Krekenavos regioninio parko pietinis dviračių žiedas - vienas iš keturių parko direkcijos siūlomų dviračių maršrutų susipažinti su parko vertybėmis. Maršrutas prasideda ir baigiasi šalia Krekenavos esančiame parko Lankytojų centre. Toliau maršrutas tęsiasi per Gringalius, Barinę, Daniliškį, Burvelius, Bakainius ir Linkavičius.
Krekenavos regioninio parko ekspozicijos pagrindinė tema - "Nevėžio upės senvagių įvairovė". Ekspozicinė juosta lankstosi per visą patalpos erdvę, atkartodama Nevėžio upės vingius, vienur sukdama į kairę, kitur - į dešinę, žemyn ir aukštyn, palikdama senvages ir užutekius. Informacija pateikiama įdomiais pasakojimais, iliustruotais išraiškingais dideliais vaizdais, atspindinčiais Nevėžio vidurupio senslėnio kraštovaizdžio charakteringiausius bruožus. Visoje patalpoje ant grindų ir lubų priklijuoti gyvūnų pėdsakai vedantys į ekspoziciją.
Prie pat Lankytojų centro - apžvalgos bokštas.
Iš Lankytojų centro pasukus link Krekenavos pravažiuojamos kapinės ir pasiekiama "mažoji bazilika".
Krekenavos bazilika - vienintelė Lietuvoje Romos Didžiosios Marijos bazilikos dukterinė šventovė. Joje šimtmečius gerbiamas stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Šiaurės ir vidurio Aukštaitijoje šventovė plačiai garsėja ne tik savo grožiu, bet ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Žolinės atlaidais. Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1896–1902 m.
2009 m. Krekenavos bažnyčia paskelbta Romos Didžiosios Marijos bazilikos dukterine šventove – filija. 2011 m. rugpjūčio 15 d. per Žolinę Krekenavos bažnyčiai popiežiaus Benedikto XVI sprendimu suteiktas mažosios bazilikos statusas.
Toliau pasukus per tiltą privažiuojamos buvusios Krekenavos žydų bendruomenės kapinaitės, kuriose auga žymioji Švenčiuliškių pušis.
Pušis mena gerokai daugiau nei 100 metų istorinę praeitį. Jos aukštis siekia virš 20 m, o kamieno apimtis - per 3,5 metrų. Atviroje vietoje augantis medis formuoja plačią, netaisyklingos formos lają, turi itin storas, įvairiai išsiraičiusias šakas.
Išskirtinį savitumą šiai vietai suteikia unikalios girnapusių kompozicijos, dubenuotieji akmenys. Nors prieš keliasdešimt metų kapinaitėse ganėsi karvės. Tačiau krekenaviečio kraštotyrininko Jono Žilevičiaus ir jo bendraminčių pastangomis Švenčiuliškių kaimo kapinaitės tapo išpuoselėtos.
Grįžus kelis šimtus metrų ir pasukus link Gringalių maršrutas tęsiasi iki Nevėžio senvagės poilsiavietės, dar toliau - pažintinis takas.
Didžiausia Krekenavos regioninio parko kraštovaizdžio vertybė – Nevėžio senslėnis su raiškiais upės vingiais ir įspūdingomis senvagių virtinėmis. Jiems apsaugoti įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis. Siekiant lankytojus supažindinti su Nevėžio slėnyje esančiomis paslaptimis, pamatyti senvagių įvairovę, sužinoti apie saugomas augalų ir gyvūnų rūšis, 2014 m. įrengtas pėsčiųjų Nevėžio upės slėnio (senvagių) pažintinis takas. Parko duomenimis, kasmet take apsilanko apie 3000 lankytojų. Pažintinis takas vingiuoja Nevėžio upės slėnyje tarp senvagių, per pavasario užliejamas pievas ir Gringalių miško pakraščiu.
Barinės kapinynas - kultūros paminklas. Šiame kapinyne mirusieji laidoti X - XII a. su žirgų aukomis.
Alėja - buvusio Daniliškio dvaro želdinių svarbiausias akcentas. Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinyje esančios alėjos ilgis apie 263 metrų. Čia auga apie 360 mažalapių liepų.Daniliškio dvaras buvo žinomas jau XVI a. pabaigoje. Čia kadaise žaliavo gražus parkas, terasomis besileidžiantis į upę, o įšlaitėse tryškę šaltiniai.
Burvelių alkakalnis dažnai vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplyčkalniu. Tai įspūdinga kalva, apaugusi pušimis, ąžuolais, drebulėmis, beržais ir kitais medžiais bei krūmais, ją supa pelkėtos pievos. Manoma, kad tolimoje praeityje kalva buvusi saloje. Burvelių pilis minima XIV a. vokiečių kronikose. Ten rašoma, kad 1372 m. rugpjūčio 15 d. Livonijos magistro kariauna sunaikino Burvelių pilį prie Nevėžio. Prieškarinėje Lietuviškoje enciklopedijoje nurodoma, kad kasinėjant alkakalnį, rasta žmonių kaulų ir sienos liekanų. Alkakalnyje išlikę koplyčios pamatų fragmentai, likusi 3 x 3 m duobė. Pasakojama, kad XVI amžiaus pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, nukritusio kartu su žirgu ir nuskendusio Nevėžyje, atminimui. Spėjama, kad jam ir buvusi pastatyta koplyčia.
Prieškaryje statytas, per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas tiltas. Labai dailus, Pranciškaus Markūno projektuotas tiltas per Nevėžį ties Surviliškiu buvo pastatytas 1932 m. Tiltas buvo gelžbetoninis, arkinės sistemos, vienos angos, 57,6 m ilgio bei 6 m pločio ir kainavo 54 200 Lt. Tiltas jungė Kazokų ir Susrviliškio kaimus, dabar esančius Panevėžio ir Kėdainių rajonuose.
Galiausiai pasiekiamas piečiausias ir kartu egzotiškiausias šio maršruto taškas - Surviliškio kabantis tiltas. Pasivaikščiojimas šiuo lengvai siūbuojančiu tiltu, nuo kurio atsiveria puikus kraštovaizdis, paliks Jums neišdildomus, romantiškus įspūdžius.
Pasiekus Surviliškį verta apžiūrėti bažnyčią, šalia kurios taip pat rasite apžvalgos aikštelę.
Manoma, kad pirmoji katalikų bažnyčia Surviliškyje buvo pastatyta apie 1592–1597 metus. 1637–1640 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pastatė naują medinę bažnyčią. Dabartinė Nukryžiuotojo Kristaus bažnyčia iškilo 1791 metais. Ją pastatė tuometis klebonas Juozapas Žibartas su parapijiečiais. Bažnyčios stogą puošia barokiniai kriaušės pavidalo bokšteliai ir ornamentuoti kryžiai. Šventorius apjuostas medinių statinių tvora su mūrinių stulpų vartais. Jame stovi medinė varpinė. Bažnyčioje yra keletas dailės paminklų, tarp kurių 1902 metais R. Švoinickio-Aleknos tapytas paveikslas "Marija sopulingoji".
Išvažiavus iš Surviliškio važiuojama iki Bakainių piliakalnio. II tūkstantmečio pradžios – XV a. piliakalnis, iš trijų pusių juosiamas Liaudės upelio - vienas gražiausių Krekenavos regioninio parko kampelių, nuo kurio atsiveria puiki panorama.
Grįžtant link Krekenavos paskutinis sustojimas - buvusioje Linkavičių-Slabados dvarvietėje. Dvaro pavadinimas greičiausiai yra siejamas su Linkavos upeliu, kairiuoju Nevėžio intaku. Linkavičių dvaras ir kaimas istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėti 1585 metais.
Linkavičių-Slabados dvare 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, 1859 m. buvo spirito varykla ir malūnas.
Toliau grįžtama į Krekenavos Lankytojų centrą.
