaunimui, senjorams ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Palei marių pakrantę vingiuojantis pėsčiųjų dviračių takas apjungia sporto ir poilsio aikšteles. Čia veikia vandenslidžių parkas, įrengtos pikniko ir sporto zonos, vaikų žaidimų aikštelės, lauko instrumentai ir kita poilsio infrastruktūra. Šiltuoju metų laiku yra galimybė pasigrožėti mariomis plaukiant pramoginiu laivu ar vandens dviračiu. Marių pakrantė puiki vieta leisti laisvalaikį gryname ore.

Ekrano marių pakrantė. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Linas (S. Kerbedžio g. 23)
55.7425, 24.37888
Vykti Vykti
Linas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Tarpukario laikotarpiu Chazenai buvo vieni turtingiausių panevėžiečių. Leizeris Beras Chazenas buvo šeimos galva ir turėjo akcinę bendrovę „L. B. Chazenas ir sūnūs“ – linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabriką. Tai buvo stambiausia privati įmonė Panevėžyje. Po Pirmojo pasaulinio karo jis atkūrė linų apdirbamąją pramonę ir buvo laikomas pirmuoju Linų pirkliu Lietuvoje. Jau po karo L. B. Chazenas Ukmergės gatvėje nusipirko buvusios bendrovės „Mechanikas“ patalpas būsimajam lino fabrikui. Fabrikas supirkdavo iš ūkininkų jau išmintus ir išplūktus linus, o iš linų rūšiavimo punktų į fabriką buvo atvežami jau išrūšiuoti linai. Gamybiniai fabriko pastatai Panevėžyje buvo įvairiose vietose – Kęstučio, Margių, Ramygalos, Pušaloto gatvėse. Nors šio fabriko įkūrimas padėjo išspręsti moterų įdarbinimo problemą, tačiau moterų darbo sąlygos buvo sunkios. Linų mirkymo ceche buvo šalta ir drėgna, o mynimo patalpose darbuotojoms teko dirbti dulkėse, kurios gulė ant sienų, įrengimų, darbužių ir veidų.

Nepamirškite užsukti į Lino gamyklos firminę parduotuvę ”Gija” ir įsigyti lino gaminių.

Linas. Nuotr.: ©Tadas Kazakevičius
Siaurasis geležinkelis (Geležinkelio g. 23)
55.745993, 24.356428
Vykti Vykti
Siaurasis geležinkelis. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Nuo senų laikų geležinkelis buvo viena svarbiausių transporto priemonių, atvėrusi kelią pramonės plėtrai, o Panevėžį galima drąsiai vadinti miestu prie istorinio Siaurojo geležinkelio (dažnai vadinamo „Siauruku“). Siaurieji geležinkeliai Lietuvoje atsirado XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tai buvo gana patvari, pigi, nesudėtingos tiesimo technologijos transporto priemonė, turėjusi didelę reikšmę ekonomikos srityje. Siaurukas Aukštaitijoje pradėtas tiesti 1891 m. Iš pradžių juo buvo gabenami įvairūs kroviniai, netrukus vežami ir keleiviai. Bėgant laikui, keleiviniai siauruko reisai tapo populiaria vietos gyventojų susisiekimo priemone. Tačiau vėliau jo įprastos funkcijos ėmė silpti, kol 2001 metais jis nustojo veikti kaip susisiekimo priemonė ir buvo įkurtas kaip istorinis-turistinis traukinys.

Šiandien siaurukas yra išlikęs kaip labai įdomi turistinė erdvė, kurioje galima patirti tokių įspūdžių, kokių niekur kitur nerasime. Senovinis vagono interjeras, atkurta istorinė apranga, stoties viršininko namelis, senųjų riedmenų ekspozicija - kolekcija siauruko erdvėje ir tik šiam traukiniui būdingi garsai: švilpesiai, dundesiai.

Mėsos kombinatas (S. Kerbedžio g. 23)
55.742539, 24.378954
Vykti Vykti
Mėsos kombinatas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Viena didžiausių to meto miesto gamybinių įmonių – Panevėžio mėsos kombinatas – savo veiklą 1931 m. pradėjo kaip akcinė bendrovė „Maistas“. Tai buvo viena didžiausių pagal darbuotojų skaičių miesto įmonių. Daug dėmesio buvo skiriama darbuotojų darbo sąlygoms gerinti, skatinamos įvairios laisvalaikio veiklos. Įmonėje buvo aktyviai propaguojamas sportas, kultivuojamos įvairios sporto šakos, sovietmečiu rengtos sporto šventės. Įmonė turėjo net estradinį ansamblį, chorą ir pučiamųjų orkestrą.

Nematote pastatų? Taip, šiandien mėsos kombinatą mena tik administracinis pastatas ir vandens bokštas. Išlikusiame pastate veikia tikrų tikriausia valgykla, kurioje eilę metų niekas nepakitę. Jeigu būsite čia pietų metu – būtinai užsukite. Tik paskubėkite – vietų gali ir nelikti.

Mėsos kombinatas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Cukraus fabrikas (Įmonių g. 22)
55.741633, 24.316481
Vykti Vykti
Cukraus fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Cukraus fabrikas Panevėžyje veikė nuo 1940-ųjų iki pat 2008-ųjų metų. Pirmuosius keliolika metų po pastatymo fabrikas buvo stambiausia Panevėžio įmonė, fabriko kompleksą sudarė 22 pastatai, o techniniu lygiu bei gamybos sudėtingumu šiam fabrikui anuomet neprilygo nei viena Panevėžio įmonė. Panevėžio cukraus fabriko pajėgumas buvo 100 000 tonų runkelių per sezoną. Sezono metu čia buvo įdarbinama iki 1000 darbininkų. Pastoviai fabrike turėjo dirbti apie 300 darbininkų. Gamybos procesas vykdavo lauke, požemiuose, nešvariuose runkelių paruošimo, o taip pat specialių santechninių sąlygų neturėjusiuose cukraus virinimo ir produktų skyriaus patalpose. Dirbančius alino temperatūrų skirtumai ir drėgmė.

Šiandien cukraus fabriko pastatai likę tušti. Buvusią gamyklos jėgą mena didžiuliai raudono mūro pastatai. Iš pastatų daugybės ir jų dydžio galime matyti, koks tai buvo didelis ir reikšmingas ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos pramonės objektas. Reikėtų paminėti ir tai, kad ilgą laiką cukraus fabrikas garsėjo ir savo kultūrine veikla. Jame veikė klubas, biblioteka, buvo įrengtas antrasis mieste televizorius, suburtas cukraus fabriko vyrų choras. Kviečiame pasivaikščioti Įmonių gatvele, kuria keliaujant matysite buvusio fabriko didybę.

Cukraus fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Malsena. Amilina (J. Janonio g. 12)
55.741543, 24.320669
Vykti Vykti
Malsena. Amilina. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžys visuomet buvo Lietuvos ir Baltijos šalių malūnų pramonės sostinė. Ne vienerius metus miestas buvo laikomas didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. Derlingose Panevėžio krašto žemėse buvo išauginamas geras kviečių derlius, o1875 metais per Panevėžį nutiestas geležinkelis sudarė palankias sąlygas plėtotis pramoninei malūnininkystei. Dabartinės įmonės „Roquette Amilina“ ištakos siekia 1841 m., kai žydų kilmės B. Rubinšteinas čia įkūrė modernų malūną. Tai buvo pirmasis pramoninis malūnas mieste. Per metus jis sumaldavo daugiau nei penkis milijonus pūdų kviečių ir XIX a. pabaigoje per Panevėžį nutiestu Liepojos-Romnų geležinkeliu miltus gabendavo į Rygą, Liepoją, Varšuvą, Peterburgą bei Maskvą. Bėgant laikui malūnas plėtėsi: pergyveno karus, nacionalizaciją ir privatizaciją – tapo akcine bendrove „Malsena“, malimo ir makaronų pramonės lydere Baltijos šalyse.

Malsena. Amilina. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Kalnapilis (Taikos al. 1)
55.737663, 24.35166
Vykti Vykti
Kalnapilis. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

„Kalnapilio“ alaus darykla – pati seniausia Panevėžio įmonė ir viena stambiausių alaus daryklų Lietuvoje, sėkmingai veikianti nuo 1902 m. Tai vienintelė įmonė Lietuvoje, nuo savo įkūrimo dienos niekada nenustojusi gaminti alaus. Šią alaus daryklą įkūrė vokiečių kilmės dvarininkas Albertas Foigtas, todėl iš pradžių ji turėjo vokišką pavadinimą „Bergschlosschen“. Išvertus iš vokiečių kalbos, tai reiškė „pilaitė ant kalvos“. 1935m. ši alaus darykla tapo akcine bendrove ir buvo pavadinta lietuviškai ― „Kalnapilis“. Pradėjusi vos nuo trijų alaus rūšių, 1929 m., įsigijus įmonę H. ir I. Chazenams, alaus darykla gamino jau penkių rūšių alų: „Pilzeno“, „Tamsųjį“, „Stprųjį“, silpną „Stalo“ bei „Strong Ale“. Pagamintas alus arkliais pakinkytu vežimu buvo išvežiojamas net po 40 alinių ir krautuvių Panevėžio bei Ukmergės apskrityse. Iki alaus daryklos įsteigimo per metus Panevėžio mieste buvo suvartojama 8 tūkstančiai kibirų degtinės už 62 tūksančius rublių. Alaus daryklos įsteigimas turėjo sumažinti stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimą mieste.

Kalnapilis. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Spirito gamykla (Respublikos g. 82)
55.736872, 24.354795
Vykti Vykti
Spirito gamykla. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžyje spirito pramonė prasidėjo dar 1890 m., kai pačioje vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbiamos blaivybės eroje Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila mieste įkūrė mielių ir spirito fabriką. Tai buvo stambiausia miesto įmonė iki pat Pirmojo Pasaulinio karo. Šiame fabrike buvo gaminami alkoholiniai gėrimai, mielės, angliarūgštės, buities chemijos prekės, odekolonas. Be to, dalį produkcijos, valstybės užsakymu, Panevėžys skyrė rektifikacijai. Šio proceso metu iš distiliuoto etilo alkoholio būdavo pašalinamos priemaišos – švarus spiritas buvo reikalingas medicinai. XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje apie 70 % čia pagaminto spirito buvo eksportuojama į Kazachiją, Latviją bei kitas šalis, o apie 30 % buvo sunaudojama vaistams, actui, alkoholiniams gėrimams, parfumerijos prekėms Lietuvoje. XX a. pradžioje šiame fabrike sunkiomis sąlygomis po 13 val. per parą už mažą atlygį triūsė daugiau nei 100 darbininkų, tarp kurių buvo net ir vaikai.

Spirito gamykla. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Jaunimo Sodas (A.Jakšto g.)
55.738425, 24.361216
Vykti Vykti
Jaunimo Sodas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Panevėžyje gausu ne tik pramonės įmonių, bet ir žaliųjų miesto erdvių. Neseniai sutvarkytas ir atnaujintas Jaunimo sodas – puikus gamtos prieglobstis ir erdvė laisvalaikio leidimui gamtoje. Čia įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, žaidimų ir sporto aikštelės, erdvės tiek aktyviam, tiek ramiam poilsiui.

Jaunimo Sodas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Konservų fabrikas (Kranto g. 12)
55.731017, 24.35901
Vykti Vykti
Konservų fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Ant Senvagės kranto pastatytas raudonplytis pastatas, buvęs konservų fabrikas – tipiškas XIX-XX a. pramoninės architektūros pavyzdys. Panašios gamyklos kūrėsi ir carinėje Rusijoje. Nors šis pastatas gerai žinomas kaip konservų fabrikas, dar anksčiau jis atliko kitokią funkciją. Tai buvo valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla. Čia veikė butelių plovimo, pilstymo ir filtracijos skyriai. Ši įmonė degtine ir spiritu aprūpindavo net 14 Lietuvos apskričių. Konservų fabrikas čia įkurtas buvo tik vėliau. Čia buvo gaminami pokariu Panevėžyje labai trūkstami maisto produktai. Anuomet šis fabrikas turėjo savo agentus, kurie supirkinėjo vaisius ir daržoves iš ūkininkų Panevėžio miesto apylinkėse. Būtent čia buvo gaminamas ir populiarusis limonadas „Gaiva“, kuris, kaip ir kitos prekės, buvo išvežiojamas arkliniu transportu.

Dabar konservų fabriko pastatas stovi nenaudojamas ir laukia savo eilės atgimti. Vienoje šio pastato dalyje įsikūrusi nedidelė „Kranto“ kavinukė, kurioje galite jaukiai išgerti kavos ar paragauti silkės „panėvežietiškai“.

Konservų fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Muilo fabrikas (Staniūnų g. 1)
55.72801, 24.37318
Vykti Vykti
Muilo fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Muilo gamyba Panevėžio muilo fabrike buvo pradėta 1933 m. Su vienu katilu per dieną buvo pagaminama 3000 kilogramų muilo. Muilo gamybos darbas buvo atliekamas rankomis. Iš pradžių buvo gaminamas skalbiamasis muilas „Skalbėja“. Vėliau greitai pradėtas gaminti tualetinis muilas „Gražuolė“. Produktų paklausa ir gamyba sparčiai augo. Tačiau fabrikas neapsiribojo vien muilo gamyba. Jame buvo skyriai, kuriuose buvo gaminamas ratų tepalas bei aukštos kokybės juodas, geltonas ir baltas batų kremas „Gaidys“.

Muilo fabrikas. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
Užeiga „Čičinskas“ (Ramygalos g. 43)
55.722742, 24.362279
Vykti Vykti
Užeiga „Čičinskas“. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Ar kada teko ragauti žymiojo panevėžietiško „Čičinsko“ kepsnio? Šis patiekalas Panevėžyje toks mėgstamas, kad turi net ir savo vardo restoraną – „Čičinsko“ užeigą – kurio karaliauja ne kas kitas, o „Čičinsko“ kepsnys. Šis restoranas buvo pastatytas apie 1890 metus. Iki pat šių dienų nepakito pastato architektūra, išlikę senoviniai kalvių darbai.

Užeiga „Čičinskas“. Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra
B. Rubenšteino malūno pastatas (viešbutis „Romantic“) (Kranto g. 24)
55.733721, 24.361721
Vykti Vykti
B. Rubenšteino malūno pastatas (viešbutis „Romantic“). Nuotr.: ©VšĮ Panevėžio plėtros agentūra

Tai pirmasis pramoninis malūnas Baltijos šalyse, kuris priklausė privačiam asmeniui, žydų kilmės B. Rubinšteinui. Malūnas turėjo 12 AJ variklį, malūne dirbo 9 darbininkai, kurie sumaldavo 12 tūkst. pūdų miltų. Savo pajėgumu garsėjęs malūnas istorikų minimas kaip vienas moderniausių to meto malūnų: dirbo 3 pamainomis, o per parą sumaldavo 2 vagonus kviečių. Miesto pramoninei malūnininkystei vystytis palankios sąlygos susidarė po to, kai 1873 metais per Panevėžį buvo nutiesta Liepojos-Romnų, Radviliškio-Daugpilio geležinkelio atšaka. Geležinkeliu buvo patogu iš Ukrainos atsivežti kviečių, juos sumalus, gabenti į Rygą, Peterburgą bei Liepojos uostą. Pastatas įtrauktas į Lietuvos valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Šiuo metu buvusios malūno patalpos yra pritaikytos turizmui, įkurtas viešbutis „Romantic“. Viešbutyje veikia restoranas, siūlomos Etno SPA bei sveikatingumo paslaugos. Viešbutis įsikūręs gražioje miesto vietoje – senvagėje. Kadangi viešbučio pagrindinis pastatas saugomas kultūros paveldo objektas, tad čia galite išvysti išsaugotus senojo malūno fragmentus: malūno konstrukcijas, senus lubų balkius, metalines kolonas.