Alantos dvaro sodybos rūmaiAlantos dvaras pastatytas 1858 metais. Tadeušas Pac-Pomarnackis dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo. Jo centrą buvo nusipirkęs Balys Šližys. Sovietinė 1944–1948 m. žemės reforma likvidavo Alantos dvarą ir įsteigė rūmuose Alantos žemesniąją žemės ūkio mokyklą. 1945 m. rūmuose vienerius metus veikė pradinė mokykla, vėliau buvo įsteigta ūkio kontora, parduotuvė, gyveno žmonės. 1959–1973 m. Alantos dvaro rūmų pastate veikė Žemės ūkio mokykla, gyveno dėstytojai ir moksleiviai. Vėliau rūmai liko tuštesni, bet labiau prižiūrimi, saugomi, pritaikyti vien kultūrinėms reikmėms. Lankydami dvaro rūmą, visais laikais čia randame paveikslų. Anksčiau dailininkės dr. Sigitos Maslauskaitės Alantoje rengiamų plenerų darbai, dabar Vaidoto Žuko galerija. Senieji mediniai dvaro laiptai veda į antrąjį aukštą, kuriame nuo 1974 m. veikia biblioteka. Didžioji rūmų menė, kurioje iki šių dienų yra židinys, technikumo laikais tarnavusi kaip aktų salė, ir dabar yra svarbiausia, nes nuo senų laikų tai įspūdingiausia salė Molėtų rajone. Alantos krašto šviesuolė Elvyra Satkūnaitė paliko dvarui savo 1968 metais įkurtą muziejinę ekspoziciją, kuri užima dešinįjį rūmų kampą. Dabar ten yra Molėtų krašto muziejaus padalinys Alantos dvaro muziejus-galerija.pamatykLietuvoje.ltAlantos dvaro sodybos rūmaitext/html2dAntašavos dvaro sodyba su parkuAntašavos dvaras pastatytas pagal Lauryno Gucevičiaus mokinio Mykolo Angelo Šulco projektą. Dvaro rūmai pastatyti 1812-1816 m. Tai dviaukštis, stačiakampio plano, klasicizmo stiliaus pastatas. Iki šių dienų išlikęs autentiškas salių, kambarių dekoras. Netoli rūmų stovi dviaukštis svirnas, mūrytas iš lauko riedulių, bei klebonija. Rūmus supa iš tiesių medžių eilių suformuotas parkas, kurį suprojektavo tas pats M. A. Šulcas. Dvaras yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Dabar tai privati nuosavybė ir ją apžiūrėti galima tik iš išorės.pamatykLietuvoje.ltAntašavos dvaro sodyba su parkutext/html2dAukštosios Fredos dvarasXIX a. pradžioje buvo suformuota stambi Aukštosios Fredos dvaro sodyba Pakaunėje. Istorikų nuomone, Fredos pavadinimas yra kilęs iš vokiškai vadintos laisvos miesto žemės. Sodybos savininkas Jozefas Godlevskis pasistatydino ją kaip užmiesčio rezidenciją. Daugelis dvaro laikotarpiu susiformavusių sodybos pastatų išliko iki šių dienų. Dėl vėlyvojo klasicizmo ir istorizmo įtakos statyti sodybos pastatai ir parkas yra įtraukti į saugotinų vertybių sąrašą. Dvaro rūmus ir kitus pastatus pietuose supa didelis peizažinio tipo parkas. Prieš rūmus – du unikalūs vandens telkiniai, sudarantys G ir J raides. Tai – įdomus ir, kiek žinoma, vienintelis pavyzdys Lietuvoje, kai vandens telkiniai žymi fundatoriaus inicialus – pirmąsias jo vardo ir pavardės raides. Aukštosios Fredos dvaro rūmai, esantys centrinėje sodybos dalyje, prieš G raidės formos tvenkinį, pastatyti pagrindinį fasadą orientuojant į pietus. Pagrindinis fasadas čia atgręžtas į pietus dėl to, kad portiko antrame aukšte buvo įrengtas balkonėlis, kuris buvo skirtas poilsiui. Jame, kaip savo atsiminimuose pasakoja Godlevskį menantys žmonės, grodavo bajoro išlaikomas orkestras. Iš balkono šeimininkas ir svečiai galėjo grožėtis prieš akis plytinčiu peizažiniu parku su tvenkiniais ir įvairia augmenija.pamatykLietuvoje.ltAukštosios Fredos dvarastext/html2dBiržų pilisBiržų tvirtovė – tai Biržų krašto pažiba. Šis archeologinis – architektūrinis paminklas drauge su piliaviete yra vienintelis toks Lietuvoje. Pilis stovi Biržų miesto centre, ant pietinio Širvėnos ežero kranto. Dirbtinai suformuotas ežeras, buvo skirtas pilies ir miesto prieigoms apsaugoti. Pastatų kompleksą sudaro pilies rūmai, tiltas, vartų bei gynybinių statinių liekanos. Vidaus interjeras išpuoštas tapybos darbais, reljefais, skulptūromis. Šiuo metu pilyje veikia muziejus, rengiamos ekskursijos lankytojams. Pilies kieme išsidėstė keli mūriniai pastatai. Svarbiausias iš jų - triaukščiai Radvilos Perkūno rūmai. Netoli rūmų, į vartų pusę, stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Kieme buvo arsenalas ir maisto sandėlis. Biržų pilis buvo svarbiausia Lietuvos karinė tvirtovė. Šiuo metu, kunigaikščių Radvilų XVII amžiuje statytoje bastioninėje tvirtovėje, įsikūręs muziejus "Sėla". Veikia 25 ekspozicijų salės. Labiausiai turistų ir miesto gyventojų lankoma vieta.pamatykLietuvoje.ltBiržų pilistext/html2dBistrampolio dvarasŠi dvarvietė egzistavo jau nuo XV amžiaus pabaigos. Nuo XVII a. pabaigos iki 1940 m. dvaras priklausė Bistramų giminei, kuri siejasi su garsiais žmonėmis – jų giminaitis buvo Henrikas Senkevičius, kuris dvare rinko medžiagą ir kūrė garsią lenkų trilogiją: 1. "Ugnimi ir kalaviju" (1883–1884), 2. "Tvanas" (1884–1886), 3. "Ponas Volodyjevskis" (1887–1888). Taigi, dvaras yra aktualus lenkų kultūrai, dažnai yra lankomas lenkų turistų. Trys dvarininkai, būdami generolais, dalyvavo Borodino kautynėse rusų pusėje. Taigi, dvaras sietinas ir su Rusijos kultūra. O lietuviškosios Bistramų atšakos pradininkas buvo Karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jo sūnus Jonas Evaldas 1695 metais įsigijo palivarką, kuris tuomet buvo vadinamas Barklainiais, o XVIII amžiaus antroje pusėje jie pradėti vadinti Bistrampoliu. Bistramai dvarą valdė iki 1940 metų. Vėliau dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau apleistas ėmė nykti. Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti 1850 metais. Rūmai yra klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, dviaukščiai. Pagrindinį fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis, užkeltas į antrąjį aukštą virš trijų arkų prieangio. Pirmajame rūmų aukšte buvo svečių kambariai, o visą dešiniąją pusę užėmė didelė salė. Antrasis aukštas buvo skirtas reprezentacijai. Jame buvo didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka. Dvarininkai buvo sukaupę 2000 knygų, turtingą giminės archyvą ir meno kūrinių kolekciją. Taip pat išliko 10 kitų dvaro sodybos ansamblio pastatų, kurių seniausi datuojami 1820 metais. Aplinkui – didelis nuo XIX a. pradžios užsodintas parkas, 3 tvenkiniai ir kapinės. Bistrampolio dvaras – didžiausias prikelti sumanytas paveldo objektas Panevėžio apskrityje. 2010 m. liepos mėn. pradėtas paskutinis ES struktūrinių fondų paramos lėšomis finansuojamas projektas – Bistrampolio dvaro kompleksui priklausančio vežiminės pastato restauravimas ir pritaikymas viešbučio reikmėms. Įgyvendinus šį rekonstrukcijos darbų etapą, vežiminės pastate 2011 m. viduryje įsikūrė dviejų žvaigždučių klasės viešbutis.pamatykLietuvoje.ltBistrampolio dvarastext/html2dBurbiškio dvarasReikalinga išankstinė rezervacija restorane ir ekskursijoms el. paštu ar telefonuVaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai – XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą. Prašome nepainioti šio dvaro su Burbiškio dvaru Radviliškio rajone, kur vyksta kasmetinės tulpių žydėjimo šventės, ir su kitu dvaru Burbiškiuose, Raseinių rajone. Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki). 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Taigi, XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.pamatykLietuvoje.ltBurbiškio dvarastext/html2dIlzenbergo dvaras su parku500 metų istorija – šalia jūsų. Tokius unikalius įspūdžius Jums siūlo Ilzenbergo dvaras, vieną seniausių ir gražiausių dvarvietės erdvių paskyręs svečių poilsiui. Šimtametis parkas, jo pakraštyje esantys svečių namai, ypatingą istoriją turinti dvaro pirtis ir legendomis apipintas Meilės tiltas į ežero salą. Ilzenbergo dvaro teritorija yra ne tik parkas ir dvaras. Čia ištisus metus gyvena žmonės ir veikia pirmasis ir didžiausias Baltijos šalyse Ilzenbergo dvaro harmonijoje su gamta dirbantis ūkis. Istoriniai šaltiniai apie Ilzenbergo dvarą ir jo apylinkes yra iš įvairių laikotarpių, įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais. Vokiškuose (nuo XVI amžiaus), rusiškuose (nuo XIX amžiaus pradžios), lietuviškuose ir latviškuose (nuo XX amžiaus pradžios) dokumentuose bei literatūroje aptinkama įvairių Ilzenbergo ir šalia jo esančių Alksnių pavadinimų variantų. Didžioji šių dokumentų dalis yra saugoma Latvijos valstybiniame istorijos archyve (Latvijas Valsts vēstures arhīvs – LVVA). Šios dvi vietovės šaltiniuose dažnai minimos kartu, nes Ilzenbergo dvaro savininkai dažnai nuomodavosi Alksnių dvarą, kuris iki 1561 m. buvo Livonijos ordino magistro, o vėliau – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio (Ducatus Curlandiae et Semigalliae) valda. Todėl teisingas Alksnių identifikavimas istoriniuose šaltiniuose yra svarbus ir informacijai apie Ilzenbergo dvaro savininkus nustatyti.pamatykLietuvoje.ltIlzenbergo dvaras su parkutext/html2dKelmės dvaro sodybaKelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis XV a. Tada Kelmė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą padovanojo Jonui Kontautui. 1591 m. dvaras atiteko Gruževskiams. Iš 1591 metų turto pirkimo – pardavimo akto aišku, kad sodyba buvo toje pačioje vietoje, kur ir dabar. Gruževskių šeimai šimtmečius priklausę rūmai pastatyti apie 1780 m. Nepakito išplanavimo struktūra, pagrindinių pastatų ir kelių išdėstymas, parko ir sodo vieta. 1892 m. architektas F.Lemanas (Lehmann) atliko Kelmės dvaro rūmų perstatymo projektą, o 1898 m. buvo parengtas parko įrengimo projektas. Tai buvo paskutiniai stambiausi rekonstrukcijos darbai, kurie galutinai suformavo dvaro periodo ansamblio visumą. Buvusi Kelmės dvaro sodyba – vertingas Lietuvos architektūros ir istorijos paminklas. Tai retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras. Kelmės dvaro sodyba atspindi raiškiausius dvarų architektūros, statybos, parkų, dailės bei ūkininkavimo raidos bruožus. Tai didelė brandžios kompozicijos sodyba, kurioje gausu autentiškų pastatų, želdinių ir vandens telkinių. Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į miestą, yra įdomus dviaukštis pastatas – 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Čia 18 a. buvusi biblioteka garsėjo savo turtingumu, joje buvo apie 5000 tomų knygų. Bibliotekoje taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių įvairiomis kalbomis. Dvare buvo daug unikalių numizmatikos kolekcijų. Vertingiausia iš jų – monetų kolekcija su romėnų monetomis. Kelmės dvaro vartų bibliotekoje buvo laikomas didelis dokumentų archyvas. Jį sudarė Kelmės davro savininkų Gruževskių šeimos archyvinė medžiaga, liečianti plačią Žemaitijos dalį. Kelmės dvaro archyvas 1941 m. pateko į Šiaulių "Aušros” muziejų, o 1952 m. muziejus juos perdavė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai. Joje yra saugoma apie 20 tūkst. vienetų Kelmės dvaro archyvo teksto lapų. Mažesnė dalis šio archyvo saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo biblitekoje bei Kauno valstybiniame archyve. Istorinis Kelmės dvaro vaidmuo buvo 1831 metų sukilime - tuometinis dvaro savininkas Julius Gruževskis įėjo į Raseinių apskrities sukilėlių komiteto sudėtį. Komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo mėnesio 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Sukilimas prasidėjo Kelmės dvare ir anksčiau negu buvo numatyta. Viską lėmė aplinkybės: kovo 23-iąją Kelmėje beliejančius kulkas sukilėlius užklupo caro valdininkas rotmistras Poplonskis. Tada komitetas nutarė sukilimą pradėti nedelsiant. Sukilėlių būrys, vadovaujamas matininko K.Jautoko, 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrūtus ir sukvietęs miestelėnus paskelbė, kad prasidėjo sukilimas. Kovo mėnesio 26 d. ryte jungtinės sukilėlių pajėgos staiga užpuolė Raseinius. Puolime nuo Kelmės ir Nemakščių pusės dalyvavo Juliaus Gruževskio vadovaujami sukilėliai. Julius Gruževskis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kurio sudėtyje buvo 400 dalgininkų bei 50 raitelių. Vėliau Julius Gruževskis įėjo į Raseinių sukilėlių laikinąją apskrities vyriausybę. Po sukilimo numalšinimo dvarininkas emigravo į Prancūziją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje, Ženevoje. 1940 m. paskutinės dvaro savininkės Gabrielė Gruževskienė su dukromis Sofija ir Adolfina buvo išvarytos iš dvaro, vėliau ištremtos į Sibirą. Vokiečių okupacijos metais Kelmės dvare gyveno baronas fon Haren, pokario metais čia buvo įsikūrusi mokykla, vėliau Paukštininkystės tarybinio ūkio centras, kuris išlaikė ir dvaro pastate buvusį nedidelį visuomeninį muziejų, 1990 m. davusį pradžią dabartiniam Kelmės krašto muziejui.pamatykLietuvoje.ltKelmės dvaro sodybatext/html2dKuršėnų dvaro sodybaKuršėnų dvaras – vienintelis vertingiausias medinės dvarų architektūros palikimas Šiaulių rajone. Išlikę autentiški laiptai, langų rėmai, medinės lauko durys. Kuršėnų dvaro istorija prasideda 1564 m., kai Žygimantas Augustas leno teisėmis atidavė šį dvarą Polocko pilininkui Jurgiui Despot Zinovičiui. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1621 m. dvaras atiteko LDK iždininkui S.Pacui, o po dešimtmečio – Jurgiui Gruževskiui su žmona. XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis. Jis 1811 m., pasikvietęs dailininką J.Rilkę su visa pameistrių brigada, pastatė naujus (dabartinius) dvaro rūmus, koplyčią, suremontavo kitus pastatus. Dvaras dar labiau suklestėjo valdant jo jaunesniajam sūnui Edvardui, kuriam dvaras atiteko 1846 m. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus, o 1915 m. kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. Tada dvaras priklausė Jurgiui Gruževskiui. Tarpukariu dvaras pažangaus ūkininkavimo dėka klestėjo. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Šiuo metu dvare veikia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras.pamatykLietuvoje.ltKuršėnų dvaro sodybatext/html2dLiubavo dvaro malūnas-muziejusLiubavo dvaro oficiną ir oranžeriją aplankyti galima susitarus telefonu +37052377077Muziejus įkurtas Liubavo dvaro sodyboje 2011 metais skulptoriaus ir šio dvaro tyrinėtojo Gintaro Karoso iniciatyva. Netoli Vilniaus esantis Liubavas – vienas seniausių ir romantiškiausių Lietuvos dvarų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa. Jau 1546 metais Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašyti tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai. Per daug šimtmečių Liubavo dvaras išgyveno didžiules permainas – kadaise jo teritorijos siekė net Siesarties ežerą, o sovietmečiu jis patyrė nemenkus išbandymus. Tai – krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus, kurio tikslas – Liubavo dvaro tyrinėjimas ir kokybiškas sodybos statinių restauravimas juos pritaikant kultūros ir viešosioms reikmėms, įrengiant muziejines ekspozicijas. Apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina! Taigi atvykęs lankytojas pasijunta laiku grįžęs į vandens malūno statybos laikotarpį. Pats pastatas neeilinis – tai virtuoziškos akmens statybos pavyzdys, kuriame akmenys sumūryti taip, kad tarp didžiulių akmens luitų netgi nesimato rišamosios medžiagos! Čia taip pat galima susipažinti su įstabia pusės tūkstančio metų dvaro istorija ir Lietuvai svarbiais jo savininkais: Goštautais, karališkaja šeima, kunigaikščiu Mikalojumi Radvila Ruduoju, Golejevskiais, Krišpinais Kiršenšteinais, Tyzenhauzais, Tiškevičiais, Slizieniais.pamatykLietuvoje.ltLiubavo dvaro malūnas-muziejustext/html2dMarkučių dvarasMarkučių dvaras minimas dokumentuose nuo 1712 m., iki to meto ši vietovė buvo vadinama Sakalaičiais arba Svistapole. XVI a. Markučiai priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir turėjo du didesnius centrus: Guriuose ir arčiau Vilnios. Karalius Jogaila dalį šių žemių priskyrė aukštutinės pilies Šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui. Kitame šimtmetyje kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis Markučių dvarą padovanojo savo žmonai Elenai, kuri čia pasistatė vasaros rūmus. Po kunigaikštienės mirties, apie 1540 m., Markučiai perėjo didikų Kiškų nuosavybėn. Vilniaus vaivados Stanislovo Kiškos našlė, kuri buvo Žemaičių seniūno Jono Radvilos dukra, Ona Radvilaitė Kiškienė Markučiuose pastatė rūmus, kurių griuvėsius kasinėjo A. H. Kirkoras su grafu Eustachijumi Tiškevičiumi. Beje, tyrimų metu buvo atkasti rūmų pamatai, rasta puošnių koklių su herbais ir raidėmis. Dukrai Elžbietai Kiškaitei ištekėjus už Kristupo Chodkevičiaus, Markučiai perėjo Chodkevičių giminės nuosavybėn, kurią jie valdė beveik du šimtmečius. Grafas Aleksandras Chodkevičius XIX a. pradžioje, pristigęs pinigų, už penkis ar šešis tūkstančius sidabro rublių pardavė Markučių valdą tuometiniam Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui, kuris vėliau pardavė dvarą daktarui Ignui Godlevskiui. 1867 m. Markučius nupirko Rusijos kelių inžinierius Aleksiejus Melnikovas, kuris 270 hektarų dvarą su visais statiniais, miškais, vandens telkiniais bei vasarnamiais padovanojo dukrai Varvarai Melnikovai. Nenusisekus pirmajai santuokai, Varvara antrą kartą ištekėjo už Puškino sūnaus Grigorijaus ir buvo paskutinė Markučių dvaro savininkė. Nuo 1899 m. Grigorijus ir Varvara Puškinai nuolat gyveno Markučiuose. Čia augo reti medžiai, didelis vaisių sodas, buvo kroketo aikštelė, vyno rūsys, ąžuolų ir tvenkinių apsuptyje stovėjo pavėsinės, atokvėpio aikštelės. Sodo teritorija buvo aptverta medine tvora, prie įėjimo stovėjo kryžius. Dvaro parkas užėmė 15 hektarų plotą, buvo gražiai prižiūrimas - turėjo 4 tvenkinius, oranžerijoje augo palmės, fikusai, rožės, kaktusai. Sodybos ūkiniai pastatai buvo pakalnėje, arčiau Vilnios: stovėjo arklidės, medinė ledainė, paukštidė, sodo namelis. Dvaro žemėse buvo daug vasarnamių, kuriuos G. ir V. Puškinai nuomodavo.Ypač sunkiai Varvarai sekėsi valdyti didžiules žemes paskutinįjį jos gyvenimo dešimtmetį. Po I pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos Markučių dvaras neatsigavo, Varvara kasmet pardavinėjo žemės sklypus, apie 1932 m. asmeniškai valdė ir naudojosi tik 5,6 hektarais ir paliko dvarą skolose bei teisminiuose ginčuose. Varvara mirė 1935 m., jos valia, ketvirtajame dešimtmetyje vasarnamyje buvo įkurtas Literatūrinis A. Puškino muziejus. Muziejaus pastate saugomi išlikę šeimos baldai, daiktai, turtinga biblioteka, meno kūriniai, dalis šeimos archyvo. Parke yra Melnikovų šeimos kapinaitės, greta stovi šv. Varvaros koplyčia, išlikusios alaus daryklos liekanos.pamatykLietuvoje.ltMarkučių dvarastext/html2dMedininkų pilisMedininkų pilį sudaro 4 bokštai, 1,8 – 1,9 m storio ir iki 15 m aukščio sienos ir gynybiniai grioviai. Pagrindinis bokštas donžonas yra apie 30 m aukščio. Manoma, tvirtovė buvo pastatyta XIV a. pirmoje pusėje, valdant Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341). Pilis buvo vienas iš punktų, gynęs Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi nuo Kryžiuočių ir Livonijos ordinų agresijos, galimo antpuolio iš rytų. Pirmą kartą pilis istoriniuose šaltiniuose paminėta tik 1387 m. Kryžiuočių ordino žvalgų kelių aprašymuose. Kryžiuočių ordinio pajėgos kartu su būsimuoju Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jogailos broliu Švitrigaila, 1402 m. apgulė pilį. Manoma, tvirtovė labai nenukentėjo, kadangi nebuvo užimta. Po apgulties Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas neapleido pilies, joje ne kartą lankėsi. Po Vytauto Didžiojo valdymo pilies reikšmė tolydžio menko. XV–XVI a. sandūroje ją nuniokojo gaisras, po kurio tvirtovė neatsigavo – iš jos liko tik griuvėsiai. Pilis buvo atiduota valdyti kunigaikščiui Vosyliui Žilinskui. Pilimi ne tik visiškai nesirūpinta (iki XX a. pr. jos teritorijoje stūksojo medinis dvarelis su ūkiniais pastatais, vyko paprastas gyvenimas), bet ir toliau niokota 1655 m. ,,tvano" laikotarpiu, 1812 m. iš Rusijos besitraukiančios Napoleono armijos karių, Pirmojo ir Antrojo Pasaulinio karo metais. Susidomėjimas pilies praeitimi išaugo tik XIX a. Tuometiniai romantikai V. Sirokomlė, T. Narbutas kūrė romantines istorijas apie Medininkų pilį. Tai davė vaisių – tarpukariu prasidėjo konservaciniai pilies apsaugojimo darbai, tačiau juos nutraukė Antrasis Pasaulinis karas. Pokaryje Medininkų pilis periodiškai konservuota ir restauruota, atlikti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Su Lietuvos valstybingumo atkūrimu prasidėjo naujas Medininkų pilies gyvenimo etapas. 1993 m. liepos 6 d., minint Mindaugo karūnavimo 740-ąsias metines buvo įmūrytas pirmas atstatomo bokšto akmuo, pradėti donžono atstatymo darbai, kurį palaikė Lietuvos Respublikos prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas (1995 m.), Valdas Adamkus (2002 m.), Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga (ALIAS), įvairūs architektai, archeologai, istorikai, paveldosaugininkai ir kiti specialistai. 2004 m. Medininkų pilis vėl atiteko Trakų Istorijos muziejui (kuriam priklausė ir 1967–1973 m.), per 2010–2012 m. pilis toliau restauruota ir pritaikyta muziejinei paskirčiai.pamatykLietuvoje.ltMedininkų pilistext/html2dPaežerių dvarasGausiai turistų lankomas ir jų pamėgtas Paežerių dvaras įvardijamas kaip Suvalkijos perlas ir palydimas įvairiais epitetais. Vieni čia regi senosios Graikijos atspindį, kiti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus, nukeliančius į 18 amžių. Klasicistinių formų Paežerių dvaro rūmai vaizdingoje ežero pakrantėje pastatyti LDK didiko Simono Zabielos rūpesčiu 1795- 1799 metais. Rūmų projektavo garsus Vilniaus architektas Martynas Knakfusas. Rezidencinių, reprezentacinių rūmų pobūdį atspindi klasicizmo stiliaus elementai – didingas rūmų frontonas su kolonomis laikančiomis portiką su giminės herbu ir šoniniais rizalitais papuoštais stiuko reljefais "Muzika" ir "Dailė". Grakštūs lipdiniai tiek išorėje, tiek rūmų viduje atspindi rūmų paskirtį, propaguoti dailiuosius menus: poeziją, šokį, muziką, dailę. Rūmų antrajame aukšte dešinėje pusėje esantys kambariai su kolonomis išpuoštu miegamuoju ir svečių priėmimo sale teikia džiugesį ir norą čia atvykus pamiršti visus rūpesčius ir pasinerti į šokio svaigulį, muzikos garsus. Šokančių, į ekstazę panirusių, merginų vaizdai šokių salės kupole, įvairiaraštis parketas ir muzikantų balkonėlis su grakščiomis konsolėmis keri savo žavesiu ir spindesiu. Įspūdį dar padidina šiaurinėje pusėje grakščių kolonų laikomas balkonas, atveriantis vaizdus į ežerą ir parką. Rūmų puošyba 19 a. pirmoje pusėje priskiriama rūmus paveldėjusiam dvarininkui Zigmantui Gauronskiui ir jo žmonai Natalijai Oginskytei-Gauronskienei. Rūmai išpuošiami olandų tapytojų darbais, Liudviko XVI stiliaus baldais. 2016 metais po rūmų restauracijos iš Lietuvos Dailės muziejaus atvežti paveikslai ir baldai lankytojus vėl tarsi nukelia į senuosius laikus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Paežerių dvaro rūmai atiteko Vasario 16-osios Akto signatarui Jonui Vailokaičiui. Karo metais ši rezidencija priklausė Vokietijos generaliniam komisarui Lietuvoje Adrianui fon Rentelnui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nuo 1995 metų Paežerių dvare pradeda veikti Suvalkijos dailės galerija, o 1997 m. įsikuria ir Vilkaviškio krašto muziejus. Restauravus dvaro oficiną, apžvalgos bokštą ir ledainę čia įkeliamos krašto muziejaus ekspozicijos, o rūmuose 2004 m. įsikuria Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centas. 2016 metų vasarą abi įstaigos sujungiamos. Paežerių dvaras garsėja klasikinio pobūdžio muzikiniais vakarais, edukacinėmis programomis, Sūduvių amatų švente, Paežerių dvaro festivaliu, Dvarų senovinės muzikos festivaliu "Viva la musica" ir kitais renginiais. Rūmų aplinką pagyvina naujai įrengti pasivaikščiojimo takai parke, specialistų priežiūros sulaukęs senasis dvaro ąžuolas. Paežerių dvaro lankytojai rūmuose gali surasti nuolat keičiamas parodas bei atkurtą 18 amžių menančią aplinką, o kituose dvaro pastatuose veikiančias muziejines ekspozicijas, menančias garsią Vilkaviškio krašto praeitį.pamatykLietuvoje.ltPaežerių dvarastext/html2dPaliesiaus dvarasPaliesiaus dvaro ansamblis suformuotas XVIII a. pab.− XIX a. pr., dvarvietę sudarė pagrindiniai rūmai su šalia buvusia koplyčia, kumetynas, arklidės, ledainė, tvartai ir pirtis, buvo sukaupta turtinga biblioteka. Krašto ūkinis bei kultūrinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Paliesiaus dvaru. Nuo 1736 metų Paliesiaus dvaras priklausė Livonijos valdžios pareigūnų Kublickių šeimai, kuri giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Kublickiai Paliesiaus dvaro neteko po XIX a. sukilimų, tuomet dvaro šeimininkai keitėsi, dalis dvaro žemių buvo padalintos į sklypus bei parduotos valstiečiams. 1921 m. Romualdas Bržezinskis tapo dvaro savininku, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą šiai Lietuvos daliai patekus į Baltarusijos teritoriją dvaras buvo nacionalizuotas, o karui pasibaigus dvaro pastatus perėmė kolūkis. Taip turtas buvo išgrobstytas, o dvarui priklausę pastatai apgriauti. Įstabu tai, kad 1956 m. dvaro rūmai nors ir prastos būklės, bet dar stovėjo – rūmų baigtį nulėmė vietiniai gyventojai, plyta po plytos išnešioję rūmų pastato sienas. Pradėjus dvaro rekonstrukcijos darbus, vienas pagrindinių tikslų buvo sveikatos gerinimo ir kompleksinio turizmo paslaugų sukūrimas. Įgyvendinant projektą buvusiame dvaro prievaizdo name įkurtas nedidelis, tačiau dvaro vardo vertas viešbutis. Kiekvieno kambario interjeras kurtas derinant senuosius akcentus, šiuolaikinius patogumus bei natūralumu dvelkiančią kokybę. Šiuo metu iš senųjų dvaro pastatų restauruotas buvęs dvaro prižiūrėtojo namas, buvę tvarto mūrai restauruoti ir pritaikyti renginių salei, dvaro teritorijoje išlikusių pamatų vietoje atkurtas ūkinis pastatas, kuriame įrengta kepyklėlė, naujam gyvenimui prikelta dviejų aukštų dvaro ledainė, atkurti pasivaikščiojimo takai bei iš lauko riedulių be rišamųjų medžiagų suformuota akmeninė tvora, atraminės sienelės. Ant pamatų, rastų prie šiaurinio įvažiavimo į dvarą, pastatytas medinis administracinis – terapinis korpusas, kuriame įsikūrusi Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika.pamatykLietuvoje.ltPaliesiaus dvarastext/html2dPanemunės pilis ir parkasNuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais. Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke. XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą. Manoma, kad rūmai pradėti statyti pagal garsaus to meto architekto Petro Nonharto projektą. Ant aukštos kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis (gyvenamasis) ir šiaurinis (ūkinis), kuriuos jungė aukštos gynybinės sienos su dviem bokštais (dabar išlikęs pietvakarių bokštas). XVII a. viduryje buvo atlikta pilies rekonstrukcija, įrengtos reprezentacinės patalpos, pastatytas dar vienas bokštas. Sienose įrengtos šaudymo angos. Santūrių formų, rūstoka pilis žavi proporcijų darna, formų didingumu. Įspūdinga rezidencija įamžino savininko ambicijas ir jo karinę bei ekonominę galią. XVIII a. pabaigoje A. Gelgaudas pilį pavertė prašmatnia šeimos reprezentacija. Kai kurios patalpos buvo dekoruotos klasicistine sienų tapyba, kambarius puošė baltų koklių krosnys ir židiniai. Nuo XIX a. antrosios pusės neprižiūrima pilis ėmė nykti, apgriuvo. Vis dėlto iki mūsų dienų jos architektūra išliko palyginti nedaug tepakitusi. Galima sakyti, kad architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidencinių pilių Lietuvoje. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudžiasi parkas, pradėtas formuoti dar XVII a. pradžioje, panaudojus jau buvusį sodą ir tvenkinius su malūnais. XVIII a. antrojoje pusėje suformuotas tam laikotarpiui būdingas peizažinio tipo parkas. Jame, užtvenkus upelį, sukurta nauja tvenkinių sistema, supilti kalneliai, pastatytos pavėsinės, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Parke stovėjusioje oranžerijoje auginti atvežtiniai, egzotiški augalai. XX a. pirmojoje pusėje parką prižiūrėjo dvaro teritorijoje veikęs saleziečių vienuolynas, rytinėje parko dalyje išliko vienuolių pastatyta raudonų plytų koplytėlė.pamatykLietuvoje.ltPanemunės pilis ir parkastext/html2dPlungės dvaro sodybaPlungės dvaro sodyba užima 58,3 ha parko ploto. Išlikę dešimt paminklinių statinių. Sodybos išplanavimo ašimi tapo neorenesansinio stiliaus rūmai su dviem oficinomis ir neogotikinio stiliaus žirgynas. Nors Plungės dvaro valdytojai nuo XVI amžiaus nuolat keitėsi, ši valda iki XX amžiaus pradžios išliko svarbia aristokratų, dvasininkų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija. Plungė su visomis valdomis 1806 metais buvo parduota grafui Platonui Zubovui. 1873 m. Zubovai dvarą pardavė kunigaikščiui Mykolui Oginskiui. Kunigaikštis šiaurinėje parko dalyje pastatė dabartinius dvaro rūmus, kurių architektas – vokietis Karlas Lorencas. Rūmai iškilmingai pašventinti 1879 m. Centriniam pastatui pasirinktas tuomet madingas neorenesansinis stilius. Nuo tada Plungės dvaras išgyveno tikrą aukso amžių. Kunigaikštis, tęsdamas muzikines Oginskių giminės tradicijas, čia buvo įsteigęs dvaro orkestro mokyklą, kurioje mokėsi dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Mykolo Oginskio rūmai – vienas gražiausių XIX a. Lietuvos architektūros paminklų. Ypatingas išskirtinumas – rūmų stogą puošiančios antikinio stiliaus skulptūros.pamatykLietuvoje.ltPlungės dvaro sodybatext/html2dRokiškio dvaro sodybaRokiškio dvaras pirmą kartą minimas 1499 m. dovanojimo rašte Grigui Astikui. XVI – XVII a. Rokiškis priklausė Smolensko kunigaikščiams Krošinskiams. 1715 m. Rokiškis tapo Tyzenhauzų nuosavybė. XIX a. pr. įtakingas LDK veikėjas, gvardijos vadas grafas Ignotas Tyzenhauzas pradėjo Rokiškio dvaro atgaivinimą. 1797 m. užveistas parkas ir sodas. 1801 m. iškilo nauji klasicistinio stiliaus rūmai. Vėliau dvarą valdė jo sūnus Konstantinas Tyzenhauzas, išgarsėjęs kaip mokslininkas ornitologas. Konstantinas Tyzenhauzas yra nutapęs kelis šimtus paveikslų, kurių dauguma saugomi Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Anksti mirus Konstantino sūnui Reinoldui, Rokiškio dvaras atiteko jo seseriai Marijai (1827 – 1890), kuri ištekėjo už lenkų istoriko Aleksandro Pšezdzieckio. XIX a. antroje pusėje dvaras ėmė garsėti muzikiniame pasaulyje. Grafaitės Marijos Tyzenhauzaitės pastangomis čia įsteigta muzikos mokykla ir orkestras. Šios mokyklos auklėtiniai – J. Gruodis, J. Tallat – Kelpša, M. Petrauskas, K. Kaveckas. Marija Tyzenhauzaitė 1885 m. baigė brolio Reinoldo pradėtą Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčios statybą. 1905 m. dvaro rūmus rekonstravo Marijos ir Aleksandro Pšezdzieckių anūkas Jonas Pšezdzieckis (1877 – 1944). Rūmai, perstatyti pagal lenkų architektų Karolio Jankovskio ir Franciszeko Lilpopo projektą, tapo vienu geriausių Lietuvoje istorizmo paminklų. Jonas Pšezdzieckis 1940 m. pasitraukė į Lenkiją, kur 1944 m. žuvo per Varšuvos sukilimą. 1947 m. Varšuvoje mirė jo žmona Hermancija Sapiegaitė – Pšezdzeckienė. Po Antrojo pasaulinio karo Rokiškio dvaro rūmai restauruoti, nuo 1940 m. dvare įsikūrė Krašto muziejus. Architektūriniu požiūriu vertingi ne tik rūmai, bet ir kiti dvaro ansamblio pastatai: oficina ir svečių namas abipus erdvaus parterio, dvaro alaus darykla, kumetynai, sargo namas. Dvaro ansamblio pastatų architektūroje atsispindi stilių kaita nuo klasicizmo iki moderno. Rokiškio dvaro ansamblį puošia apie 30 ha geometrinio plano parkas. Dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su Rokiškio miesto pagrindine kompozicine ašimi. Tai vienintelis toks pavyzdys Lietuvos urbanistikoje.pamatykLietuvoje.ltRokiškio dvaro sodybatext/html2dTauragės pilis1844-1847 m. Tauragėje pastatytas mūrinis muitinės pastatas dabar vadinamas Tauragės pilimi.Visas architektūrinis pilies ansamblis turi romantinių renesansinės pilies stiliaus bruožų.1844 m. sudarytas etapinis muitinės pastato projektas, 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems. 1852 m. pastatas aptveriamas mūro tvora, kieme pastatoma pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškasamas šulinys.1866 m. visas ansamblis perstatomas į pilies kalėjimą, perstatant atsiranda kampiniai bokštai, šaudymo angos. Visam architektūriniam ansambliui suteikiamas "romantinis" renesansinės pilies charakteris. Tuo metu pilis įgauna bendrą iki šių laikų išlikusį vaizdą ir išplanavimą, tik po karo, 1971 ir 1986 m. pilies kieme pastatyti dar du nauji pastatai.pamatykLietuvoje.ltTauragės pilistext/html2dTrakų pusiasalio pilisTrakuose esančios Pusiasalio ir Salos pilys, statytos XIV a. vid. - XV a. pr. - reikšmingi Lietuvos gynybinės architektūros ir istorijos paminklai. Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387 -1392 m. sudarytame "Rusijos miestų sąraše", kur nurodoma, kad Senuosiuose Trakuose yra mūrinė pilis, Trakuose prie ežero esanti pilis su dviem mūro sienomis ir medine aukštutine pilimi, o saloje - mūrinė pilis. Dabartinį miesto pusiasalį, kurį supa trys ežerai (Galvės, Bernardinų ir Totoriškių) tuo laikmečiu sudarė atskiros didelės salos ar jų grupės. Taip Trakai pavaizduoti senuosiuose miesto planuose ir žemėlapiuose. Atskiras miesto dalis į bendrą visumą jungė miesto įtvirtinimų ir gynybos sistema, žiemos ir vasaros keliai su pylimais ir brastomis bei šalutinės gatvės. Žiemos ir vasaros kelių sankirtoje XIV a. antroje pusėje - XV a. pirmoje pusėje stovėjo mūrinė Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Mūrinės pilies statybos darbai vyko 1362 - 1382 m. ir 1414 - 1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas gynybine siena su 6 bokštais. Pagrindinis, vartų bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte (nuo Bernardinų ežero pusės) - atsarginiai "žiemos" vartai. Tik vienas bokštas, pietryčių, turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas, įgula gyveno pilies bokštuose. Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai aplink Aukų kalną buvo pakeisti mūro sienomis. Tarp priekinės ir aukštutinės pilies buvęs medinis tiltas.pamatykLietuvoje.ltTrakų pusiasalio pilistext/html2dTrakų salos pilisDar statant, tvirtinant ir plečiant Pusiasalio pilį, XIV a. II pusėje pradėta Salos pilies statyba vienoje iš didesnių Galvės ežero salų. Pirmajame statybos etape Salos pilis buvo pereinamojo tipo iš aptvarinės į konventinę, kurią sudaro raidės "U" formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. I pusėje baigė jo sūnus Vytautas. Ji buvo statyta kaip tvirtovė apsiginti nuo priešų ir niekad nebuvo paimta užpuolikų. Antrajame statybos etape pilis pradėta statyti pagal kitą planą: tarp rūmų korpusų sumanyta pastatyti 9,2x9,6 m dydžio šešių aukštų donžoną (33 metrai), o salos pakraščiu – gynybinę sieną su kontraforsais. Pilies architektūra gotikos stiliaus, bet kai kurie elementai turėjo ir romaninio stiliaus bruožų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis. Rūmų dešiniojo korpuso antrame aukšte buvo reprezentacinė menė, langus puošė vitražai. Apie Salos pilies architektūrą, kaip ir apie Pusiasalio pilį, pirmą kartą užsimena flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua, nurodydamas, kad ,,antra pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu". Paskutiniajame pilies statybos etape buvo įrengta fosa, skirianti kunigaikščio rūmus nuo priešpilio, jis aptvertas gynybine siena su bokštais, pastatyti kazematai. Pietiniuose ir trikampiuose kazematuose buvo virtuvės, vakarinių kazematų apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame gyveno tarnai. Pietvakariniame pilies bokšte buvo kalėjimas. Priešpilis įgavo netaisyklingos trapecijos formą. Žalgirio mūšio išvakarėse išplėsta pilis buvo naujoviška, flanginei gynybai pritaikyti kampiniai priešpilio bokštai turėjo 15 patrankų. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pr. Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje. 1413 m. Salos pilyje priimtas imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys Benediktu Makra, paskirtas arbitru ginčui su Ordinu dėl Žemaitijos sienų spręsti. Trylika kartų 1413-1430 m. čia lankėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, didieji kunigaikščiai į ją užsukdavo vis rečiau. Salos pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių. Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu. Po niokojančios 1655–1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma, miestas jau neatsigavo ir tapo provincijos miesteliu. XIX a. romantizmo idėjos skatino domėtis Lietuvos praeitimi, o ypač Trakų pilimis. Dailininkai tapė Salos pilies griuvėsius, išlikusius ant sienų freskų fragmentus, architektai, inžinieriai ruošė pilies restauravimo projektus. Inžinierius. B. Malevskis parengė priešpilio pietrytinio bokšto fragmentinio restauravimo ir konservavimo projektą. Nors atlikti darbai buvo nedideli, bet Salos pilies išsaugojimo istorijai jie labai reikšmingi. 1929–1941 m. pilies restauravimo darbams vadovavo lenkų inžinierius, architektas J. Borovskis. Tuo laikotarpiu buvo sustiprinta mūrų apačia, restauruota dalis kampinių kontraforsų, pašalintos griuvenos nuo fasado, sustiprintas donžonas, pradėta atstatinėti reprezentacinė salė. Po II Pasaulinio karo Trakų pilių konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbus tęsė lietuvių restauratoriai.1953 m. prasidėjo pilies restauravimo darbai. 1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti centriniai rūmai, o vadovaujant architektui St. Mikulioniui 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompoziciją. Lietuvos ir Trakų miesto simbolis – Salos pilis atgavo XV amžiaus vaizdą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, čia vėl priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys. 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai lankytojų.pamatykLietuvoje.ltTrakų salos pilistext/html2dTuskulėnų dvarasDvaro teritorija nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro žemė, o iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti apie 1825 m. Puošnus klasicizmo stiliaus architektūros ansamblis Neries pakrantėje iki XIX a. vidurio garsėjo kaip vienas iš Vilniaus kultūros židinių. Sovietinės okupacijos metais nacionalizuoto dvaro teritorija tapo vieta, kurioje buvo slepiami represinių struktūrų nusikaltimai. 1944–1947 m. čia buvo slapta užkasti NKGB–MGB vidaus kalėjime ir Vilniaus apylinkėse nužudyti antisovietinio ginkluotojo pasipriešinimo kovotojai ir jų vadai, dvasininkai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos Krajovos kovotojai ir kiti asmenys, neįtikę sovietiniam totalitariniam režimui. Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume.pamatykLietuvoje.ltTuskulėnų dvarastext/html2dVerkių dvaras su parkuĮ Verkių rūmų ansamblio teritoriją lankytojus traukia ne tik istorija turtinga ši vieta ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai. Verkių dvaro sodyba įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, gražiame kraštovaizdyje. Vienas pakraštys atsiremia į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku.Verkių dvaro ansamblį sudaro daugybė išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių. Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta. Ne mažiau garsus buvęs ir Verkių dvaras – ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodyba – tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje. Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiaiManoma, kad tuometis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas juos nugriovė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Tuokart rezidencijoje imtasi rekonstruoti rytinę oficiną: prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija (iki šių dienų neišlikusi). Mažiausiai pertvarkoma buvo vakarinė oficina, dėl to išsaugojusi griežtą klasicistinį stilių.pamatykLietuvoje.ltVerkių dvaras su parkutext/html2dJurbarko dvaras su parkuJurbarko dvaras yra pačiame Jurbarko mieste, vakariniame pakraštyje. Čia, gražiame parke, ant kairiojo Mituvos kranto kunigaikštis Vasilčikovas pastatė stilingus rūmus, praplėtė parką ir visą jį aptvėrė raudonų plytų mūro tvora. Netoli pagrindinių rūmų buvo pastatyti dar du namai, vadinami flygeliai (sparnai). Pietiniame flygelyje gyvendavo kunigaikščių tarnai, čia seniau galėjo būti ir dvaro raštinė. Šiaurinis flygelis buvo ištaikingai įruoštas ir skirtas kunigaikščio šeimos nariams arba svečiams. Netoli šiaurinio flygelio, šiaurės rytų pusėje buvo pastatyta nedidelė, bet gana puošni mūrinė cerkvė. Buvęs dvaro parkas įkurtas XIX a. viduryje. Parkas driekiasi siaura juosta Mituvos kairiajame krante ir lengvai pasiekiamas tilteliu, esančiu šalia švenčių estrados. Parko teritorija užima apie 9 ha. teritorijos ir yra mišraus išplanavimo. Centrinėje dalyje įrengtas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Parko medelynus sudaro vietiniai klevai, liepos ir beržai su ąžuolų ir skroblų priemaiša. Alėjose auga europiniai maumedžiai ir juodosios pušys. Pagrindinė alėja jungia klasicistinio stiliaus rūmus su buvusiais puošniais dekoratyviniais vartais. Pro juos buvo patenkama į miestelio gatvę. Antrieji vartai - šiaurės rytų dalyje. Iš šiaurės ir rytų dvaro sodybos parką riboja Jurbarko miestas, iš pietų - gyvenamieji rajonai, o vakarinėje dalyje vyrauja banguotas reljefas, Mituvos upė su savo slėniu.pamatykLietuvoje.ltJurbarko dvaras su parkutext/html2dRenavo dvaro sodybaEkspozicinės salės lankytojams atrakinamos likus 10 min. iki darbo pradžios. Likus mažiau kaip 15 min. iki darbo dienos pabaigos, lankytojai į ekspozicines sales nebeįleidžiami.Renavo dvaras minimas jau XVI a. Dvaro pastatas tada dar buvo medinis, šiaudiniu stogu. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurės, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jį įsigijo baronų Ronne (Röne) giminė, taip prigijo Renavo pavadinimas. XIX a. pirmojoje pusėje Renavo dvarą valdant baronui Antonijus (Antanas) Ronne (1794 - 1869), dvaras suklestėjo, tuomet pastatyti rūmai. Nesusilaukęs vaikų, A. Ronne dvarą paliko brolio sūnui Eugenijui Ronne (1830 – 1895), kuris taip pat neturėjo vaikų. XIX a. 6-7 deš. Renavo dvare augo būsimasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius ir jo vyresnysis brolis Stanislovas Narutavičius, būsimasis 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Brolius Narutavičius mokė ir čia gyveno pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, švietėjas Laurynas Ivinskis. Vėliau dvaras atitekto grafui Marijui Feliksui Melžinskiui. Melžinskių giminė valdė Renavo dvarą iki Antrojo pasaulinio karo. Grafas M. F. Melžinskis įkūrė didžiulį parką. Kuklūs, bet gana puošnūs rūmai garsėjo vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis, senovinio porceliano dirbiniais. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo Renavo dvaro rūmuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir biblioteka, kultūros namai. 1980 m. Renavo dvaro rūmai buvo restauruoti. 1996 m. juose įsikūrė Mažeikių muziejaus filialas.pamatykLietuvoje.ltRenavo dvaro sodybatext/html2dŠilutės Hugo Šojaus dvarasPajūrio žemumoje įsikūrusiame Šilutės mieste stūkso įspūdingas H. Šojaus dvaras. Tai elegantiškas vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo architektūrinis kūrinys su subtiliu, Pamario kraštui būdingu, dekoru. Dvaras apsuptas angliško stiliaus parko, kuriame gausu vešlios augmenijos, šalia teka gyvybinga Šyšos upė ir romantiškiems pasivaikščiojimams kviečiantys jaukūs takai. Klasicistinis dvaras pastatytas dar 1721 metais, tačiau ėmė klestėti tuomet, kai jį įsigijo dvarininkas Hugo Šojus, kuris ypatingai nusipelnė viso miesto gerovei. Matydamas, kaip, dėl pramonės revoliucijos, greitai nyksta vertingos tradicijos ir verslai, savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose jis pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą bei rinkti tautosaką. Dvarininkas sukaupė gausybę unikalių etnografinių baldų, drabužių, dokumentų, spaudinių ir žemėlapių. Taip gimė pirmasis Klaipėdos krašto muziejus. Deja, kultūros vertybėms karas visuomet buvo didžiulis priešas ir daugybė muziejaus eksponatų buvo sunaikinta raudonosios armijos. H. Šojaus sukaupta vertinga etnografinė medžiaga vėl tapo aktuali Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Prasidėjo kardinalūs pokyčiai muziejaus viduje: buvo paruoštos naujos ekspozicijos ir pradėti eksponuoti patys vertingiausi dvarininko kolekcijos eksponatai. 2015 metus galime pavadinti H. Šojaus dvaro renesansu, kai Šilutės miesto šventės metu, iškilmingai buvo perkirpta dvaro atidarymo juosta, o muziejininkams įteikti restauruoto dvaro raktai. Daugybę dešimtmečių puoselėta graži vizija pagaliau išsipildė ir muziejus įgavo savo galutinį veidą. Aplankę dvarą, kultūros vertybių gerbėjai šiuo metu turi galimybę pamatyti daugiau nei 60 000 muziejinių lobių, o ramybės ir poilsio išsiilgę keliautojai gali pasidžiaugti ne tik eksponatais, bet ir magiško grožio dvarą supančiu parku.pamatykLietuvoje.ltŠilutės Hugo Šojaus dvarastext/html2dAbromiškių dvaro sodyba su parkuAbromiškių dvaro sodybos kompleksas saugomas kaip architektūrinę, istorinę bei kraštovaizdinę vertę turinti kultūros vertybė. Dvaras įkurtas 1571 m., jo istorija siejama su Poniatovskių, Bichovcų, de Raes ir Pliaterių giminėmis. Rūmai išskiria architektūriniais sprendiniais – XIX a. pradžioje statyta klasicizmo stiliaus medine centrine dalimi ir vėliau statytais mūriniais fligeliais. XIX amžiuje dvaras buvo laikomas vienu gražiausiu ir geriausiai sutvarkytu Lietuvos dvarų, jame vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo sukaupta vertinga biblioteka, paveikslų kolekcijos. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje. Deja, besikeičiantys savininkai, sovietmetis ir galiausiai – gaisras, stipriai nuniokojo dvarą. Šiuo metu dvaras išgyvena prisikėlimo laikotarpį. Numatoma, kad kultūros paveldo objekte bus įkurti svečių namai ir reprezentacinės salės, pritaikytos kultūriniams renginiams, koncertams, pasirodymams ir konferencijoms. Vėliau planuojama imtis ir kitų komplekso pastatų – sutvarkyti oficiną, arklides, malūną. Gerinama infrastruktūra siekiama prisidėti prie turistinio vietovės patrauklumo didinimo, naujų darbo vietų bendruomenės nariams sukūrimo, vietovės kultūrinio ir ekonominio gyvybingumo.pamatykLietuvoje.ltAbromiškių dvaro sodyba su parkutext/html2dAristavėlės dvarasPirminė dvaro vieta: 55.294073, 24.091049 (Šėtos g., Aristava, Kėdainių r.). Šioje vietoje dar yra išlikę buvusio dvaro sodybos fragmentųAristavėlės (anksčiau vadintos Arvistavos) dvaras, viena iš daugelio jo savininkų valdų, nepasižymėjo dideliu masteliu ir didele prabanga, tačiau gerai išlaikė tipišką bajoriškos rezidencijos vaizdą, kurios palikime geriausiai atsispindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materialinė ir dvasinė kultūra. Pagal Arvistavos rūmų statybos datą (apie 1700 m.) šių dvaro rūmų statytoju reikėtų laikyti Mykolą Zabielą (miręs 1734 m.). XVIII a. pabaigoje dvaras atiteko Medekšų giminei, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Pergyvenę dar vieną rekonstrukciją XIX a. pabaigoje, rūmai išlaikė senąsias formas ir prestižą. Tarpukariu tai buvo pavyzdinis ūkis, skleidęs pažangias idėjas ir diegęs naują ūkininkavimo praktiką. Unikalūs Aristavėlės dvaro rūmai – vertingas baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdys, įkūnijantis stilistinės ir tradicinės statybos sąveiką, reprezentuojantis prestižinę, aukštos statybų kultūros, puošnių formų lietuvių bajorijos architektūrą. Pastato išorė ir vidus pergyveno kelias rekonstrukcijas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais. Buvo pakeista klasicistinė planinė struktūra ir apšildymo sistema, iš šio laikotarpio vertingiausia sienų ir lubų tapyba, kurioje Liudviko XV epochos stilius susipina su liaudiškais motyvais. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. pabaigoje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Labiausiai rūmai pasikeitė sovietų laikais: salė ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys. 1980 m. tuometis "Sniečkaus” kolūkis dvaro rūmus atidavė Lietuvos liaudies buities muziejui. Tuomet jie atrodė apgailėtinai – pastatas buvo visiškai nugyventas, viename rūmų gale laikomos kiaulės… Dvaro rūmai 1987 metais buvo išardyti, pervežti į muziejų, sandėliuoti ir 2010 m. atstatyti naujoje vietoje.pamatykLietuvoje.ltAristavėlės dvarastext/html2d Siručio rūmaipamatykLietuvoje.lt2dLipliūnų dvaraspamatykLietuvoje.lt2dPažinkime Lietuvos pilis ir dvarus 2023Lietuvos pilių ir dvarų asociacijaPažinkime Lietuvos pilis ir dvarus 2023text/html420