Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo.
Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines. 1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“.
Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais.
Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos.
Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla.
Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras įrengtas atstatant senosios Poškonių mokyklos pastatą ant esamų pamatų, atkuriant autentiško pastato tūrį ir fasadinę išraišką. Nedideliame muziejuje galima pamatyti XIX-XX a. a. indus ir ūkio įrankius, surinktus Dieveniškių apylinkėse. Informaciniame centre taip pat veikia audimo staklių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių ir rinktinių raštų juostų rinkinių ekspozicija. Taip pat Jūs galite apžiūrėti akmeninių skulptūrų parkelį, užsisakyti ekskursijos vadovą, įsigyti informacinių leidinių apie parką.
Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai.
Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai.
Tai didžiausias ir seniausias parko ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm.
Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis – pušis paprastoji. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Pušis labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Grybiškių pušies amžius apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas.
Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonių ir Jurgelionių. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais. Objektas patogus lankyti, nes yra šalia parko turistinių pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutų.
Viena iš parko teritorijoje esančių vertybių – grupių akmenys, rieduliai. Mūsų krašto žmones nuo seno supo akmenys. Juos naudojo buityje, statybose, kultiniuose dalykuose. Parko teritorijoje yra 4 paveldo objektai – akmenys, apie kuriuos sukurta nemažai padavimų ir legendų. Išlikusi aikštelė su iš melioruojamų laukų suvežtais akmenimis yra melioracijos vajaus liudininkas. Akmenys iš aplinkinių melioruojamų laukų buvo vežami į tam tikrą teritoriją, suguldomi eilėmis. Tikriausiai buvo planuojama juos sprogdinti ir naudoti statybose.
Ledynės epochos gamtos paminklai yra mitologiniai akmenys. Didžiulių akmenys Jankelis ir Jankeliukas guli prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės. „Jankelis“ yra net 2,5 iš 3,6 m dydžio, siekia 1,3 m aukštį, „Jankeliukas“ šiek tiek mažesnis ir siekia 1,2 m aukštį. Pasak legendos, tai yra du muzikantai, kurie grįždami iš vestuvių nusprendė pailsėti. Sakoma, kad tam tikru laiku akmenys rasoja ir „ašaroja”. Šaltinių akmuo (kitaip „Užkeikta svodba“) yra Zajašiškių miško vietovėje netoli Žižmų. Pasakojama, kad šis akmuo esąs jaunosios motinos prakeiktas vestuvininkų pulkas. 2 km nuo „Užkeiktos svodbos“ Dieveniškių miško pilkapyno teritorijoje yra stulpo formos akmuo „Mokas“. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad jis turi gydomųjų galių ir ėjo prie jo gydyti ligų, prašė atitolinti nelaimes.
Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui.
Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt.
Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis.
Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi.
Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.).
Miestelis įdomus istoriniu ir architektūriniu požiūriu. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais.
Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui.
Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai.
Gaujos mokomasis takas laikomas vienu iš pačių gražiausių pažintinių takų Lietuvoje. Takas buvo įrengtas siekiant lankytojams pristatyti ypač vertingą Gaujos upės slėnį. Take iš viso yra 18 informacinių stendų, pasakojančių apie vietos florą ir fauną. Tako ilgis – 1,7 km.
Norviliškių vietovė yra vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, apie 12 km į rytus nuo Dieveniškių, visai šalia Baltarusijos sienos. Nors paparastai minimas tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas. Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje Slovakijos Aukštųjų Tatrų Mitchyb Dolny pavyzdžiu.
Jame buvo valgomasis su žalių koklių krosnimi ir 4 langais, taip pat buvo 6 aruodai grūdams supilti, antrame aukšte – miegamasis, kamara. Pastato apačioje buvo du rūsiai, dar du rūsiai – po bokštais. Visas pastatas buvo dengtas čerpėmis ir skiedromis.
1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai – po keturis iš LDK ir Lenkijos Karalystės. Deja, vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės. 1900-1915 m. pastate gyveno Žemės ūkio mokyklos studentės. 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas.
Pastatyta 1929 metais parapijiečių lėšomis. Bažnyčia sudėtingos konfigūracijos, vienabokštė, su penkiasiene apside ir bokšteliu. Centrinė nava dvigubai aukštesnė už šonines. Prie bažnyčios stovi mūrinė varpinė (XVII a. vidurys).
Ąžuolo kamieno apimtis 4,9 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 24 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus Stakų ąžuolui apie 1000 metų.
Stakų luistai tai smėlio ir žvyro konglomeratai. Geologinį objektą sudaro 2 luistai, gulintys vienas šalia kito ant kalnelio, apaugusio medžiais, viršūnės. Luistų matmenys – didesnis pusmėnulio formos – ilgis apie 17 m, plotis iki 3 m, aukštis apie 1,5 m, mažesnis – stačiakampio formos 6 m x 5 m, aukštis iki 0,7 m.
