Vaclovo Into akmenų muziejus ir parkasEdukacijoms ir gido paslaugos užsakymui būtina išankstinė registracija tel. +37044076291 arba el. p. administratore@akmenumuziejus.ltUnikalus Europoje Vaclovo Into akmenų muziejus įkurtas 1979 m. Muziejaus parkas išsidėstęs abipus Bartuvos upės krantų vaizdingame 14,5 ha slėnyje. Didingų riedulių įvairiaspalvius raštus paryškina žaluma – reti, nematyti medžiai, krūmai, gėlės. Vidaus ekspozicija įrengta prieš daugiau nei 230 metų pastatytame vandens malūne, kuriame dabar eksponuojamos įvairios uolienos, gyvūnų ir augalų fosilijos, naudingosios iškasenos, spalvomis turtinga smėlio kolekcija, mineralai, žmogaus kūne susiformavę akmenys. Šiandien muziejus turi mokslinę, geologinę, pažintinę, mokomąją, gamtosauginę, etninę, kultūrinę, turistinę, rekreacinę prasmę. Vaclovo Into akmenų muziejus unikalus tuo, kad neturi griežtų ribų, jis tapo neatsiejama Mosėdžio miestelio dalimi. Galima sakyti, jog visas Mosėdžio miestelis – yra akmenų muziejus, turintis savitą stilių ir veidą, kurį jam suteikė atkaklaus žemaičio, gydytojo, muziejaus įkūrėjo Vaclovo Into sukurtas grožis. Muziejuje vedamos ekskursijos apie tai kaip Vaclovas Intas pradėjo kurti muziejų, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, parodos, edukacijos. Išsamesnė informacija apie muziejų, teikiamas paslaugas, naujienas, kainas - www.akmenumuziejus.lt.pamatykLietuvoje.ltVaclovo Into akmenų muziejus ir parkastext/html2dMosėdžio vandens malūnasMosėdžio vandens malūnas, esantis Salantų g. 2, Mosėdyje, turi istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę, technologinę vertę. Vandens malūnas stovi šalia buvusio prieškaryje statyto tilto. Pastatas dviejų aukštų, stogas dengtas čerpėmis, langai puošti medinėmis ornamentuotomis langinėmis, pamatai monolitinio betono, sienos akmenų mūro. Malūnas pastatytas 1792 m., pastato autorius nežinomas. Vandens malūnas buvo restauruotas 1977 m., restauratorius – V. Guogis. Po restauracijos malūnas pritaikytas muziejaus patalpoms. Išlikusi technologinė įranga: girnų pilnas komplektas, girnų suleidimo varžtas, statvolis su mediniais krupliaračiais ir verpste, transmisijos fragmentas, kaminas- virenė (restauruotas 1977 m. atstatant II a. dalį), vandens ratas (restauruotas 1977 m.). Ant kamino įstatytos vėjarodės muziejaus įkūrimo data "1979". Šiuo metu malūne veikia Vaclovo Into akmenų muziejaus dalis, čia įrengta kamerinė akmenų ekspozicija. Vidaus erdvę sudaro eksponatų salė, pagalbinės bei kamino ir viralinės patalpos, pusrūsyje yra svečių kambarys su virtuvės patalpomis, mansardoje – administraciniai kambariai. Į pastogę patenkama mediniais laiptais. Vidaus ekspoziciją sudaro uolienų nuotrupos, palentologiniai radiniai, dovanos iš įvairių šalių, žmogaus organizme susidarę akmenys, rankinės girnos, Lietuvos naudingosios iškasenos. Vandens malūno teritorijoje yra užtvanka, kanalas, kontraforsai, atraminė sienutė, atkurtas medinis vandens ratas su laikančiomis konstrukcijomis.pamatykLietuvoje.ltMosėdžio vandens malūnastext/html2dMosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiaMosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – vienas iš įspūdingiausių Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros sakralinių statinų. Bažnyčia garsi dar ir tuo, jog joje kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, o 1910–1914 metais veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Šv. Mykolo bažnyčia – bazilikine, trinavė, dvibokštė, ištęsto stačiakampio (kryžminio) plano su pusapvalia apside, griežtai simetrinės kompozicijos. Pagrindinis fasadas orientuotas į rytus, jo centre yra pagrindinis įėjimas. Centrinė nava, kurios gale, apsidėje, įrengtas Didysis altorius, ir transeptas (su dar dviem šoniniais altoriais) dengti dvišlaičiu stogu. Viduje centrinė nava grokai aukštesnė už šonines, tokio paties aukščio yra ir transeptas, kuris su pagrindine nava sudaro kryžiaus formos erdvę. Jų sandūroje yra keturkampis kupolas nupjautu viršum. Virš pagrindinio įėjimo – bažnyčios choras.pamatykLietuvoje.ltMosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiatext/html2dSkuodo kabantis tiltas per BartuvąpamatykLietuvoje.ltSkuodo kabantis tiltas per Bartuvątext/html2dApuolės piliakalnisPiliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, apie 10 m. aukščio kalvoje. Aikštelė buvo apie 80 m. skersmens, bet jos šiaurinis ir vakarinis pakraščiai nugriuvo. Rytinėje pusėje supiltas 75 m. ilgio ir 7,5 m. aukščio pylimas, pietinėje ir iš dalies vakarinėje pusėje išlikęs 80 m. ilgio ir 2 m. aukščio pylimas. Į rytus nuo piliakalnio buvo įrengtas 90 x 30 m dydžio priešpilis, jo rytiniame gale yra pylimo ir griovio liekanų.pamatykLietuvoje.ltApuolės piliakalnistext/html2dIzidoriaus Navidansko parkasI. Navidansko parkas - tai privatus 57 ha ploto parkas Kalnėnų kaime. Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Žleba lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šarmuotas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytlapiai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30 – 40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazėje, 300 – 700 m. aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botanikos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo auginami Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs parko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydinti mažesniais nei jo giminaitis darželinis žiedais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių... galbūt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos sode yra kartą žydėjusi). Septyniuose tvenkiniuose plauko paukščiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį. Šiuo metu prie vandens tvenkinių įkurtos poilsiavietės. Teikiamos komercinės žvejybos paslaugos. Kalnėnų kaime, didelėje šeimoje 1909 m. gimė Izidorius Navidanskas. Sulaukęs 16 metų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvų pasodino keturis beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 Lt. Ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo. Nors 1956 m. dalis jų iššalo, I.Navidanskas nenuleido rankų. Jis daigino sėklas, skiepijo, veisė. 1949 m. parkas atiteko "Pabaltijo" kolūkiui. I.Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos. 1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Izidorius kartu su sūnumi Rapolu, kuris šiuo metu yra parko savininkas, dirbo parke. 1958 m. Žemaičių botanikos parkas, anksčiau vadintas tiesiog I.Navidansko parku, paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.Tai vienas pirmųjų botanikos parkų Lietuvoje.pamatykLietuvoje.ltIzidoriaus Navidansko parkastext/html2dViešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiapamatykLietuvoje.lt2dYlakių evangelikų baptistų bažnyčiapamatykLietuvoje.lt2dBarstyčių akmuoTai didžiausias akmuo Lietuvoje. Matmenys: ilgis - 13,4 m., aukštis - 3,6 m., plotis 7,5 m. Sveria apie 680 tonų. Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis ("kalti" melioratoriai) į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame ruedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta. Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.pamatykLietuvoje.ltBarstyčių akmuotext/html2dPažintis su žemaitiškiausiu rajonu visoje ŽemaitijojeSkuodo informacijos centrasPažintis su žemaitiškiausiu rajonu visoje Žemaitijojetext/html221