Alytaus kraštą Nemunas dalija į dvi dalis – dešiniakrantį ir kairiakrantį. Šis automaršrutas driekiasi pačiomis gražiausiomis Alytaus miesto ir rajono vietomis, kurių istorija siekia ne vieną šimtmetį.
Alytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas, istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę šiandien puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų.
Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiakrančio miesto panorama. Greta įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštele, treniruokliais ir pasivaikščiojimo takais, vedančiais iki Muiželėnų miško rekreacinės zonos ir mitologinio Klebono akmens Nemune.
Alytų Nemunas dalija į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante – Pirmas Alytus, kairiajame – Antrasis Alytus. Miestas kūrėsi dešiniajame Nemuno krante. Istorikai mano, kad miesto aikštė Punios, Merkinės ir Vilniaus (tuometinė ši gatvė buvo dešiniame Nemuno krante) kelių sankryžoje susiformavo XV amžiuje. Stepono Batoro Alytui suteiktoje savivaldos privilegijoje nurodyta miestelėnams šioje aikštėje, kurią dabar vadiname Pirmojo Alytaus, pasistatyti rotušę.
XIX amžiaus vidurio žemėlapiuose matyti jau pakitęs Pirmojo Alytaus aikštės kontūras - vietoje ištęsto trikampio (dėl įvairaus namų užstatymo) laužyto kontūro pavidalas. Panašus aikštės vaizdas liko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vaizdas pasikeitė XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, atlikus Antano Juozapavičiaus gatvės tvarkymo darbus. Kiekvieną savaitę aikštėje vykdavo turgūs.
Antrojo pasaulinio karo metais aikštė stipriai nukentėjo nuo vokiečių aviacijos bombardavimo, ilgą laiką ji nebuvo tvarkoma. Tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikti rekonstrukcijos darbai.
Istorijos vingiuose keitėsi ir aikštės pavadinimai. Sovietmečiu jai buvo suteiktas Tarybų vardas, esą 1919 metais vasario mėnesį, Alytų užėmus Sovietų Rusijos kariuomenei, grupelė vietinių bolševikų šioje aikštėje paskelbė sovietų valdžią. 2009 m. aikštėje buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, jų metu buvo rasta laidojimo vieta su žmogaus palaikais.
Kasinėjimų metu daugelį rastų radinių galima apžiūrėti greta aikštės įsikūrusioje Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinėje ekspozicijoje (Jiezno g. 2).
Bažnyčia pastatyta 1863 m. (pagal karo inžinieriaus Konstantino Suchodolskio parengtą projektą), vietoj prieš šešerius metus sudegusios senosios. Jos architektūra – baroko ir klasicizmo junginys. Pirmoji bažnyčia Punioje pastatyta 1425 m., manoma, kur dabar stovi bokšto formos mūrinė koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Pasakojama, kad tuokart bažnyčią statyti paliepęs Vytautas Didysis, todėl jo atminimas gerbiamas iki šių dienų – bažnyčioje kabo šio kunigaikščio portretas.
Apeinamą altorių puošia Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros. Tai retenybė Lietuvoje, kai pagrindiniame altoriuje yra ne tikėjimą saugantys ir globojantys šventieji, o šalį (Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas) ir vietovę (Šv. Stanislovas vaizduojamas Punios herbe). Pagrindinis altoriaus paveikslas yra keičiamas: per religines šventes Šv. apaštalas Jokūbo paveikslas pakeičiamas Švč. Jėzaus Širdies paveikslu. Vienoje iš bažnyčios navų sienų yra 1901 m. krikščionybės jubiliejui atminti paminklinė lenta su įrašu lietuvių ir lotynų kalbomis: „UŽ PABUCZIAVIMĄ TO KRYŽIAUS IR ATKALBĖJIMĄ TEVE MUSŲ 200 DIENŲ ATLAIDŲ KARTĄ ANT DIENOS 1901 JESUS DEUS HOMO CHRISTUS“. Punios bažnyčios presbiterijoje ant kairės sienos kabo Nikodemo Silvanavičiaus tradicinės ikonografijos drobė „Šv. Pranciškus Asyžietis", (1889 m.).
Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m., buvo apgriauta. Atstatyta ir remontuota 1952–1955 m.
Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje. Yra Nemuno kilpų regioniniame parke.
2019 m. Butrimonyse buvo atidaryta rekonstruota vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė. Išskirtinis atnaujintos aikštės akcentas – fontanas. Jis yra vienintelis toks Lietuvoje: akrilo kolbos formos, viduje sukasi didžiulis vandens sūkurys. Per fontano sieną bėga vanduo, kuris sukuria nepakartojamą vaizdą. Sutemus fontanas nušvinta įvairiomis spalvomis.
Fontanas sezono metu darbo dienomis veikia nuo 10 iki 24 val., šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 8.30 iki 24 val.
Šiais metais netoli fontano vietos verslininkai atidarė lauko kavinukę, taip pat atsinaujino parduotuvės, kuriose paskanausite vietinių šimtalapių, šakočių, naminių sūrių, atsigaivinsite ledais ar sušilsite nuo arbatos, kavos puodelio, įsigysite suvenyrų.
Raižių mečetė pastatyta 1889 m. ir vienintelė Lietuvoje veikė sovietmečiu. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės 1684 m. pagamintas minbaras (sakykla).
2010 m. birželio 26 d. netoli mečetės, ant kalnelio, atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Jonas Jagėla). Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Ta pačia proga prie mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo (Lenkija). Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje.
Pivašiūnai istoriniuose šaltiniuose žinomi nuo 1639 m., kai jie buvo atiduoti Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. Po devynerių metų buvo pastatyta bažnyčia, kuri 1766 metais sudegė. Vėliau ji buvo atstatyta, tačiau ilgainiui imta minėti, kad dėl žmonių saugumo netinkama melstis. 1825 m. buvo pastatyta šiandieninė Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų medinė bažnyčia. Didžiajame altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Istorija byloja, kad sudegus pirmosioms dviems bažnyčioms išliko tik paveikslas. Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas savo amžiumi, tapyba ir stebuklinga gydomąja galia prilygsta Aušros Vartų Madonai. 1988 metų rugpjūčio 14 dieną Jo Ekscelencija kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Įspūdinga interjero dalis – 15 medinių dažytų baltai, su paauksavimais skulptūrų. Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės ir Marijos gimimo atlaidais, kurie čia vyksta visą savaitę, tomis dienomis šią vietą aplanko tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio. Netoli bažnyčios įsikūręs amatų centras, kuriame yra suvenyrų krautuvėlė. O prie Ilgio ežero įrengta poilsio zona su paplūdymiu.
Pirmoji medinė Daugų Šv. Marijos bažnyčia buvo pastatyta apie 1393 m., Vytauto Didžiojo rūpesčiu. Karalienė Bona 1555 m. rėmė špitolės ir naujos Šv. Petro bažnyčios statybą (1655 m. bažnyčia sudegė, bet iki 1674 m. atstatyta). Žinoma, kad 1766 m. parapijos bažnyčia buvo medinė, su bokšteliu. Apie 1776 m. ji sudegė. Pamaldos perkeltos į Šv. Petro bažnyčią. Pradėta statyti nauja parapijos bažnyčia, kuri 1786 m. pastatyta iki langų. Mirus fundatoriui, statyba neužbaigta, medžiagos išvogtos. Iš Pivašiūnų į Daugus 1806 m. perkelta medinė parapinė bažnyčia. 1816 m. iškilo 3 aukštų varpinė. 1829 m. Šv. Petro bažnyčia buvo apgriauta, o parapinė Daugų bažnyčia 1852 m. vėl sudegė.
1858–1862 m. pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatyta dabartinė mūrinė Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčia, kuriai būdingi modifikuoti gotikos, klasicizmo ir baroko stiliaus bruožai, joje yra vertingų meno kūrinių. Bažnyčia yra bebokštė (nors projekte bokštai buvo numatyti, tačiau nepastatyti), todėl šalia pastatyta varpinė. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su klasicistiniais vartais. 1914 – 1928 m. bažnyčios klebonu buvo Vasario 16-osios akto signataras Vladas Mironas.
Dauguose galima puikiai leisti laiką prie Didžiulio ežero, čia yra įrengti paplūdimiai.
Didysis Dzūkijos akmuo pūpso Nemunaičio seniūnijos Vangelonių kaimo pušyne. Tai didžiausias riedulys Dzūkijoje ir devintas pagal dydį Lietuvoje. Akmuo yra netaisyklingos formos, vietomis padūlėjęs, sutrūkinėjęs, nes, anot vietinių gyventojų, į jį nekartą yra trenkęs žaibas. Didžiojo Dzūkijos akmens matmenys – 7,1 × 4,58 × 3,8 m, tūris – 65,04 m3, svoris – 176 tonos. Riedulį sudaranti uoliena – biotinis plagiogneisas su granatu, rusvai ir juosvai pilkas, itin smulkiagrūdis; tekstūra masyvi.
Apie jo atsiradimą šio kaimo senoliai porina, kad du milžinai nešė šį akmenį, vienas jų užsikabino už kalvos ir ši sunkybė jiems išslydusi iš rankų giliai žemėn įsmigo.
Dar viena legenda pasakoja, kad velnią vis erzino Nemunaičio bažnyčios varpų skambesys, nedavęs pelkėje rytais ramiai snausti ar po sočių valgių dantis rakinėti. Griebė jis vieną naktį didelį akmenį, kuriuo nulėkęs prie bažnyčios ją sugriauti norėjo. Tačiau neįvertino savo jėgų ir pakeliui, ties Vangelonimis, užklupo velnią rytinis gaidžio giedojimas. Trenkė jis tą akmenį ir akis išdegęs nulėkė į savo pelkę slėptis, niekaip netilpdamas savo kailyje iš pykčio. Sulaukė nakties ir išėjo gyventi į tolimesnes pelkes, kur nesigirdėjo bažnyčios varpų skambesio, o gražuolis akmuo taip ir liko Vangelonių kaime.
Geologiniu paminklu akmuo paskelbtas 1964 m.
Užsukus į Nemunaitį galima pasivaikštinėti Nemuno krante besidriekiančia rekreacine zona, Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, Pranciškonių vasarnamį, kuriame 1945 m. birželio 2 d. prisiekė apie 120 A. Ramanausko Vanago vadovaujamų partizanų, paminklą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Alytaus kraštotyros muziejus miesto inteligentų iniciatyva buvo įkurtas 1928 m. Šiandien jame saugoma beveik 100 tūkst. eksponatų – tai istorinė, etnografinė ir archeologinė medžiaga, patekusi į muziejaus fondus iš visų Pietų Lietuvos rajonų. Modernios ir interaktyvios ekspozicijos išradingai pasakoja krašto istoriją. Alytaus kraštotyros muziejui priklauso ir keletas filialų. Rekonstruotoje sinagogoje (Kauno g. 9) įsikūręs vizualiųjų menų centras. Muziejuje vyksta edukaciniai užėmimai mokiniams ir suaugusiems.
Muziejuje galima apžiūrėti šias ekspozicijas: „Gyvenimas abipus Nemuno“, skirtą Alytaus miesto istorijai nuo XIV iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio, ir „1915 m. rugpjūčio 27-oji Alytuje: vienos gatvės istorija“, skirtą Pirmojo pasaulinio karo 100-osiosms metinėms. „Sodzius Dzūkijon“ – nemokamas skrydis virš Dzūkijos, namo projektas ir idėjos nuostabiai vakarienei! Pasimatymas su penkiomis aprėdų laukiančiomis mergelėmis ir akimirkos iš XX a. pr. šeimos gyvenimo!
Paminklas pastatytas 1929 m. Įspūdingos 13 metrų aukščio paminklo (9 metrų postamentas ir 4 metrų trimituojantis angelas) autorius – Antanas Aleksandravičius. Laisvės angelas – tai pagarbos ir atminimo ženklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklui teko atlaikyti kelis gamtos ir istorijos išbandymus: 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus žaibui (atstatyta po trejų metų), o 6-ajame dešimtmetyje nugriauta politiniais sumetimais. 1991 m. skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė Laisvės angelo skulptūrą, skulptorius Jonas Blažaitis atkūrė paminklo bareljefus.
Jaunimo parkas įkurtas 1982 metais, užima 36,6 ha. Jaunimo parką puošia metalo plastikos skulptūros, išpuoselėti gėlynai, jis pritaikytas renginiams ir ramiam poilsiui: čia įrengtos vaikų žaidimų, šachmatų, sporto, riedlenčių-riedučių, parkūro aikštelės, pažymėti dviračių takai, įrengta dviračių kalnelių trasa.
Greta Rumbonių bažnyčios esančiose kapinėse, kurios įkurtos ir pašventintos 1799 m., yra vienas išskirtinis paminklas – grafaitės Jadvygos Korevaitės kapo balto marmuro paminklas, paskelbtas respublikiniu dailės paminklu ir įtrauktas Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Mirus dukrai grafas Varšuvoje užsakė sukurti paminklą žymiam lietuvių kilmės skulptoriui Pijui Velionskiui pagal išlikusias J. Korevaitės fotografijas. 1918 m. spaudoje apie skulptūrą buvo rašoma: „dvarininko Korevos dukters Julės itališko marmuro stovyla, kainavusi tūkstantį rublių.“
Cokolio rytinėje plokštumoje pritvirtintoje juodo akmens plokštėje iškaltas įrašas: „GRÓB RODZINY KOREWÓW“ („Korevų šeimos kapas“), apatinėje stačiakampio juodo poliruoto akmens plokštėje iškaltas įrašas: „KTO WE MNIE WIERZY,/ CHOĆBY I UMARŁ, ŻYĆ BĘDZIE“ („Kas tiki mane - nors ir numirtų, bus gyvas“); vidurinėje kryžiaus laiptuoto postamento dalyje iškaltas įrašas: "Ś. P. / JÓZEFA KOREWIANKA / ŹYŁA LAT 18 / ZM. D. 16 WRZEŚNIA / 1908 R." („Šviesaus atminimo Juzefa Korevaitė gyveno 18 m., mirė rugsėjo 16 d., 1908 m.“).
Punios šilas, apglėbtas 19 km. ilgio Nemuno kilpa. Šilas - vienas iš įdomiausių Lietuvos miškų botaniniu požiūriu, apsuptas vandeniu iš visų pusių. Verta apsilankyti miško muziejuje, kuris atidarytas 1979 m. Punios girininkijos patalpose. Muziejuje nemaža medžioklės trofėjų kolekcija, surinkti aplinkiniuose kaimuose naudoti buities rakandai, senoviniai miško ruošos padargai, miško versluose naudoti įrankiai. Punios šilo rezervato zonoje auga aukščiausia Lietuvos pušis, per 160 metų išaugusi iki 42 m aukščio ir 65 cm skersmens. Įdomu pavaikščioti ąžuolų alėja, kurioje įspūdingesniems medžiams suteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardai, netoliese – buvusi „Dainavos“ apygardos partizanų štabo žeminė. „Žaltės slėnis“ - tai buvusio Smalinyčios kaimo vietoje įkurtas skulptūrų parkas. Įėjimą į slėnį puošia meistriškai išdrožinėti dviejų žalčių vartai. Aikštelės centre iš didžiulio akmens iškaltas akmeninis aukuras, kurį saugo vaidilutės bei senovės lietuvių dievas Perkūnas. Virš Nemuno upės pakilęs 62 m., apaugęs medžiais ir krūmais stūkso Panemuninkų skardis.
Punios šilas priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui.
Žuvinto lankytojų centras susipažindina su didžiausiu ir vertingiausiu Lietuvoje Žuvinto pelkių kompleksu su sekliu Žuvinto ežeru. Žuvinto rezervatas yra seniausia ir pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija, įkurta 1937 m. prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Dėl nepaprastai turtingos sparnuočių faunos Žuvinto ežere dar vadinamas paukščių ežeru, Lietuvos gulbių lopšiu. Būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus.
Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į tarptautinės svarbos Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2002 m. Žuvinto šlapynei ir greta esančioms Amalvo paliomis, Buktos giriai ir Žaltyčio ežerui suteiktas biosferos rezervato statusas. Visas biosferos rezervatas yra Natura 2000 teritorija. 2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą.
Žuvinto rezervato lankytojų centre susipažinsite su šio rezervato gamtos vertybėmis, jų apsauga. Daug įdomybių apie ežero ir pelkės gyvenimą pasakojama didelėje muziejinėje ekspozicijoje. Lankytojų centre teleskopais ir žiūronais galima stebėti paukščius nuo apžvalgos bokšto, o prie šalia lankytojų centro, Žuvinto ežero pakrantėje, yra mokomasis pažintinis takas su paukščių stebėjimo bokšteliu. Moksleivių užsiėmimams įrengta gamtos klasė. Kiekvieną rudenį Žuvinto biosferos rezervate rengiamos migruojančių paukščių palydos.
Pastatyta 1520 m. ir vienintelė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje.
Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje gausu meninę vertę turinčių sakralinės dailės kūrinių. Švč. Marijos Rožinės altorius, kuriame kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, 1928 m. buvo privilegijuotas Vilkaviškio vyskupo.
1911 m. bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.
1972 metais šioje bažnyčioje tarnaujant Kardinolui Sigitui Tamkevičiui, Simne pogrindžio sąlygomis buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.
Pastačius bažnyčią pradėjo augti ir pats miestelis. 1626 m. sausio 2 d. Simnui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir galimybė savarankiškai tvarkytis. Miestas gavo antspaudą su šv. Povilo atvaizdu, puošiančiu ir šiandienį Simno herbą.
Simno miesto istorinis centras yra urbanistikos paminklas. Jame išliko nemažai XX a. pradžios pastatų. Aikštėje stovi paminklas po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams.
Pora kilometrų nuo Simno nutolusiame Mergalaukyje vienoje ant kaimo kalvelių yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, o pačiame jų centre – leitenanto Ernsto Vurchės (Ernst Wurche) kapas. Šis karys buvo žymaus vokiečių rašytojo ir poeto Valterio Flekso (Walter Flex) draugas ir tapo jo romano „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ pagrindinio herojaus prototipu. Svarbiausias knygos veiksmas vyksta Simne ir jo apylinkėse. Knyga yra išversta į latvių, švedų, prancūzų ir italų kalbas. Pirmą kartą knyga buvo išleista 1916 m. Iki 1917 m. knygos tiražas siekė 700 000 egzempliorių – tiems laikams tai buvo neįtikėtini skaičiai, liudiją rašytojo populiarumą.
Kumečių tvenkinys yra tokiu pat pavadinimu gyvenvietės pietiniame pakraštyje. Įrengtas 1968 m., užtvenkus Metelytės upelį. Daugelis šią užtvanką dėl nepakartojamo vaizdo vadina – kriokliu. Sunku atsispirti užtvenkimo vietoje valiūkiškai kriokliu krentančio vandens grožiui. Jei nutarsite nusileisti, apžiūrėti ir nusifotografuoti – elkitės atsargiai ir atsakingai, saugant save ir aplinkinius. Krioklio grožis priklauso nuo vandens lygio, esant žemam vandens lygiui vaizdas gali nepateisinti lūkesčių. Netoli užtvankos įrengta poilsio vieta su informaciniu stendu apie Metelių dvarą, kuris nuo XVI a. buvo įsikūręs Kumečiuose. Išgarsėjo XX a. pr. kai čia buvo pastatytas modernus penkių aukštų mūrinis malūnas. Šiandien iš jo menkai kas teliko.
Dvaras 1940–1941 m., Lietuvą okupavus sovietams, buvo nacionalizuotas. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai dvaro rūmuose buvo įkūrę karo lauko štabą. 1944 m. besitraukdami sudegino visus dvaro pastatus ir rūmus, kuriuose buvo 43 kambariai.
1934 m. vasarą Kurnėnuose prasidėjo neįprastas, malonus šurmulys – mokyklos statyba. Beveik visos statybinės medžiagos (net mokyklos langų stiklai) buvo gabenamos iš Čikagos (JAV). Pradžioje jos buvo vežamos į Niujorko uostą, iš jo plukdomos į Klaipėdą, vėliau geležinkeliu pasiekdavo Alytų, iš ten arkliais kinkytais vežimais – Kurnėnus. Tai vienintelė iš Amerikos atplukdyta Lietuvos mokykla.
Kas buvo tas geradarys, Kurnėnams padovanojęs mokyklą? Beveik visas mokyklos statybos išlaidas finansavo po studijų JAV apsigyvenęs kurnėniškis Laurynas Radziukynas. Jis vaikystėje avėdamas klumpes keliolika kilometrų iš Kurnėnų ėjo į mokyklą Miroslave. Amerikoje prasigyvenęs ir tapęs gerbiamu žmogumi neišpuiko ir neužmiršo savo krašto. Pirmasis skambutis čia nuskambėjo 1936 m. spalį. Mokyklos bokštelį papuošė Vytis, Lietuvos herbas, sukurtas žinomo Alytaus keramiko Vytauto Brazdžiaus. „Lietuvos aidas“ 1936 m. apie Kurnėnų mokyklą rašė: „Kurnėnų mokykla it bažnyčia su bokštu. Vietos gyventojams atrodo savotiška ir neįprasta jų akiai, bet ji yra prabangiška, gerai įrengta, su visais patogumais. Didžiulė gimnastikos salė, erdvios klasės, patogūs mokytojams butai ir kambariai, vonios, vandentiekis daro šią mokyklą vienintelę Lietuvoje.“
Alytaus miesto teritorijoje driekiasi 452 ha Vidzgirio miškas (1960 m. 388 ha paskelbta botaniniu draustiniu) – unikali natūralios gamtos sala Alytaus mieste. Tokio miško neturi nei vienas iš didžiųjų Lietuvos miestų. Vidzgirio miške auga didžiausias vientisas skroblynas Lietuvoje (skroblynai saugomi visoje Europoje), veši plačialapiai bei griovų ir šlaitų miškai, ąžuolynai (daugelio amžius siekia 100–120 m.), didelę botaninę vertę turintys retieji augalai, gyvena saugomos paukščių, varliagyvių ir vabzdžių rūšys. Vidzgirio miške, senose ąžuolų drevėse gyvena niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) – vienas rečiausių ir labiausiai saugomų Europos vabalų. Vidzgirio botaniniame draustinyje driekiasi pažintinis gamtinis takas. Jis prasideda prie informacinio stendo Pulko ir Vidzgirio gatvių sankirtoje. Visame miške nužymėti pasivaikščiojimo takai, sudarantys 9 km ilgio maršrutą. Įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie šio miško gyventojus, krypties ženklai, padedantys orientuotis take ir savarankiškai pažinti šį nuostabų gamtos objektą. Kad kelionė vyktų sklandžiai – rekomenduojame nusifotografuoti tako pradžioje stende esantį žemėlapį. Visas takas – ne žiedinis, susipažinus su nepakartojama gamta, juo galima nueiti iki nuotykių parko „Tarzanija“. Gamtiniu požiūriu vertingiausioje miško dalyje, botaninio draustinio teritorijoje, įrengta apie 4 km žiedinė mokomoji tako dalis, kuri prasideda nuo automobilių stovėjimo aikštelės (GPS: 54.380301, 24.008476 (WGS)).
Draustinio teritorijoje, Nemuno kairiajame krante, stūkso Radžiūnų piliakalnis su gyvenviete. Jis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Šlaitai statūs, 30–35 m aukščio. Neseniai greta šio piliakalnio buvo atrasti dar du piliakalniai – Radžiūnų piliakalnis ir Radžiūnų piliakalnis II.