Punios piliakalnisPunios piliakalnis yra vienas žymiausių ir didžiausių Lietuvoje, turįs savitą ir sudėtingą istoriją. Piliakalnį išgarsino nuo seno gyvas padavimas, kad čia, apgultuose Pilėnuose nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi ir tragiškai žuvo visi pilies gynėjai kartu su kunigaikščiu Margiriu. Po pirmosios pilies sunykimo XV-XVIII a. piliakalnio viršūnėje stovėjo puošnūs rūmai – Punios valdytojų rezidencija. Apie buvusią prabangą liudija gausūs radiniai ir storas trijų laikotarpių kultūrinis sluoksnis. Tarpukariu iki 1938 m. ant piliakalnio stovėjo kelios ūkininkų sodybos, aikštelė buvo ariama. Pasigėrėjus nuo piliakalnio viršūnės atsiveriančia puikia Nemuno slėnio ir garsiojo Punios šilo panorama, reikia išilgai pereiti aikštelę ir senais akmeniniais laiptukais nusileisti prie Punelės. Netoli upelio pralaidos vandens simfoniją groja Nečiuikų šaltinis - kriokliukas.pamatykLietuvoje.ltPunios piliakalnistext/html2dParnidžio kopaRamybe alsuojančios Nidos pietuose kyšo Parnidžio kopa, nuo kurios atsiveria ypatingi gamtos paveikslai, o laiko ir erdvės misterijos užliūliuoti lankytojai visuomet pažada čia sugrįžti. Užkopę ant 52 metrus virš jūros lygio stūksančios Parnidžio kopos, pateksite į baltųjų kopų buveinę. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur lig šiol yra išlikusi pustomų kopų grandinė. Ant kopos viršūnės įrengta regykla, kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Lankytojai gali pasigėrėti pustomų kopų grožiu, Nidos panorama su švyturiu, plačiausia Kuršių nerijos vieta - Bulvikio ragu, o giedrą dieną galima pamatyti ir rusiškoje nerijos dalyje plytinčius smėlynus bei kitoje Kuršių marių pusėje esantį Ventės ragą. Baltosiomis kopomis šios kopos vadinamos dėl šviesų atspalvį nerijos smėlynams suteikiančio kvarco, kurio čia yra nuo 85 iki 99 procentų. Mokslininkų paskaičiavimu, dėl vyraujančio vakarų vėjo baltosios kopos per metus pajuda nuo 0,5 iki 10 m. rytų kryptimi. Smėlis – lengva ir biri uoliena, kuri nešama vėjo nukeliauja didelius atstumus. Kopos juda pernešant smėlio smilteles iš priešvėjinio šlaito į užvėjinį. Vėjo ridenamos smiltys nerijoje keliauja ruzgomis – smėlio vagelėmis, kol užkliūva už augalo. Tose vietose, kur nesilanko žmogus, lomose kopų paviršius primena jūros dugną. Aplink Parnidžio kopą veda kone dviejų kilometrų pažintinis takas, kuris kviečia pamiklinti kojas ir pėsčiomis keliauti gėrintis įspūdingais didžiųjų Nidos kopų, Kuršių marių ir švyturio vaizdais bei išskirtiniu pamario augalų ir gyvūnų pasauliu. Pustomo smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria), smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius), smiltininis lendrūnas (Calamagrostis epigejos). Savo tvirtų šakniastiebių dėka šie augalai sugeba augti lakiame pajūrio smėlyje ir sulaiko vėjo pustomą smėlį, lapais išsklaido vėjo šuorus. Todėl šių tvirtų varpinių augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), baltijinis putelis (Tragopogon heterospermus), baltijinė linažolė (Linaria loeselii), pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus). Aplankyti Parnidžio kopą rekomenduoja ir kultinė rašytoja Patricia Schultz, kuri šią unikalią vietą netgi įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Garantuojame, jog čia gražu visais metų laikais, o boluojanti smilčių galiūnė mielai priims kiekvieną, norintį pasigėrėti Nidos panorama, tiesiog parymoti, pamąstyti ir bent sekundei sustabdyti skubantį laiką gro=intis unikaliuoju smėlio laikrodžiu. Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą baltųjų kopų buveinę, yra reguliuojami lankytojų srautai, atskiriamos tam tikros zonos, kuriose lankytis griežtai draudžiama. Maloniai primename, kad negalima kopti ir leistis Parnidžio kopos rytiniais šlaitais.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopatext/html2dLiškiavos piliakalnisLiškiavos piliakalnis, dar vadinamas Raganos mūru, Pilies kalnu, įrengtas kairiajame Nemuno krante į pietvakarius nuo miestelio, už Bažnyčios (Alkakalnio) kalno. Tai ilga, 100x50 m dydžio masyvi kalva, kurios pietiniai bei pietrytiniai 30 m aukščio šlaitai leidžiasi į Nemuną su įspūdingai atsiveriančiu kraštovaizdžiu. Nustatyti 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai: I tūkst. pirmos pusės vidurio, II tūkst. pradžios ir XIV a. pradžios, kai apleistame piliakalnyje, greičiausiai Vytauto Didžiojo iniciatyva, buvo pradėta mūrinės Liškiavos pilies statyba. Kultūrinio sluoksnio gylis iki 1,5 m. Prieš Žalgirio mūšį pradėta statyti pilis liko neužbaigta.pamatykLietuvoje.ltLiškiavos piliakalnistext/html2dGirnikų šventkalnisGirnikų šventkalnis (Šikšto kalnas) yra aukščiausia kalnas Šiaulių rajone. Jis iškilęs 183,4 m virš jūros lygio, o papėdę ir viršūnę skiria 50 metrų. Pagal geomorfologinę kilmę Girnikų kalnas yra keimas, kartu su visu Vainagių–Raudonsparnės kalvagūbriu susiformavęs paskutiniame Lietuvos apledėjimo laikotarpyje. Šiame kalvagūbryje esama ir aukštesnių už Girnikų kalną kalvų (Raudonsparnės kln. - 200,2 m., Dukštos kln. - 196,9 m.), tačiau Girnikų kalnas atrodo didingiau, nes jį nuo kalvų grandinės skiria Dubysos senslėnis. Vietovardžio pavadinimas siejamas su akmenimis, kurių čia būta daugybės. Iš jų vietiniai gyventojai įgudo kalti girnas. Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie čia palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, kalnan prasmegusią bažnyčią ir apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis. Pasak legendos, milžinas Ansiulis šioje vietoje kartą nugalėjo tiek daug priešų "žuvėdų", kad susidarė visas kalnas nukautųjų. Milžinas juos užbėrė iš pajūrio atneštu smėliu. Ant Girnikų šventkalnio, buvusio trijų baltų genčių: žemaičių, kuršių ir žiemgalių sandūroje, kasmet rugsėjo 22-ąją, minint 1236 metų Saulės mūšį, uždegama Baltų vienybės ugnis. Vyksta laužų sąšauka su kitais Lietuvos piliakalniais. Ant Girnikų šventkalnio net ir sovietmečiu būdavo rengiamos gegužinės, švenčiama Rasos šventė. 1905 m. balandžio 24 d. kunigo J.Vizbaro iniciatyva kalno viršūnėje pastatytas 44 pėdų aukščio ąžuolinis kryžius lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui paminėti. Paminklą pašventino J.Tumas–Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo J.Biliūnas, M.K.Čiurlionis. Nuo kalno galima pasidairyti po vaizdingas Girnikų apylinkes, išvysti Šatriją, Šiaulius, Kuršėnus, Kurtuvėnus. Šiaurinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Bulėnų ežeras, pietinėje driekiasi Ventos–Dubysos perkasas.pamatykLietuvoje.ltGirnikų šventkalnistext/html2dRambyno kalnasPiliakalnis buvo įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumos krašte. Nurodoma jį buvus su pylimu. Apie piliakalnį detalesnių duomenų neišliko, nes jį Nemunas nuplovė dar iki XIX a. 1835 m. rugsėjo 12 d. naktį į Nemuną nugriuvo likęs jo šiaurinis šlaitas. Mažesnė likusio šlaito griūtis įvyko 1878 m. Dabar išlikusi tik piliakalnio kalvos šiaurinės papėdės apačia, apaugusi mišku, stačiu 40 m aukščio šlaitu besileidžianti į Nemuno slėnį. Kalno šone buvo šventu laikomas akmuo, susprogdintas 1811 m. Piliakalnyje stovėjo skalvių pilis Ramigė, kurią 1276 m. užpuolė, užėmė ir sugriovė kryžiuočiai. Piliakalnis datuojamas XIII a. Rambyno kalno aukštis virš jūros lygio yra 46 metrai. Aukščiausioje kalno vietoje yra apžvalgos aikštelė ir laiptai nulipti.pamatykLietuvoje.ltRambyno kalnastext/html2dŽalsvasis šaltinisŽalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas. Jo dabartinis gylis - 20 m. Žalsvasis šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante, Pasvalio mieste, šalia Kalno gatvės. Iš urvo tekanti versmė įteka į Lėvens upę. Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Iš smegduobės apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė salpoje kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Vanduo skaidrus, šaltas, turi sieros vandenilio kvapą. Tai didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje. Žalsvasis šaltinis yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą "Factum". Povandeniniai Žalsvojo šaltinio tyrinėjimai prasidėjo 2006 m. Šio povandeninio urvo-versmės pirmasis šulinys yra apie 5 m skersmens ir 21 m gylio, besibaigiantis akmenų ir uolienų nuolaužų užvarta. Toliau urvas išsišakoja į dvi sales: "Saulėtąją" bei "Aenigma".pamatykLietuvoje.ltŽalsvasis šaltinistext/html2dStelmužės ąžuolasStelmužės ąžuolas – vienas žinomiausių Lietuvos gamtos paminklų ir vienas iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje - pats seniausias medis. Spėjama, kad jo amžius yra apie 1000-1500 ar net 2000 metų. Kamienui apimti reikia 8-9 vyrų. Stelmužės ąžuolas nemažai matęs - čia užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlero kariuomenė. Drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad ji tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos. Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis senovėje degusi šventoji ugnis. Prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams. Nėra tiksliai žinoma, kas nutiko su jo viršūne. Legendos pasakoja, kad ja baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 9,75 m Aukštis - 19,8 m Saugomu paskelbtas 1960 m.pamatykLietuvoje.ltStelmužės ąžuolastext/html2dŽiemą aplankykite 7 saugomų teritorijų vietasValstybinė saugomų teritorijų tarnybaŽiemą aplankykite 7 saugomų teritorijų vietastext/html443