Šv. Jokūbo kelias. Onuškis - Pivašiūnai

ONUŠKIS

Onuškis – miestelis Trakų rajone, nutolęs apie 30 km į pietvakarius nuo Trakų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Į šiaurę 800 metrų nutolęs Samio ežeras. Iš ežero išteka Samės upelis. Gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV amžiaus. 1505 m. pastatyta bažnyčia, 1511 m. minimas Onuškio dvaras Skundonių kaimo žemėse. Teigiama, kad šioje teritorijoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XV a. buvo apgyvendinęs totorius, kurie turėjo saugoti kelią į Trakus. 1524 m. LDK didikas Žygimantas Senasis dvaro savininkui suteikė privilegiją kurti miestelį, rengti turgus aikštėje ir laikyti smukles. Šalia dvaro atsiradusi gyvenvietė sparčiai augo, 1534 m. inventoriuje jau vadinta miesteliu. 1567 m. Onuškis gavo privilegiją mugėms. Manoma, kad bažnyčia XVI a. pabaigoje priklausė evangelikams reformatams. 1613 m. Onuškis pažymėtas LDK žemėlapyje. 1683 m. gavo teisę prekymečiams. XIX a. pradžioje sudegė medinė bažnyčia, dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu 1823 - 1829 m. pastatyta plytų ir akmenų mūro Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. XIX a. veikė didelė spirito varykla, lentpjūvė, pradinė mokykla, vyko turgūs ir prekymečiai. Po 1863 m. sukilimo Onuškio dvaras buvo caro valdžios konfiskuotas ir padovanotas grafui Olsufjevui. Miestelis nukentėdavo karų ir didikų tarpusavio vaidų metu. Tačiau išliko akmenimis grįsta aikštė su apie ją stovinčiais pastatais - urbanistikos paminklas.

Iš Onuškio yra kilę keletas praeityje ir dabar žymių visuomenės veikėjų. Čia gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Onuškis yra ir skulptoriaus Juozo Lebednyko vaikystės miestelis. Dabar Panevėžyje gyvenantis menininkas papuošia gimtinę skulptūromis. Onuškyje galima meno kūrinių netikėtose erdvėse.

Lankytinos vietos Onuškyje

Klasicizmo architektūros paminklas. VU bibliotekos fonduose išlikusioje XVIII a. bažnyčios kronikoje paminėta pirmosios bažnyčios statybos data – 1505 m., (valdovo Aleksandro privilegija) aktas apie valdos dovanojimą Jokūbui Kuncevičiui. Tačiau to dokumento aptikti nepavyksta. Tas dokumentas paminėtas gerokai vėliau teisiniuose ginčuose. Manoma, kad prie bažnyčios ir pagrindinio kelio į Butrimonis galėjo Vytauto laikais būti apgyvendinti totoriai. Centre prie bažnyčios vyko turgūs, formavosi stačiakampė aikštė, apie ją gyventojai statėsi namus. Pirmoji bažnyčia sudegė. Po gaisro antroji bažnyčia pradėta statyti 1564 m., baigta 1568 m. Antroji sudegė. 1672 m. pastatyta trečioji bažnyčia stovėjo iki XIX a. 1797 m. vizitacijos akte minima sena apgriuvusi bažnyčia. 1821 m. naujos bažnyčios statyba rūpinosi Onuškio dvarą įsigiję Šetkevičiai. 1829 m. baigta statyti klasicizmo stiliaus bažnyčia (spalio 15 d. Stakliškių klebonas Lasevičius pašventino) su šešiomis kolonomis frontone, su 4 evangelistų medinėmis statulomis. Ant portiko didelis geležinis kryžius, po kuriuo nutapyta Dievo apvaizdos akis. Portike užrašas ,,DE TUIS DONIS TIBI DOMINE OFFERO“. (,,Iš tavo dovanų tau, Viešpatie, aukoju“). Pagrindinis fasadas sukurtas Vilniaus katedros pavyzdžiu. Bažnyčioje keturi altoriai, dvi medinės klausyklos, vargonai, du rūsiai, viename yra du karstai, palaidotas bažnyčios fundatorius ir jo dukra. Šventoriuje stovi 1891 metais pastatyta medinė varpinė. 1893 m. bažnyčios šventorius apmūrytas akmenine tvora su Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis. Padaryti skliautuoti vartai tvoroje. Bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, buvo apiplėšta, ją niokojo įvairiausi atėjūnai. Dvaro savininkai nedaug dėmesio skyrė bažnyčios puoselėjimui. Kunigai ilgai neužsibūdavo.

2009 m. restauruoti bažnyčios vartai. Pakeisti bažnyčios langai. Viduje įspūdingas centrinis altorius, du altoriai šonuose, altorius Šv. Rokui, seni (dabar jau restauruoti) vargonai, grafo Olsufjevo žmonos (ji buvo italė) bažnyčiai padovanotas kryželis su marmurine papėdėle ir lotynišku užrašu, kad kryželį palaiminęs šv. Tėvas popiežius Leonas XIII, keli dailės kūriniai, nauji šviestuvai, puiki akustika. Didžiojo altoriaus viršuje buvo didelis medinis kryžius su Nukryžiuotojo figūra. Kryžiaus šonuose – du angelai. Altoriaus šonuose dvi didelės šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo skulptūros. Šonuose šv. Mergelės Marijos ir švč. Jėzaus Širdies altoriai. Šv. Roko altorius iš medžio prie vargonų laiptų. Bažnyčioje kunigavo 1939-1953 metais Nikodemas Švogžlys - Milžinas, istorikas, humanistas, rašytojas, parašęs rankraštinę knygą apie Onuškį ,,Mano gyvenimo pasaka“, suregistravęs čia dirbusius bažnyčioje kunigus, statęs vaidinimus, artimai bendravęs su parapijiečiais.

Nuo 1993 metų šventoriuje ilsisi Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers palaikai, parvežti iš Altajaus krašto, perlaidoti šalia giminių kapavietės. Netoliese yra paminklas šv. Marijai, pastatytas 2009 metais (skulptorius onuškietis Juozas Lebednykas).

Onuškio bažnyčioje švenčiami Šv. Roko atlaidai rugpjūčio 15 d. Bažnyčioje nuo 2007 metų dirba klebonas kunigas Algimantas Gaidukevičius. Jis rūpinasi bažnyčios atnaujinimo darbais. Jam vadovaujant suremontuota klebonija, sutvarkytas bažnyčios apšvietimas, įrengtas įgarsinimas, įdėtos naujos bažnyčios durys, nauji langai, atnaujinti šventoriaus vartai, bažnyčios šviestuvai, įrengtas bažnyčios ir šventoriaus lauko apšvietimas, įsigyta liturginių reikmenų ir kt.

Onuškio bažnyčia ir šventoriaus vartai – tai 1972 m. paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklas.

Yra žinoma, kad 1534 m. paskirtas sklypas mokyklai statyti. 1804 m. veikė liaudies mokykla. XX a. pastatyta pradinė medinė mokykla (dabar vaikų darželis). 1939 m. atidaryta mūrinė mokykla su sporto sale. 1980 metais pastatytas mokyklos priestatas. Mokykloje yra 24 mokomieji kabinetai, sporto, aktų salės, stadionas ir žaidimų aikštelės, treniruoklių kabinetas, mokomosios dirbtuvės, veikia valgykla. 2005-2006 m.m. atlikta mokyklos renovacija – pakeistas stogas, langai, linoleumas, atliktas dalinis patalpų remontas. 2013 m. renovuota sporto salė. 2014 m. atnaujinta mokyklos biblioteka ir skaitykla. Mokykla dar pilna jaunatviško šurmulio. Mokyklos gyvenimas įsuka visus į prasmingų darbų ratą – pamokos, repeticijos, renginiai, sporto varžybos, projektai, olimpiados. Retos šventės priverčia stabtelėti ir susimąstyti apie pasirinkto darbo prasmę. O laikas bėga. Keičiasi mokiniai ir mokytojai. Darbų gausa per pamokas, mokytojų akyse augantys mokiniai ir šviesėjantys jų veidai teikia optimizmo. Čia toliau kuriama mūsų mokyklos istorija. Dabartinė mokykla įdomi tuo, kad yra ir savotiška dailės galerija – ją puošia mokyklos mokytojo, dailininko Vydo Kasperavičiaus ir jo mokinių meno kūriniai.

Senosiose kapinaitėse stovi lietuviško granito akmens paminklas rezistentams. Jame iškaltos 56 žuvusiųjų pavardės ir vardai. Pastatytas medinis kryžius ir koplytėlė (liaudies meistras Jonas Kasperavičius ir mokytojas Vydas Kasperavičius).

Kapinės - onuškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų amžinojo poilsio vieta. Kairėje pusėje - paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, pastatytas 1928 m. nepriklausomybės dešimtmečiui. Išliko senų metalinių ir medinių kryžių. Palaidoti trys knygnešiai Mečislovas Stankevičius, Antanas Didikas, Stasys Banuškevičius . Jų kapus puošia mediniai stogastulpiai su Gedimino stulpais ir užrašu ,,Knygnešys“.

Kapinėse yra aukuras. Mokinių ir mokytojo Adomo Morkūno iš akmenų sumūrytas aukuras mirusiųjų pagerbimo apeigoms. Į rytus nuo kapinių prie Samnykų kelio augo Sukilėlių pušis. Pasakojama, kad numalšinus 1863 metų sukilimą ant stambių pušies šakų buvo pakarti sukilėliai. Iki XX a. septinto ešimtmečio pušyje buvo krucifiksas su stogeliu. Pušį sulaužė vėtra.

DUSMENYS

Dusmenys įsikūrę Dzūkų aukštumoje, šiaurės rytiniame Didžiulio ežero krante. Per kaimą į Didžiulio ežerą teka Dusmena. Apylinkėse plyti Dusmenų miškai. 2 km į šiaurę nuo Dusmenų yra Gėjaus pelkė.

Įdomi ir nekasdieniška Dusmenų praeitis bei šimtmečių kelias. Dusmenų vardas pirmą kartą paminėtas 1493 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro aktuose. 1523 m. čia jau buvo dvaras. Dvaras priklausė Mikalojui Kiškai, vėliau jį įsigijo Lietuvos kancleris Kristupas Pacas. 1667 m. Kristupas Pacas Dusmenų dvarą užrašė Pažaislio vienuoliams kamalduliams.

Žinoma, kad XVIII – XIX a. Dusmenų dvare veikė geležies liejykla. Geležis čia buvo gaminama iš vietinės balų rūdos. 1744 m. kamalduliai Dusmenyse pastatė koplyčią. 1823 m. pastatyta bažnyčia, kuri stovi ir dabar. Tai vietinės reikšmės architektūrinis paminklas. Jau 1888 m. čia buvo atidaryta rusiška pradžios mokykla. Lotyniškos abėcėlės, skaityti ir rašyti lietuviškai vaikus mokė “daraktoriai“. Tokia padėtis gyventojų netenkino. Ėmė stipriai reikštis lietuvių tautinis atgimimas. 1905 m. Dusmenyse buvo surengtas gausus mitingas ir demonstracija. Anticarines revoliucines nuotaikas čia daugiausia skleidė Mikas Petrauskas, kurio tėvai tuo metu gyveno Dusmenyse. 1918 m. jau veikė lietuviška pradžios mokykla. 1926 m. – atidaryta pašto agentūra. Dusmeniškiai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime.

Nepriklausomybės kovų metais ypač išgarsėjo Dusmenų partizanai. Okupacija, karas ir pokario sunkumai sutrikdė natūralią bažnytkaimio raidą, sukiršino jo gyventojus. Už paramą miško broliams 25 metams buvo nuteistas Dusmenų klebonas Jonas Žvinys. Iš Intos lagerių jis grįžo tik po 10 metų.

Šiuo metu Dusmenų kraštą sudaro 18 didesnių ir mažesnių kaimų. Čia gyvena apie 550 gyventojų. Dusmenyse veikia pradinė mokykla, biblioteka, paštas, kultūros namai, sveikatos punktas, parduotuvė. 2003 m. vasario 18 d. Trakų savivaldybėje įregistruota Dusmenų kaimo bendruomenė “Dusmena“.

Su Dusmenų kraštu vienaip ar kitaip susiję nemažai žymių žmonių. Vieni jų čia gimė ir augo, kiti - gyveno ir dirbo, dar kiti atvažiuodavo aplankyti giminaičių ir pailsėti. Dusmenyse gyveno šviesios asmenybės Jonas ir Juozapota Petrauskai, davusios Lietuvai du muzikos galiūnus: Miką ir Kiprą Petrauskus. Tėvas Jonas Petrauskas net 15 metų vargonavo Dusmenų bažnyčioje, čia sukūrė lietuvišką bažnytinį chorą bei subūrė orkestrą. Žymus kompozitorius, pirmosios lietuviškos operos “Birutė“ autorius Mikas Petrauskas ir garsus dainininkas Kipras Petrauskas dažnai lankėsi Dusmenyse. Abu jie yra vargoninkavę Dusmenų bažnyčioje. Žymių muzikų tėvai palaidoti šios bažnyčios šventoriuje. Čia, šalia tėvų, buvo palaidotas ir Mikas Petrauskas, bet 1969 m. jo palaikai pervežti į Vilnių, į Rasų kapines

Apie du kilometrus į pietvakarius yra apardytas pilkapynas. 1493 metais minimas kaimas. 1523 metais minimas Dusmenų dvaras (priklausė Mikalojui Kiškai, vėliau dvarą su aplinkiniais kaimais įsigijo Lietuvos kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. 1667 m. jis Dusmenis užrašė Pažaislio vienuoliams kamalduliams). Kamaldulų vienuolynas, 1825 metais caro valdžios uždarytas. 1888 m. įsteigta mokykla. Medinė pušies rąstų bažnyčia su keturiomis kolonomis pastatyta 1823 (1818 ) metais, buvo sumanyta statyti akmeninę, iki XX a. pabaigos šventoriuje gulėjo krūvos akmenų. Pastatyta medinė Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Bažnyčios šventorius aptvertas akmenine tvora. Altoriuje yra ,,Motinos paguodos“ paveikslas. Tvoros vartuose kabo šventas paveikslas. Šventoriuje medinė varpinė, namelis klebonui. Už varpinės ilsisi Petrauskų šeima. Buvo palaidotas kompozitorius Mikas Petrauskas, jo palaikai perlaidoti Vilniuje. Ilsisi bažnyčios kunigai, vargonininkas, iki karo buvo laidojami kaimų gyventojai. Atgimimo metais pastatytas medinis Dusmenų kaimo kryžius (autorius Jonas Kasparavičius).

Kairėje kelio pusėje miške vos pastebimas Dumblio ežeras. Toliau Padumblis. Už poros kilometrų keliukas į dešinę nuveda į Kerėplio raistą ir Kerėplio ežeriuką. Kairėje žvyrkelis veda į Bakaloriškes, kaime - Švenčiaus ežeras. Per ežerą teka Musės upelis.

Bakaloriškių kaimas - sena gyvenvietė prie Švenčiaus ežero. Iki karo gyveno 45 ūkininkai. 1941 m. keletą šeimų išvežė į Sibirą. 1944 m. balandį, antrąją Velykų dieną, kaimą apsupo ir sudegino sovietiniai partizanai. Sudegė 42 sodybos, egzekucijos metu nušovė keturis gyventojus. Kaime gimė ir gyveno partizanas Vaclovas Voveris (Žaibas), Vladas Voveris, Dambrauskas (Siaubas). Kaime stovėjo medinis kryžius Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti. Prie Juodikio ežero yra Petrauskų kaimas – garsios Petrauskų giminės žemės ir namas.

Kajučio (Krajecko) ežeras. Puiki vieta pailsėti, pasistatyti palapinę, išsimaudyti - ežero vanduo švarus. Per Jurgionių kaimą galima privažiuoti prie raiste esančio Gėjaus ežero. Už miško kairėje pusėje buvusi Petrauskų sodybvietė. Dešinėje – senosios kapinaitės. Melioracijos grioviu iš Gėjaus raisto teka Dusmena per Didžiulio ežerą į Varėnę.

Pakeliui prieinamas ir Einoronių piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu. Jis įrengtas Einoronių kaimo apylinkėje vyraujančioje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga, šlaitai gana statūs, apie 20 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, šiaurinėje aikštelės dalyje stovėjusio trianguliacijos bokšto. 2001 m. buvo tiriamas nedidelis aikštelės plotas. Aptikta brūkšniuotos keramikos, titnaginių dirbinių. Radiniai datuojami akmens ir bronzos amžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia.

PIVAŠIŪNAI

Pivašiūnai įsikūrę vaizdingoje kalvotoje vietovėje, šalia didelio Pivašiūnų–Gineitiškių miško ir Ilgio ežero. Dėl Pivašiūnų pavadinimo kilmės pateikiamos dvi nuomonės. Viena jų, kad Pivašiūnų pavadinimas kilęs iš upėvardžio Pievesa. Apie šį upelį pasakojama legenda – kadaise jis buvo sraunus ir gilus. Kovų su kryžiuočiais laikais Lietuvos kariuomenės vyrai ir vadai sustodavo pailsėti ir arklių pagirdyti, ieškodavo seklesnių vietų perbristi upelį. Srauni srovė galėjo raitelį su šarvais ir žirgu nunešti. Tik drąsiausieji sugebėdavo įveikti šią kliūtį.

Kiti teigia, jog Pivašiūnų pavadinimo kilmė yra asmenvardinė – iš lenkiško Piwosz (liet. Pivašius). Rašytiniuose šaltiniuose Pivašiūnai minimi nuo XVII a., tačiau įvairūs ženklai (pvz., netoli Pivašiūnų esantys pilkapiai) rodo, kad čia gyventa gerokai anksčiau. 1630 m. greta gyvenvietės iškilo medinė bažnyčia, kurios fundatorius Jonas Klockis prieš mirtį aplinkines žemes ir bažnyčią testamentu paliko Trakų benediktinų vienuolynui. Vienuoliai čia tvarkėsi beveik du amžius: plėtė miestelį turėjo tris kalves ir plytinę, įrengė kelias smukles. Labiausiai šį kraštą išgarsino J. Klockio iš užsienio parvežtas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, per karus ir gaisrus nenukentėjęs, XVII a. bažnytinės vyresnybės pripažintas stebuklingu. Sakoma, kad stebuklinga galia ir amžiumi jis prilygsta Aušros Vartų Madonos paveikslui. Todėl nenuostabu, kad Pivašiūnai vadinami Pietų Lietuvos Šiluva – į Žolinės atlaidus suplūsta tūkstančiai maldininkų iš visos šalies ir užsienio. Šis paveikslas pavaizduotas ir Pivašiūnų herbe, kuris patvirtintas Prezidento 2006 m. gegužės 24 d. dekretu. Mėlynajame herbo skydo lauke, simbolizuojančiame dangų, dvasios ramybę, gulsčiame sidabriniame pusmėnulyje ragais į viršų auksinis Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslas, viršuje apsuptas 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių šešiakampių žvaigždžių, papėdėje – heraldinis juodas trikalnis. Jis simbolizuoja bažnyčios, mokyklos ir piliakalnio kalnelius.

Miestelyje 1905 m. buvo atidaryta pradžios mokykla, joje dirbo du mokytojai. Tarpukariu Pivašiūnuose veikė pašto agentūra, policijos punktas, girininkija, malūnas, lentpjūvė, vėliau ir kavinė-parduotuvė, pieninė, buvo įsikūręs ir bankelis.

Šiandien Pivašiūnai – seniūnijos centras. Jis mielai priima piligrimus ir smalsius keliautojus. Čia galima ne tik pailsėti, surasti dvasinę ramybę, tačiau turiningai ir smagiai praleisti laiką Pivašiūnų amatų centre ar prie Ilgio ežero įrengtoje poilsio zonoje. Seniūnijos teritorijoje įkurtas Pivašiūnų geomorfologinis draustinis.

Pastatyta 1825 m., medinė. Garsiausia Alytaus krašte ir vienintelė klasicistinio stiliaus Lietuvos bažnyčia, išlaikiusi ypatingą lotyniško kryžiaus struktūrą, kuriai būdinga išilginių tūrių ir kryžmos dinamika. Šalia stovi medinė varpinė, menininkės L. Belvertaitės 1945–1948 m. sukurta Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūra. Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Jame kabo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Įspūdinga interjero dalis – 15 medinių baltai dažytų skulptūrų su paauksavimais. Pivašiūnų bažnyčia – vienas iš Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje objektų (www.piligrimukelias.lt).

Greta bažnyčios varpinės stovi menininkės Leokadijos Belvertaitės 1945–1948 m. sukurta Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūra. Įkalnėje, šalia laiptų į Pivašiūnų bažnyčios šventorių, yra Rožinio džiaugsmingųjų slėpinių stotys (aut. Algirdas Judickas, 1988 m.). Pivašiūnų bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis partizanams.

Pakalnėje, senosios bažnyčios vietoje, 1853 m. ant akmeninių pamatų iš tašytų rąstų pastatyta iki šiol išlikusi stačiakampė klasicistinė koplyčia su keturių kolonų portiku, dvišlaičiu stogu, gražiu geležiniu kryžiumi vainikuotu bokšteliu virš fasado ir mažesniu kryžiumi kitame stogo gale. Koplyčios viduje yra išlikusi didelė Nukryžiuotojo skulptūra, taip pat Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra. Koplyčioje dar saugomi aliejumi ant drobės tapyti paveikslai „Jėzus prieš Poncijų Pilotą“ ir „Šv. Petras išsigina Jėzaus“.

Netoli koplyčios stovi 2015 m. restauruotas senosios klebonijos pastatas, kuris yra vienas iš reikšmingiausių šio XIX a. architektūros paminklo dalių. Jis pritaikytas piligrimų centro veiklai, veikia ekspozicijos.

Piligrimų centro kontaktinė informacija:
Trakų g. 23A, Pivašiūnų k., Pivašiūnų sen., Alytaus r.
Tel. +370 699 12696, parapija@pivasiunai.lt

Pivašiūnų miestelį puošia 2006 m. per Žolinės atlaidus atidengtas paminklas Lietuvos Tarybos nariui, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, jis Pivašiūnų bažnyčioje klebonavo 1911–1927 m.

Senųjų amatų mylėtojai galės pasimokyti medžio drožybos, puodžiaus amato, velti veltinius, pinti įvairius dirbinius iš vytelių arba dzūkiškus kašikus (pintines), lieti žvakes ir megzti raštuotas vilnones kojines ir pirštines. Suvenyrų parduotuvėlėje net įnoringiausias suras sau mielą rankų darbo daiktą.

Pivašiūnų amatų centre svečiui bus suteikta galimybė pačiam suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo ruginės duonos kepalėlį, sumušti sviestą dzūkiška „buikele“ ir čia pat jį skanauti. Norintiems pajusti dzūkišką skonį – pasiūlys bulvinių dzūkiškų bandų, grikinių babkų, pyragų, pyragėlių, kūčiukų kepimą ir ragavimą.

Edukacines programas reikia užsakyti iš anksto.

Pasakojama, kad labai seniai čia buvusi lyguma – pievos su keletu salelių bei kalvelių. Ant vienos buvęs aukuras ir kūrenta šventoji ugnis, aplinkui augę milžiniški ąžuolynai. Kai šiuose kraštuose pasirodę krikščionių vienuoliai ir, ant vienos kalvelės pasistatę bažnyčią, ėmę niekinti pagonis, žyniai juos prakeikę sakydami: „Tebūnie čia ežeras, ilgas kaip pievomis apaugusi lyguma.“ Tada staiga sudrebėjusi žemė, viskas pradėję grimzti gilyn, suskambėjęs prasmegęs žemėn ir varpas su bažnyčia. Lyguma buvusi užlieta vandeniu – taip atsiradęs Ilgio ežeras. Tie, kurie nespėję pasitraukti, prasmegę kartu su žeme. Gyva liko mergelė Vaičiukutė, kuri turėjo ištekėti už karžygio Gulbino, bet bangose pražuvo jos kraitis. Gailiai raudojusi mergelė ant ežero kranto, kol sujudusios bangos išplukdžiusios jos kraičio skrynią, o nuo didžiosios salos ataidėjęs motušės balsas: „Pasiimk savo dalią ir neberaudok daugiau“. Šioji kraitį pasiėmusi, o skrynią paliko ežere prie kalnelio, kuriam prigijo Skrynios vardas. Ant priešingame ežero krante esančios kalvos karžygys Gulbinas su mylimąja vestuves kėlė. Savaitę ar dvi puotavo, muzikantai pasikeisdami grojo be perstojo. Vienas iš jų čia net apsigyveno ir grodavo kalvos viršūnėje iki pusiaunakčio, pilies gynėjus linksmindavęs ir žuvusius apraudodavęs. Taip toji kalva ir buvo pavadinta Muzikos. Šiandien ant šių kalvų kasmet švenčiama Žolinė.
Prie Ilgio ežero yra poilsio zona su paplūdimiu, įrengta sporto aikštelė su reguliuojamo aukščio krepšinio lentomis, apšvietimas, nutiesti takai, lieptelis į ežerą, pastatytos persirengimo kabinos, pavėsinės.