Garsios, kilmingos grafų Zubovų giminės „lietuviškoji“ istorija – vis dar neatskleista paslaptis. O atskleistoji jos dalelė – vis dar mūsų nepamatyta, neperskaityta ir nesuvokta. Nors tai istorija, formavusi ne tik mūsų valstybę, bet ir mūsų sąmonę.
Šitokia gražia įžanga prasideda Plungės viešosios bibliotekos projektas „Grafų Zubovų istorinis, kultūrinis palikimas Šiaurės vakarų Lietuvoje“ , kuris kviečia susipažinti su Šiaurės vakarų regiono vietomis, susijusiomis su Zubovų giminės istorija ir palikimu.
Mes kviečiame į savarankišką pažintinį maršrutą „Didingas grafų Zubovų kelias Šiaulių krašte“.
Tai – vienas didžiausių architektūros paminklų bei seniausių dvarų Lietuvoje, įkurtas, spėjama, dar XVI a. Jį valdė garsios istorinės asmenybės: Chodkevičiai, Valavičiai, Radvilos, Sapiegos, Sobieskiai, Zubovai... Dvarui priklausė ir dvejos arklidės, ir ledainė, garinis malūnas, karietinė, kiti ūkiniai pastatai. Šiandien dvaro kompleksui priklauso daugiau nei trisdešimt statinių, dalis jų privatizuota, dalis priklauso valstybei, kai kurie pastatai yra kultūros paveldo objektai, kiti – menkaverčiai statiniai. Dauguma pastatų avarinės būklės. Buvusioje dvaro pieninėje bei prievaizdo namelyje šiandien gyvena žmonės.
Nors rašytinių šaltinių, vardų ir pavardžių neišlikę, vietiniai gruzdiškiai pasakoja, kad rūmų menėse gyveno dvarininkaitė, kuri turėjo prijaukintą mešką. Panelė būdavusi labai išbalusi, išblyškusi, o savo augintinę vedžiodavosi po rūmų koridorius, parkus ir miestelį. Ši istorija liūdnai pagarsėjo tuo, kad dvarininkaitės augintinė vieną dieną ją užpuolė ir mirtinai sudraskė.
Vladimiras Zubovas (1862-1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) susituokė 1884 metais ir apsigyveno Šiauliuose. Nuo 1890 metų įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ėmė steigti mokyklas.
Ginkūnų dvaro rūmai mūsų dienas pasiekė stipriai pasikeitę. Senieji rūmai rekonstruoti ir integruoti į naują pastatų kompleksą, tačiau autentiškus rūmų išorės architektūrinius elementus vis dar nesunku atsekti.
Ginkūnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1904 m. Yra žinoma, kad Ginkūnų dvaras per Pirmąjį pasaulinį karą buvo stipriai nukentėjęs, minima, kad buvo nuniokoti ir išgrobstyti ir dvaro rūmai. Nėra duomenų, ar po karo suremontuoti rūmai kiek pasikeitė.
Tarpukario fotografijose matyti, kad rūmus sudarė dvi išilgai sujungtos vieno ir dviejų aukštų dalys. Rūmų sienos buvo netinkuoto plytų mūro, cokolis ir pamatas sumūryti iš lauko akmenų. Abiejuose pastato galuose ir viename šone buvo pristatytos terasos. Ištaigingumo rūmams suteikė pirmo aukšto langus akcentuojančios reljefinės segmentinės sąramos ir lenkti sandrikai bei antro aukšto arkinius langus įrėminantys piliastrai. Duomenų apie tai, kaip atrodė dvaro interjeras, nėra išlikusių.
1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jo pastatai imti naudoti kolūkio reikmėms. Tais metais įvykius Ginkūnų gyventojai sutiko gana palankiai. Ginkūnų dvaro teritorijoje buvo įkurtas valstybinis (tarybinis ) ūkis. Tai vienas iš tokių ūkių Lietuvoje, sukurtų pirmaisiais tarybinės okupacijos metais. Dvaro savininkai Fledžinskiai nebuvo represuoti. J. Fledžinskis mirė 1961 m. Skaudvilėje.
Kalbama, kad vietovardis kilęs nuo rusų kunigaikščių Mirskių, kuriems po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo atiteko čia buvęs kaimas. Rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose toks faktas neminimas. Pirmasis žinomas valdos savininkas buvo grafas Dimitrijus Zubovas. 1836 m. ūkį paveldėjo Nikolajus Zubovas. Pasinaudojęs kareivių palikta Ventos–Dubysos perkaso statybos įranga, jis ties Mirskiške užtvenkė Dubysą ir pastatė vandens malūną. XIX a. pabaigoje čia jau buvo stambus Bubių dvaro ūkinis centras (palivarkas). Mirskiškės malūnas mažiausiai tris kartus buvo rekonstruotas (1908, 1928 ir 1937 m.). Naudotas pagal paskirtį iki 1980-ųjų.
XX a. pradžioje grafo vaikaitei Kotrynai Zubovaitei ištekėjus už Vlado Kurkausko, Mirskiškė tapo savarankiškas jaunos šeimos dvaras. Dvaro šeimininkas Vladas Kurkauskas (1895–1970) buvo Lietuvos karininkas, inžinierius, aktyvus ūkinių organizacijų veikėjas. 1919–1920 m. jis ėjo Vilniaus komendanto, o 1935–1936 m. – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas. 1936–1940 m. buvo Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkas, Seimo narys.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Mirskiškės dvaras buvo nacionalizuotas. V. Kurkauskas pasitraukė į Vokietiją, per karą grįžo namo, ūkininkavo, vėliau slapstėsi. Po Stalino mirties jam pavyko legalizuotis, dirbo agronomu, mechaniku. Palaidotas Kurtuvėnų kapinėse, o Kotryną Zubovaitę Kurkauskienę nužudė sovietų kariai.
Iki šių dienų yra išlikę mediniai Mirskiškės dvaro rūmai ir kai kurie ūkiniai pastatai. Netoli dvaro sodybos yra Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės, vakaruose plyti Paraudžių miškas.
Dvaro sodyba nepritaikyta turizmo poreikiams.
Kadaise čia buvusį dvarą ir kaimą vadino Lepšiais. 1795 ar 1832 m. dvarą įsigijo grafas Nikolajus Zubovas. Valstiečiams jis liepė išsikraustyti į dvaro žemių pakraštį ir pastatė naujus dvaro rūmus bei kitus trobesius. Dvaras N. Zubovo žmonos Aleksandros garbei buvo pavadintas Aleksandrija.
1886 m. grafas Aleksandrijoje pastatė plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Iš šios plytinės plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų. 1902 m. plytinę iš Vladimiro Zubovo nupirko Miša Lensonas ir Icikas Frankas. Po Antrojo pasaulinio karo plytinės pastatuose veikė raštinės reikmenų fabrikas „Beržas“.
XIX a. pab. – XX a. pradžioje Aleksandrijoje buvo gražus pušynas, pamėgtas šiauliečių. 1894 m. jame įvyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurioje dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis. Ir vėliau čia vykdavo pažangių kultūros veikėjų sueigos. Gegužinės prisiminimui 1934 m. pušynėlyje įkastas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu „Labora“ (lot. labora – „dirbk“).
Dvare 1950 m. įsikūrė karinio dalinio štabas, greta pastatyti namai karininkams.
Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis XVIII–XIX a. sandūroje, kai Rusijos carienė Jakaterina II Bubius padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo brolis Dimitrijus Zuvovas, vėliau - pastarojo sūnus Nikolajus. 1825 m. pradėtas statyti Dubysos-Ventos perkasas. Šio sudėtingo hidrotechninio įrenginio statyba nulėmė Bubių ekonominį pakilimą. Nedidelis kaimas išaugo į dvaro ūkinį centrą (palivarką), buvo nutiestas pašto kelias į Šiaulius, pastatytas tiltas per Dubysą, beveik įrengtas žiemos uostas. Tačiau darbus užbaigti sutrukdė 1831 m. sukili- mas. Sukilėliai Bubiuose telkė jėgas Šiaulių šturmui. N. Zubovo sūnus Dmitrijus savo lėšomis atidarė pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma lietuviškai, našlaičių prieglaudą. D. Zubovo valdymo metais Bubių dvaro ūkis buvo perorientuotas į gyvulių auginimą, įsteigtos gyvulininkystės ir pienininkystės mokyklos. Dvare taip pat veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla. Bubiuose iškilo pirmasis Lietuvoje siloso bokštas. 1903 m. Bubiuose surengta Didžioji Šiaulių gegužinė - pirmasis neformalus lietuvių inteligentų suvažiavimas, kuriame buvo diskutuojama dėl visos tautos likimo. Jame dalyvavo P. Višinskis, Žemaitė, J. Jablonskis, M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, J. Biliūnas ,A. Janulaitis ir kt.
Gegužinių tradicija Bubiuose gyvavo daugiau kaip pusę amžiaus. Dvare buvo pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuvių kalbos, 1910 m. įsteigta žemesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Bubių dvaras buvo svarbus kultūrinis ir ūkinis centras.
Kartu su 1908 m. pastatytais rūmais sodybos kompleksui priklauso ir parkas, XIX a. pastatyta ir XX a. pradžioje rekonstruota arklidė, grūdų sandėlis, sodininko namas, sarginė, mokykla, mokytojų namas, trys kumetynai, tvartas, siloso bokštas, dvi daržinės, spirito varykla, spirito saugykla, ūkinis pastatas, namas, lentpjūvė ir joje esanti technika.
Dabar viename dvaro pastatų įsikūręs „Grafo Zubovo“ viešbutis-restoranas. Dvaras yra įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašą, jį rekonstruojant buvo išsaugotas pastato autentiškumas. Nedidelis ir jaukus viešbutis siūlo tai, ko visi labiausiai ieškome – namų šilumą ir išskirtinį dėmesį bei nepriekaištingą aptarnavimą kiekvienam svečiui. Idealiai tinka svečiams, norintiems patogiai ir ramiai pailsėti, gerai praleisti laiką, mėgstantiems gerą bei skanų maistą.
Šiose kapinėse palaidoti grafai Aleksandra Zubovienė (1840-1913) ir jauniausias sūnus Dmitrijus Zubovas (1871/1872-1944), išliko jų antkapiai. Aleksandra Zubova 1898 m. įsteigė ir globojo Šiaulių mergaičių gimnaziją, labdaros įstaigas. Bubių dvare išlaikė našlaičių namus. Jos garbei Lepšių dvaras pavadintas Aleksandrija. Jos sūnus Dmitrijus Zubovas buvo agronomas, pažangus ūkininkas, valdęs Bubių dvarą.
