Maršrutas prasideda Kaišiadoryse ir baigiamas Padaliuose, aplankomi Žasliai, Guronys, Paparčiai ir Laukagalis.
Pirmasis Kaišiadorių vyskupijos šeimininkas Juozapas Kukta kartą pasakė: "Ten kur įsikuria vyskupas, išauga miestas". Jis tik iš dalies buvo teisus, nes Kaišiadorių plėtrai geležinkelio atsiradimas turėjo didesnę įtaką, bet negalima kvestionuoti fakto, kad naujos vyskupijos atsiradimas netapo paskata Kaišiadorims plėstis dar intensyviau. 1913 m. pradėjus bažnyčios statybos darbus, juos teko nutraukti, - prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariams pagrobus visas statybines medžiagas statybos užsitęsė, o įkūrus naują vyskupiją, maldos namai buvo pabaigti pastačius ne bažnyčią, o katedrą.
Kaišiadoryse, J Biliūno gatvės 26 namas, atrodytų, niekuo neišsiskiriantis. Vis dėl to šis namas turi ką papasakoti, nes tai pirmasis Algirdo Brazausko projektuotas ir statytas namas. Prezidentas čia augo, mokėsi, padėjo savo tėvams Sofijai Peresilevičiūtei-Brazauskienei ir Kazimierui Brazauskui. Pastarieji čia gyveno iki pat mirties. Išlikę baldai, nuotraukos, rankraščiai, primena mums apie kažkada čia šurmuliavusį buitišką Brazauskų šeimos gyvenimą. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, tradicinė muziejaus naktis, vedamos ekskursijos. Prezidento tėvo Kazimiero Brazausko išpuoselėtas sodas su atsiveriančiu vaizdu į Kaišiadorių apylinkes tapo puikia erdve kultūrinei veiklai.
1858 - 1861 metais per dabartinius Kaišiadoris buvo nutiesta geležinkelio Varšuva- Peterburgas atšaka nuo Lentvario į Virbalį. Viadukas geležinkeliui pastatytas 1860 metais siekiant išlaikyti geležinkelio neperkirstą sausumos kelią tarp Kaišiadorių dvaro gyvenvietės bei parapijos centro Žiežmarių. Kertiniame akmenyje užfiksuoti viaduko statybos metai. Jo ilgis – 12,7 m, plotis – 4,4 m.
Miesto kapinių centre pastatyta koplyčia 1944-1953 m. Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Netoli kapinių, Kaišiadorėlių kaime, žvyro duobėse buvo užkasti 1947 m. kovo 3 d. sodyboje kaime tarp Kalvių ir Vilūnų žuvę devyni partizanai.
Žasliai yra dažnai pavadinami mažaisiais Trakais, nes juos supa net trys ežerai. Miestelio centre esanti aikštė taip pat turi savo vardą, ją vietiniai gyventojai vadina Tado Blindos aikšte, mat čia buvo filmuojama paskutinė garsiojo filmo scena, kurioje žymusis "svieto lygintojas” buvo nušautas. Blindos mirties vieta neįamžinta, bet aikštės centre stovi paminklas su Žaslių herbu ir simbolišku užrašu lotynų kalba "EX MANCIPIO LIBERTAS" ("Iš nuosavybės laisvė"). 1792 m. sausio 12 d. miesteliui suteikta miesto savivaldos privilegija.
Žaslių miestelio žydų bendruomenė viena anksčiausiai paminėtų Lietuvos istorijoje. 1555 m. dvylika Žaslių žydų skundėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, neva jiems grasina Trakų vaivada. Aktyviai Žaslių gyvenime dalyvavę žydai iki antrojo pasaulinio karo sudarė didžiąją miestelio gyventojų populiaciją. Pagrindinė jų veikla buvo įvairūs verslai, tačiau žydai iniciavo ir savanoriškų organizacijų veiklą (gaisrinės savanoriai), rodė iniciatyvą kultūriniame gyvenime. Žymiausias žaslietis yra vienas garsiausių pasaulio pianistų – Leopoldas Godovskis. Simboliška, kad kažkada buvusioje sinagogoje dabar veikia kultūros centras, tradicinių amatų centras, o ant jos sienos kabo Leopoldo Godovskio bareljefas. Žaslių tradicinių amatų centre galima išbandyti eilę įvairių edukacijų, tarp jų - duonos, šakočio, kugelio kepimo užsiėmimus.
Žasliai susiję su Lietuvos metraštyje užrašyta legenda apie lietuvių tautos romėniškąją kilmę. Legendoje rašoma, kad mirus Romos kunigaikščio Palemono palikuonio kunigaikščio Kukovaičio motinai Pajautai, sūnus padaręs stabą jai atminti ir pastatęs prie Žaslių ežero. Žmonės tą stabą garbinę ir Pajautą laikę deive. Paskui stabas supuvęs ir ten užaugusios liepos. Tą vietą vėliau žmonės ir garbinę. Yra didelė tikimybė, kad Šv. Jurgio bažnyčia stovi ant legendoje minimo piliakalnio, nes daugiau panašių vietų aplink Žaslių ežerą nėra.
Lietuva per visą savo istoriją turėjo tik tris kardinolus lietuvius, vienas iš jų gimė Žaslių parapijoje, kukliame Guronių kaime. Šalia dviejų legendomis apipintų alkakalnių stovėjo būsimo kardinolo namai. Nors alkakalniai dar išlikę, bet sodybos, per kurios slenkstį kiekvieną rytą perlipdavo Vincentas, mes jau nebepamatysime. Jos vietoje dangų siekia koplyčia, ją aplinkui supa dar penkios mažesnės koplytėlės. 2002 m. popiežiui Jonui Pauliui II į rožinio maldą įtraukus šviesos slėpinį, Guronyse pradėtas kurti parkas. Kardinolas labai mėgo rožinio maldą, jo atminimui čia atsirado ne tik slėpinių kelias, tačiau ir rekolekcijų namai su rožinio ekspozicija.
Europos miško sodinimas – lietuviškąja parlamentine tradicija tapęs renginys, kuriuo 2004-aisiais pažymėta mūsų narystės Europos Sąjungoje pradžia. 2014 ir 2015 metais Kaišiadorių rajone, Laukagalyje, politikai, Seimo kanceliarijos, kitų valstybės institucijų darbuotojai, žurnalistai Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmečio proga sodino 4,2 hektarų ploto eglių, pušų, raudonųjų ąžuolų ir beržų Europos mišką, pratęsdami 2005 m. pradėtą darbą. Užaugę medžiai simbolizuos lietuvišką Trispalvę. Beržai suformuos ir 12 Europos Sąjungą simbolizuosiančių žvaigždžių.
Perkūnas, piliakalnis, aukuras, - žodžiai pažįstami, bet ką jie mums sako? Laukagalyje, netoli Paparčių kaimo ir Europos miško, prie nudžiūvusio ąžuolo guli akmuo. Atrodytų, būtų paprastas riedulys, jei nebūtų keistai nugludintas, neturėtų įdomių duobučių, galų gale, neatrodytų kaip sostas. Žmonės šį akmenį spėjo praminti velnio vardu, neva jis ateina čia pasišildyti prieš saulutę. Sunku pasakyti, kiek velnių čia apsilanko, bet žaltys čia gana dažnas svečias. Mūsų protėviai neturėjo rašto, tad ant akmens palikti ženklai yra gana dosnus šaltinis praeičiai pažinti. Duobutės atitinka Grįžulo ratų žvaigždžių išsidėstymą, nugludinta dalis, ko gero buvo aukuras, o latakais galbūt bėgo ne tik vanduo, bet ir kraujas.
Žinomas XIX a. keliautojas Konstantinas Tiškevičius ekspedicijos Nerimi metu atkreipė dėmesį į baltus bokštus, kylančius virš medžių žymiuosiuose Paparčiuose. Tai - Stanislavo Beinarto, XVII a. buvusio Vilniaus raktininku ir Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo sekretoriumi, nuopelnas, kad Paparčiai buvo taip vadinami. 1649 m. jis skyrė lėšų dominikonų vienuolyno statyboms, o vienuoliai dominikonai pasirūpino, kad ši vieta būtų žinoma visoje Lietuvoje.
Per stebuklą yra išlikę vienuolyno vartai ir koplyčia, teritorija yra gražiai sutvarkyta ir įamžinta. Toje vietoje, kurioje stovėjo vienuolyno pastatas, dabar stūkso bendruomenės namai.
Paparčių piliakalnis vadinamas Žydkapiu įrengtas Žiežmaros kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje.
P. Tarasenka yra užrašęs pasakojimą apie tai, jog piliakalnyje buvo aukuras, o jame kūrenta amžinoji ugnis. Pasakojama ir tai, kad piliakalnyje labai seniai palaidotas rabinas su dvylika sūnų. Sakydavo, kad žydai kapą kepurėmis supylę. Tą kapą jie laikę šventu ir seniau švenčių metu rinkdavęsi ir raudoję graudžias raudas.
Paparčių kapinėse esantis 3 aukštų statinys su 24 skliautuotomis laidojimo nišomis. Tiksli kolumbariumo pastatymo data nežinoma, bet minimas 1830 m. Paparčių dominikonų vienuolyno vizitacijos byloje (tuo metu jo stogas buvo dengtas gontais). Statinys yra iš raudonų degto molio plytų, tinkuotas. Pastogėje apjuostas nesudėtingu karnizu, pietrytinėje sienoje – 9 piliastrai. Statinio ilgis – 10 m, plotis – 2,8 m. Statinio pietrytinėje sienoje yra išlikusios dvi memorialinės plokštės čia palaidotiems netolimo Našlėnų dvaro savininkams Siručiams su mirties datomis – 1833 m. ir 1848 m. Dvaro savininkas Vladislavas Sirutis buvo Trakų prezidentu.
Šventoji Dvasia visais laikais tikinčiuosius kvietė garbinti Kūrėją tyloje ir vienumoje. 1950 metų lapkričio 1 d., popiežiui Pijui XII skelbiant Mergelės Marijos Dangun Ėmimo su kūnu ir siela dogmą Šv. Petro aikštėje, septyni prancūzų piligrimai pajuto kvietimą viską paaukoti tam, kad kurtųsi naujos bendruomenės, kurių pašaukimas būtų gyventi Dievo Motinos, esančios Trejybės širdyje, gyvenimą, garbinant Dievą Dvasia ir Tiesa. Tarp piligrimų buvęs kunigas ėmėsi naujosios kongregacijos organizavimo darbų. Tokia buvo kongregacijos veiklos pradžia. Pirmąsias Betliejaus seseris į Lietuvą 1994 m. pakvietė arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Vienuolyną sudaro 16 namelių, dar vadinamų ermitažais arba tiesiog celėmis. Vienas jų skirtas pasauliečiams, trokštantiems kurį laiką pabūti vienumoje. Tarp ermitažų yra mūrinės sienos, todėl net vienuolės akis į akį susitinka ypač retai.
Įrengtas Neries kairiajame krante esančiame kyšulyje, suformuotame dviejų gilių daubų, iš kurių šiaurės vakaruose teka Ravo upelis. Turi tris pylimus. Šoninių šlaitų aukštis - iki 25-26 m. Piliakalnio vakarų papėdėje yra 3 ha. ploto papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako. Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia. Piliakalnis vadinamas Skarbu, Skarbo kalnu, Skarbokalniu. Vieni pasakoja, kad jį kepurėmis supylę prancūzai, kiti sako, jog švedai. Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis. Greičiausiai, todėl piliakalnis ir imtas vadinti Skarbu.
Nusileidus nuo Budelių piliakalnio šiltuoju metų laiku, gegužės–lapkričio mėnesiais, galima persikelti per Nerį ir keliauti link Kernavės, Jonavos, Širvintų. Tą padaryti padės keltas, atšventęs savo 80 metų jubiliejų, nors yra žinoma, kad jis žmones per Nerį kelia jau nuo XIX a. Trečiosios Dzeventauskų giminės kartos atstovas Gediminas rūpinasi keltu ir palengvina žmonių kasdienybę. Atrodytų, keltas nėra kažkuo išsiskiriantis, tačiau kitą krantą jis pasiekia ne variklių ar irklų dėka, o tekančios upės srovės pagalba. Tai vienintelis lyninis keltas, išlikęs Lietuvoje. Netoliese kelto, grįžtant link Kaišiadorių, dar galima aplankyti Savarinės vandens pralaidą.
