Vestibiulyje lankytojus pasitinka pasakų rašymo priemonės – įvairiausių formų rašikliai, kažkada ilgai sukioti rašytojų rankose, gal net apkramtyti, kol čežėdami ant balto popieriaus lapo "pagimdydavo" pasaką. "Šimtaprocentiniai", profesionalai rašytojai turėdavo spartesnę rašymo priemonę – spausdinimo mašinėlę, vaikams labai patrauklų eksponatą, todėl eksponuojame net tris senovines mašinėles, viena iš jų pritaikyta akliesiems. Nišoje, kurią seniau paslėpdavo šešėlių teatro ekranas, įsitaisė miriorama. Kas tai? Ogi senoviškas kinas, dabartinio kino pradininkas. Tik vaizdai ne ekrane, o telpa nedidelėje spalvingai dekoruotoje dėžutėje su dviem "ausim"-rankenom, kurias sukant, tempiama viduje įdėta ilga juosta su įvairiausiais paveikslėliais – dailininko M. Jonučio nupieštais, vaikų "pripiešinėtais", ryškiaspalviai nuspalvintais. Gali sukurti juostą apie ką tik nori – apie rašytoją, apie gamtos reiškinį, apie mokyklinį gyvenimą.
Atėję mokiniai kūrybinėse dirbtuvėse išsitiesę naują baltą juostą paleis savo vaizduotę į "lankas", o paskui visi sutūpę žiūrės, koks gi "filmas" gavosi. Ant vestibiulio didžiulio lango kabo pasakų vartai, viduje slepiantys stebuklą – įsikūnijusią Juliaus Kaupo pasaką "Daktaras Kripštukas pragare". Nukabinus masyvią "spyną" , atvėrus varčias, – viena po kitos atsidaro durelės, atveriančios šios pasakos erdves – nuo Kauno Rotušės bokšto vitražų iki seno, negyvenamo namo rūsių, kuriuose, pasirodo, įsitaisęs pragaras su visais jo atributais – verdančiais katilais, apmusijusiais veidrodžiais, juodomis žvakėmis sidabro žvakidėse ir dejuojančiu iš skausmo pragaro valdovu.
Pavargote? Patogiai įsitaisyti kviečia prabangūs "mįsliasėdžiai", išmėtyti įvairiose mūsų pasakų dvaro kertėse, reikalui esant, sustumiami priešais nedidelę teatriuko sceną, kuriai atsivėrus geltonai, raudonai ir melsvai įsižiebę prožektoriai "praneša", kad tuoj prasidės spektaklis. Taip taip – jį sukursite, suvaidinsite ir pasižiūrėsite jūs patys – mūsų laukiami lankytojai. O kad viskas būtų kaip tikrame teatre ir padėtų įsijausti, įsikūnyti į vaidmenį, užkulisiuose boluoja lyg pilies, lyg dvaro kontūrai – mobilios dekoracijos su durelėmis ir langeliais, pro kuriuos nosytes jau kiša nekantraujantys vaidinti įvairiausių pasakų personažai – skruzdėlytė Greitutė, Svirplys Muzikantas, Katinėlis, Kiškelis. Čia dar nepaaiškinome, ką reiškia "mįsliasėdžiai" – ogi sėdmaišiai, kurių visi šonai išrašinėti eiliuotomis L. Gutausko mįslėmis, o nugarėlėse kaligrafiškai "užšifruoti" jų atsakymai – sėdi, skaitai, spėji, pasitikrini – patogu! Jie taip pat kvies jaukiai įsitaisius klausytis pasakų, įrašytų į kompaktines plokšteles.
Ir dar ne viskas! Muziejuje yra netradicinių kerčių, tinkamų paslapčiai sukurti: pliaukštelėjus delnais užsidegs ir ims keisti šviesas stebuklingas žibintas, apšviečiantis nežinia kur vedančias duris, su girgždesiu atsiveriančias ir kviečiančias "sulįsti" pro neįprastą trapą į V. Žilinskaitės pasakos "Kelionė į Tandadriką" scenografinę instaliaciją – kosminį laivą! Į jį galės sulipti penki personažų drabužiais persirengę vaikai ir leistis į kvapą gniaužiančią kosminę kelionę, aplankant net devynias planetas.
Na, o pabaigoje jau niekuo nenustebinsime, pasakydamos, kad kažkuriame kampe visada tūnos vadinamosios "šiuolaikinės technologijos", kurių pultelį paspaudę galėsime supažindinti su turtingais ir neišsemiamais Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų lobiais – vaikų rašytojų, jų gimtųjų trobų ar tik išlikusių vaikystės medžių nuotraukomis, kūrybiniais rankraščiais, asmeniniais daiktais.
