Didysis Joniškio kraujotakos ratas

Tarp derlingų Joniškio laukų iš tiesų yra ką pamatyti. Šis kraštas turi itin turiningą – kupiną istorijos ir įspūdingų objektų – turistinį ratą, kuris kol kas turi tik vieną pataisomą minusą – kelias atkarpas žvyrkelio. Visa kita yra išraiškingas Šiaurės Lietuvos veidas su žmogaus ir gamtos paliktais pėdsakais – nuo paslaptingos pelkės iki puodais apkalto žagariečio namo. Pradedame ratą nuo Joniškio ir sukame Šiaulių link.

Pirmoji beveik šimtą kilometrų užimančio Joniškio didžiojo rato stotelė – už kelių kilometrų nuo miesto ribos esantis Jakiškių dvaras. Dar jis vadinamas Meilės dvaru, nes toks yra savininkės vardas. Ši vieta garsėja ne tik kaip pokylių vieta, bet ir įvairių menininkų susibūrimo dvaras, kur vyksta meno plenerai. Dvaras unikalus tuo, kad savo viduje yra išsaugojęs ir sovietinio laikmečio paliktus randus – autentika maišosi su užmarštin nueinančios santvarkos ūkio likučiais. Kadaise Jakiškių dvaro sodyba priklausė vokiečių Koškolių giminei. Dabartiniai rūmai yra klasicistinių bruožų, statyti 1898 m.

Šv. Ignaco kapinių koplyčią statė vietos kaimo gyventojai. Tai viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių koplyčių, atspindinčių kaimo architektūros bruožus.

Šią vieta žino daugelis, kurie keliauja nameliais ant ratų. Jie čia gali apsistoti, paiškylauti, o vėliau keliauti toliau. Žinoma, laukiami visi, kurie tiesiog ieško nakvynės arba keliauja su palapine. Saulėtųjų naktų sodyba taip pat įžymi hipiškos dvasios festivaliu „Saulėtosios naktys“, kuris kasmet sutraukia šimtus laisvos sielos ir taikaus proto žmonių. Žinoma, skamba gera muzika, vyksta edukacijos.

Šiek tiek atitolę nuo Gataučių Šiaulių link, turime pasukti į dešinę. Už kelių kilometrų pasieksime Rudiškius. Gyvenvietė garsėja savo aktyvia ir darbščia bendruomene, tačiau keliautojų akį gali patraukti nedidelė medinė bažnyčia – vienas senesnių medinės architektūros elementų Lietuvoje. Dabartinė yra statyta 1868 metais, tačiau pati ankstyviausia čia stovėjo jau 1671-aisiais. Liaudiškos architektūros religinių statinių šiame rate bus dar ne vienas, tačiau nematysime ir pusės to, ką šia tema galima pamatyti Joniškio rajone.

Mūšos-Tyrelio pažintinis takas įrengtas išskirtinėje vertingoje gamtinėje teritorijoje – Mūšos-Tyrelio telmologiniame draustinyje. Šis išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš kelių tipų pelkių, durpynų ir šlapių miškų. Pelkėje išteka Mūša ir Juodupė, telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Taku galima eiti kiaurus metus, tačiau kartais negalima garsiai šūkauti ir žengti nuo tako gilyn į mišką dėl migruojančių paukščių. Pelkėje esantis ežeras gamtininkams yra žinomas kaip želmeninių ir baltakakčių žąsų migracijos mėgiama stotelė. Gamtos fotografai kartais ten nakvoja, kad kylančios saulės šviesoje užfiksuotų pakylančius pulkus. Tenka pripažinti, kad šis takas yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Pribloškiančių vaizdų pelkė dovanoja praktiškai visais metų laikais. Visu savo grožiu gali atsiskleisti iš pažiūros niūriausiu oru – darganotą rudens vakarą ar šarmojantį pavasario rytą. Saulėtekių ir saulėlydžių tikrojo grožio neįmanoma ne tik aprašyti, bet ir nufotografuoti. Tik pamatyti ir atsiminti.

Mūšos tyrelio pažintiniame take galite keliauti su viena seniausių baltų mitologijoje būtybių – Laume (gide). Ji, pasakoja apie pelkės formavimąsi, augmeniją, gyvūniją, pelkės mitologiją ir legendas. Laumė jus noriai įsileis ir į savo ramybės oazę – Laumės sodyba prie Mūšos tyrelio.

Juodeikiai yra 2021 metų viena Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Ne be reikalo. Čia lyg būtų įkalta istorinė vinis – Sena bažnyčia, Tėvo Stanislovo namelis ir per sovietmetį išlikęs Vytauto Didžiojo paminklas. 1957 metais Tėvas Stanislovas KGB pastangomis bažnytinės vadovybės buvo pasiųstas į atokius Juodeikius. Atokūs jie ir dabar. Jis pasistatė iki šiol išlikusį mažytį namelį šventoriuje. Tėvo Stanislovo namelyje iki šiol viskas išlikę – kaip tada. Gal čia buvo jo celė, kur sunkią valandą priimdavo žmones, sutuokdavo įsimylėjėlius?..

Turbūt pats atokiausias Joniškio rajono kaimas, tačiau jis turi savo veidą. Ir jo veidas – akmeninis. Šios vietovės garsėja rieduliais, kuriuos čia paliko kadaise atslinkęs ledynas. Būtent dėl šios unikalios savybės kaimas įrengė savotišką akmenų parką. Kai kurie akmenys yra pašventinti ir skirti išnykusiems kaimams. Jų vardai amžiams liko iškalti akmenyse. Skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ja už­pil­dė lais­vą te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je ka­dai­se ga­ny­da­vo­si kar­vės, o pa­sku­ti­niu me­tu ji apau­go krū­mais. Vie­ta bu­vo iš­va­ly­ta, pa­sė­ta ve­ja, pa­so­din­ti me­de­liai. Iš pradžių ak­mens meist­rams pa­teik­tos ke­lios de­šim­tys ak­me­nų skulp­tū­roms, tačiau vėliau ši idėja išsiplėtė iki ištiso akmeninio parko.

Turėkime omenyje, kad Žagarė iš turistų gali pareikalauti atskiros dienos, tačiau ko svarbiausia nepražiopsoti? Šio maršruto dalyvius pirmiausia pasitiks Žvelgaičio piliakalnis ir kelių kilometrų ozo takas – kiekvienas gamtos mėgėjas liks patenkintas įspūdžiais. Pačiame miestelyje, žinoma, yra menininko E. Vaičiulio „puodų namas“. Būtinai pasibelskite – iš vidaus sodyba taip pat įspūdinga.

Už gero šimto metrų nuo „puodų namo“ yra senoji Žagarės bažnyčia, šalia kurios šiais metais atidengta Barboros Žagarietės skulptūra. Šioje bažnyčioje, kaip teigia įvairūs šaltiniai, ilgą laiką buvo saugomi Šventosios Barboros Žagarietės palaikai, kuriuos sovietmečio valdžia pradangino. Bažnyčios rūsyje su atskiru įėjimu nuo Švėtės pusės iki šiol yra šios Šventosios kripta. Nuo bažnyčios ir minėto paminklo puikiai matosi ir naujasis pėsčiųjų tiltas per upę.

Žinoma, be unikalios Žagarės architektūros būtina pamatyti ir dvaro ansamblio rūmus. Čia įsikūrusiame Žagarės lankytojų centre sužinosite viską apie žiemgališkos Žagarės ir jos apylinkių istorijas, gamtos paveldą ir jo puoselėjimą.

Stungiai – vienas ilgiausių visoje šalyje ir ilgiausias Šiaurės Lietuvoje kaimas. Daugelį metų kaimas garsėjo žagarvyšnėmis ir kitais sodinukais iš sodininkystės ūkio. Enciklopedijoje ši vietovė minima XVI amžiuje, tada jau turėjusi 53 sodybas. O Stungių kapinynas – viena iš žiemgalių laidojimo vietų – liudija žmones šiose apylinkėse įsikūrus nuo V iki XIII amžiaus. Gal kaimas ir nebūtų kažkuo ypatingas, tačiau jo ilgį tenka išmatuoti, jei norime pasiekti kitą maršruto stotelę.

Šiek tiek už Stungių – Veršiai. Čia yra neseniai atrastas ir atkastas akmuo, kurio ilgis yra 4,5 m, plotis – 3,4 m, aukštis – 3,6 m. Šis granito gabalas yra didžiausias apylinkėse ir pramintas Brolių akmeniu. Jau pačiame kaimo viduryje žaliuoja išskirtinio dydžio ir amžiaus ąžuolas. Kamieno apimtis (1,3 m aukštyje) 5,25 m, aukštis 23,5 m, amžius gali siekti 250–300 m. Paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu.

Judame Joniškio link. Skaistigyje randame bažnyčią iš plūkto molio, pastatytą 1827 m. Skaistgirys nuo seno garsėjo Šv. Jurgio ir Šv. Martyno atlaidais ir to paties šventojo paveikslu. Naujovė – Skaistgirio Uolyno kalno pažintinis sveikatingumo takas – pasivaikščiojimams ir pramogai. Dalį tako derėtų įveikti basomis, nes čia specialiai išpilti įvairių struktūrų paviršiai. Masažas ir atgaiva pavargusioms keliautojo pėdoms.

Dar arčiau Joniškio – nuo kelio teks pasukti vos kilometrą. Mergiūnų Šv. Izidoriaus koplyčia buvo pradėta statyti 1930 m. kraštiečio Ignaco Jurevičiaus iniciatyva ir pastangomis. Pastatęs koplyčią, Jurevičius ją padovanojo Joniškio parapijos bažnyčiai su sąlyga, kad kasmet čia bus laikomi Šv. Izidoriaus atlaidai. Po II pasaulinio karo Mergiūnų koplyčia buvo pradėta niokoti. Koplyčia 1995 m. buvo restauruota ir prikelta naujam gyvenimui. Dabar gana keista tokį statinį rasti tiesiog laukuose šalia žvyrkelio.

Kalnelis – ne šiaip sau bažnytkaimis. Tai tikroji Joniškio pradžia, ištakos. Čia stovėjusi žiemgalių Sidabrės pilis. Livonijos kronikoje eiliuojama, kad prieš 731 metus visi Sidabrės miesto gyventojai buvo išžudyti, o pilis sudeginta. Visa tai liudija ir archeologiniai radiniai. Tai buvo ordino kerštas už pralaimėtą Saulės mūšį. Tikėtina, kad pilis stovėjusi ant kalvos, kur šiuo metu stovi koplyčia ir plyti kapinės. Apylinkės yra turtingos archeologinių radinių.

Tai mediniai klasicistiniai rūmai su fachverkinės konstrukcijos palėpe, plytų užpildu, su mezoninu, pusiau skliautiniu stogu. Galėjome taip parašyti prieš daugelį metų. Dabar dvaras gerokai apnykęs, tačiau turi vilties atsigauti. Šalia dvaro kartais vyksta kultūriniai renginiai. Dvaras garsėja tuo, čia iš netoliese Latvijos pasienyje esančio Blankenfeldės dvaro atsibastė sudegintos raganos šmėkla, dar vadinama baltaja dama. Gyvi pasakojimai, kad kažkas regėjęs baltą šešėlį, keliaujantį į Daunoravą.