Maršrutas skirtas Bernardo Louno atminimui (1921.06.07 – 2021.02.16). Bernardas Lounas – Lietuvos žydų kilmės JAV gydytojas kardiologas, profesorius, daugybės universitetų garbės daktaras, šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas gimęs Utenoje ir gyvenęs čia iki kol jam suėjo 14 metų. 2018 m. Bernardui Lounui suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas.
Tarsi miesto vartų puošmena, Utenos (Klovinių) tvenkinys vilnija rytiniame Utenos priemiestyje, abipus magistralinio kelio A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis. 1974 m. ant Rašės (Raudesos) upės pastačius užtvanką, buvusios ganyklos paniro į 100,8 ha ploto tvenkinį, kad būtų užtikrintas vandens tiekimas Utenoje vystomos pramonės įmonėms. Dirbtinį priemiesčio ežerą ir vaizdingą jo pakrantę pamėgo poilsiautojai. Utenos miesto pusėje greta tvenkinio įrengta vieta, vadinama Vestuvių kalneliu. 1987 m. čia suvažiavę šalies ir vietiniai tautodailininkai ąžuolo stogastulpiais ir skulptūromis pavaizdavo senąsias lietuvių vestuvių apeigas ir jų dalyvius. 2011 m. žymus Utenos krašto kryždirbys Pranas Kaziūnas skulptūras atnaujino. 2015 m. užtvankos aplinkoje sukurta nauja žalioji erdvė su išlygintais šlaitais, patogiais laiptais, fontanu, dekoratyviniu kriokliuku ir nedideliu tvenkinėliu.
Gaisrai 1879 m. ir 1890 m., Antrasis pasaulinis karas nuniokojo senąją Uteną. Tačiau Utenio aikštė dar mena didžiuosius ketvirtadienio turgus ir senuosius jos gyventojus – Utenos miesto žydus. Aikštės viduryje tarpukariu stovėjo keli didžiuliai, mūriniai, tarpusavyje sujungti pastatai, kurie priklausė R. Kabui. Juose buvo įsikūrusi apskrities policijos nuovados administracija, banko skyrius, kelios parduotuvės, valgykla. Pastatai Antrojo pasaulinio karo metu buvo sugriauti. Levijoro ir L. Simanavičiaus namuose veikė knygynas „Žibintas“, muzikos prekių, juvelyrinių dirbinių, maisto parduotuvės, bendrovė „Pažanga“, ž. ū. kooperatyvas. Namai Antrojo pasaulinio karo metu sugriauti. Šiuo metu jų vietoje stovinčiame pastate įsikūręs Utenos kolegijos Medicinos fakultetas (Utenio a. 2). E. Goldfaino name veikė elektros ir mechanikos biuras bei urmo prekių sandėlis „Progresas“. Gretimame pastate buvo Aškenazės vaistinė. Dabar šiuose pastatuose įsikūręs Utenos kraštotyros muziejus (Utenio a. 3). D. Libermano name prekiauta statybinėmis prekėmis. Tame pačiame pastate veikė S. Vaino „Traktierius“ ir L. Lipšico krautuvė. Šalia stovėjo ištaigingas S. Šterno dviejų aukštų mūrinis namas, kuriame buvo įsikūrusi Utenos apskrities vaistinė, Ūkio bankas. Dabar šių dviejų pastatų vietoje yra Utenos rajono savivaldybės administracijos pastatas (Utenio a. 4). Seserų Zingelaičių siūlų ir mezginių parduotuvė veikė šių laikų sulaukusiame pastate, kuriame dabar įsikūrusi projektavimo įmonė (Utenio a. 6). Šiandieninė Utenio aikštė žymi senojo miesto teritoriją, tačiau lankytojus pasitinka iš esmės pasikeitusi. Turgūs jau kadaise šurmuliuoja kitose miesto erdvėse. Tačiau uteniškius ir miesto svečius aikštė sukviečia į čia vykstančius renginius. Neužstatytoje aikštės erdvėje įrengtas šokantis ir šviečiantis fontanas, stiklo galerija, suoliukai, gėlynai. Praeities įvykius liudija paminklai 1990 m. kovo 11 d. datai atminti ir Vytauto apygardos partizanams „Aukuras“. Aikštėje įsikūrusios miestui ir rajonui svarbios įstaigos. Ant Utenos kraštotyros muziejaus pastato, kuriame 1918 m. veikė pirmoji savivaldybė Utenoje, fasado įrengtos atminimo lentos Nepriklausomybės akto signatarui ir šios savivaldybės steigėjui Steponui Kairiui (1879–1964) atminti ir savivaldybės Utenoje atkūrimui 1919 m. pažymėti. Dabartinės Utenos rajono savivaldybės tarptautinį bendradarbiavimą su užsienio šalių miestais žymi aikštės mažosios architektūros elementai.
XIX a. tiesiant traktą Sankt Peterburgas–Varšuva, jo viduryje atsidūrusiam nedideliam Utenos miesteliui teko svarbus vaidmuo, įtakojęs tolimesnę miesto plėtrą. 1835–1836 m. pagal architekto Vaclovas Ričelio projektą pastatyta arklių pašto stotis su nakvynės namais ir arklidėmis tuo metu buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje. Pro šią stotį važiavo Rusijos carai, rašytojas Onore de Balzakas, dailininkas Ilja Repinas, kun. Antanas Baranauskas, dr. Jonas Basanavičius. Greta buvo nutiesta ir ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija. 1854 m. pradėta tiesti dvieilio telegrafo linija, vėliau čia buvo įrengtas laidinis telegrafas. Pašto reikmėms senosios pašto stoties statinių kompleksas tarnavo iki 1992 m. Šiuo metu – tai seniausi mieste išlikę mūro pastatai, valstybės saugomi kaip kultūros vertybė, kuriuose nuo 2017 m. veikia Utenos meno mokyklos dailės skyrius.
2021 m. Utenos Adolfo Šapokos gimnazija minėjo 25-mečio sukaktį. Vienas svarbiausių ir įspūdingiausių jubiliejinės sukakties minėjimo akcentų sienų dekoruotojo Tado Vincaičio-Plūgo darbas.
Pasak tapytojo, „patupdyti“ piešinį ant gimnazijos sienos jam prireikė dviejų savaičių. Kadangi gimnazija turi žymiojo Lietuvos istoriko vardą, tai ir piešinyje yra atspindėta istorinė tematika. Piešinyje matoma spausdinimo mašinėlė, kurios pagalba didysis istorikas (matyti jo rankos) rašo Lietuvos istoriją. Ją simbolizuoja tautinė juosta, kurioje išryškėja Lietuvos ir Utenos rajono kontūrai.
Istorikas, pedagogas, vienas iš 1936 m. veikalo „Lietuvos istorija“ autorių ir redaktorius Adolfas Šapoka 1906 m. gimė Grybelių k. (Utenos valsčius). 1929 m. baigė Lietuvos universitetą. 1930–1931 m. istorijos žinias gilino Prahoje, Karolio IV universitete. 1932–1940 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Istorijos katedros dėstytoju. 1933 m. vasarą buvo nuvykęs į Stokholmo universitete užsienio istorikams suorganizuotus specialius kursus, dirbo Baltų institute. Nuo 1934 m. dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Tuo pat metu su kitais autoriais parengė ir 1936 m. išleido veikalą „Lietuvos istorija“. Taip pat redagavo ir kitą jaunų istorikų darbą „Jogaila“ (1935), skaitė paskaitas, vadovavo seminarams ir kursiniams darbams. Publikavo straipsnius žurnaluose „Praeitis“, „Senovė“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt. 1938 m. apgynė disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, jam suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1939 m. vasarą apgynė habilitacinį darbą „1655 m. Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 m.“, suteiktas docento vardas. 1940–1941 m. dirbo redakcijoje „Lietuviškos enciklopedijos“, dėstė istoriją Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941–1943 m. – Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Čia dirbo pedagoginį darbą lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, rašė straipsnius, redagavo knygas, rūpinosi nauju veikalo „Lietuvos istorija“ leidimu (1950). 1948 m. emigravo į Kanadą. 1949–1961 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“, buvo jo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedija“. Pasirašinėjo Stanio, Mikulėno, Grybo ir kitais slapyvardžiais. A. Šapoka pasižymėjo kaip aktyvus visuomenininkas, buvo renkamas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, pirmininkavo Kanados lietuvių katalikų federacijai, priklausė Lietuvių katalikų kultūros draugijai, buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys. Mirė 1961 m, palaidotas Toronte (Kanada), Šv. Jono lietuvių kapinėse. Įamžinant atminimą, 1997 m. istoriko vardu pavadinta Utenos Adolfo Šapokos gimnazija, 2001 m. gimnazijoje atidarytas A. Šapokos atminimo kambarys. 1993 m. žymus Utenos krašto medžio drožėjas Pranas Kaziūnas sukūrė ąžuolinį stogastulpį, pastatytą gimtosios A. Šapokos sodybos vietoje. Sodybos vieta įtraukta į Kultūros vertybių registrą.
Vyžuonėlių dvarą ant Vyžuonos upės kranto 1879 m. įsigijo generolas Vladimiras Veriovkinas, pavadinęs jį „Blagodat“ (rus. palaima) vardu. Šiame dvare dailininkės kelią pradėjo jo duktė žymi rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina (1960–1938). Iki šių dienų išliko Vyžuonėlių dvaro parkas, medinis gyvenamasis namas, puoštas ornamentuotais drožiniais, ūkiniai statiniai (karietinė, arklidės, kluonai ir kt.). Išliko ir Marianos Veriovkinos ateljė – vienintelis Lietuvoje XIX a. dailininko ateljė pastatas.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Utenos ir aplinkinių apskrities miestelių žydų tautybės gyventojai buvo suvaryti į getą, įkurtą Ežero gatvėje Utenoje. 1941 m. liepos 14 d. įsakyta visiems Utenos žydams per 12 valandų palikti miestą ir jie įkalinti stovykloje po atviru dangumi Šilinės miške. Iš ten jie buvo varomi į Skaistašilio mišką, kur buvo sušaudyti ir palaidoti. Masinių žudynių vietoje 1988 m. pastatyta Valentino Šimonėlio sukurta skulptūra „Skausmas“. Aukų palaidojimo vieta įtraukta į Kultūros vertybių registrą, joje stovi obeliskas 8000 genocido aukų atminti.
