Pūčkorių atodangaPūčkorių atodanga paskelbta saugomu objektu 1974 m. Tai bene aukščiausia ir įspūdingiausia Lietuvoje atodanga, suformuota Vilnios upės sraunių vandenų. Jos aukštis - daugiau nei 65 m, plotis - 260 m. Pūčkorių atodangoje regima senojo Medininkų apledėjimo storymė, suraukšlėta vėlesnių ledynų. Skirtingo amžiaus morenų ir smėlio sluoksniai labai sujaukti, vietomis statmenai perversti ar su ryškiomis raukšlėmis, išraitytais gumulais, pleištais. Akivaizdu: slinkdamas ledynas užgriebė priešpaskutiniojo ledynmečio suformuotas morenines bei tarpmorenines uolienas (moreninį priemolį su rieduliais, žvyrą, smėlį, aleuritą, molį ir kt.) ir jas permaišė. Pūčkorių atodangoje ryškios trys horizontalios šlaito dalys. Šiandien lietus ir vėjas ardo viršutinę dalį: labai stačią, po medžių šaknimis turinčią naujų griovų užuomazgų. Vidurinėje šlaito dalyje matomus griovelius nuolat platina bei gilina sniego tirpsmo ir lietaus vandenų srovelės. Apatinė dalis baigia užaugti medžiais ir krūmais, nes Vilnios vanduo jau nepajėgia išplauti vis didėjančios nuobirų sankaupos. Čia riogso nemažai gargždo ir gana stambių akmenų. Atodangoje taip pat pasitaiko luistų su Mezozojinės eros, - įdomiausio Žemės istorijoje geologinio periodo, kurį išgarsino dinozaurai, - uolienomis. Buvo aptiktas Juros sistemos nuogulų luistas su senovinės faunos liekanomis (belemnitais, amonitais) bei Kreidos sistemos baltosios kreidos luistas. Pirmąjį aprašė Br. Rydzevskis (1925 m.), antrąjį - L. Micas (1946 m.). Nuo šios atodangos viršaus atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. Aukštai iškilusi Pūčkorių atodanga gražiai atrodo ir iš slėnio apačios.pamatykLietuvoje.ltPūčkorių atodangatext/html2dPūčkorių piliakalnisPūčkorių piliakalnis - valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, vienas iš gausybės Lietuvos piliakalnių. Jis turi seną ir savitą istoriją. Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Tai stačiašlaitis nupjauto kūgio pavidalo ir 11-19 m aukščio kalnas, iš šiaurės, vakarų ir pietų juosiamas Vilnios slėnio. Jo papėdėje galima pastebėti negilų, bet gana ilgą griovį, kuris kadaise juose piliakalnį. Piliakalnio viršuje esanti aikštelė yra netaisyklingo ovalo formos, 28 m ilgio ir 20 m pločio, ištęsta pietų ir šiaurės kryptimi, turi pylimo liekanų. Šiuo metu piliakalnis apaugęs medžiais, o jo šlaite įrengti laiptai. Pūčkorių piliakalnio žvalgomieji tyrimai atlikti 1984 m. Piliakalnio tyrinėtojai atidengę daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, rado jame lipdytos, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų. Šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptikta senovės gyvenvietė. Joje tyrinėtojai aptiko daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, ir rado jame lipdytinės, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų. Piliakalnio papėdėje rasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, skelčių, skaldos, lipdytinės grublėtosios ir žiestosios keramikos šukių, geležies gargažių. Šie radiniai aptikti visai negiliai, po 10–15 cm storio dirvožemio sluoksniu. 2008 m. vykdyti piliakalnio tvarkymo darbai. Jų metu buvo restauruota tako danga, sutvirtinti laiptai, pakeisti suoliukai, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai.pamatykLietuvoje.ltPūčkorių piliakalnistext/html2dRokantiškių piliavietėRokantiškių piliavietė dar vadinama pilies kalnu. Ant aukšto (35–40 m) stačiašlaičio kalno Rokantiškėse stovėjusi labai sena ir graži pilis. Spėjama, kad Rokantiškių pilis – viena seniausių Lietuvoje. Iš metraščių, padavimų žinoma, kad ją 12 a. pastatė kunigaikštis Alšis. 16 a. pirmoje pusėje pilis priklausė Goštautams, vėliau atiteko Žygimantui Augustui, o 17 a. pirmoje pusėje buvo Pacų nuosavybė. Kalno viršūnėje buvo rūmai, kurie perstatyti 16 a. antroje pusėje. 17 a. pradžioje S. Pacas puošnioje Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą. Šio amžiaus viduryje pilis buvo sudeginta Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu. Užėmus Vilnių, piliavietė visai sunyko, apaugo mišku. Šiuo metu trapecijos pavidalo aikštėje randami pilies griuvėsių likučiai – buvusios pilies pamatai. Ištirta tik viršutinė kultūrinio sluoksnio dalis. Pagal aptiktas pastatų liekanas, 16–18 a. plytas, čerpes, koklius, nustatyta, kad ant šio kalno stovėjo rūmai (45x20 m dydžio). Jų sienos buvo 2 m storio, o langų angos apmūrytos plytomis. Iš pietų pusės būta kiemo, apjuosto gynybine siena, prie kurios vakarinės dalies šliejosi kazematai, o pietvakariniame kampe – vartų gynybos bokštas. Šiuo metu visuomenei ne tik atvertos archeologines vertybes, bet ir sutvarkytas pats pilies kalnas - įrengti pėsčiųjų takai su laiptais ir atokvėpio aikštelėmis, apžvalgos ir automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai bei rodyklės. Ant kalno išretinti medžiai ir taip atkurtos buvusios pilies erdvės, atvertas vaizdas iš piliavietės aikštelės į apylinkes bei kalvos šlaitus.pamatykLietuvoje.ltRokantiškių piliavietėtext/html2dVilniaus (Pavilnio) Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčiaTai vienintelė Vilniaus miesto medinė katalikų bažnyčia. 1935 m. pastatytą dabartinę medinę bažnyčią tų pačių metų liepos 7 d. konsekravo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis. 1946 m. įkurta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią atnaujino kunigas Konstantinas Molis. 1977 m. vasario 18-osios naktį apiplėšta. Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, trinavė, su prieangiu, bokšteliu.pamatykLietuvoje.ltVilniaus (Pavilnio) Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčiatext/html2dTuputiškių serpantinasSerpantinas - tai kalnuotųjų vietovių kelias. Kadangi kelias eina kalnų šlaitu, tai būna siauras, smarkiai vingiuotas ir besitęsiantis šimtus kilometrų, nes padarytas su nedidele įkalne. Tuputiškių kelio serpantinas - vienintelis Lietuvoje. Nei ilgiu, nei aukščiu jis negali lygintis su kalnų serpantinais, bet vingių staigumu tikrai jiems nenusileidžia. Akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, nutiestas 20 a. pradžioje, sujungė Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį - kaip geležinkelininkų gyvenvietę, pradėtą statyti 1908 m. 1997 metais serpantinas įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą.pamatykLietuvoje.ltTuputiškių serpantinastext/html2dMarkučių dvarasMarkučių dvaras minimas dokumentuose nuo 1712 m., iki to meto ši vietovė buvo vadinama Sakalaičiais arba Svistapole. XVI a. Markučiai priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir turėjo du didesnius centrus: Guriuose ir arčiau Vilnios. Karalius Jogaila dalį šių žemių priskyrė aukštutinės pilies Šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui. Kitame šimtmetyje kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis Markučių dvarą padovanojo savo žmonai Elenai, kuri čia pasistatė vasaros rūmus. Po kunigaikštienės mirties, apie 1540 m., Markučiai perėjo didikų Kiškų nuosavybėn. Vilniaus vaivados Stanislovo Kiškos našlė, kuri buvo Žemaičių seniūno Jono Radvilos dukra, Ona Radvilaitė Kiškienė Markučiuose pastatė rūmus, kurių griuvėsius kasinėjo A. H. Kirkoras su grafu Eustachijumi Tiškevičiumi. Beje, tyrimų metu buvo atkasti rūmų pamatai, rasta puošnių koklių su herbais ir raidėmis. Dukrai Elžbietai Kiškaitei ištekėjus už Kristupo Chodkevičiaus, Markučiai perėjo Chodkevičių giminės nuosavybėn, kurią jie valdė beveik du šimtmečius. Grafas Aleksandras Chodkevičius XIX a. pradžioje, pristigęs pinigų, už penkis ar šešis tūkstančius sidabro rublių pardavė Markučių valdą tuometiniam Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui, kuris vėliau pardavė dvarą daktarui Ignui Godlevskiui. 1867 m. Markučius nupirko Rusijos kelių inžinierius Aleksiejus Melnikovas, kuris 270 hektarų dvarą su visais statiniais, miškais, vandens telkiniais bei vasarnamiais padovanojo dukrai Varvarai Melnikovai. Nenusisekus pirmajai santuokai, Varvara antrą kartą ištekėjo už Puškino sūnaus Grigorijaus ir buvo paskutinė Markučių dvaro savininkė. Nuo 1899 m. Grigorijus ir Varvara Puškinai nuolat gyveno Markučiuose. Čia augo reti medžiai, didelis vaisių sodas, buvo kroketo aikštelė, vyno rūsys, ąžuolų ir tvenkinių apsuptyje stovėjo pavėsinės, atokvėpio aikštelės. Sodo teritorija buvo aptverta medine tvora, prie įėjimo stovėjo kryžius. Dvaro parkas užėmė 15 hektarų plotą, buvo gražiai prižiūrimas - turėjo 4 tvenkinius, oranžerijoje augo palmės, fikusai, rožės, kaktusai. Sodybos ūkiniai pastatai buvo pakalnėje, arčiau Vilnios: stovėjo arklidės, medinė ledainė, paukštidė, sodo namelis. Dvaro žemėse buvo daug vasarnamių, kuriuos G. ir V. Puškinai nuomodavo.Ypač sunkiai Varvarai sekėsi valdyti didžiules žemes paskutinįjį jos gyvenimo dešimtmetį. Po I pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos Markučių dvaras neatsigavo, Varvara kasmet pardavinėjo žemės sklypus, apie 1932 m. asmeniškai valdė ir naudojosi tik 5,6 hektarais ir paliko dvarą skolose bei teisminiuose ginčuose. Varvara mirė 1935 m., jos valia, ketvirtajame dešimtmetyje vasarnamyje buvo įkurtas Literatūrinis A. Puškino muziejus. Muziejaus pastate saugomi išlikę šeimos baldai, daiktai, turtinga biblioteka, meno kūriniai, dalis šeimos archyvo. Parke yra Melnikovų šeimos kapinaitės, greta stovi šv. Varvaros koplyčia, išlikusios alaus daryklos liekanos.pamatykLietuvoje.ltMarkučių dvarastext/html2dLeoniškių Prancūziškasis (Belmonto) vandens malūnasLeoniškių palivarkas XVII-XIX a. priklausė Vilniaus miestui. 1819 m. plane pažymėti palivarko pastatai Leoniškių kaime, kur dabar stovi malūnas. XIX a. 4-o deš. viduryje Pučkarnios (Pučkorių) palivarko savininko S. Sidaravičiaus iniciatyva per Leoniškes į Pučkarnią nutiestas kelias (dabar Belmonto gatvė) ir pastatytas tiltas per Vilnios upę. Malūnas pastatytas 1838-1840 m., kai prancūzas Karolis de Vimas iš Vilniaus magistrato 50-čiai metų išsinuomavo Leoniškių palivarko žemės sklypą prie Vilnios upės. Iš čia kilęs malūno pavadinimas - Prancūziškasis. XIX a. 6-o deš. pabaigoje malūnas su ūkiniais pastatais perėjo kitiems nuomininkams. XIX a. pabaigoje malūno savininkais tapo broliai Elemelachas ir Mejeras Kinkulkinai. Kinkulkinų šeimai malūnas priklausė iki nacionalizacijos 1940 m. Mūrinio malūno pastatas stovėjo virš kanalo, jo pajėgumas - 3 vandens ratai, kurių vienas skirtas grūdų valymui, kiti du - turbinoms bei malimui. XX a. pradžioje malūnas rekonstrukcijos metu įgijo tūrį, artimą dabartiniam. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, apie 1937-1940 m., malūnas vėl rekonstruotas, pristatant mūrinį priestatą. Po nacionalizacijos 1940 m. malūnas reorganizuotas į Vilniaus valstybinį malūną Nr. 2. Tuo laiku per parą buvo sumalama iki 20 tonų grūdų. Malūnas veikė ir po karo. Sovietmečiu, praradęs funkciją, pastatas buvo apleistas, vandens kanalas užpiltas. XXI a. pradžioje malūno statinių kompleksas rekonstruotas į pramogų ir poilsio centrą.pamatykLietuvoje.ltLeoniškių Prancūziškasis (Belmonto) vandens malūnastext/html2d Pavilnys – gamtos ir istorijos takaisPavilnio bendruomenė Pavilnys – gamtos ir istorijos takaistext/html409