Nuotr.: © Keliaujantiems lėtai
Ventos regioninio parko teritorijoje nuo pat 1944 metų rudens veikė daug nedidelių ir gausesnių būrių, kurie palaikė ryšius, siekė vienyti jėgas didesniems žygiams. Ventos upė ilgainiui tapo lyg ir takoskyra, dalijusia dviejų stambių rezistencijos kovotojų apygardų kontroliuojamas teritorijas. Dešiniajame Ventos krante, nuo Papilės į šiaurę bei rytus nusidriekusiuose miškuose, bazavosi ir šias teritorijas kontroliavo Prisikėlimo apygardos partizanai, o kairiajame krante prasidėjo Žemaičių apygardos teritorija, aprėpusi beveik visą kalvotąją Žemaitiją.
Ramoniškių, Purvių ir kituose aplinkiniuose miškuose ilgai išsilaikė "Vyčio" būrys, vadovaujamas nuo Kruopių kilusio ūkininkų sūnaus Prano Belecko. Jame nuolat būdavo apie 13 – 15 vyrų, žuvusių būrio narių vietą užimdavo kiti. Lemtinga "Vyčio" kovotojams buvo 1949 metų birželio 6-oji, Sekminių diena. Ramoniškių ir Purvių miškus apsupo šimtai ginkluotų kareivių, suvežtų net iš Latvijos. Nelygiose kautynėse žuvo dauguma "Vyčio" kovotojų, tačiau vadas P. Beleckas, nors ir sužeistas, su K. Dimavičiumi ir J. Šidlausku sugebėjo pasitraukti ir pro persekiotojų grandinę prasibrauti į dešinį Ventos krantą. Kitą dieną grįžę pasiekė Uogiškių kaimo apylinkes ir miške ilsėjosi; čia buvo stribų būrio apsupti ir žuvo. Buvo suimti ir įkalinti bei ištremti partizanų ryšininkai. Tų pačių metų rugsėjo 31 d. Užpelkių kaime žuvo bene paskutinis "Vyčio" partizanų būrio kovotojas Jonas Šiušė.
"Vyčio" partizanų būrio vado P. Belecko ir jo bendražygių žūties vietoje dabar miško pakraštys, tarp medžių – kuklus kryželis mena čia susigėrusį kovotojų kraują. Žuvusiųjų palaikai 1988 m. vasarą iškasti ir perlaidoti Viekšnių kapinėse. Partizanų žūties vieta yra keliasdešimt metrų toliau į vakarus, nuo paminklo Lietuvos partizanams.
