Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiaPirmoji bažnyčia minima 1526 m. Manoma, kad ji XVI a. pabaigoje priklausė evangelikams reformatams, nes Onuškio palivarko savininkas 1611 m. ją grąžino katalikams. 1655 m. bažnyčia sudegė. 1673 m. buvo klebonija ir nauja prieglauda. Bažnyčia atstatyta po 1674 m. 1797 m. ji buvo labai sena ir sutrešusi, 1820 m. šiek tiek remontuota, 1823 m. sugriuvo. Toje pačioje vietoje 1823–1829 m. dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu pastatyta dabartinė plytų ir akmenų mūro bažnyčia. Gyventojai prašė lietuviškų pamaldų, tačiau 1832 m. vyskupo paskirta komisija nustatė, kad parapijiečiai namuose kalba lietuviškai, bet meldžiasi lenkiškai, todėl lietuviškos pamaldos nereikalingos. Jos tik iš dalies pradėtos nuo 1893 m. XX a. pradžioje kurį laiką čia vargonininkavo Kipras Petrauskas. 1927–1939 m. klebonavo Kazimieras Čibas. Jis rūpinosi parapijiečių blaivumu, religine ir kultūrine pažanga, rūpestingai tvarkė parapijos ūkį. 1939–1953 m. čia klebonavo Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Bažnyčia vėlyvojo klasicizmo, turi romantizmo bruožų, halinė, stačiakampio plano, su 6 dorėninių kolonų portiku. Vidus 3 navų. Cilindrinius skliautus laiko 4 poros kolonų. Šventorių juosia akmenų mūro ir plytinių stulpelių tvora. Jame yra medinė varpinė. Šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. palaidoti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, 1941 m. tremtinio Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers (mirusių Altajuje) palaikai.pamatykLietuvoje.ltOnuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiatext/html2dOnuškio turgaus aikštė ir parkelisRespublikinės reikšmės urbanistikos paminklas – akmenimis grįsta stačiakampė miestelio aikštė, pavadinta Kipro Petrausko vardu. Miestelio gatvių tinklas, aikštės planas ir jos tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo fragmentai, viso miestelio panorama liudija apie senųjų laikų svarbą. Čia vyko turgūs, apie aikštę mediniuose namuose kūrėsi ir smulkia prekyba vertėsi žydai. 1897 m. miestelyje gyveno 217 žydų. Aikštės centre stovėjo pavėsinė vaidinimams. Centre prieš karą buvęs medinis šulinys pakeistas akmeniniu (autorius skulptorius Juozas Lebednykas). Iki 1978 m. akmenimis grįsta gatvė iš aikštės vingiavo pro bažnyčią į kapinių pusę, remontuojant kelius padengta asfaltu. Parkelyje ant apvalaus postamento - Šv. Roko skulptūra (skulptorius Juozas Lebednykas). Raudonų plytų dviejų aukštų mūrinis namas su pusrūsiais - tai bažnyčiai priklausęs dvidešimto amžiaus pradžioje pastatytas už parapijiečių pinigus statinys. Po karo čia buvo vaistinė, paštas, parduotuvė, butai pareigūnams. Veikė valsčiaus valdyba. Dabar įsikūrusi ligoninė. Arčiau bažnyčios kunigas Milžinas 1941 m. buvo pastatęs ąžuolinį kryžių tremtiniams.pamatykLietuvoje.ltOnuškio turgaus aikštė ir parkelistext/html2dSkulptūra "Gėlių angelas“Aukštadvario kryptimi kelių sankirtoje 2007 m. pastatyta skulptūra ,,Gėlių angelas“ (skulptorius Juozas Lebednykas). Staigaus posūkio išoriniame lanke sutvarkytas žemės lopinėlis, ant aukšto postamento pastatyta skulptūra, kad būtų linksmiau bendrauti kaimynams (skulptoriui, mokytojui, verslininkui). Tai simbolinė rodyklė: į kairę – kelias nuves į Kerėplio ežeriuką, į dešinę – kelias į Vernėjaus ežerą. Keliaujančiam teks apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, ką pasirinkti.pamatykLietuvoje.ltSkulptūra "Gėlių angelas“text/html2dOnuškio Donato Malinausko gimnazijapamatykLietuvoje.lt2dSenosios Onuškio kapinėsSenosiose kapinaitėse stovi lietuviško granito akmens paminklas rezistentams. Jame iškaltos 56 žuvusiųjų pavardės ir vardai. Pastatytas medinis kryžius ir koplytėlė (liaudies meistras Jonas Kasperavičius ir mokytojas Vydas Kasperavičius). Kapinės - onuškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų amžinojo poilsio vieta. Kairėje pusėje - paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, pastatytas 1928 m. nepriklausomybės dešimtmečiui. Išliko senų metalinių ir medinių kryžių. Palaidoti trys knygnešiai Mečislovas Stankevičius, Antanas Didikas, Stasys Banuškevičius . Jų kapus puošia mediniai stogastulpiai su Gedimino stulpais ir užrašu ,,Knygnešys“. Kapinėse yra aukuras. Mokinių ir mokytojo Adomo Morkūno iš akmenų sumūrytas aukuras mirusiųjų pagerbimo apeigoms. Į rytus nuo kapinių prie Samnykų kelio augo Sukilėlių pušis. Pasakojama, kad numalšinus 1863 metų sukilimą ant stambių pušies šakų buvo pakarti sukilėliai. Iki XX a. septinto ešimtmečio pušyje buvo krucifiksas su stogeliu. Pušį sulaužė vėtra.pamatykLietuvoje.ltSenosios Onuškio kapinėstext/html2dDusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčiapamatykLietuvoje.ltDusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčiatext/html2dAtminimo kryžius žuvusiems Lietuvos partizanamspamatykLietuvoje.lt2dDusmenėlių kaimo kapinėspamatykLietuvoje.lt2dEinoronių piliakalnisEinoronių piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, įrengtas Einoronių kaimo apylinkėje vyraujančioje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga, šlaitai gana statūs, apie 20 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, šiaurinėje aikštelės dalyje stovėjusio trianguliacijos bokšto. 2001 m. buvo tiriamas nedidelis aikštelės plotas. Aptikta brūkšniuotos keramikos, titnaginių dirbinių. Radiniai datuojami akmens ir bronzos amžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia. Sunkiai surandamas.pamatykLietuvoje.ltEinoronių piliakalnistext/html2dPivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiaAnt aukštos kalvos stovinti Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčia yra Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas. Lotyniško kryžiaus formos bažnyčia – paprasta, bet sykiu meniniu požiūriu savita. Ji jau bene trečioji Pivašiūnų bažnyčia. Kai Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis 1633 m. rašytu testamentu Senųjų Trakų benediktinams paliko 8000 auksinų ir Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu, šioje vietoje jau stovėjo bažnytėlė ar bent koplyčia, mat benediktinai skyrė į šią vietą vieną savo kunigą. Mirus Pivašiūnų bažnyčios fundatoriaus žmonai Sofijai Klockai, benediktinai, nuo 1648 m. gavę visas palivarko valdymo teises, ėmė rūpintis statydinti naują bažnyčią. Senoji bažnyčia ar koplyčia sudegė ar buvo sunaikinta per 1655–1661 m. karą. Nuo XVII a. vidurio iki 1845 m. Pivašiūnuose nuolat gyvenę benediktinai rūpinosi Pivašiūnų šventove ir parapija. Jų pastangomis pastatyta antroji bažnyčia, kurią 1674 m. pašventino Vilniaus vyskupas Mikalojus Slupackis. Manoma, kad ši bažnyčia XVIII a. viduryje sudegė. Duomenys apie gaisrą gana neaiškūs. Tačiau pačioje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje bažnyčios pastatas vertintas kaip itin blogos būklės, patarta statyti naują. Bažnyčiai suteikti titulai atspindi ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, pagarbą šv. Jonui Krikštytojui, pirmojo fundatoriaus Jono Klockio šventajam globėjui, ir šv. Benediktui, benediktinų Tėvui ir pagrindiniam Vakarų vienuolystės šului. Kaip šios pamaldumo tradicijos atsispindi Pivašiūnų bažnyčios meno kūriniuose, itin nuodugniai nagrinėja menotyrininkė Regimanta Stankevičienė pranešime "Benediktinų dailės paveldas Pivašiūnų bažnyčioje", skaitytame 2005 m. spalio mėn. Vilniuje vykusioje mokslinėje konferencijoje "Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, 1405–2005 metai". Daili Pivašiūnų bažnyčia labiausiai garsėja nuo seno stebuklingu laikomu Dievo Motinos paveikslu. Netgi įspūdingas Didysis altorius, rodos, sukurtas kaip garbės baldakimas Švč. Mergelės paveikslui. XVII a. viduryje tapytas paveikslas papuoštas aptaisais. 1988 m. paveikslas vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais, jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas. Daugybė maldininkų, besikreipusių į Pivašiūnų Mergelę, jos užtariami patyrė įvairiopų malonių. Priešais bažnyčios fasadą stovi varpinė, šalia šventoriaus – kapinės. Kalvos apačioje, manoma, kad ten stovėjo ankstesnės Pivašiūnų bažnyčios, dabar – medinė tašytų rąstų koplyčia.pamatykLietuvoje.ltPivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiatext/html2dPivašiūnų piliakalnisĮ šiaurės vakarus nuo Pivašiūnų miestelio iškilęs Pivašiūnų piliakalnis, pasak legendų, priklausęs Pilėnų kunigaikščio Margirio sūnui. Pasakojama, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla. Dar sakoma, kad jis nebuvęs toks aukštas. Kai žmonės eidavo melstis, kartu nešdavo ir kepurę žemių. Melsdamiesi bei kepurėmis nešdami žemes pamažu ir supylė piliakalnį. Datuojamas I tūkst. Geriausiai piliakalnio forma išryškėja juo grožintis nuo bažnyčios šventoriaus.pamatykLietuvoje.ltPivašiūnų piliakalnistext/html2dPivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių komplekso koplyčiapamatykLietuvoje.lt2dPivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statinių komplekso senoji klebonija - Pivašiūnų piligrimų centraspamatykLietuvoje.lt2dPaminklas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui Alfonsui PetruliuipamatykLietuvoje.lt2dPivašiūnų amatų centrasDėl edukacijos užsakymo prašome susitarti iš anksto: +37031590009, +37069994982Edukacinių programų metu svečių laukia pažintis su dzūkiškais amatais, galimybė juos išbandyti ir pasisemti naujos patirties, susipažinti su unikaliais Alytaus rajono tautodailininkų, amatininkų darbais bei kulinariniu paveldu. Užsiėmimų metu programos dalyviai padedant specialistams galės pasigaminti darbelių iš medžio, keramikos, nusipinti dirbinį iš vytelių ir parsivežti namo kaip savo rankų dirbinį ar suvenyrą. Pivašiūnų amatų centro krautuvėlėje galima įsigyti tradicinių patiekalų, keramikos, tekstilės, medžio dirbinių, kitų amatininkų ir tautodailininkų pagamintų dirbinių.pamatykLietuvoje.ltPivašiūnų amatų centrastext/html2dPivašiūnų kryžių kalnelispamatykLietuvoje.lt2dIlgio ežero apžvalgos aikštelėpamatykLietuvoje.ltIlgio ežero apžvalgos aikštelėtext/html2dŠv. Jokūbo kelias. Onuškis - PivašiūnaiLietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijaŠv. Jokūbo kelias. Onuškis - Pivašiūnaitext/html269