Aukštaitija - ežerų kraštas

Palūšė–Ladakalnis–Ginučiai–Stripeikiai–Ignalina–Visaginas–Zarasai–Tiltiškės–Antalieptė–Utena

Keliaukime po gražų Lietuvos regioną, kur tyvuliuoja ežerai, nepailsdami čiurlena upeliai, o jiems savo ošimu pritaria šimtamečiai miškai. Aukštaitija – legendomis apipintas ežerų kraštas, kelionė po jį patiks ir trokštantiems nuotykių, ir pasiilgusiems vaizdingų panoramų, ir besidomintiems istorija. Per dvi dienas aplankysime daugybę miestų, miestelių ir kaimų. Įdomu, kad kone kiekviename jų galima aptikti kokį nors įspūdingą gamtos ar architektūros paminklą.

1 diena: Palūšė–Ladakalnis–Ginučiai–Stripeikiai–Ignalina

Nuotykių kupiną kelionę pradėkime nuo pažinties su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Nėra geresnės vietos nei atostogautojų rojumi vadinama Palūšė – čia įsikūręs parko lankytojų centras. Centro ekspozicijoje patraukliai ir įdomiai atskleidžiamas nacionalinio parko išskirtinumas. Ežerų apsuptis suformavo savitą žmonių gyvenimo būdą. Tai atskleidžiama lankytojų centro ekspozicijoje „Ežerų žmonės“. Čia sužinosime tiek apie senuosius, tiek apie dabartinius žvejybos būdus, sielių ir karvių plukdymą. Lankytojų centro darbuotojai padės tėveliams sudėlioti kelionės planą, o jų vaikučiai tuo metu galės pažaisti: „gaudyti“ žuvį arba „įžiebti“ signalinę ugnį.

Visai netoli lankytojų centro rymo medinė Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiai senolei – daugiau nei 250 metų, o istorija byloja, kad statant bažnyčią nenaudota vinių. 1750 m. Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia iškilo kunigo Juozapo Baziliausko iniciatyva. Tai viena seniausių medinių šventovių Lietuvoje. Drauge su šalia stovinčia aštuoniakampe varpine paskelbta kultūros paveldo objektu. Virš bažnyčios durų kabo užrašas: „Įeik geras, išeik dar geresnis.“

Prieš palikdami kaimą, būtinai pailsėkime prie Lūšių ežero prieplaukos, kuri yra viena seniausių Lietuvoje. Nuo prieplaukos atsiveria plati ežero panorama, o atsisėdus ant liepto karštą dieną malonu į vėsų vandenį įmerkti kojas. Čia galime išsinuomoti valtį, pasiirstyti ežere, o grįžę į krantą surengti iškylą – paskanauti užkandžių, atsigaivinti ir kvėpdami tyrą Aukštaitijos orą aptarti pirmuosius kelionės įspūdžius.

Iš Palūšės išvažiuokime 114 keliu, vedančiu pietvakarių kryptimi. Pro automobilio langus pamojavę Šakarvos sodybų gyventojams, sukime į 1433 kelią ir važiuokime tiesiai. Atidžiai sekime kelio ženklus, kad nepravažiuotume šių apylinkių įžymybės – Ladakalnio, įsispraudusio tarp trijų ežerų – Ūkojo, Linkmeno ir Alksnaičio. Ladakalnis virš jūros lygio iškilęs 176 m. Tiksli kalno pavadinimo kilmė nėra žinoma, tačiau spėjama, kad jis galėjo kilti nuo žodžio „ledas“ (vietinių tariama „ladas“) arba nuo baltų deivės Lados vardo. Galbūt senovėje ant kalno būdavo rengiamos ceremonijos, kurių metu atnašaujamos aukos šiai deivei. Laikydamiesi papročio, ant kalno viršūnės užneškime akmenukų ir palikime prie čia augančio ąžuolo – tai bus auka baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo ant kalno esančios apžvalgos aikštelės giedrą dieną atsiveria nuostabus vaizdas – matyti net šeši ežerai. Ar pavyks juos visus išvardyti?

2012 m., vykdant Ladakalnio rekonstrukciją, buvo nutiestas kalną juosiantis pėsčiųjų takas, įrengta apžvalgos aikštelė.

Tęsdami kelionę gražiu keliuku, vingiuojančiu vakarine Linkmeno ežero pakrante, stabtelėkime prie Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnių. Puiki proga dar kartą apžvelgti apylinkes iš viršaus. Tik nesakykite, kad kojytės jau pavargusios!

Tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų stūkso Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai. Manoma, jie galėjo būti įrengti I tūkstm., šalia būta priešpilio, dviejų papilių ir senovės gyvenvietės. Istorikai piliakalnius sieja su XIII–XV a. Egzistavusia Linkmenų pilimi. 2012 m. pavasarį piliakalnių kompleksas buvo sutvarkytas: įrengti nauji takai ir laiptai, suoliukai, informaciniai stendai.

Iš Ginučių judėdami Ignalinos link dairykimės kairėje kelio pusėje stovinčio ženklo „Bitininkystės muziejus“. Stripeikiuose įsikūrusiame Senovinės bitininkystės muziejuje sužinosime daug įdomybių apie bites, medų ir meškas, kurių senais laikais aplinkiniuose miškuose buvo gausu. Kokiais būdais bitininkai saugojo medų nuo smaližių girių gyventojų, sužinosime apžiūrėję muziejaus ekspoziciją.

1984 m. Stripeikiuose įkūrus Senovinės bitininkystės muziejų, jo eksponatai tilpo vienoje autentiškoje sodyboje, tačiau bėgant metams muziejus augo. Dabar jame sukaupti rinkiniai eksponuojami ne tik senoviškose trobose, bet ir po atviru dangumi. Bene daugiausia lankytojų dėmesio sulaukia senieji kelminiai, gulstiniai, figūriniai aviliai, bitininkų naudoti XVI–XX a., bitininkystės įrankiai. Muziejaus teritorijoje eksponuojamos 25 tautodailininko Arūno Patiejūno sukurtos ąžuolinės skulptūros, vienoje jų – bičių dievo Babilo skulptūroje – gyvena bičių šeimyna. Keli aviliai įrengti taip, kad smalsūs lankytojai turėtų galimybę į bičių gyvenimą pažvelgti pro stiklą iš arti.

Stripeikiuose baigsime pažintį su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Ne už kalnų vakaras, tad keliaukime į netoliese esančią Ignaliną, apsistokime nakčiai, pailsėkime, o ryte tęskime kelionę.

2 diena: Ignalina–Visaginas–Zarasai–Tiltiškės–Antalieptė–Utena

Gerai išsimiegoję sočiai papusryčiaukime, kad energijos pakaktų visai dienai, ir eikime pavaikščioti po senąją Ignalinos miesto dalį. Čia dar juntama „medinės Ignalinos“ su vienaukščiais nameliais dvasia. Keliaukime toliau aplankyti kito Aukštaitijos miesto – Visagino. Miesto gimimo data laikomi 1975 metai, kai Ignalinos atominės jėgainės statybininkams buvo įkurta gyvenvietė.

Vos už poros kilometrų nuo Visagino telkšo didžiausias Lietuvoje Drūkšių ežeras, ant kurio kranto ir stovi garsioji Ignalinos atominė elektrinė, ilgą laiką buvusi pagrindine elektros energijos tiekėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione.

Ignalinos atominė elektrinė pradėta statyti 1974 m. Po kiek mažiau nei dešimtmetį trukusių statybų elektrą gaminti pradėjo pirmasis reaktorius – tuo metu didžiausias pasaulyje, įrašytas į Gineso rekordų knygą. Iš planuotų keturių reaktorių buvo pastatyti tik du. Pirmojo Ignalinos atominės elektrinės bloko darbas buvo sustabdytas 2004 m., o antrasis blokas nebeveikia nuo 2009 m. pabaigos. 1995 m. duris lankytojams atvėrė Ignalinos AE informacijos centras. Čia apsilankę galėsime pamatyti veikiantį IAE bloko maketą, tiesioginį vaizdą iš reaktoriaus patalpos, turbinų salės ir panaudoto kuro išlaikymo baseino, pasižiūrėti videofilmų.

Iš Visagino sukime į Zarasus, esančius vos už 26 km. Keliausime pro apylinkes, menančias senuosius laikus: sėlių genties gyvavimą, susirėmimus su Livonijos ordinu, kuris iš Daugpilio per Zarasų kraštą verždavosi į Lietuvą. Tiek apie viso krašto, tiek apie Zarasų miesto atsiradimą sklando legendos, pasakojančios apie kadaise čia gyvenusius galiūnus ir milžinus. Gal vaikštinėjant po Zarasus iš vietos gyventojų pavyks išgirsti kokią istoriją.

Ko gero, labiausiai turistus į Zarasus vilioja 17 metrų virš Zaraso ežero iškilusi moderni apžvalgos aikštelė, įrengta 2011 metais.

Nuo jos išvysime ežero panoramą 180 laipsnių kampu. Nusileidę laipteliais žemyn, galėsime keliauti šio vandens telkinio pakrantę juosiančiu taku ir mėgautis kraštovaizdžiu. Ežero saloje įkurtas vandens pramogų centras – net 580 m ilgio vandenlenčių trasa, valčių ir vandens dviračių nuomos punktai, paplūdimys, sporto aikštynai.

Šiaurės rytų Lietuvoje esančius Zarasus supa septyni ežerai, didžiausias jų – Zaraso ežeras su didžiąja sala – miestiečių susibūrimo vieta. Miestas svečius užburia savita centrine dalimi, paskelbta urbanistikos paminklu, įsimintinais kultūriniais renginiais. Su miesto istorija, etnografiniais rajono ypatumais susipažinsime apsilankę Zarasų krašto muziejuje.

Vaikštinėdami po miestą tikrai pastebėsime Vilniaus ir Vytauto gatvių sankryžoje stovintį obeliską, skirtą įamžinti vienam reikšmingiausių miesto įvykių – plento Sankt Peterburgas–Kaunas tiesimui 1830–1835 m.

Vasarą Zarasuose netrūksta aktyvių pramogų: Zaraso ežere galima ne tik paplaukioti baidarėmis, valtimis ar katamaranu, bet ir pavaikščioti vandens paviršiumi didžiuliu burbulu.

Sėskime į automobilį ir iš Zarasų traukime į Tiltiškių kaimą aplankyti vandens malūno-muziejaus. Tiltiškių vandens malūne veikusi elektrinė tiekė elektros energiją Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams. Malūne pamatysime originalias girnas, keltuvą, unikalius vitražus. Čia galėsime susipažinti su senovinių radijo aparatų kolekcija: nuo seniausių detektorinių radijų, vienos pirmųjų garso laikmenų – gramofoninės plokštelės – iki Kauno radijo gamykloje gamintos magnetolos. Taip pat svečiai kviečiami degustuoti vietos patiekalų ir gėrimų.

Na, o dabar radijo imtuvus įjunkime automobilyje ir traukime į Antalieptę: ją pasieksime įveikę 24 km. Per patį miestelio centrą vingiuoja Šventosios upė, todėl turbūt nekeista, kad ir pačios vietovės pavadinimas susideda tarsi iš dviejų žodžių – „ant liepto“. Viešnagės metu apžiūrėkime Antalieptės hidroelektrinę, kurią pastačius vanduo sujungė net 26 ežerus – taip susiformavo Antalieptės tvenkinys (marios). Nepatikėsite, šiame tvenkinyje suskaičiuojama daugiau nei 50 salų ir salelių!

Kelionę po Aukštaitiją baikime šio regiono sostine tituluojamoje Utenoje. Čia atvykę dar kartą įsitikinsime, kad keliaujame po ežerų kraštą: net pačiame mieste tyvuliuoja du ežerai – Vyžuonaičio ir Dauniškio.

A6 magistrale atvykę į Uteną pažintį su miestu pradėkime nuo Utenos dvaro sodybos. Nuo XIV a. žinoma Utenos dvaro sodyba – viena seniausių Lietuvoje. Per visą gyvavimo laikotarpį dvaro savininkai nuolat keitėsi: jį valdė didieji kunigaikščiai, vėliau – Mykolas Glinskis, Albertas Goštautas, Jurgis Astikas, Kristupas Radvila ir kiti didikai. Galiausiai XIX a. dvarą pradėjo valdyti Aleksandras Balcevičius. Jo šeimininkavimo metais buvo pastatyti rūmai ir aplink esantys ūkiniai pastatai, įkurtas dvaro parkas. Vaikams bus įdomu, kad nuo 1918 m. dvare veikia „Saulės“ gimnazija. Joje mokėsi žymūs Lietuvos žmonės: publicistas Bronius Kviklys, rašytojas Alfonsas Nyka-Niliūnas, širdies chirurgas Vytautas Jonas Sirvydas ir kiti.

Permainingą dvaro istoriją saugo keletas išlikusių pastatų: perstatyti dvaro rūmai, kumetynas, kalvė, kluonas, tvartas ir dvaro parko likučiai. Pasivaikščiokime po centrinę miesto dalį, kelionę pradėdami Utenio aikštėje. Aplankykime čia įsikūrusį Utenos krašto muziejų, šalia jo apžiūrėkime lauko galeriją.

Keliaudami Kauno gatve atsidursime J. Basanavičiaus gatvėje, kur 36 numeriu pažymėtame pastate įsikūrusi arklių pašto stotis. 1830–1835 m. pagal Rusijos valdybos architektų projektą pastatytą Utenos arklių pašto stoties kompleksą sudaro trys korpusai. Jų pastatai pasižymi grakščiomis meninėmis formomis. Po pašto stoties pastatu esantis rūsys iki šių dienų išlaikęs autentiškas akmenines sienas ir raudonų plytų lubų skliautus. Senojoje Utenos pašto stotyje buvo įrengti kambariai, kuriuose pailsėti sustodavo pro šalį vykstantys keliautojai. Pastatas mena ir garsius asmenis: čia lankėsi Rusijos caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru, 1843 m. arklius čia keitė prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas. Šiuo metu Utenos pašto stotyje įsikūrusi dailės mokykla.

Nepastebimai prabėgo antroji diena. Kelionę baikime vaikštinėdami Dauniškio ežero pakrante. Atgauti jėgas galime pasinėrę į ežero vandenį. Lankydamiesi čia šiltuoju metų laiku, galėsime pasigrožėti muzikiniu šviečiančiu fontanu, kuris džiugina margaspalvėmis vandens srovėmis, šaunančiomis į dangų ir primenančiomis ornamentus.