Stimpankinis Garliavos apylinkių maršrutas

Kelionės-žaidimai Automobiliu 8 objektai 1 dienos 30 km
Maršrutas

„Kaunas - Europos kultūros sostinės 2022“ programos dalis - Šiuolaikinė Garliavos apylinkių seniūnija - pristato maršrutą-žaidimą, vedantį pro žymias Kauno rajono vietas ir stimpankines skulptūras, kurias kūrė vietos bendruomenės ir menininkas Gintautas Velykis. Vaikštant nuo objekto prie objekto susipažinsite su dar nematytomis Garliavos apylinkių vietomis ir atrasite jas jungiančią stimpankinę istoriją, parašytą rašytojos Miglės Galvonaitės. O taip pat galėsite laimėti puikius prizus.

Žaidimo prizai.

Apie žaidimą

Keliaudami šiuo maršrutu, apsilankę maršruto rekomenduojamose vietose pasižymėkite. Tai galite padaryti atsidarę šį maršrutą-žaidimą savo išmaniojo telefono naršyklėje bei prisijungę naudodami savo Google ar Facebook paskyrą. Pasižymėti galėsite tik būdami maršruto vietose, o tai mums padės nustatyti jūsų telefono GPS.

Dėmesio! Į maršrutą įtraukti keli objektai, prie kurių pasižymėti nereikia. Prie jų nerasite mygtuko "Pasižymėti".

Aplankę visas žaidimo vietas gausite unikalų prizo kodą, kurį užregistravę iškart tapsite žaidimo prizų burtų dalyviu ir žaidimo pabaigoje galbūt būtent jūs laimėsite vieną iš žaidimo prizų - Kaunas 2022 simbolika papuoštų suvenyrų rinkinį. Tokius rinkinius padovanosime net 3!

Žaidimo prizo laimėtojai bus renkami burtų keliu iš visų įveikusių žaidimo maršrutą ir užsiregistravusių Stimpanko festivalio metu liepos 30 d.

Taip[ pat, kviečiame pažinti Stimpanką, sekti naujienas „Šiuolaikinė Garliavos apylinkių seniūnija“ Facebook puslapyje ir dalyvauti Stimpanko festivalyje ;)


Leiskimės į šį nuotykį drauge!

Žaidimo vietos

Napoleono kariuomenės štabo vietai atminti koplytstulpis Naugardiškių kaime prie Veiverių plento
54.854578, 23.884057
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Objektas laisvai prieinamas jums patogiu metu. Pasižymėti būnant prie koplytstulpio.
Koplytstulpis Napoleono kariuomenės štabo vietai atminti.

1812 m. birželio 23 diena

Nuo piliakalnio apžiūrinėdamas Aleksoto apylinkių panoramą: Juozo Godlevskio žemes, kuriose tasai planavo įkurti dvarą, ir Jiesios santaką su Nemunu, ilgaskvernio surduto kišenėje Napoleonas spaudė delno didumo talismaną, pargabentą iš kelią į imperatoriaus postą jam nutiesusių žygių Egipte. Daugiau kaip dešimtmetį ciferblatas glaudėsi prie vyro širdies – kad ir per kelis drabužių sluoksnius, vis tiek perdavė nenuilstančiai pulsuojančiam raumeniui šaltą, iš laiko ribų neišklystantį, kone robotišką stuksenimą. Jau rytoj ant Jiesios kalvos stovės patrankos, ugnimi dengsiančios Prancūzijos kariuomenę, žengiančią į priešo teritoriją. Įsivaizduodamas būsimą scenarijų, karvedys vis pasitaisydavo pulkininko Mykolo Pongovskio skrybėlę. Napoleono pasididžiavimą savimi nutraukė vienas jį čionai atlydėjusių karininkų:

- Jūsų Kilnybe, mums derėtų grįžti į štabą ruoštis persikėlimui, – manėsi užšokęs įvykiams už akių, bet laikrodis kišenėje imperatoriui jau buvo nurodęs tolimesnę kelionės kryptį:

- Atitempkite čionai patrankas. Ir tegul Eble pastato tris tiltus per upę, kaip buvo žadėta, – nedaugžodžiavo.

Truktelėjęs Frydlando vadeles, Napoleonas atsuko žirgą Naugardiškių kryptimi ir, stuktelėjęs jam šonus balnakilpėmis, pasileido risčia ten įkurto štabo link. Palyda prunkščiančių keturkojų kanopomis kėlė į orą smėlio dulkių kamuolius, o birželio karštis stiprino būryje dvelkusį pavargusių raitelių ir žirgų kvapą. Neabejodamas savo sėkme tokiame smulkučiame pasijodinėjime, tolumoje jau girdėdamas šūkčiojančius keturis šimtatūkstantinius prancūzų kariuomenės pulkus, Napoleonas nepastebėjo prieš Frydlando snukį išdygusio baltojo kiškio. Žirgui stojus piestu, imperatoriškoji figūra krito aukštielnika. Prieš trinktelėdamas galvą į išsausėjusią žemę, Napoleonas dar spėjo išgirsti kišenėje skilusį laikrodžio korpusą.

Koplytstulpis Napoleono kariuomenės štabo vietai atminti.
I pasaulinio karo betoninės kareivinės Teleičių kaime prie Sąnašos upelio
54.853524, 23.895628
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėkite būdami prie kareivinių.
I pasaulinio karo betoninės kareivinės.

1922 m. birželio 23 diena

Napoleoną pabudino netoliese čiurlenęs Sąnašos upelis ir ornitopterio sparnų plazdėjimas viršum galvos, primenantis gigantiško erelio skrydį. Nesusivokdamas, ar sapnuoja, gerai neapsižiūrėjęs, paklaikusiu veidu šovė bėgti artimiausia gatvele, apjuosta lapuočiais ir krūmynais, norėdamas bent jų šešėliais prisidengti nuo neaiškios kilmės skraiduolių, kartkartėmis išleidžiančių garų debesis, lyg bandytų atsikosėti. Užsikabinęs už pašalės eglės susidraskė surduto rankovę, bet baimė jį toliau varė priekin. Kuo giliau lindo į šešėlius, gaubiančius upelio slėnį, tuo darėsi drėgniau ir sunkiau kvėpuoti. Napoleonui prireikė stabtelti. Pagaliau atsikvėpus ir nurimus, jo akys pagavo krūmuose po pylimais pasislėpusį didingą betoninį pastatą, apaugusį tamsiomis samanomis ir vaistažolėmis. Artėdamas jautė, kaip kojos klimpsta į drėgną žemę ir nors pajuodusios mūrinės sienos vertė piestu stotis plaukeliams ant rankų, juk čia Napoleonas buvo vienas, be palydos, bet tamsuojančios angos tuo pačiu masino užkariauti gimusią sielą, nors ta ir negalėjo prisiminti, kas esanti. Užėjęs vidun Napoleonas pagaliau nebegirdėjo ornitopterių, čia jų plazdėjimą pakeitė vientisas čaižus cypimas.

- Ahhh, nutilkit užsičiaupkit!!! – suriko. Nutrūkus pabudintų šikšnosparnių serenadai, tamsos apdaru apsitaisiusi būtybė jam atsiliepė moterišku balsu, pakrikštydama būsimam nuotykiui:

- Sveikas atvykęs! Sek paskui mane ir aš parodysiu Tau atsakymą, į klausimą kirbantį viduje – kokia gi tavoji misija čia, atgimstančiame Stymo mieste, Leonai.

Traukiamas nepaaiškinamos jėgos, perkrikštytas Leonas pajudėjo priekin požeminiu tuneliu, vienu iš daugelio painių koridorių po Garliavos žeme.

I pasaulinio karo betoninės kareivinės.
Stimpankinis žirgas. III forto Vytis (Žirgas), prie kairiojo III forto kareivinių sparno
54.852179, 23.9067
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėkite būdami prie žirgo skulptūros.
"Stimpankinis" žirgas.

1922 m. birželio 23 d. vėlus vakaras

Nerasdama vietos po dienos įspūdžių, pagaliau nutilus garvežių ir ornitopterių garsiniam chaosui, metro ir 68 centimetrų figūra tamsoje stebėjo iš nenuilstamai dirbančio pramoninio rajono dangun kylančius dūmų šuorus. Leonas vaikštinėjo pirmyn atgal palei raudonų plytų pastatą, kuris, kaip tunelyje jam teigė Žynė, Stymo miesto tarybos buvo paskirtas stymiečiams mokslininkams ir inžinieriams. Jų vieninteliu ir svarbiausiu tikslu tapo sukurti priemonę, leidžiančią keliauti laiku. Po išrastų garinių traukinių ir įgyvendinto žmogaus skrydžio sparnuotais aparatais, ši svajonė labiausiai viliojo sau iššūkius nenumaldomai kėlusius kūrėjus. Tamsos ir šikšnosparnių saugoma Žynė tuneliu iš apleisto, taip karo ir nesulaukusio kareivinių pastato vesdama Leoną į III fortą, paverstą kūrėjų baze, atskleidė paties ateivio misiją Styme. Leono švarko kišenėje paslėptame, nežinia ko sudužusiame laikrodyje slypėjo atsakymas į vietos inžinierių galvos skausmą – kaip žmones perkelti į šviesesnę ir švaresnę ateitį. O pats Leonas, laukdamas atsakymo dėl laikrodžio, galėsiąs laisvai stebėti Stymo gyventojų kasdienybę ir į save gerti jų pasakojimus. „Bet prieš tai… Kaip šiai vietai atrodai keistokai”, – pastebėjo Žynė. Tik dabar Leonas apžiūrėjo savo puošnų surdutą, aplipusį eglišakliais, ir apdraskytą raudoną švarką. Žynė tęsė: „tunelio pabaigoje paliksiu tau mokslininko uniformą, kad per daug neišsiskirtum. Ir nepamiršk! Visada”, – rūščiu balsu pabrėžė. – „Visada nešioti akinius. Šis miestas niekuo nepanašus į tą, iš kurio atvykai.” Leonas beveik įsivaizdavo, kaip Žynė jam tamsoje mirkteli, tarp eilučių palikdama Styme jo laukiančius iššūkius.

Šviesiu apsiaustu su jam kontrastuojančiu cilindru persirengęs ir grubia oda apjuostais, prie pat akių glundančiais akiniais, kaip Žynės buvo įsakyta, prisidengęs Leonas, netoli įėjimo į III fortą pastebėjo geležinį, bent porąkart už jį aukštesnį žirgą. Tasai stovėjo išdidžiai šnopuodamas šiltu oru į vėsią, sunkėjančią naktį, nė kiek nekreipdamas dėmesio į šalia slampinėjantį neramų nepažįstamąjį, lyg tas būtų savas. Šviesiomis akimis į ateitį žvelgęs, senomis kanopomis žvangėjęs – jų garsas priminė dešimčių kareivių einančių į karą riksmus – panašiai kaip Leonas, Vytis taip pat buvo išsibarstęs po Stymo miestą, be misijos, kol III forto kūrėjai jį susapnavo ir surinko iš sentimentus keliančių daiktų, tikėdamiesi, kad Vytis būsiąs atsakymu į jų troškimą keliauti laiku. Nors taip nenutiko ir dėl girgždančių geležinių kaulų po bandymų įrodyti savo vertę žirgas atrodė nustekentas, dvasia jo buvo tvirtesnė už atvykėlio Leono. Gal ir nepavyko žirgui nukelti stymiečių į ateitį, bet Leonui laukti ryto nežinomybės šalia III forto sargo, silpnesniuosius pasiruošusio ginti Vyčio buvo drąsiau. Artėjo metas, kai atgis, kas snaudė ir laukė savo laiko.

Steampunk stiliumi dekoruoti dviračiai III forto dešiniojo sparno kareivinėse
54.852179, 23.9067
Vykti Vykti
Steampunk stiliumi dekoruoti dviračiai.

1922 m. birželio 24 d. rytas

Rytas Styme prasidėjo lengvu žemės drebėjimu. Miestą budino ne gaidžiai kaip mediniais laikais, bet Vytis, stuksėdamas savo kanopomis. Nenuostabu, kad Leonas, nugara atsirėmęs į žirgo galinę koją, suręstą iš miestelėnams nebereikalingų geležinių rakandų, apie tai išgirdo pirmasis. Pašokęs ir susivokęs, kur esantis, turėjo laiko pasiruošti, kol į III fortą greitaisiais gariniais dviračiais, kone skriejančiais virš žemės, naujai darbo dienai suvažiuos šviesiausi Stymo miesto protai, sprendžiantys kelionių laiku galvosūkį.

Pirmasis visada pasirodydavo vyriausiasis mokslininkas Jura, lydimas inžinierių komandos, kuriai vadovavo Lykis. Mokslininkai, kaip jau buvo įspėjusi Žynė, išsiskirs baltais apsiaustais, o Lykio kompanija – žemės spalvos liemenėmis su varinėmis sagomis ir tamsiais paltais. „Prisistatyk reziduojančiu mokslininku ir pasiūlyk jiems savo laikrodį”, – aiškino Leono pirmoji mokytoja Stymo mieste.

Kurį laiką atvykėlis slėpėsi Vyčio šešėlyje, laukdamas, kol srovė darbuotojų aprims ir galės nepastebėtas įslinkti forto vidun. Tykodamas tinkamos akimirkos, stebėjo įvažiuojančius garinius dviračius. Kai kurie jų buvo padengti blizgančiomis apvalios formos detalėmis, metaliniais ratlankiais it skydais. Modernesni turėjo priekyje prikabintus žibintus ir korpusą šildančius arbatinukus, o kaip be skirties ženklų – mokslininkai prie dviračių bagažinių tvirtino aukso spalvos šakutes, o inžinieriai – sidabrą primenančius žaibus.

Ir čia stymiečiai pasistengė panaudodami antrines žaliavas. Nors dviračiai buvo sudaryti iš žmogaus akiai pažįstamų daiktų, jie niekuo nepriminė iki šiol matytų transporto priemonių. Taip pagalvojęs Leonas tuoj pat po nosimi nusijuokė – juk dar vakar buvo išgąsdintas kur kas didesnių ir keistesnių skraidančių aparatų. Čia pat prisiminė dar vieną Žynės perduotą žinutę: „Jei kitos technologijos paves, tai tik ne dviratis.” Bemąstant, įėjimas į fortą atsilaisvino ir keliskart įkvėpęs Leonas užėjo pro puslankio formos duris, virš kurių kabėjo trys Vyčio pasagos.

Steampunk stiliumi dekoruoti dviračiai,
Stymo miestas ant karietos. Stimpanko meno kūrinys III forto centrinėje poternoje (tunelyje)
54.852179, 23.9067
Vykti Vykti
Stymo miestas ant karietos.

1922 m. birželio 24 d. vakaras

Leonas užsisegė savo apsiausto sagas ir užsimaukšlino kapišoną – erdvė buvo taip sudrėkusi, kad lašai tikšdami nuo poternos lubų ant nuogos odos priminė plaktuko smūgius. Stymo mieste laikas bėgo greičiau nei Leonui buvo įprasta, o gal taip atrodė ir todėl, kad sudužus laikrodžiui keliautojas nebegalėjo sekti įvykių minučių tikslumu, vietoje to – stymiečiams paskolinto laikrodžio jam duotas valandas skyrė mokymuisi iš sutiktų žmonių ir jų istorijų. Juk galiausiai turėjo pagrįsti savo kaip pradedančio Stymo mokslininko vardą.

Visą dieną praleidęs su Jura, kuris, atvykėlio džiaugsmui, per daug nesigilinęs į jo prisistatymą, tuoj pat šoko tyrinėti atneštą laikrodį, po darbo valandų Leonas buvo atvestas susipažinti su Lykiu – vyriausiu Stymo miesto inžinieriumi. Simboliška, tasai nutarė naujoką nusivesti prie centrinės poternos viršuje saugoto, žalia ir balta spalvomis švytinčio Stymo miesto maketo. Kopiant į viršų akmeniniu grindiniu, Lykis darsyk pasiteiravo apie Leono kilmę:

- Tai iš kur būsite, Pone?

Leonas tokiems atvejams buvo iškalęs Žynės padiktuotą atsakymą:

- Neseniai persikėliau į Naugardiškę ir nutariau labiau įsilieti į bendruomenės gyvenimą.

- Hmmm, – neatrodė, kad sumanumu garsėjęs kūrėjas būtų juo patikėjęs, bet vietoje klausimų, pradėjo pasakoti Stymo, iškilaus ir saugaus miesto, kurį įkūrė jo paties senelis Lykis Pirmasis, istoriją:

- Miestas prasidėjo nuo Rotušės ir kelių gyvenamųjų pastatų. Prie tris paras trukusios miesto statybos prisidėjo įvairaus amžiaus žmonės. Iki šiol stymiečiai garsėja draugiškumu, gerais darbais ir daiktų tausojimu. Turbūt su mūsų forto sargu Vyčiu jau susipažinote, – šyptelėjo Lykis. – Mūsų žmonės visada žiūrėjo plačiau. Norėjo įrodyti, kad viską galima varyti garu. Ir jiems pavyko. Dabar turime kitą iššūkį. Nors Stymo miestas visai mažytis, bet gyventojai – didūs, žingeidūs, norintys palikti žymę, gal todėl išsikelia kitiems miestams neįsivaizduojamų tikslų. Pone, jei tik Jūsų laikrodis mums pagelbės, būsite visų kaip reikiant pagerbtas.

Stymo miestas ant karietos.
Steampunk skulptūrų galerija, prie kairiojo III forto kareivinių sparno
54.852179, 23.9067
Vykti Vykti
Steampunk skulptūrų galerija.

1922 m. birželio 24 d. naktis

Nors forte retai kas likdavo nakvoti, kambarys neplanuotiems svečiams visada buvo paruoštas. Antrąją naktį Leonas praleido jame. Po dviejų dienų klajonių nepažįstamame laike, dėka forto šviesuolių ir nuosavos lovos su naktiniu staleliu, ant kurio galėjo pasidėti akinius su cilindru, pagaliau ėmė jaustis kaip namuose. Pasileisdamas į nakties sapnus visai nesitikėjo juose išvysiantis košmariškus metalinius veidus, papasakojusius jam kiek kitokią Stymo ir čia dirbančių žmonių motyvų versiją.

Ištirpus ribai tarp realybės ir fantazijos, Leoną pasitiko Naktis – metaliniu skydu prisidengusi pelėda, tupinti ant susiraizgiusio laido. „Ūkū, ūkūūū”, – iš pradžių elgėsi gyvuliškai, kaip Leono pasaulyje buvo įprasta, bet vos jo kvėpavimas nurimo, Naktis išsišiepė ir žmogaus balsu iškošė: „cirkas prasideda”. Sulig jos žodžiais, scenoje pasirodė Mokslinčius ir, taisydamasis nuo nosies krentančius metalinius akinius, tarė: „jiems esi reikalingas tik dėl laikrodžio. Kai jo veikimas pasiteisins, išmes tave lauk.” Jį tuoj pertraukė Pypkius, vis įpūsdamas šviesos į lemputę po nosimi: „viskas dėl aukso. Svajoja persikelti į ateitį, kad galėtų turtus sau į Stymą parsinešti.” Šalia jo išdygo ilgaplaukė Koketė, siūbuodama rožes primenančiais auskarais: „cha chachaaa. Vaikinai, atrodot tokie galvoti, o vis nepasakot svarbiausio: kad neišduotum jų paslapčių, nepaleis tavęs gyvo, achacha.”

Metalinių figūrų scenoje vis daugėjo, apvaliaveidis Švogeris stebėjo Leoną išsprogusiomis akimis, Frantas pirštais šukavo pariestus ūsus, merkdamas akį, balsu neišduodamas vien jam žinomų paslapčių. Mąstant daužė šešiasluoksnę kepurę, po Pienininke dzingsėjo puodai, Pavasaris klykavo kaip vaikas, o Liūdintis, nors ir be burnos, bet mykė, kad „nebėra išeities ir Leonas nebeišsikapstys.” Šalia Liūdinčio Karantinas po kauke slėpė surūdijusį veidą ir ilgus ūsus, primenančius kraupią šypseną, Stiliaga ir Pankė, rodėsi, iš jo juokėsi, o Vėpūtys ir Vasara kažką kalbėjosi, vis pašnairuodami į sapno kūrėją Leoną.

Tapo taip sunku kvėpuoti, kad Leonas pasijuto it didžiulė žuvis akvariume, apsupta krūvos kitų. „Aš bijau. Ar tai sapnas?” – kartojo kaip mantrą, padedančią visai neišsikraustyti iš proto.

Stimpankinės dirbtuvės III forte
54.852179, 23.9067
Vykti Vykti
Stimpankinės dirbtuvės.

1922 m. birželio 25 d. ankstyvas rytas

Išmuštas prakaito Leonas pašoko savo lovoje. Ranka griebėsi krūtinės, kur įprastai kišenėje gulėdavo jo numylėtasis laikrodis, bet ten jo neradęs tik dar labiau sutriko. Pasimetęs laike, apsivilko apsiaustą ir išlėkė laukan, kad suprastų paros metą. Įšokęs į tamsą prieš pat ryto aušrą, vis dar kratomas minčių apie košmarą, nutarė galvą pravėdinti pasivaikščiojimu. Pasišviesdamas mėlynuojančiu žibalinio žibinto ugnies liežuviu, eidamas nuo centrinės poternos Sąnašos upelio link, ant raudonplyčio sienų žaidė liepsnos atspindžiais ir šešėliais.

Kaip pasakojo Lykis, darbuotojai buvo išmokyti naktis skirti miegui ir retas šios taisyklės nepaisė. Galima tik numanyti Leono reakciją, jam centrinio sandėlio grotomis pridengtame lange pamačius žaltvykslę. Kad geriau įžiūrėtų aplinką, nuo veido nusibraukęs varno pluksnų spalvos plaukų sruogą ir gerai pakratęs galvą, įsitikino, kad akys neapgavo – lange būta tikrų tikriausios šaltosios liepsnos. Užpūtęs savo žibintą ir pritūpęs artinosi prie lango – po košmariškos nakties, realybė Leonui nebeatrodė tokia gąsdinanti kaip anksčiau.

Nors anga buvo nedidukė, o stiklas kaip mozaika grotų suskaldytas į mažus rombus, Leonas pastebėjo ant mediniais laikais pagaminto suolo sėdintį vyrą, delnais apkabinusį alaus bokalą. Nepažįstamasis buvo atsukęs jam nugarą ir nedevėjo palto, todėl Leonas sunkiai nuspėjo, kokias pareigas tasai atlieka mieste. Ant patalpos lubų svirduliavo šviestuvas, apkabinėtas geležinėmis žvaigždėmis ir varpeliais, atrodė, vienintelis gyvas šiame keistame nakties paveiksle.

Staiga orą suvirpino į patalpą įžengusi ir prie nepažįstamojo prisėdusi juoda odine suknele, ant jos suveržtu korsetu ir blizgiu šydu blyškų veidą prisidengusi žmogysta – panašu, nenorėjusi būti atpažinta. Kai moteriška figūra užkėlė tokios pat tinklinės medžiagos pirštines ant medinio stalo, lyg nujausdamas esąs stebimas, vyras atsisuko lango pusėn. Pasirodo ir jis buvo ne nuogu veidu – o su varno snapą primenančia kauke, apsagstytą metaliniais spygliais. Išgąsdintas vaizdo, Leonas atšoko ir spruko savo kambario link. Bėgdamas nesuturėjo žibinto ir sudaužė jį į pakelės akmenis. Dūžio garsas pasklido laukais iki kol atsimušė į švintantį ryto dangų.

Stimpankinės dirbtuvės.
Garliavos geležinkelio stotis
54.81183, 23.90503
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėkite būdami geležinkelio stotyje.

1922 m. birželio 25 d. popietė

„Kokio velnio jis mane atsivedė prie traukinio bėgių?” – Leonas šnairavo per petį, sekdamas Lykį į Stymo siaurojo geležinkelio stotį, pro kurią nenutrūkstamai dundėjo kroviniams ir keleiviams skirti, garais šnopuojantys, tarsi įpykę traukiniai, keliavę ne tik į gretimus miestus, bet ir tolimas šalis. – „Nejaugi... Ketina nužudyti, kaip ir sakė metaliniai veidai sapne?!”

- Nežinau, ką įtariate matęs, Pone, – Leono paklaikusias mintis pertraukė gidas, kuris, atrodė, laukia kol jo kompanionas pratęs išsakytą mintį.

- Nežinau, apie ką kalbate, Lyki, – bandė spyriotis Leonas. Bet vyriausiasis inžinierius stovėjo nepalenkiamas, atsukęs Leonui nugarą stebėjo kitoje bėgių pusėje atsiveriantį Jiesios upės slėnį.

Laukdamas Lykio atsakymo, Leonas atsigrežė į išdegusių plytų pastate mediniais laikais pastatyta tvora aptvertą bilietų kasą, kurioje sėdinti papuošalais ir kaspinais apsikarsčiusi skrybėliuota mergina trūktelėjo už vėjo varpelio ir šūktelėjo, ar Ponas nenorėtų bilieto į šįvakar Kukuškoje vyksiančius šokius. Pakratęs galvą – juk nežinojo, ar apskritai šįvakar būsias gyvas – Leonas vėl atsisuko į Lykį, kuris vis dar nejudėjo iš vietos:

- Šįryt darbuotojai netoli įėjimo į centrinę poterną rado sudaužytą žibintą. Mano žiniomis, tik jūs, Pone, pastate leidote naktį. Nejaugi vaikštote per miegus? – sukikeno kone dirbtinai.

- Drįsčiau sukritikuoti Jūsų darbuotojų žinomų faktų tikrumą, – bandė vaidinti rūstų, bet nesustojantis trypčiojimas kulnais išdavė Leono vis augantį nerimą. – Panašu, kad forte šiąnakt buvau ne aš vienas.

- Ką Jūs sakote? – Lykis ir pats nebeišlaikęs įtampos, atsisuko. Tada, giliai įkvėpęs, pamėgino save suimti į rankas. – Sakau Jums, pastate be Jūsų nieko nebuvo. Prieš išeidamas patikrinu visus užkabarius. Gal naktį ieškodamas bėdų pamiršote užsidėti akinius?

„Nepamiršk visada nešioti akinius. Šis miestas niekuo nepanašus į tą, iš kurio atvykai”, – Leono galvoje iššoko prisiminimas apie Žynę. Po judviejų pokalbio Leonas tik antrąją naktį, gavęs nuosavą lovą su staleliu, drįso nusiimti jam padovanotus, šiurkščia ruda oda aptrauktus akinius. Po košmaro visai apie juos pamiršo, kaip ir apie pažadą duotą Žynei.

Sugriuvęs Tiltas per Jiesią
54.81167, 23.90711
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėkite būdami prie tilto.
Sugriuvęs Tiltas per Jiesią.

1922 m. birželio 25 d. vakaras

„Sugriuvo tiltas ir gramzdina į nežinią senus laikus kadais patirtus tų, kurie keliavo į gimtus namus, kurie svajones lydėjo ar liūdesį skandino upės sraunume. Tiltas jiems padėjo pažvelgti, kur srovė nuneš”, – susikibę rankomis ir siūbuodami tai į vieną, tai į kitą pusę dainavo būrys vyrų. Jau leidosi saulė, kai Lykis su būriu inžinierių, laikančių iš pasitenkinimo žvygaujantį, iki pusės sušlapusį Vytį, stovėjo įbridę į Jiesią prie sugriauto tilto.

Prieš kelias valandas juo pralėkė Leonas – pasikinkęs stymiečių jam padovanotą varinį dviratį su gariniu motoru, pritvirtintu ant bagažinės. Neilgai trukus po to prie Lykio prisijungė darbuotojų komanda. Jai buvo įsakyta bet kokiomis priemonėmis sugriauti tiltą, jungusį Stymo miestą su ateities Ilgakiemiu, kuriame Leonas turėsiąs susitikti su Lykio įpėdiniu.

- Bet, vade, kaip tuomet kiti keliaus į ateitį? – keli drąsiausieji pertraukė įsijautusį Lykį.

- Žynė aiškiai pasakė, kad kelias į ateitį – vienpusis ir tik iš ten bus galima keliauti kur panorėjus. Padarėme, ką galime – išleidome tą, kuris vienintelis galėjo pasinaudoti tokia prabanga. Lieka laukti, kol kas nors nupręsti mus aplankyti ir papasakoti, ar ilgai kurptas planas pavyko, – įrėmęs rankas sau į šonus su žalsvose akyse žėrinčiu tikėjimu, kalbėjo Lykis.

Vos nulaikydami iš nekantrumo pasagomis kelią braukantį Vytį, darbuotojai padėjo Lykiui užlipti ant kėdės, pritaisytos Vyčiui vietoje balno. Vyriausiasis inžinierius įsikibo žirgui į pakinktus ir, švelniai juos tymptelėjęs, ėmė šuoliuoti per tuomet dar tvirtai stovėjusį tiltą, lyg burtažodį šaukdamas: „nėra nieko amžinesnio už laikinumą!” Užteko kelių trinktelėjimų galingojo Vyčio kanopomis, kad daugybę metų kelionėms karietomis, vežimais ir pėsčiomis bendruomenės naudotas gelžbetonio paminklas lūžtų pusiau ir, kraštais įsmigdamas į ištikimą, jį tuoj pat apkabinusią draugę upę, sunaikintų paskutinę Stymo miesto gyventojų viltį keliauti laiku.

Dviračiai prie Ilgakiemio laisvalaikio salės
54.775396, 23.880522
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėkite būdami prie dviračių.
Dviračiai prie Ilgakiemio laisvalaikio salės.
Dviračiai prie Ilgakiemio laisvalaikio salės.

1978 m. birželio 26 d. ankstus rytas

Ateitis buvo šviesi. Giedro dangaus netemdė garų debesys, kylantys iš šimtų pramoninių kaminų, nesimatė ir gigantiškų, paukščius bei žmones gąsdinusių ornitopterių. Saulė glostė gėlių pievoje prigulusį Leoną, galvą paguldžiusį ant jam padovanoto garinio dviračio balno. Neskubėdamas jis budino kūną, judindamas pirštus, vėliau blauzdas ir šlaunis, pasiražydamas ir išsitempdamas kaip styga. Kai jautėsi pasiruošęs dienai, prisėdo apsižiūrėti. Neužtruko, kol prisiminimai užplūdo jiems dar nepasiruošusias, kątik įsijungusias Leono smegenis – Ilgakiemyje jis turėjo misiją.

Priešais keliautoją laiku, pagaliau pakilusį ir pasikinkiusį dviratį pašonėje, per kelią prabėgo ugninis katinas. Priėmęs tai kaip gerą žadantį ženklą, Leonas pajudėjo link netoliese augusios liepų alėjos, kuri, kaip sakė Lykis, turėjo vesti pas jo ateities įpėdinį. Oras buvo lipnus nuo liepų kvapo, jų viršūnėse rutuliais sau namus sukosi amalai. Ilgakiemis priminė taip ilgai stymiečių ieškotą oazę. Labiau už viską Leonas norėjo šiuo lengvumu ir nerūpestingumu su jais pasidalinti.

Artėdamas prie alėjos pabaigos, betoninio statinio sode pastebėjo jam mojantį vyrą. Nors gerai neįžiūrėjo jo bruožų, kad ir tiksliai laiko stuksenimo nebeatkartojančia, bet atgijusia širdimi jautė, kad dar labiau priartėjo prie savo tikslo. Atrėmęs dovanotą dviratį į pastato fasadą, lėtais žingsniais, pagaliau niekur nebeskubėdamas artėjo prie baltu cilindru apsitaisiusio Lykio Jaunesniojo, valančio savo paties sukurtą didžratį Judesio Dievui.

Nors ir be garo talpyklų ar išskirtinių detalių, didžratis, kaip netrukus pasidalino pats jo kūrėjas, atvėrė kelią į kur kas didesnę svajonę nei keliauti laiku – žmonės pagaliau galėjo išgirsti dangišką žodį. Pasirodo, tiek ilgai keliavęs Leonas atsirado ateityje vien tam, kad sužinotų, jog Lykio įpėdinis pats, be jo pagalbos gerokai pranoko savo prosenelį iš Stymo laikų.

Dviračiai prie Ilgakiemio laisvalaikio salės.
Stimpunko skulptūros prie Juragių bendruomenės centro
54.797441, 23.804895
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėti būnant prie bendruomenės centro.
Stimpunko skulptūros prie Juragių bendruomenės centro.

1978 m. birželio 26 d. popietė

- Praeitį prisimename su pagarba, bet ją atkartoti šiandien būtų neprasminga, – kalbėjo Lykis Jaunesnysis, vedžiodamas Leoną po Stymo miesto laikų skulptūrų sodą. – Tam ir palikome istorijoje plyšių, kad norėdami galėtume sugrįžti į didinguosius laikus ir išgyventume juos darsyk.

Leonas stebėdamas kalbantį ateities kūrėją ir mėgindamas jo veide rasti senojo, jį čia atsiuntusio Lykio bruožų, netruko pastebėti, kad abu turėjo tokias pat žaltvykslės spalvos akis.

- Mūsų žmonės pasiėmė visa kas geriausia tiek iš medinių, tiek iš Stymo miesto laikų. Ratas, kaip sakydavo stymiečiai...

- Niekada nepaves, – Lykio mintį užbaigė Leonas.

- Taip! – nusišypsojo kūrėjas. – Todėl galerijoje rato detalių – daugiausia. Šią… – Lykis parodė į ratą, virš kurio kilo anteną ir garso bangas primenančios linijos, – pavadinau „Laiko ratu”. Mūsų didžioji svajonė keliauti laiku… – mostelėjo į septynių laikrodžių, rodančių skirtingus laikus, kompoziciją. – Šis signalas viršuje buvo išgirstas.

- Ach! Arbatinukas! – nusijuokė Leonas, pastebėjęs vieną iš skulptūrų. – Niekad nepamiršiu garo dviračių korpuso šildytuvų.

- Garas ir ratas – nuo senų laikų neatsiejami energijos kūrybos kompanionai, – atliepė Lykis Jaunesnysis. – Tačiau ateities žmonės išmoko vertinti ir kai ką kitą – medinių laikų muziką bei pokalbio su dangiškosiomis būtybėmis galią. Štai, pažiūrėk į šį angelą, triūba į dangų transliuojantį tūbos žemų dažnių melodijas.

- Panašu, kad Jūsų protėviui visai nebuvo ko nerimauti, – atsiduso keliautojas laiku.

- Tikrai taip. Dabar tik Tau pačiam beliko atrasti atsakymą į klausimą, kurį nešiojiesi dar nuo susitikimo su Žyne, – pamatęs iš netikėtumo išsiplėtusius Leono vyzdžius, Lykis pratęsė mintį. – Taip taip, mes žinome ir apie ją.

Stimpunko skulptūros prie Juragių bendruomenės centro.
Stimpunko skulptūros prie Juragių bendruomenės centro.
Stimpunko skulptūros prie Juragių bendruomenės centro.
Stimpunko skulptūros prie Juragių bendruomenės centro.
Radijo ir televizijos retransliacijos stotis
54.802236, 23.793699
Vykti Vykti
Pasižymėkite pagal buvimo vietą (GPS)
Pasižymėkite būdami netoli stoties.

1978 m. birželio 26 d. vakaras

Lykis Jaunesnysis su Leonu atsisveikino jau sutemus. Atlydėjęs jį prie tą vakarą mieste vizitavusio cirko palapinės, įteikė keliautojui lauknešėlį – į medžiagos skiautę suvyniotą termosą:

- Kai nebegalėsi tverti ir norėsis grįžti namo – pasiurbčiok arbatos. Tu ne pirmas ir ne paskutinis, kuris pamatęs taip trokštamą šviesią ir švarią ateitį, suprato, kad nebeturi ką joje veikti ir nusprendžia grįžti į Stymo miesto ar dar senesnius laikus. Amalo gėrimas tokiais atvejais visada suveikia. Užtenka pagalvoti, ko labiausiai trokšti, – mirktelėjo Lykis ir, įsikinkęs didžratį su triūba vietoje šviestuvo, kviečių laukais pasileido Ilgakiemio link.

Nespėjęs sumąstyti atsakymo bičiuliui iš ateities, pavargęs po pastarųjų dienų įspūdžių, išsekinusių jo kūną ir sielą, Leonas atsisuko į 245 metrų anteną, kurią ant žemės iš visų pusių prilaikė virvės, apjuostos raudonai baltu audiniu, su niekuo nesumaišomu. Prie palapinės degė laužai, o pro įėjimo kolonas ir senovišką, medinių laikų stogelį jau slinko susidomėjusių žiūrovų minios.

Leonas svarstė, ar įžengti į šio vakaro vaidinimą ir dar stipriau nutolti nuo atsakymo. Nebebuvo tikras ką, įvykdžius Lykio iš praeities patikėtą užduotį, turėtų laikyti naująja misija. Viduje pasigirdus žirgų žvengimui, Leonas pakėlė puodelį amalo arbatos ir užsivertęs nugurkė jį visą iki dugno. „Cirkas prasideda”, – dar spėjo pagalvoti.

Radijo ir televizijos retransliacijos stotis.

1812 m. birželio 23 d. vėlus vakaras

- Jo Didenybė bunda! Tylos, tylos! – prie karo aplinkybėmis greitosiomis suresto imperatoriško gulto palinkęs karininkas su amalo arbatos puodeliu rankoje vienu metu ir kėlė šurmulį, ir mėgino juo pasekusius nuraminti.

- Aghhh – murmėdamas, delnu prisidengęs akis nuo virš jo laikomo žibinto šviesos, Napoleonas bandė sugrįžti iš sapno. – Pa… Patraukit tą daiktą!

Imperatoriui galutinai atsimerkus, jį kantriai supę kariai nebeiškentę puolė ploti, švilpti ir stengėsi prieiti kuo arčiau vado, kad papasakotų tą pačią, iki jo pabudimo šimtus kartų pakartotą istoriją apie baltąjį kiškį, iššokusį priešais legendinį imperatoriaus karo žirgą Frydlandą.

Įsijautusi, į transą panirusių karininkų minia nepastebėjo, kai Napoleonas tylomis dešine ranka užčiuopė dešimtmetį ištikimai švarko kišenėje nešiotą karo talismaną ir sau po nosimi nusišypsojo.